RSS

Mėnesio archyvas: sausio 2020

Prisitaikyk arba mirk

Grįžtant prie klausimo apie pinigus: savo autobiografijoje Deividas Li Rotas (Van Halen vokalistas), kuris niekada nesidrovėjo pajuokauti arba pasakyti aštresnį žodį, parašė: „…žmogus, pareiškęs, kad „laimės už pinigus nenupirksi“, paprasčiausiai turėtų susirasti labiau kvalifikuotą pardavėją-konsultantą“. Nors gal tai ir nėra absoliuti tiesa. Tačiau turiu pastebėti, kad kai pas mane atsirado pinigų, atsirado daugybė gabių pardavėjų-konsultantų… Aš visada buvau iš tų, kuriems reikalingi visi naujausi žaislai. Ir iškart. Klavišininkai galbūt visi tokie, tačiau kiti dar labiau pamišę dėl visokių prietaisų. Mano užsiciklinimas dėl naujausių žaisliukų buvo viena iš priežasčių, kodėl aš buvau labai nusivylęs, kai mes pakvietėm Manfredą Maną (Manfred Mann) sugroti su Mugo sintezatoriumi „July Morning“ finalą – todėl, kad tai buvo žaisliukas, kurio aš negalėjau gauti! Jis vienintelis Anglijoje turėjo tokį!

Mano nusivylimas buvo kvailesnis dar tuo, kad aš net nežinojau, kaip groti šiuo daiktu. Aš neturėjau supratimo kaip jis veikia. Ir visgi, šis sintezatorius buvo vienintelis visoje Anglijoje, o Manfredas buvo vienintelis, kuris mokėjo juo groti, taigi jis atlikdavo tokius keistus dalykus, kurių aš paprasčiausiai nemokėjau daryti. Tai, ką jis sugrojo, šiek tiek iškrito iš pagrindinės dainos idėjos konteksto… bet vis delto jis įnešė šiek tiek naujų potėpių įrašų sesijos metu, ir tą dainos dalį aš kopijuodavau vėliau, atliekant „July Morning“ gyvai. Ir visgi tai buvo žaisliukas, kurio aš negalėjau gauti. O kai pas mane atsirado pinigų, aš nusipirkau magnetofoną Revox ir naujausią hi-fi aparatūrą.

Kas liečia ginčą tema „skaitmena ar analogas“, aš turiu į tai vieną atsakymą: mano ausys – analoginės. Aš girdžiu, kur man išeina geriau. Man nesvarbu kaip. Taip, aš galiu pasakyti, kur semplai naudojami vietoj gyvo garso, bet ar tai svarbu? Ne. Kontekste – taip, bet kaip visuma – ne. Jeigu jūs priešinatės progresui, jūs rizikuojate likti užpakaly. Čia yra tas atvejis, kai galima pasakyti: prisitikyk arba mirk. Apie situaciją su visais šitais gudriais dalykėliais, galiu pasakyti: šiuolaikiniai vaikučiai negali įsivaizduoti, jog kadaise egzistavo gyvenimas be mobiliujų telefonų. Jiems nesuprantama, kaip galima gyventi be sms. Bet taip buvo.

Pirmas žmogus, kurį aš pamačiau su mobiliu telefonu, buvo Stivis Vonderis. Viešbučio hole San-Franciske. Jis turėjo lagaminėlį, kurį jis atidarydavo… manau, tai buvo vienas pirmujų palydovinių telefonų. Tai buvo didžiulis daiktas – tai paaiškėjo, kai jis atidarė lagaminėlį. Aš pagalvojau:“Oho! Tai kiečiausias daiktas!“ Ir tuojau pat pabandžiau gauti tokį patį. Stengiausi iš visų jėgų… Nelaimei, jie buvo netinkami naudotis Britanijoje. Naudotis jais buvo galima tik Valstijose. Vis dėlto man buvo absoliučiai aišku: atsiradus galimybei, aš turiu pirkti tokį. Vietoj to, aš radau kai ką savo mašinai (maždaug 1976 metais): tarp priekinių sėdynių ant prietaisų skydelio aš pastačiau „mobilų“ telefoną! Jame buvo naudojama senovinė antena, panaši į racijos, ir ji buvo gigantiška!

Visai netinkama instaliuoti rolsroise, bet man buvo nusispjaut! Aš taip norėjau. Taigi, mano mašinoj buvo telefonas. Jis turėjo du mygtukus: atsiliepiant reikėjo vieną jų paspausti. Ant jo buvo parašyta:“Priimti ir Išsiųsti“. Reikėjo nuspausti, norint kalbėti ir paleisti, kad išgirstum atsakymą. Neįtikėtinas kirvio darbas. Numerio rinkiklio jis neturėjo, vietoj reikėjo nuspausti mygtuką, kad vienas ar kitas skambučių centro operatorius atsilieptų. Jeigu kvietimas buvo man, operatorius pranešdavo, kad kažkas bando man prisiskambinti. Aš prašydavau, kad jis perskambintų tam abonentui ir tik tada mus sujungdavo. Jeigu aš užstrigdavau kamštyje M4 kelyje, kažkur tarp studijos ir namų, aš skambindavau: “Porą mėnesių neskambinau mamytei, dabar pats laikas!”. Sistema būdavo perkrauta ir prisiskambinti iki skambučių centro buvo neįmanoma. Jeigu tuo pat metu trys žmonės skambino, perkrova pasiekdavo ribą.

Tai buvo labai brangu, bet aš turėjau tokį aparatą. Žinoma, kad dėl to man nesmagu ir net juokinga. Šis deginantis noras kažką turėti, troškimas kažką valdyti, neturėjo sveiko proto. Bet kodėl viskas turi remtis sveiku protu? Kai pinigų yra daugiau nei prasmės, tai gali būti priežastis pinigus išleisti greičiau, nei prarasi sveiką protą.  

Pinigai turi reikšme. 1-ji bi$nio taisyklė

Karjeros pradžioje Uriah Heep, būdamas naujokas nestebėdavau to, kas vyksta scenoje ar kiekvieno artisto atskirai. Neturėjau periferinio matymo. Kai tu, kaip pagrindinis autorius, įrašinėji po du albumus kasmet, esi labai užsiėmęs. Bet visada jauti, kaip reaguoja auditorija į tai, kas vyksta. Mes visada klausėmės gerbėjų, jų pergyvenimų, jų energetikos, ir vėliau tą energetiką grąžindavom.

1973 metais viename koncerte prieš mūsų pasirodymą grojo Kiss.  Jie bendradarbiavo su ta pačia ATI agentura, kaip ir mes, ir buvo akivaizdu, kad jie taps neeiliniu įvykiu. Muzikiniu atžvilgiu jie beverčiai. Daugiau nei beverčiai. Bet jau tuo metu jie buvo smarkiai „išpiarinti“. Visa jų veikla buvo didelė prekybinė operacija. Toks buvo sumanymas. Gerai pagalvojus, aš dar niekada nebuvau sutikęs vaikinų kompanijos, viešai pasirodančios su makijažu. Spėju pabrėžti – ne tik viešai, bet ir privačioj aplinkoj.

Kai Džinas Simonsas taškėsi kraujais, jie atrodė fantastiškai. Sėkmė jų neapleisdavo, nes jie įkūnijo kraštutinį maištą ir vaikučiai žiūrėjo į juos, kaip į kažką nepasiekiamo. Vienintelis būdas išgyventi šiam Kiss imidžui – pačių Kiss atvaizdų ant marškinėlių, žaidimo automatų, prezervatyvų, karstų ir įvairių suvenyrų, kuriuos medžiojo fanai, skleidimas. Ir visa tai buvo puikiai sumanytas menedžmentas. Ir tuo pat metu iš jų juokėsi visi, todėl kad iki jų rokenrolas buvo vaikinai, kuriuos galima buvo pažinti pagal plaukų ilgį. Tai buvo leidžiama, jegu esi kurios nors rūšies keistuolis arba tu iš rokenrolinio biznio. Jeigu tu lankai mokyklą arba dirbi ofise, tau nevalia nešioti ilgus plaukus. Tik rokenrole greitai keičiasi taisykles, bet gyvenime jos keitėsi palaipsniui. Todėl su ilgais plaukais, su auskarais ausyse, su tatuiruotėmis mes didžiajai daliai visuomenes atrodėm kaip frikai. O čia atsirado Kiss, su ekstremaliu makijažu ir sidabriniais, panašiais į uniformas kostiumais, ir jie pirmieji pradėjo pardavinėti savo marškinėlius per koncertus, užtvindydami jais rinką.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 26 sausio, 2020 bendra, Uncategorized

 

Ken Hensley: Kraujas ant asfalto

3 dalis – Mokykla

Iš Holivudo – liūdesyje

Iki šiol man neteko susidurti su „praeities sėkmės“ koncepcija, tai atsitiko prieš penkis ar šešis metus, kai pradėjau leistis ant žemės ir suprasti, kad ta mano gyvenimo dalis tikrai pasibaigė ir kad aš visam laikui liksiu „Kenas Henslis iš Uriah Heep“. Su tuo buvo labai sunku susitaikyti. Tu turi perkainoti savo gyvenimą ir savo įnašą į tai, kas realiai apčiuopiama. Vietoj to, kad gaučiau„auksinius“ diskus už daugiau kaip 40 milijonų parduotų albumų, vietoj to, kad vairuočiau savo ferarį, skrisčiau pirma klase, vietoj to, kad nuolat būčiau žmonių apsuptyje, kurie sako koks aš didis… Dabar, kai rašau šias eilutes, aš sėdžiu prie trikojo stalo ant išklerusios kėdės. Prie mano namo nėra privažiavimo keliuko, mano mašina priparkuota šalia namo – labai purvinas pikapas, ant jo sunku įžiūrėti gamintojo ženklą. Žmona kaskart „giria“ mane už nerangiai sukaltą narvą triušiams. Aš rimtai.

Tai visai kita vertybių sistema, nepanaikinanti to fakto, kad aš tikrai visu tuo užsiimu, man tai iš tiesų patinka, aš šioje srityje pasiekiau tam tikrų rezultatų – ir aš vis dar gyvas. Bet yra nedidelis skirtumas.

 Siekdamas sėkmės, lankiausi vakareliuose ir bendravau su milijoneriais, derinau įvairius reikaliukus Holivude,  geriau labai brangų vyną ir valgiau gurmanišką maistą Havajose… Aš žinau, kad yra daug žmonių, papuolusių į blogesnę situaciją, nei mano – mano epochos meno pasaulio žmonių, kuriems yra žymiai sunkiau. Yra žmonių nepritiekliuje ir jų materialinė, fizinė, mentalinė, dvasinė būklė dar baisesnė. Narvo triušiams meistravimas – ne tas užsiėmimas, kurį aš pasirinkčiau savo noru, bet aš turėjau tuo užsiimti, todėl kad… todėl kad tų triušių atsirado per daug! Net jeigu turėčiau pinigų sumokėti už tą narvą, aš pirma pabandyčiau pasidaryti jį pats, o senais laikais aš būčiau išmetęs pinigus bet kokiai užgaidai.

Turbo reaktyvinis žvaigždės gyvenimo būdas greičio trasos režimu – tai visiškai netikras egzistavimas. Nepaisant to, kad šis egzistavimas pasireiškia tikrais veiksmais ir realiom aplinkybėm. Tai paprasčiausiai nenormalu. Jeigu tu tokį kelią išgyvenai nesusigadinęs sveikatos ir savo jėgų, tai susidursi su tuo faktu, kad tau būtina rasti naują gyvenimo pamatą – jeigu tau apskritai norisi gyventi ir mėgautis gyvenimu. 

Skaudžių smūgių mokykla

Kai mes pradėjom Uriah Heep kelią, mes neturėjom tokio kiekio sektinų pavyzdžių, kokį turi šiuolaikiniai muzikantai (iš tiesų, mes patys tapom tokiu pavyzdžiu),mes dar nežinojom, ką daryti, kada sėkmė palieka jus. Kelias žemyn duobėtas ir… užima žymiai mažiau laiko, nei kelias į viršų.

Tai pagrindinė problema. Man tai nebuvo kliūtis, todėl kad aš sąmoningai pasitraukiau ir užsiėmiau kita veikla, suteikiančia man didesnį pasitenkinimą, ne šimta procentinį, bet labai didelį. Problema tai tapo tik vieną kartą, kuomet 2001 metais aš nuvykau į turne su Džonu Loutonu ir mes grojom mažuose klubuose Vokietijoje, talpinusių iki 200 žmonių, kai kažkada šioje šalyje su Uriah Heep grodavom stadionose ir surinkdavom penkiolika tūkstančių žmonių. Du šimtai žmonių auditorijai atrodė, kad mes neverti skatiko! Man tai atrodė tikrai keistai.

Kol aš buvau Uriah Heep, sėkmės mažėjimas, atsiradęs koncertiniam ture kartu su Jethro Tull 1978-siais, kur mes buvom apšildanti komanda, manes visiškai nejaudino. Aš visada tikėjau, kad turiu pakankamai resursų išsilaikyti ant kojų. Šiuo atveju aš smarkiai klydau ir tai skausmingai pajutau  išėjęs iš Hipų. Bet prabėgus dvidešimčiai metų mane kaip svečią pakvietė į Heepvention festivalį, o po jo sekė turas, į kurį vykom kartu su  Džonu. Ir tada aš pagalvojau: puiku, žmonėms  aš vis dar asocijuojusi su Uriah Heep. Tai kodėl ne, nuvažiuosiu aš į tą turą. Ir atsidūriau neaišku kur, prieš inertišką dviejų  šimtų auditoriją. Aš parašiau dainas, pagal kurias žmonės mokėsi anglų kalbos, aš iki šiol girdžiu savo dainas per radiją, supermarketuose… Sutinku žmones, kurie sako, jog groja mūsų muziką vėstuvėse. Ir nežiūrint to, štai aš…ir aš niekas. Štai kada sunku. Štai kame iš tiesų mėšlas. Tame. Todėl, kad sunku suprasti, kodėl taip yra. Pradedi analizuoti situaciją ir čia iškyla dar sudėtingesni klausimai, į kuriuos tu nesurandi atsakymo. Pirmoj eilėj – kodėl tu taip iškilai, kas tave darė išskirtiniu? Arba greičiau klausimas turėtų skambėti taip: kodėl tu manai, kad tu išskirtinis? Kiek daug tu paaukojai vardan šio klaidingo tikėjimo? Ir kokią kainą? Tam nėra tikro ir greito atsakymo, bet tai, kaip ir viskas, ką mes vertiname šiame pasaulyje, yra laikina, ir kada tu pradedi tai suprasti, tu kiekvieną savo žingsnį darai kitaip.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 6 sausio, 2020 bendra, Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: