RSS

Mėnesio archyvas: lapkričio 2020

Aš – Ozis (6)

Sekantis darbas buvo mažiau ambicingas. Važinėjau į autodalių gamyklą netoli Astono, kur turėjau aptarnauti ofigenai didelį įrenginį detalėms nuriebinti. Man atnešdavo pilnas pintines strypų, spyruoklių, svirčių ir kitokio šlamšto, kurį išpildavo į specialią talpą ir plaudavo su chemikalais. Putojantys chemikalai buvo nuodingi ir apie tai perspėdavo lentelė, kabanti virš talpos: „Pavojus gyvybei! Draudžiama dirbti be apsauginės kaukės! Nesilenkti virš talpos!“. Aš pasidomėjau, kas taip putoja talpoj ir kažkas mane apšvietė: dichlormetanas. Susimasčiau: „Hm, įdomu, gal pavyks pagauti kaifą?“. Kitą kartą nusiimu kaukę, sekundėlei pasilenkiu virš putojančios vonios. Jioopt… Man taip kalė į durnę, it būčiau priuostęs klijų. Tik šimtą kartų stipriau! Dabar kiekvieną rytą įkvėpdavau garų: išeidavo žymiai pigiau, nei išvyka į pabą. Pradėjau nuo dviejų kartų į dieną, paskui uostydavau kas penkias minutes. Bet atsirado kliūtis: po kiekvieno seanso mano veidą dengdavo sluoksnis juodų riebalų nuo garų. Cecho draugams staigiai dašuto, kame šaknys. Per arbatos pertraukėlę visi spokso į mano juodą snukį. 

– Ka, vėl kapsteisi vonioj? Tau gyventi nusibodo, bič?

Aš įjungiu durniu ir klausiu:

– Ką yra? 

  – Ozi! Užsilenksi!

 – Todėl aš be kaukės ir nedirbu, juk parašyta, kad draudžiama.

Po kelių savaičių kaifo galvoje buvo visiškas bardakas, aš striksėjau po cechą ir blioviau dainas. Negalėjau nieko padaryti, tai buvo stipriau už mane. Ir štai kartą aš kažkur pradingau. Mane surado šalia vonios apsidolbinusį.

– Iškvieskit jam greitają! Ir kad šito idioto aš čia daugiau nematyčiau! – plyšojo meistras.

Gimdytojai pasiuto, kai sužinojo, kad mane vėl išpirdolino iš darbo. Aš ir toliau gyvenau su tėvais ir jie tikėjosi, kad aš įnešiu savo dalį sąskaitų padengimui. Jie nekreipė dėmesio į tą faktą, jog daugiausia laiko aš nebūdavau namie. Pagaliau mama susitarė su savo bosais ir išsirūpino man darbelį automobilių gamykloje “Lukas”, kur galetų prižiūrėti savo dalbajobą* sūnų.

– Tai bus stažuotė, Džonai,- pasakė mama. – Kiekvienas tavo bendraamžis duotų ranką nukirsti, kad tik gauti tokį šansą. O tu įgysi naujų įgūdžių ir tapsi profesionaliu klaksonų derintoju.

 Vos neapsivožiau. Klaksonai?

Tais laikais tipiškas darbininko mąstymas atrodė taip: gauni abile kokį išsilavinimą, eini mokiniu į gamyklą, paskui tau duoda patį nešvariausią darbą ir tu didžiuojiesi tuo, nors tai yra tik purvinas darbas. Ir taip arsi iki grabo lentos. Purvinas darbas – tai viskas, ką tu turi. Didžioji dauguma Birmingemo gyventojų nesulaukia pensijos, miršta tiesiog cechuose. Reikėjo iš ten valinti, kad nebaigčiau taip, kaip visi. Bet kaip ištrūkti iš Astono? Bandžiau emigruoti į Australiją, tik štai bėda, neturėjau nė penso bilietui. Net bandžiau eiti savanoriu armijon, bet manęs nepaėme. Uniformuotas vaikinas pažiūrėjo į mano snukį ir sako:

– Man gaila, bet čia armija, o ne cirkas!

Todėl teko sutikti ir eiti dirbti į automobilių gamyklą. Savo korešui Patui pasakiau, kad dirbsiu muzikos biznyje.

– Kaip tai muzikiniame biznyje?

– Būsiu derintojas – atsakiau miglotai.

– Ko derintoju?

– O koks tau, ble, skirtumas?

Pirmą dieną meistras atvedė mane į garso nepraleidžiančią patalpą. Mano užduotis buvo tokia: turėjau paimti klaksoną nuo konvejerio, įdėti jį į prietaisą, panašų į šalmą. Paskui buvo pajungiama srovė, ir atsuktuvo pagalba klaksonas buvo derinamas, kol nepasigirsdavo kažkas: „Ba! Bu! Ui! Er! Bi-ip!“. Ir taip 900 kartų per dieną, tokia buvo dienos norma. Viskas buvo apskaitoma, tam kiekvieno klaksono derinimo pabaigoje reikėdavo paspausti specialų skaitiklio mygtuką. Į patalpą buvo įgrūsti dar penki darbininkai, reiškia, tuo pat metu švilpė, cypė ir mūkė penki signalai – nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Kai aš išeidavau iš šitos velnio vietos, ausyse buvo toks ūžesys, kad aš negirdėdavau savo minčių.

Štai kaip atrodydavo mano diena: paimt klaksoną. Prijungti laidus. Pasukti atsuktuvą. Ba! Bu! Ui! Er! Bi-ip! Padėti klaksoną ant konvejerio. Ir vėl iš naujo. Kai aš dirbau, mama su pasididžiavimu žiūrėjo į mane per stiklinę pertvarą. Tačiau praėjus kelioms valandoms, šis triukšmas varydavo mane iš proto. Man norėjosi ką nors uždobti. Ir aš pradėjau spausti skaitiklio mygtuką du kartus po kiekvieno suderinto klaksono, galvodamas, kad mane greičiau išleis namo. Dariau viską, kad tik greičiau ištrūkčiau iš šitos prakeiktos būdos. O kai supratau, kad numeris praėjo, pradėjau spausti tris kartus. Paskui keturis. Paskui penkis. Taip tęsėsi kelias valandas, kai staiga girdžiu kokį tai šnypštimą retransliatoriuje ir stabdomo konvejerio girgždesį. Kažkas su piktumu šaukia į megafoną: „Osbornai! Pas meistrą, tučtuojau!”.

Jie norėjo sužinoti, kaip stebuklingai man pavyko ant smūgio padaryti 500 klaksonų per dvidešimt minučių. Sakau, turi būti kažkas negerai su skaitkliu. Jie, sako, nesam pirštu daryti, bet jei kalba eina apie skaitiklį, tai kažkas negerai jį aptarnaujančiam kretinui. Ir jei tai pasikartos, jie mane išpirdolys ir bus baigta. Ar aš supratau? „Taip, supratau“,- grįžtu niūrus į savo būdą: 1) paimti klaksoną 2) pajungti laidus 3) pasukti atsuktuvą 4) ba! bu! ui! er! bi-ip! 5) padėti klaksoną ant konvejerio 6) paspausti mygtuką. Po kelių mėnesių buvimo šiame durnamy nutariau pakalbėti su Hariu, kuris dirbo šalia manęs.

– Ilgai čia dirbi? – klausiu.

– Ko-o-o? Ką ten šnabždi, sūneli?

– Ilgai čia dirbi?!!! – šaukiu. Haris neabejotinai prarado klausą nuo kasdienio klaksonų bipinimo.

– Dvidešimt devynis metus ir septynis mėnesius – pareiškia šypsodamasis.

-Tu ką? Prikolini? Velniškai ilgai, Hari!!!

– Žinai, kas maloniausia?

Aš keliu aukštyn rankas ir purtau galvą.

– Po penkių mėnesių gausiu auksinį laikrodį. Už 30 metų darbo stažą.

 Trisdešimt metų šitoj skylėj! Net užsimaniau, kad rusai numestų ant šitos vietos bombą ir sulygintų viską su žeme.

– Jeigu taip užsinorėjai šito laikrodžio, reikėjo jį „pasiskolinti“ pas juvelyrą. Net jeigu tave ir parištų, atsėdėtum dešimt kartų trumpiau, nei tu smirsti šitoj skylėj.

– Ką sakai, sūneli, pakartok?

– Nieko.

– Ką-ą-ą?

– Nieko!!!

Mano kantrybė trūko. Aš numečiau atsuktuvą, išėjau iš būdos, praėjau pro mamą ir tiesiai nuo gamyklos vartų nudrožiau į pabą. Taip pasibaigė mano pirmas darbas muzikos biznyje.

Pati idėja susirasti darbą muzikos biznyje atrodė idiotišku pokštu. Tai buvo visiškai neįmanoma: taip pat sėkmingai aš galėjau svajoti apie astronauto arba kaskadininko karjerą. Arba išdulkinti Elizabet Teilor. Bet nuo to momento, kai aš šeimos vakarėlyje sudainavau „Living Doll“, dažnai pagalvodavau apie grupės įkūrimą. Kurį laiką net gyriausi, jog esu grupės „Black Panthers“ nariu. Nesvarbu, kad mano grupė buvo tuščias gitaros futliaras, ant kurio aš rastais mūsų sandėly emulsiniais dažais užtepliojau: BLACKPANTHERS.

Visa tai vyko mano vaizduotėje. Dar aš sakydavau žmonėms, kad turiu šunį vardu Hush Puppy („HushPuppies“ – Amerikos kompanija, gaminanti patogius batus. Ozis turėjo omenyje šios įmonės minkštus zomšinius batus- vertėjo pastaba). Iš tiesų, aš radau šitą batą šiukšliadėžėj ir pririšau prie jo pavadėlį. Paskui klajojau Astono gatvėmis su tuščiu gitaros futliaru, suklypusiu batu ir įsivazdavau save bliuzmenu iš Misisipio.

O praeiviai laikė mane visišku dunduku. Visą laiką, kai nebuvau užsiėmęs įsivaizduojama grupe ir šuniu-batu, tūsinausi su teddyboys‘ais. Man nepatiko jų mados: ilgi paltai, batai storais padais ir kitos nesąmonės. Bet aš mylėjau muziką, kurią jie užsisakydavo muzikiniuose automatuose. Kelias savaites visur dainuodavau hitą „Hey Paul“. Senos melodijos yra jėga!

Po to žavėjausi modais: patiko nešioti aptemptus moherinius kostiumus. Paskui persiorientavauį į rokerius: odinės striukės, sukniedyti diržai. Taip aš ir blaškiausi šen ir ten, ieškojau nuotykių, dariau viską, kad tik nedirbčiau gamykloje.

O paskui atsirado bitlai. Staiga ketvertas apkirptų liverpudelių užtvindė eterį. Iš paskutinės algos nusipirkau jų antrą diską „With The Beatles“…

 

* Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 lapkričio, 2020 Uncategorized

 

“A Night At The Opera“ – 45!

Queen magnum opus – albumas „A Night At The Opera“ buvo sukurtas gilios organizacinės krizės metu. Nors grupei grėsė finansinis bankrotas ( buvę grupės menedžeriai ir visokie žulikai grasino teismais) , tačiau tuo pat metu grupėje buvo didžiausias kūrybinis pakilimas.

Brajanas Mėjus prisimena: „Ateitis neaiški:  jei albumas žlugtų, tai reikštų grupės pabaigą. Studijos darbuotojai dirbo nemokamai. Diskas buvo įrašomas siaubingoje situacijoje “. Queen išgelbėjo Eltono Džono vadybininkas J. Ridas, kuris pasakė: „Eikit į studiją ir įrašinėkit  geriausias savo dainas, o visa kita aš sutvarkysiu“.

Rodžeris Teiloras sako, kad didelę įtaką jų kurtai muzikai turėjo Bitlų albumai, o ypač „Rubber Soul“ ir „Revolver“. Kalbėdamas apie disko „Naktis operoje“ įrašymą, Mėjus ypač šiltai kalbėjo apie garso inžinierių Miką Stouną – neapdainuotą herojų, lyginant su albumo prodiuseriu R. T. Baikeriu, kuris studijoje pasirodydavo itin retai.

Nepaisant visų negandų, muzikantai „Ridge Farm“ studijoje Surėjaus grafystėje sugebėjo sukurti dar vieną šedevrą, vėl parodydami geriausias savo savybes.

Fredis Merkuris: „Mes nenorėjome nieko šokiruoti. Tiesiog mes buvom tokie. Yra tiek daug dalykų, kuriuos norėjome padaryti, tačiau juk negali padaryti visko vienu metu. Pripažinkime: šiuo metu mes išleidome albumą, kurį tikrai sugeba suvokti ne visi… Jei kalbėsim apie vokalinę dalį, tai mes perspjaunam bet kurią grupę. Man kilo mintis padirbėti su operiniu vokalu, kodėl gi ne?“

„Esu labai patenkintas operinio dainavimo aspektu. Man visada norėjosi sukurti iškirtines vokalines partijas, nes mus dažnai lygina su kitais muzikantais, o tai yra taip kvaila. Klausykite operinių partijų ir suprasite, kad apie jokius palyginimus negali būti nė kalbos. Mes būtent to ir siekėme“.

 „A Night At The Opera“ iki šios dienos įkūnija absoliučią harmoniją, o tarsi pagrindinis deimantas, vainikuojantis Jos Didenybės karūną, šiame albume yra garsioji Bohemian Rapsody . Turbūt visas pasaulis –  nesvarbu, ar tai buvo Queen gerbėjai, ar nemylėtojai, ar net tie, kurie iki tol net negirdėjo jų – visi, kurie išgirdo Bohemiškąją Rapsodiją, buvo priblokšti to srauto emocijų, ekspresijos, to virtuoziško atlikimo, tų netikėtų meistriškų perėjimų iš vienos muzikinės temos į kitą… Tai buvo taip spalvinga, taip netikėta, taip platu ir gilu, taip nepakartojama, taip įspūdinga…tarsi Šiaurės Pašvaistė…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 22 lapkričio, 2020 Archeologija

 

Aš – Ozis (5)

Tą dieną aš pavėlavau į mokyklą, bet misteris Džonsas nereikalavo pasiaiškinti. Aš vėluodavau kasdien. Taip jis turėjo progą gadinti man gyvenimą. Vieną rytą – berods, tą rytą, kai mes radom senutę ant ledo, nors nesu tuo tikras – aš atėjau į mokyklą labai vėlai. Man tai buvo ypatinga diena – tėvas davė man kelis metalinius strypus, išneštus iš gamyklos, kad pono Leino dirbtuvėse aš pasigaminčiau porą atsuktuvų. Strypai buvo portfelyje ir aš nesitvėriau kailyje, norėdamas parodyti juos draugams.    

Bet diena buvo sugadinta nuo pat pradžių: pamenu, stoviu šalia mokytojo stalo, o misteris Džonsas duoda man velnių, o kiti klasės vaikai sėdi suoluose. Kvailai jaučiausi, tiesiog norėjau prasmegti skradžiai žemę.

 – Osbornai!- kaukia misteris Džonsas – Tu darai gėdą sau ir mokyklai! Nešk čia batą!

Klaseje pasidarė taip tylu, kad galima buvo išgirsti, kaip pirstėlėjo musė.   

– Bet, prašau…

– Nešk čia batą, Osbornai! Ir atmink, jis turi būti pats didžiausias, kitaip aš taip tave išpersiu, kad visą mėnėsį negalėsi atsisėsti!

Jaučiau vaikų žvilgsnius. Jau geriau, nafik, numirti! Vaikai žiuri į mane kaip į beždžonę zoosode. Nulenkęs galvą, drebėdamas iš pykčio ir degdamas iš gėdos einu į kitą klasės galą. Nenoriu pravirkti vaikų akyse, bet jaučiu, kad tuoj paleisiu dūdas. Prienu prie lentynos ir išsirenku batą, nesuprasdamas, kuris iš jų didžiausias. Nuleides akis paduodu jį misteriui Džonsui. 

– Manai, čia pats didžiausias?- staugia misteris Džonsas. Jis eina prie lentynos, grįžta su gigantišku batu ir įsako man pasilenkti. Visų žvilgsniai įsmeigti į mane. Vos sulaikau ašaras, nosyje pučiasi snarglio burbulas, aš jį nuvalau rankove.

– Aš pasakiau –  lenkis, Osbornai!

Darau kas liepta. Ir tada, gerai užsimojęs, Džonsas su visa jėga dubasina mane per šikną 45 dydžio sportbačiu. Šakės, kaip skauda! O tas šiknius lupa kartą, kitą… Trečią ar ketvirtą kartą mano kantrybė baigiasi, aš darausi nuožmus, mane krečia pyktis. Ir kai jis eilinį kartą užsimoja, aš greitai išsiimu iš portfelio strypus ir metu juos į riebų, prakaituotą misterio Džonso snukį.

Sportininkas iš manes nekoks, bet už tą metimą, garantuoju, būčiau pakviestas į nacionalinę kriketo rinktinę. Misteris Džonsas atšoka, iš nosies bėga kraujas, o man dašunta, ką aš pridirbau. Klasėje triukšmas. Jomajo! Maunu iš klasės, po to per mokyklos kiemą bėgu į Lodž Roud 14. Įbėgu į kambarį, kur miega tėvas ir bandau jį pažadinti… Ir staiga apsiblioviau.

Tėvas įsiuto! Ačiū Dievui, ne ant manęs, o ant misterio Džonso. Jis nuėjo į mokyklą ir pareikalavo pasikalbėti su direktoriumi. Riksmas girdėjosi visoje mokykloje! Misteris Oldemas pasakė, kad jis neturi supratimo apie tai, jog misteris Džonsas muša mokinius ir pažadėjo tuo pasidomėti. Tėtis atkirto, kad jis, blet*, ant smūgio tuo užsiimtų. Po šio atsitikimo smurtas baigesi.

Mokykloj aš buvau Didysis Kazanova. Damos laikė mane priekvaišiu, bet su viena aš visgi susitikinėjau. Džeinė lankė mokyklą mergaitėms toje pačioje gatvėje. Ji man labai patiko! Prieš kiekvieną pasimatymą mokyklos tualete trindavau plaukus muilu, kad laikytųsi šukuosena. Kažkodėl galvojau, jog taip aš jos akyse, atrodysiu gražesnis. Bet kartą pradėjo lyti… Ateinu į pasimatymą, o galva muiluota, muilas ant kaktos ir net akyse. Ji žiūri į mane ir iškart:

-Tu ką, debilas?!

  Man šokas. Tiesiog, ble, oblomas. *

Po keleta metų pamačiau ją šalia kažkokio klubo Astone, prisismeigusią…

Buvo dar kelios džekės, bet nieko rimto nebuvo. Aš labai greitai įsitikinau, kaip skauda, kai tavo atodūsių objektas susitinka su kitu vaikinu. Arba kai su tavim susitikinėja ant bajerio – irgi nieko gero. Kartą aš paskyriau pasimatymą vienai žertvai* prie pabo „Crown & Cushion“. Pila kaip iš kibiro, ateinu, kaip sutarta pusę aštuonių, o jos nėra. Gerai, galvoju, ateis po pusvalandžio. Laukiu iki aštuonių. Nėra. Dar pusvalandį. Mušu dinderį iki dešimtos ir sušlapęs kaip ciucikas grįžtu namo. Jaučiausi prislėgtas ir atstumtas. 

Nebūdamas suaugusiu, jaučiausi suaugęs. Kai man buvo keturiolika, nuėjau su viena čiksa į kiną. O kad ji įsitikintų, kad esu krūtas*, nutariau jai patikti cigarečių pagalba. Iki to momento aš parūkydavau, bet ne tokiais kiekiais. Tam vakarui buvau užsizapasinęs penkiais cizais ir degtukų dėžute už vieną pensą. Na, škia, sėdim saleje, aš vaidinu suaugusį ir staiga apsipilu šaltu prakaitu. „Ble, kas per šūdas“ – galvoju. Atsiraugėju ir jaučiu burnoje rūgštį. Bėgu kiek kojos neša į tuliką, užsidarau kabinoje ir pradėdu siaubingai kosėt, it norėdamas išvemti skrandį. Kaip man buvo šūdina… Kai atleido, nutempiau pasturgalį iki išėjimo ir dingau namo. Visą kelią lupau ožius. Su ta mažyte daugiau nesusitikinėdavau, o jai prisiminimui liko mano padovanota dežutė šokoladukų.

Jaunysteje man nutiko keletas nemalonių istorijų, susijusių su rūkymu. Pamenu, kartą naktį rūkenu savo kambary Lodž Roude. Palieku pusę, kad ryte pakaifuočiau. Po kelių valandų pabundu nuo kosulio. Visur dūmai! “Fuck me!”,- galvoju. “Sudeginau chatą!“. Bet pastebiu šalia lovos savo peleninę, o joje nesmilkstanti nuorūka. Aš nežinojau, kad tėvas grįžo namo biški įkalęs ir užsirūkė lovoj. Paimtų ir užgesintų nuorūką, bet ne, numetė ją už sofkės. Porolonas pradėjo smilkti ir rūkti juodais dūmais. Įlekiu į kambarį, o ten apspangęs tėvas rūgščiu veidu ir sulinkusi per pusę, ašarojanti nuo kosulio motina.

– Džekai Osbornai, kad tave! Ką pridirb…

Mama taip smarkiai užsikosėjo, kad jos dantų protezas tiesiog iššovė iš burnos, išmušdamas lango stiklą, nuo ko šaltas vėjas, besiveržiantis pro skylę, dar labiau išpučią liepsną… Suknista sofkė virto skautų laužu, o aš nesusigaudau, ar man žvengt, ar apsišikt. Kaip bebūtu, gaisrą mums su tėte pavyko užgesinti, o mama tuo tarpu ieškojo savo protezo darže. Name dar kelias savaites jautėsi degėsio smarvė.

Pasakysiu jums atvirai, šis incidentas nepriverte manes mesti rūkyti. Aš buvau įsitikinęs, kad su cigarete dantyse esu kietas bičas. Praėjus keliom savatėm, susipažinau su „maryte kulokaitė“ *. Aš atradau, jog mano penis tarnauja ne tik šlapinimuisi ir pradėjau daryti su juo tokius stebuklus, kur tik įmanoma. Aš „voliojau plikį“ * su įkvėpimu, net negalėjau užmigti, kad tik „truktelt mikutį“ *. Kartą buvau pabe Astone. Aš tada dar negėriau, o ten šventė gimtadienį ar dar kažką. Ten sukinėjosi viena mergina, Dievu prisiekiu, nepamenu jos vardo, ji buvo vyresnė už mane, rodos mes dar šokom. Paskui ji parsivedė mane pas save į namus ir dulkino visą naktį. Nežinau, ką ji galvojo išsirinkdama mane. Gal tiesiog pasiilgo sekso, o šalia nebuvo gersnio kandidato. Kas ją žino? Kaip ten bebūtų, aš nesiskundžiau. Aišku, norėjosi banketo tęsinio. Ir jau kitą dieną su mintimis apie papildymą nubėgau pas ją, kaip šunelis, norintis apuostyti savo megstamą stulpelį.

– Ko dar?

– Kaip čia pakartojus?

– Eik velniop!

Taip baigesi mūsų nuostabus romanas.

Aš baigiau mokyklą 15-os. Na ir ką man davė britų švietimo sistema per dešimt metų?

Popieriaus skiautė, kurioje buvo parašyta:

„ Džonas Osbornas baigė vidurinę mokyklą Birčfild Roude.

Parašas.

Misteris Oldemas (direktorius)“.

Ir viskas, nafik, tema uždaryta. Gal kokia specialybė? Jokios. Jeigu kalbėsim apie būsimą profesiją, tai man buvo toks pasirinkimas: fizinis darbas arba fizinis darbas. Pradėjau nuo paskutinio „Birmingem ivning meil“ puslapio, kur buvo spausdinami skelbimai apie laisvas vakansijas. Šiame numeryje kaip tik buvo priedas apie įsidarbinimo perspektyvas mokyklų abiturientams. Peržiūrėjau viską: pieno išnešiotojas, šiukšlių surinkėjas, šaltkalvis-surinkėjas, mūrininkas, kiemsargis, autobuso vairuotojas ir t.t. Mano pasirinkimas buvo santechnikas. Bent jau konkreti profesija.

O mane taip ir mokino: gyvenime galima kažką pasiekti tik turint profesiją. Kai aš pagaliau gavau man taip reikalingą darbą, atėjo šaltas ruduo. Na, niekaip negalėjau numatyti, kad santechnikams pats darbų įkarštis yra viduržiemis, kai sproginėja visi vamzdžiai. Daugiausia, ką tu darai –  tu stovi pasilenkęs virš šulinio, kai lauke minus penki ir užšaldai savo pautus *. Iškėntėjau mažiau savaitės. Išpirdolino ne dėl šalčio – vogiau obuolius per pietų pertrauką. Sunku parišti su senais įpročiais.

  * Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m. 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 14 lapkričio, 2020 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: