Archeologija: Cactus

Kai „Vanilla Fudge“ išleido paskutinį atodūsį, Timas Bogertas ir Karmin Episas pradėjo galvoti, kokį čia dabar projektėlį užsukti, kad galėtų groti muziką, nepanašią į „užsieksperimentavusios“ vanilės. Išeitis buvo greitai rasta: aišku, kad reikia groti hard roką. Kaip orientyrai buvo pasirinkti Džimis Hendriksas ir „Led Zeppelin“. Į naują kompaniją buvo pakviestas Džefas Bekas, tačiau šiai trijulei nebuvo lemta pradėti repetuoti – Džefas papuolė į avariją. Teko ieškotis kito muzikanto ir netrukus buvo rasti net du kandidatai: Rastis Dejus, jau turėjęs patirties su grupėmis „The Detroit Wheels“ bei „The Amboy Dukes“ ir Rasčio kolega iš „Wheels“ Džozefas „Džimas“ Makartis, kuris dar spėjo pagroti su „Buddy Miles Express“. Pavadinimą naujam bendui sugalvojo Episas, kuriam kartą į akis krito kinoteatras su iškaba „Cactus“, tad jis pagalvojo, kad būtų geras „prikolas“ taip pavadinti komandą.

Netrukus gimė ir kontraktas su „Atco“ ir „Atlantic“ firmomis, kurių bosai tiesiu taikymu pasiuntė juos į „Break Out“ studiją. Repeticijos praėjo puikiai, o dainos buvo kuriamos tiesiog studijoje. Vaikinai buvo labai patenkinti savimi ir stebėjosi, kodėl jie anksčiau nesugalvojo groti kartu. Naujos komandos debiutas įvyko 1970 gegužės 16 dieną, kai stadione vyko koncertas kartu su „Steve Miller Band“, „Grateful Dead“ ir pačiu Džimiu Hendriksu. Maždaug tuo pačiu laiku buvo baigtas įrašinėti ir debiutinis albumas. Plokštelėje skambėjo kietas boogie, tad firmos „Atlantic“ gudručiams pasirodė, jog „saundas“ pernelyg šiurkštus. Albumą teko permiksuoti, bet tuo vargai nesibaigė: šį kartą buvo prisikabinta prie albumo viršelio. Solidiems „diedams“ nepatiko… kaktusas, primenantis vyrišką lytinį organą. Šią problemą taip pat greitai patvarkė, viešajai apžvalgai pasiūlydami „švelnesnį“ spygliaus variantą.

https://www.youtube.com/watch?v=hYQR1DALdXE

Plokštelė buvo labai gerai priimta klausytojų. Pagauti įkvėpimo, „Kaktusai“ pradėjo naujas įrašų sesijas, kurios vyko Džimio Hendrikso „Electric Lady“ studijoje. Tuo metų grupė visa sudėtimi „atsisėdo ant adatos“ – žolytė niekad nesibaigdavo, o paįvairinimui buvo „čiulpiamas“ LSD. Bet vyrukai per trumpą laiką spėjo sukurti sau kultinės komandos statusą, todėl fanai juos entuziastingai priimdavo koncertuose. Gyvenant tokį audringą gyvenimą, neapsieta be incidentų, taigi, vaikinai dažnai papuldavo už grotų. Nesibaigiantys koncertai, pagėrimai ir nuolatinės įrašų sesijos greitai atvedė prie destrukcijos ir iš pirmo žvilgsnio darni chebra po truputi pradėjo skilti. Pirmas apie išėjimą pradėjo galvoti Makartis, bet jam užteko jėgų pabaigti įrašyti trečiąjį albumą „Restrictions“. Laikinai jį pakeitė Ronas Lidžekas, o po kelių mėnesių šį pakeitė Kerneris Fritcšingas. Po to „Atlantic“ pradėjo spausti Rastį Dejų, tad naujuoju vokalistu tapo Piteris Frenkas iš „Atomic Rooster“, o klavišinius „užsėdo“ naujas muzikantas Dueinas Hitčingsas.

https://www.youtube.com/watch?v=d_y_m0mImGw

1972 metais ši muzikantų konfigūracija išleido albumą „Ol‘n‘Sweaty“, kuris smarkiai skyrėsi nuo to, ką grupė grojo iki šiol. Nors plokštelė gavosi pakankamai kokybiška, daugelis fanų neatleido „Kaktusams“ muzikinių orientyrų pasikeitimo ir nuo jų nusisuko. Disko tiražas buvo žymiai mažesnis už jo pirmtakus ir kaip tik šiuo kritišku momentu prieš Episą ir Bogertą tarsi iš rūko „nusipaišė“ Džefas Bekas. Vaikinai, nieko nelaukdami, „tepė slides“ pas jį. Autorines teises į „Kaktusą“ jie perdavė Hitčingsui ir tas, pakeitęs muzikantus bei iškabą į „The New Cactus Band“, įrašė diską „Son of Cactus“.

1976m. Rastis Dejus pabandė reanimuoti „Kaktusą“, bet, išskyrus jį, senųjų grupės narių šioje formacijoje daugiau nebuvo, todėl naujos grupės populiarumas apsiribojo tik Florida. 70-siais Rastis bandė tapti „AC/DC“ vokalistu vietoj Bono Skoto, bet neįtiko broliukams Jangams.

1982 metais Rastis Dejus subūrė grupę „Uncle Acid & The Permanant Damage Band“, garsėjančią savo meile narkotikams. Liepos 3 dieną Rastis, jo 11-metis sūnus Raselas ir kaimynas Gartas Makrejus, su kuriuo jis kartu „narkošinosi“, buvo nušauti jo grupės gitaristo Rono Sanderso, kuriam Rastis buvo skolingas „babkių“.

2006 metais Timas Bogertas, Karmin Episas ir Džimas Makartis vėl susitiko studijoje ir įrašė albumą „Cactus V“, po kurio buvo užvertas paskutinis šios triukšmingos grupės istorijos lapas…

https://www.youtube.com/watch?v=0GD5RcG5-wY

 

Archeologija: The Lovin’ Spoonful

 

Grupės, pavadintos garsiojo bliuzmeno „Misisipi“ Džono Harto garbei, žvaigždė greitai pakilo, bet taip pat greitai ir nusileido. 1965-jų pradžioje Amerikoje karaliavo „britų invazija“ – koncertų aikšteles, TV ir klubus užkariavo grupės iš Britanijos. Taisyti šią situaciją pabandė du rokeriai iš Long Ailendo – Stivas Bunas ir Džo Batleris, susivieniję su dviem folkeriais iš Grinvič Vilidž – Džonu Sebastianu ir Zalu Janovski. Šie du bičai jau turėjo muzikinę patirtį, grodami grupeje „Mugwamps“, kurioje taip pat grojo būsimieji „The Mamas & The Papas“ muzikantai Denis Dohertis ir nuostabioji „Mama“ Cass Elliot. Prodiusuoti naują komandą ėmėsi tada dar ne toks garsus Filas Spektorius, kuris ir „pramušė“ jiems kontraktą su ledybine firma „Kama Sutra“.

Vaikinai paėmė trupučiuką folko, rokenrolo ir, prideję šiek tiek kantri, suplakė neblogą kokteilį. Klausytojams buvo padovanotos puikios dainos: „Do You Believe In Magic?“, „Daydream“, „You Didn‘t Have To Be So Nice“ ir garsiausia, pasiekusia aukščiausias čartų vietas visame pasaulyje „Summer In The City“. Apie dainą „Daydream“ sklandė daug legendų: esą, Džonas Sebastianas ją parašė bandydamas sukurti dainą, panašią į „The Supremes“ hitą „Baby Love“, tačiau gavosi visiškai kitokia daina, į nieką nepanaši ir tokia originali, kad ji buvo įrašyta kitų atlikėjų įvairiausiuose versijose. Daug kas mano, kad ši daina inspiravo „The Kinks“ lyderį Rejų Devisą parašyti populiarią „Sunny Afternoon“. Negaliu to tikrai tvirtinti, bet pirmoji buvo įrašyta 66-jų kovą, o „The Kinks“ savąją įrašė birželį.

Taip pat daug kas mano, kad Polas Makartnis, parašydamas savo „Good Day Sunshine“, kai kurias muzikines idėjas pasiskolino iš „Daydream“. Tai, kad „Lovin‘ Spoonful“ kūryba paveikė Bitlus, yra įrodytas faktas. Lenonas, kaip visi „krūti“ to laikmečio melomanai, turėjo nuosava „juke box‘ą“ – muzikinį automatą, labai populiarų priešskaitmenineje epochoje, kai pagrindinis formatas buvo vinilas. Žmonės „prie pinigų“ galėjo sau leisti tokią prabangą, o šiaip tokie automatai paprastai stovėdavo kavinėse, baruose ir restoranuose. Pas Džoną „džuk bokse“ buvo dvi „Lovin‘ Spoonful“ dainos – „Do You Believe In Magic?“ ir „Daydream“.

Po daugelio metų Džonas Sebastianas atviravo: „Mes net susapnuoti negalėjom, kokią ilgaamžišką muziką mes sukūrėm. Tada mes tik galvodavom, kiek dar mėnesių mes išsilaikysim ir kas bus toliau. Pagrindinis tikslas buvo patekti į Top-10, visa kita mūsų nedomino“.

Per keturis savo veiklos metus grupė išleido penkis albumus ir du saundtrekus filmams – Vudi Aleno „What‘s Up, Tiger Lily?“ ir Frensio Fordo Kopolos „You Are A Big Boy Now“. Per savo trumpą muzikinę karjerą vaikinai labai daug koncertavo, tačiau ne viskas klostėsi taip puikiai. 1967 metais grupę palieka Zalas Janovskis, kurio vietą užima Džeris Jesteris, buvęs „Modern Folk Quartet“ muzikantas ir kitos populiarios grupės „The Association“ prodiuseris.

„Lovin‘ Spoonful“ populiarumas smarkiai mažėja po skandalingo įvykio, kai už marihuanos laikymą buvo patupdyti į cypę Bunas ir Janovski. 68-jų birželį apie savo išėjimą iš grupės paskelbia jos lyderis Džonas Sebastianas, nutaręs pradėti solinę karjerą. Prie grupės vairo stoja Batleris, su kuriuo įrašytas paskutinis hitas „Never Goin‘ Back“.

1965 grupės muzikantų keliai išsiskyrė, tačiau tai dar nebuvo „Lovin‘ Spoonful“ pabaiga: kvartetas buvo atgaivintas du kartus – 1980 metais jie pasirodo Polo Saimono filme „One Trick Pony“ ir dar po dvidešimties metų, kai grupė iškilmingai įvesta į Rokenrolo Šlovės Muziejų. 1991 metais Džo Batleris ir Stivas Bunas sumanė atgaivinti grupę. Jie susisiekė su Džeriu Jesteriu, kuris džiaugsmingai palaikė šią idėją. Po poros mėnesių repeticijų muzikantai pagaliau pasiekė tinkamą formą ir išvyko į grandiozinį turą užkariauti naują klausytojų auditoriją. 1999 metais buvo išleistas albumas „Live At The Hotel Seville“. Džonas Sebastianas atsisakė dalyvauti grupės veikloje dėl konflikto su likusiais muzikantais. Į kompaniją atėjo nauji nariai – Maikas Arturi ir Filas Smitas – ir dar šiandien kai kuriuose Amerikos miestuose galima pamatyti afišas, ant kurių puikuojasi „Lovin‘ Spoonful“ vardas.

2002 metais šį pasaulį paliko charizmatiškas Zalas Janovski, kuriam dėl susiklosčiusių (nepalankių jam) aplinkybių teko palikti ne tik „Lovin‘ Spoonful“, bet ir Ameriką. Šis neramus žydų tautos sūnus labai daug prisidėjo kartu su Džonu Sebastianu prie grupės įvaizdžio ir stiliaus kūrimo. „Jis galėjo groti kaip slaid gitaros karalius Elmoras Džeimsas, jis galėjo skambinti pianinu kaip Floidas Krameris ir jis galėjo groti kaip Čakas Beris. Jis galėjo groti kaip visi šie žmonės, bet jis pats buvo išskirtinis personažas. Dėka jo mes galėjom lengvai daryti viską, ką sumanydavom“,- pasakojo Džonas Sebastianas.

Zalas gimė Kanadoje, politinės karikatūros meistro Abraomo Janovski šeimoje. Būdamas šešiolikos, jis pabėgo iš mokyklos ir įstojo į „gatvės universitetą“. Pats išmoko groti gitara ir užsikaldavo pinigėlių, grodamas Toronto kavinese. Kažkuriuo momentu jo nesutramdoma jaunatviška energija pasuko jį į istorinę žydų tėvyne Izraelį, kur jis pabandė prisijungti prie kolektyvinio gyvenimo (ir darbo) kibuce. Jaunimui aiškinu: kibucas – tai žemės ūkio bendrovė, kurioje turtas yra bendras, kaip ir bendras darbas, bei vartojimas. Koroče, žydiško socializmo modelis. Sprendžiant iš to, kaip greitai Zalas grižo į Kanadą, žydiškas socializmas jam nepatiko. Pikti liežuviai plakė, kad Zalas, norėdamas nulėkti pas mergas, pasiėmė traktorių ir belėkdamas nuvertė kažkokį pastatą, už ką buvo bendruomenės pasmerktas ir gėdingai išvytas ne tik iš darbo kolektyvo, bet ir iš kibuco. Kažkurį laiką jam teko groti Tel-Avivo gatvėse, kad užsikaltų šekelių bilietui į Kanadą.

Toronte jis susipažino su mano minėtais „mamais ir papomis“, kai jie pakvietė jį į svečius pasižiūrėti per teliką Edo Salivano šou, kuriame grojo Bitlai. Ten jis susipažino ir su Džonu Sebastianu. Beje, „The Mamas & The Papas“ turi daina „Creeque Alley“, kurioje minima visa chebra: „Zalas ir Denis dirbo už centus ir bandė gaudyti žuvį, o paskui Denis sutiko Cass ir pasimylėjo, ir pašaukė Džoną ir Zalą, ir tai buvo „Mugvamps“…“

Na, o paskui atsitiko ta istorija su marihuana. Policija pradeda presuoti vaikiną, tipo, „Bičiau, pasakai, pas ką gavai žolę?“ Pažiūrėjo dokumentus, o vaikinas tai ne vietinis, „taigi mes tave išpirdolinam atgal į Kanadą, arba papasakoji viską“. Po tokių kalbelių Zalas „pridavė“ narkodilerį. Apie tai sužinojo visa muzikine visuomenė, kuri tais laikais net į tualetą neidavo be žolės, nekalbant apie muzikos kūrimą. Jiems toks poelgis buvo tas pats, kaip Pavliko Morozovo žygdarbis, taigi.
Nabagas buvo viešai paniekintas, skant; įvyko žiaurus ostrakizmo aktas ir teko nešti muilą iš šalies. Savaime suprantama, kad sekantis „Lovin‘ Spoonful“ albumas buvo įrašytas be jo. Po kiek laiko grupe paliko ir Džonas Sebastianas, kuris vėliau išnyra Vudstoko festivalyje, bet čia jau kita istorija…