RSS

Mėnesio archyvas: liepos 2012

In Memoriam…

Liepos 16 dieną, eidamas 72-sius metus, mirė „Deep Purple“ klavišininkas Džonas Lordas. Kompozitorius, apjunges rock‘n‘roll‘ą, 12 taktų bliuzą, klasikinį baroką ir „Hammond“ vargonus, Lordas išliks atmintyje visų pirma kaip „Deep Purple“ įkūrėjas ir šios grupės klavišininkas. Tai buvo puiki grupė ir be Lordo jos nebūtų buvę ( ir nėra: Donas Eiris, dabartinis grupės klavišininkas, yra tik blankus akompaniatorius), kaip ir nebūtų visos tos nuostabios grojimo tradicijos, kurią jis sukūrė.

Džonas Lordas gimė 1941-aisiais ir nuo penkerių metų mokėsi skambinti fortepijonu, o būdamas paaugliu pamėgo bliuzą ir elektrinį „Hammond“ vargoną. Lordas mėgo Bachą ir Renesanso muziką, savo improvizacijose dažnai naudodavo bliuzo harmonijas. Kai daugelis roko muzikantų susidomėjo „Moog“ sintezatoriais ir jo galimybėmis išgauti „kosminį“ skambėjimą, Lordas atsisakė juo groti ir liko ištikimas gyvam vargonų skambėjimui. Tačiau su „Moog“ sintezatoriumi jam teko groti grupeje „Whitesnake“, kurios arsenale buvo visas stovas analoginių sintezatorių.

        Iki 1968-jų jaunam muzikantui teko groti daugelyje grupių, grojančių džiazą ir bliuzą,  kai susipažino su būsimaisiais „Deep Purple“ nariais Blekmoru ir Peisu. Taip prasidėjo 34 metus trukusi Džono Lordo ir „Deep Purple“ draugystė. Jau po pirmų grupės įrašų tapo aišku, jog roko padangėje sušvito nauja, negirdėto ryškumo žvaigždė: visiškai naujas, sunkesnis muzikos skambėjimas su daugeliu senosios muzikos elementų. Pakanka paklausyti Lordo kompoziciją „April“ iš trečio grupės albumo ir jūs tarsi patenkate į 18-ą amžių. Tačiau labiausiai visus roko muzikos gerbėjus ir net simfoninės muzikos žinovus nustebino koncertas, įvykęs 69-jų rugsėjo 24 dieną Londono „Albert Hall“ salėje: simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Malkolmo Arnoldo, ir grupė „Deep Purple“ publikai pristatė Džono Lordo opusą Concerto For Group And Orchestra. Tai buvo concerto grosso grupei ir orkestrui, savo partitūra smarkiai primenantis Antonino Dvoržako kūrybą.

    Ir vėliau Lordas griždavo prie roko ir simfoninės muzikos samplaikos, užtenka prisiminti jo kūrinius „Gemini Suite“, „Windows“, „Continuo On B.A.C.H.“ ir daug kitų. Elektriniai vargonai su distoršinu, virtuoziška Riči Blekmoro gitara, ilgi vargonų ir mušamujų solo, pakankamai sudėtingos orkestruotės ir pagaliau „Smoke On The Water“- visa tai buvo „Deep Purple“ firminis ženklas.

          Lordas panaudojo roko muzikoje fortepijoną ir klavesiną, Bachą ir Skarlatti, klasikinės muzikos formas, nepaversdamas jų į kažką absurdiškai sudėtingo – šis rokas buvo prieinamas tiek proletarams ir paaugliams, tiek ir rimtesnės muzikos megėjui. Lordas grojo su visais „Deep Purple“ sąstatais iki 2002 metų , kuomet tyliai išėjo į pensiją, tačiau tęsė solinę veiklą, koncertuodamas ir įrašinėdamas albumus. Solinius albumus jis įrašinėjo ir grodamas grupėje, tačiau šiam darbui jis kviesdavosi geriausius muzikantus, kurie laikė garbe groti su juo. Džono Lordo paskutiniai darbai ypač įspūdingi: ir „Sarabande“, klasikinė siuita a-la Bach – pamastymas apie visą XX amžiaus rokenrolo istoriją, ir asmeniška, gilaus liūdesio kupina „Pictured Within“, skirta motinos atminimui, ir paskutinis albumas „To Notice Such Things“, kuris įėjo į britų klasikinės muzikos čartus.

         Keistas jausmas apima kalbant apie tai, jog jo mirtis buvo nelaukta ir tragiška: šiais metai jis grojo su supergrupe „Who Cares?“, kurioje dainavo Ian Gillan, grojo tokie garsūs gitaristai kaip Tomi Ajomi iš „Black Sabbath“ (pastarajam taip pat diagnozuotas limfomos vėžys) ir Mikko Lindstriomas iš „HIM“, bosistas Džeksonas Njustedas iš „Metallica“ ir būgnininkas Niko Makbrein iš „Iron Maiden“. Šių metų rudenį pasirodys istorinis albumas „Concerto For Group And Orchestra“, įrašytas kartu su Briusu Dikinsonu, Džo Bonamassa ir Liverpulio Karališkuoju simfoniniu orkestru. Prieš mėnesį Lordas turėjo koncertuoti Hagene, tačiau paskutinę akimirką koncertas buvo atšauktas: standartinis chemoterapijos kursas užsitęsė, jis atsipraše fanų ir pasakė, jog nereikia jaudintis dėl jo sveikatos.

          Pasirodo, reikėjo…..

                                                                                                               Pagal užsienio spaudą

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 liepos, 2012 Uncategorized

 

Kam sukurtas šis blogas

            „Jeigu tu atsimeni šešiasdešimtuosius, vadinasi tavęs ten nebuvo“,- kalba tie, kurie puikiai prisimena 60-uosius. Jie žino, jog tada vos ne kasdien vyko kažkas naujo, nematyto ir negirdėto, ir gyvenimas buvo toks žiauriai įdomus ir įvairialypis, kad staiga užplūstantys prisiminimai sunkiai išryškina bendrą vaizdą. Tūlas roko dinozauras pasakys, jog buvo dar ir 70-ieji, kuomet labiausiai suklestėjo viskas, kas susiję su roko muzika. Ir jis bus teisus. Teisus bus ir metalistas, sakydamas, jog 80-siais labiausiai subujojo metalas. Tie laikotarpiai mūsu kartai nėra tik kalendorinės datos- tai ypatingas gyvenimo būdas, pasaulėžiūros praplėtimas ir visiškai kitoks pasaulio suvokimas. Laisvės ieškojimas per muziką, madą, „gėlių vaikų“ filosofiją, pacifistinis požiūris į tave supanti pasaulį. Permainos, kurias mes pasitikom, kaip lavina užtvindė  viską aplinkui, užvaldė protą ir jausmus, paskatino ieškoti kito kelio, o neiti tuo, kurį skelbė komunistinė propaganda. Pasaulis aplink tave buvo pripildytas nuostabios harmonijos, visatos meilės fluidų ir  fantastiškos muzikos garsų. Šalia buvo draugai, o priešai lindėjo už storų, nesugriaunamų valdžios rūmų sienų.

            Negaliu pasakyti tikslios dienos, kada visa tai įvyko – gal kuomet jaunas sunkvežimio vairuotojas, vardu Elvis, sudainavo savo pirmą dainą, o gal tada, kai atsirado keistas žodis „rokenrolas“, o gal ta diena buvo, kai išgirdome stebuklingą žodį „Bitlz“? Ne tai svarbu,- svarbu tai, jog nuo tos akimirkos muzika tapo garsesnė, plaukai ilgesni, mada laisvesnė ir pas tave atsirado daugybė naujų draugų. Muzika sujungė milijonus žmonių į vieną armiją, kurios ginklai buvo tranzistoriai, magnetofonai, plokštelės ir nesibaigiančios diskusijos apie fenomeną vardu rokas. Muzika tapo lakmuso popierėliu, kurio pagalba galėjai atspėti kas savas, o kas svetimas. „The Beatles“, The Rolling Stones“, „The Doors“, Jimi Hendrix, Janis Joplin ir nesuskaičiuojama galybė kitų muzikantų ir kūrėjų užvaldė mūsų protus visam gyvenimui ir be jų tas gyvenimas būtų ne toks įdomus ir spalvingas. Ir būtent muzikantai tapo sektinumo ir dievinimo (pamenat „Dabar mes populiaresni už Jėzų; aš nežinau kas išnyks greičiau- rokenrolas ar krikščionybė“?) objektu, svarbiausiais jaunimo minčių  ir jausmų skleidėjais. Tai jie sulaužė nusistovėjusias normas ir taisykles, ir parodė kelią einantiems paskui juos. Pasaulį užtvindė žmonės su gitaromis, kilę dažniausiai iš darbininkų kvartalų, kurie džiaugėsi gyvenimų ir buvo tarsi tavo „chebros“ vaikinai. Visuotinės meilės jausmas atėjo su Meilės Vasara ir lozungu „All you need is love“, su gėlėmis plaukuose ir Vudstoku. Muzikos buvo tiek daug ir tokios įvairios, jog iki mūsų dienų atsiranda nedaug žinovų, sugebančių sudelioti ją į stilistines lentynėles. Tada tai niekam nerūpėjo ir žodis „pop music“, apimantis visą populiarią, kaip ją tada vadino, muziką, dar nebuvo šiuolaikinės bjaurasties ir „dainuojančių trusikėlių“ sinonimu.

             Kada griuvo visuotinės meilės ir taikos simboliai? Gal šviesi, kupina vilčių gėlių vaikų epocha baigėsi Altamonte, kai buvo nužudytas žiūrovas? O gal dar anksčiau, kai kariuomenė šaudė į studentus? O gal tuomet, kai mirė Jimi Hendrix, Janis Joplin ir Jim Morrison, ir kupinos meilės ir laimės dainos nepagydė pasaulio, o žodyje „hipis“ neliko romantikos ir viltį pakeitė abejingumas ir ilgaplaukiai laisvės skelbėjai pavirto marginalais?

             Tačiau ne visi „krito kovoje“, dar išliko dinozaurų, kurie nėra labai matomi, tačiau jie dar gyvi, myli roką ir Keruaką. Ir šis portalas skirtas jiems. Ir dar tiems, kurie tiki, jog rokas gyvas (bent mūsų širdyse), tiems kurie dar gyvena toje nuostabioje ir tolimoje epochoje…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 liepos, 2012 bendra

 
 
%d bloggers like this: