RSS

Mėnesio archyvas: rugsėjo 2018

London calling: sugrįžimas

Paskutiniu metu mane užvalde geriausia žmogaus savybė – tinginystė –  ir šis traktatas buvo padėtas į stalčių, juolab ta moteriškė su arfa buvo nuskridusi pas kažką kitą… Bet visuomenės ir redaktorės spaudžiamas buvau priverstas nupūsti dulkes nuo klaviatūros ir prisiminti tai, kas buvo…

Nūnai yra labai populiarūs serialai ir „remeikai“. Serialai tęsiasi per daug sezonų ir nežinai žmogau, ar sulauksi jų pabaigos, ar anksčiau sudėsi „lastus“ ir patrauksi link Abraomo… Taigi, kažkaip  savaime gavosi, kad ir aš įbridau į tą pačią upe ir pasirašiau su redaktore kontraktą naujam sezonui ir naujam traktatui.  Apie  ką? Sprendžiant iš pavadinimo “London calling: Sugrįžimas” apie tą patį, beveik pamirštą rokenrolinį Londoną.

Po visų baisių įvykių su “bombistais” ir išprotėjusiais vairuotojais, bandančiais mus atversti islaman, kelionė lektuvu neatrodė jau tokia labai kasdieniška…ir  tas skrydis kažkaip pailgėjo. Šaunūs  Vilniaus muitininkai atėmė iš redaktorės paprasto lietuviško vandens butelaitį. Mane “nuskausmino”, atimdami pėdų gaivintuvą (prisiminęs skaudžią patirtį, kai vos vos išvengiau mažojo kojos piršto amputacijos, pasiėmiau kelionėn šį stebuklingą preparatą), tad šį kartą buvau pasiruošęs apsaugoti nuosavas kojas nuo bet kokių nelaimių.

Londoną  radom toj pačioj vietoj. Aborigenų rasinė sudėtis nepasikeitė, nors mano akys labiau pratusios prie šviesių spalvų, užfiksavo šiokį tokį aplinkinių patamsėjimą. Ir drabužių stiliuje daugiau dominavo džihado atstovų mados. Kaip ir pernai, rusų oligarchų bei Mozės vaikų nebuvo pastebėta (jie, kaip žinia, valdo pasaulį). Žinia, Londonas yra ne tik britų sostinė, milijonų imigrantų ir pigios darbo jėgos susitelkimo vieta, bet ir vienas iš dviejų didžiausių roko valstybių megapolis. Tačiau rokenrolinėje Britanijoje, skirtingai nuo Amerikos, už Didelės Balos, roko žvaigždės koncentruotai telkdavosi Londone. Amerikoje Princas buvo pasilikęs savo Detroite, Nirvana bazavosi Sietle, o Doors ir Beach-Boys – Los-Andžele. Net garsieji R.E.M. gyveno beveik provincijoje – nedideliame miestelyje Atėnai, Džordžijos valstijoje. Taigi, tūlas roko maniakas per kelias dienas gali aplankyti visas rokenrolines vietas Londone, o Amerikoje jam tektų trankytis po visas Valstijas, kaip antai: iš Niujorko į Friską, arba Los-Andželą, kad pagulėtų ant Venis paplūdimio smėlio. Ant kurio gulėjo Džimas Morisonas.

Pamiršęs apie vietinio klimato išdaigas, vieną rytą kukliai apsirengęs išėjau kieman sutraukti nikotino lazdelę ir pasigrožėti  anglišku “gardenu”. Viskas būtų buvę ok, bet kitą dieną aukšta temperatūra ir radikulitas atėmė visą gyvenimo džiaugsmą. Iškilo pavojus piligriminei kelionei į šventas rokenrolines vietas. Laimei, redaktorė išrašė puikų vaistą: dvi dienas gulėt lovoj. Tas išėjo abiem į naudą: aš pasveikau, o redaktorė dvi dienas ramiai “šopinosi”.  Kaip žinia, londonietiškas oras permainingas kaip moteriškas charakteris. Taigi, “paseilinto piršto” metodas čia nesuveikė ir į aprangos kodą turėjo būti įtrauktos įvairios apsauginės  – nuo lietaus ir kitokio darganoto oro – priemonės. Apsiginklavom visais reikalingais technologiniais stebuklais,  kurie sutilpo išmaniajame, ir leidomes, kaip mūsų kaime sako, “miestan”. Pirmas sustojimas – Grinvičas. Čia vyko “liaudies meistrų” mugė ar šiaip turgelis. O koks turgelis be skanių užkandžių! Ore tvyrojo indų, afrikiečių ir azijiečių kulinarinių stebuklų kvapai, kurie blaškė dėmėsį ir viliojo prieiti. Tačiau mus labiau domino, ką tokio ypatingo gamina britų “liaudies meistrai”.

Tarp įvairių kičinių daiktelių, galima buvo pamatyti gan įdomių dalykų. Staiga per visus kvapus ir garsus prasiveržė aborigenų muzikos garsai. Aikšteje, šalia turgelio šoko smagūs vyrukai – nusprendėm, kad tai gali būti škotai (bet be sijonų). Pasižiūrėjom jų puikaus šokio ir paaukoję kelis angliškus pinigus šokėjams patraukėm į mūsų jau išbandytą vietą – paban, atsigerti belgiško braškių alaus. Tuom išvyka ir pasibaigė… Bet čia tarp kitko.

Kitą dieną oras padiktavo rinktis vasarinį aprangos kodą – aplinka įkaito iki neįtikėtinų 22 laipsnių šilumos! Pagaliau galėjom traukti į Centrinį Londoną, kur yra didžiausia lankytinų vietų koncentracija. Big Benas, Taueris ir Vestminsteris turėjo palaukti savo eilės. Mūsų laukė Soho! Ten, kur buvo kuriama roko muzikos istorija.  Puikiai nusiteikę sulipom į double deck’o antrą aukštą ir leidomės į Sohą.

O, Sohas! Sovietmečiu buvo brukamas štampas, jog tai Sodoma ir Gomora – įžengęs ten gali tapti gašlių prostitučių ir prostitutų auka. Bet praleides ten kelias valandas nustebau: niekas mano tobulomis kūno formomis nesusižavėjo ir nekaltybę išsaugojau.

Anksčiau buvo taip: nori daryti tikrą roką – daryk. Nori, kad apie tave sužinotų visas pasaulis – važiuok į Londoną ir tau pasiseks. Tai įrodė roko muzikos legendos – Džimis Hendriksas, Bitlai ir Rolingai. Jie vaikščiojo šiomis gatvėmis. Gyveno šiuose namuose. Kvėpavo šiuo oru. Rašė dainas. Norit pamatyti tas vietas? Sekit paskui mus.

Pirmoji lankytina vieta – “Trident Sound Studios Ltd”, Anne’s Court gatveleje. GPS’as atvedė į norimą vietą, kuri, beje niekuo neišsiskyrė. Bet… Ant sienos po stiklu kabojo sąrašas muzikantų, kurie įrašinėjo šioje studijoje. Nuo pavardžių ir grupių pavadinimų užgniaužė kvapą! Sąrašo apačioje prierašas „And many, many more…“. Nevardinsiu visų garsių tų laikų grupių, kurios čia įrašinėjo, tai puikiai matosi nuotraukoj.

Pasižiūreję į „kantyčkes“, pasukom link Denmark Street, kur viename iš namų buvo įrašų studija Regent. Ten savo pirmą diską įrašė The Rolling Stones, po jų čia dirbo Jimi Hendrix, The Kinks, The Who, David Bowie… and many many more… Net garsieji Eagles, atskridę iš Amerikos, Regent studijoje šlifavo medžiagą savo albumui „On The Border“(pats albumas buvo įrašinėjamas Barnse, Olympic studijoje, apie kurią aš pasakojau anksčiau). Nedidelėje patalpoje sienos nukabinėtos tų laikų plakatais ir laikraščių iškarpomis. Ir gitaros! Garsiausių firmų ir įvairiausių formų. Jos kabo ant visų sienų, o brangiausios išstatytos apžvalgai vitrinoje, sukeldamos seilių išsiskyrimą pradedantiems ( ir ne tik) gitaristams.

Lengvai apsinešęs nuo įspūdžių, išėjau laukan. Sekantis objektas buvo už kelių kvartalų kelio, tad beeidamas atgavau įprastą formą. Sekantis programos taškas – Saville Theatre, dabar pervadintas į Odeon. Čia 1967 metais, prieš išvykdamas į Monterejaus festivalį, paskutinį pasirodymą surengė Džimis Hendriksas. Pastatytas 1931 metais, šis pastatas prastovėjo 10 metų ir buvo fricų liuftvafes subombarduotas, tačiau po karo atstatytas ir  daug kartų keisdamas paskirtį, savininkus ir pavadinimus, sulaukė mūsų dienų. Roko muzikos klestėjimo laikais čia grojo The Move, Procol Harum ir Cream. Bitlai čia filmavo video klipą dainai „Hello, Goodbye“, o 1965 Brajanas Epstainas ir Bitlai surengė spaudos konferenciją po ordinų įteikimo. Beje, Epstainas turėjo šio teatro kontrolinį akcijų paketą.

Sekantis mūsų keliones objektas buvo auksinių 60-jų roko Meka – Marquee klubas. Deja, nieko, išskyrus atsiminimus, nebeliko iš legendinio klubo… Štai jo trumpa istorija: pirmą kartą klubas atsirado 1958 metais – rokas tada dar lakstė su trumpom kelnytėm. Čia buvo vieta, kur skambėjo džiazas ir skiflas – labai populiarus tuometinėje Britanijoje muzikos stilius. 1964 metais klubas persikėlė į Sohą ir būtent čia jis įgavo savo legendinį statusą. Mažytėje klubo scenoje grojo The Rolling Stones, Yardbirds, The Who, Led Zeppelin, King Crimson, Jethro Tull, Jimi Hendrix, Pink Floyd. 64-aisiais pimą kartą į sceną išėjo niekam nežinomas Deividas Bovi, o 67-ais – Fleetwood Mac su Piteriu Grinu. 1964 metais Moody Blues menedžeris Aleksas Miurejus klubo kieme įrengė nedidelę studiją, kur buvo įrašytas pirmas Moody Blues singlas Go Now. Vėliau klubą užliejo pank roko banga – Stranglers, Clash, Generation X, kurioje savo karjerą pradėjo Bilis Aidolas.

Dabar toje vietoje, kur klubas gyveno savo aukso amžių, name Wardour Street, pažymėtame 90 numeriu, yra restoranas-baras Floridita. Vienintelis šlovingos šio namo roko istorijos atributas – memorialinė lenta atminti The Who būgnininkui Kitui Munui.

Po tokios dozės įspūdžių vidinis balsas pakuždėjo priimti dar vieną dozę – pintą gero alaus. Nemaniau, kad susirasti pabą, kuriame buvo galima tai padaryti, bus misija neįmanoma. Nors jų buvo kiekviename žingsnyje, norinčių susileisti pintą kitą buvo dar daugiau. Keli pabai buvo okupuoti „Arsenal“ futbolo klubo fanų (tai galima buvo suprasti iš baltai raudonų  šalikų) , „fundamentaliai“ besiruošiančių palaikyti savo numylėtinius per vakaro rungtynes. Kitame dominavo žalia spalva – kažką, garsiai dainuodami, šventė airiai. Atsidūrėm priešais barą su pažįstamu pavadinimu, bet praeiviai kažkaip ristele praeidavo pro jį. Supratom, kad šiandien ne ta diena jame apsilankyti… Gal pirmadienį…

Žinoma, galima buvo prisišlieti prie „Arsenalo“ fanų, pagaliau prie tų pačių balsingų airių, juolab, kad tenykščiai papročiai leidžia stovėti su bokalu alaus gatvėje. Tačiau angliškas oras vertė ieškoti sausesnės vietos.

Bus daugiau…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 9 rugsėjo, 2018 bendra

 
 
%d bloggers like this: