RSS

Mėnesio archyvas: rugsėjo 2013

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (20 dalis)

Uniformuoti policininkai  sunkiai suvaldė isterijos apimtų jaunų merginų minią – turėjo stabdyti eismą ir nukreipti jį kita kryptim…

 

clean it up

     Ir aš, ir Džonas buvom be akinių, todėl gana sunkiai stūmėmės link savo vietų, skirtų garbingiems svečiams, pro staliukų, kėdžių ir įvairaus plauko literatūros veikėjų tankynę. Pasiekę tikslą, buvom išskirti: Džonas buvo pasodintas su garbingiausiais svečiais, o aš buvau „patalpinta“ priešais. Buvom įmesti į gilų vandenį ir aš supratau, kad atėjo laikas išmokti plaukti. Pirmą kartą gyvenime pajutau, ką reiškia būti visų dėmesio centre, bet mane gelbėjo tai, jog buvau be akinių ir nemačiau visų skvarbių žvilgsnių, nukreiptų į mane. (…)

Kai pagaliau baigėsi gastronominė dalis, televizijos kamerų objektyvai ir neapsakomai karštos reflektorių šviesos vėl pasisuko į mus. „Kas toliau?“- pagalvojau. Maniau, kad blogiausia jau praeity, bet ne, tai buvo tik pradžia. Mane apėmė panika, tad atsisukusi į staliuko kaimyną, garbaus amžiaus poną Erlą Arkanų, paklausiau, dėl kokios priežasties toks ažiotažas ir kas dar numatyta renginio programoje. „Mano miela mergaite, tu nežinai? Tavo vyras, kaip garbingas svečias, dabar turi pasakyti kalbą“,- paaiškino jis. Net apšalau!.. Džonas sakys kalbą?! O Dieve, juk mes nieko apie tai nežinojom. Per gestikuliuojančių rankų mišką stebėjau savo vyrelį: veide buvo pasimetusio žmogaus šypsenėlė, pirštai nervingai krapštė kaklaraištį. Atsitraukimui kelio nebuvo. Ore tvyrojo visuotino jaudulio ir laukimo šnaresys: visi svarbūs žmonės atėjo čia su vienu tikslu – išklausyti Bitlą, vardu Džonas Lenonas, kuris turi pasakyti smagią ir dalykišką kalbą apie save ir savo literatūrinį opusą. Žinojau, kad Džonas yra priblokštas, pasimetęs ir vienišas, nes buvo nepratęs prie viešų pasisakymų. Iš visos širdies užjaučiau jį.

in my owm write     Įtampa vis augo, o aš dėkojau dangaus jėgoms, kad tai ne aš turiu kalbėti. Operatoriai ir jų padėjėjai buvo pasiruošę ir net sprogo iš smalsumo; buvo paprašyta tylos ir pakeltos taurės į Džono sveikatą, po to jis buvo pristatytas susirinkusiems. Štai Bitlas, kuris parašė knygą. Stojo mirtina tyla ir štai vieniša, apstulbusi ir maža mano vyrelio figūrėle pakilo iš kėdės – lėtai ir nervingai, Džono veidas buvo raudonai-baltas ir ryškioje reflektorių šviesoje pamačiau, kaip trūkčioja jo veido raumenys.

– Ponios ir ponai,- sumurmėjo Džonas. – Labai jums dėkoju, tai yra garbė man.  Ir, prašau – tai buvo viskas, ką jis sugebėjo iš savęs išspausti… Su didele skuba ir palengvėjimu oratorius atsisėdo į savo vietą.(…) Nuostaba, atsispindėjusi susirinkusių klausytojų veiduose, atrodė komiškai. Visi buvo sumišę. Lėtai, po nedrąsių plojimų, publika pradėjo dalintis įspūdžiais tarpusavyje. Mus supo pasipiktinę ir suirzę žmonės, kurie suprato, kad tai viskas, ką gavo už sumokėtus pinigėlius. Jiems trūko lauktos pramogos. Tačiau netrukus ir jie nurimo, nes atėjo laikas autografų dalinimui. Ilgas valandas pasirašinėjom pirmus pirmos Džono knygos egzempliorius. Mus supo klykiančios damos ir jų kavalieriai, ištroškę išsvajoto žvaigždės parašo. Man tai buvo puiki patirtis: buvau apiberta daugybe komplimentų, dėka kurių išaugo pasitikėjimas savimi – tai, ko man labiausiai tuo momentu reikėjo. „Ar žinai mieloji, kad naujoji „Mis Anglija“ palygint su tavim yra visiškas nulis?“,- išgirdau tuomet. Na, ir pagaliau nusiraminau, ir visa tai neatrodė kaip katastrofa. Poryt rytiniuose laikraščiuose pasirodė nuotraukos, kuriuose aš spoksau į Džoną, rėžiantį savo „kalbą“ ir mano veido išraiška atspindėjo viską, kas nutiko tą dieną. Sumišimas buvo aiškiai matomas nuotraukoje.

drink to me

Kaip jau minėjau, 1964-ji metai buvo nuostabūs – įvykiai sekė vienas paskui kitą. Filmo „A Hard Day‘s Night“ premjera turėjo įvykti liepos mėnesį.(…) Apkeliavau visą Londoną, ieškodama tinkamos tai progai suknelės, pagaliau radau tinkamą drabužėlį, tačiau jį reikėjo šiek tiek pataisyti ir visa problema buvo tame, kad siuvėjas pažadėjo sutvarkyti tik premjeros dieną. Iš tiesų, motina atvežė man suknelę tik dvi valandas prieš iškilmes… Tomis dienomis gyvenau pašėlusiais apsisukimais, tiesa, tada visi taip gyvenome. Į Londoną suvažiuodavo giminės; į kairę ir dešinę buvo dalinami pakvietimai; reikėjo galvoti apie transportą svečiams ir jų apnakvydinimą. Didžiausias organizacinių sugebėjimų išbandymas teko Brajanui, bet jis viską atliko švilpaudamas.(…) Džonas, Polas, Džordžas, Ringo ir aš buvom atvežti į kino teatrą automobiliu, kurį vairavo Bilas Korbetas. Gatvėse mus sveikino klykiančios fanų minios – Londonas tiesiog drebėjo iš jaudulio. Kai atvykom į vietą, pamačiau tai, ko niekad prieš tai neteko matyti – turėjau sau įgnybti, kad įsitikinčiau, jog tai ne sapnas.

Fans Invasion

Uniformuoti policininkai sunkiai suvaldė isteriškų jaunų merginų minią – turėjo stabdyti eismą ir nukreipti jį kita kryptim. Džonas buvo nustebintas žmonių minios, sukėlusios tokį kamštį.

– Kas čia vyksta? Iš kur tie žmonės? Ar čia Anglijos futbolo taurės finalas?

Buvo tikrai nustebęs, kai Brajanas paaiškino, kad visi šie žmonės susirinko pažiūrėti, kaip Bitlai atvažiuoja į filmo premjerą. Vaikinai atrodė puikiai ir visa ketveriukė šventė eilinę pergalę. Iš Brajano tiesiog plūste plūdo pasitenkinimas ir pasididžiavimas. Be perstojo „šaudė“ blykstės, o triukšmas ir riksmai skambėjo mums kaip muzika. Viskas buvo nerealu.

… o rytoj visas pasaulis

     Bitlų populiarumas Anglijoje buvo visiems suprantamas faktas, jų populiarumas smarkiai augo ir  kitoje Atlanto pusėje. Jų plokštelės ten buvo pardavinėjamos tūkstančiais.(…) Džonas kaip vaikas  džiaugėsi perspektyva išvažiuoti už vandenyno. Sėkmė Valstijose reiškė svajonių išsipildymą.* Visi Džono muzikiniai idealai buvo iš Amerikos ir mintis, kad jis galėtų pamatyti šią šalį ir ten juos sutikti, įvarydavo jam tiesiog beprotišką džiaugsmą. Po ilgų derybų Brajanas pagaliau pasirašė kontraktą ir kelionė turėjo prasidėti 64-jų rugpjūtį. Man buvo leista lydėti vaikinus – net nesitikėjau, kad mane aplankė tokia laimė!.(…)

heathrow

Policija ir Londono oro uosto Heathrow personalas turėjo ilgam įsiminti tą dieną. Iš visų Anglijos kampelių ankstų rytą suvažiavo šimtai jaunų žmonių. Mūsų „bobius“, kurie dar kažkaip bandė kontroliuoti situaciją ir  nors tariamai palaikyti tvarką, pradžioje visa tai šiek tiek linksmino, bet tik iki to momento, kai minia pradėjo grėsmingai augti ir fiziškai stiprėti – dar niekad jie nematė nieko panašaus. Pramoga peraugo į įtampą, kai į oro uostą pradėjo plūsti vis naujos jaunimo minios. Ir atvyko jie ten tik tam, kad surengtų savo mylimiems dievaičiams tokį atsisveikinimą, kokio dar neturėjo nei viena Anglijos grupė. Fanai laikė rankose plakatus, mažiausiai trigubai didesnius už juos pačius. Iš jų tranzistorinių radijo imtuvų garsiai skambėjo muzika ( visi tikėjosi, kad radijo stotys gros „klasikinius“ Bitlų gabalus), pastebėjau, kad dauguma jų turėjo miegmaišius ir užrašų knygeles autografams. Šiam jaunimui taip pat prasidėjo nuostabus nuotykis. Tai buvo masinė adoracija dideliu mastu.

1964

Kai pagaliau mums davė signalą, kad galim išlipti iš apgultų automobilių, akimirksniu atsidūrėm vienoje iš laukimo salių, skirtų Labai Svarbiems Asmenims. Mus tiesiog išvertė iš kojų triukšmas iš išorės – jis buvo toks baisus, kad mes iš pradžių pagalvojom, jog tai reaktyvinių lėktuvo, išvairuojančio į pakilimo taką, variklių gausmas. Pas mus atbėgo visas raudonas iš susijaudinimo oro uostą aptarnaujančio personalo technikas ir visus informavo, jog tai fanų, kurie lakstė po visą oro uostą,  riksmai. Tai jie, kiek leidžia plaučiai, dainavo ir spiegė savo numylėtinių garbei. Pridusęs iš susijaudinimo technikas nubėgdamas šūktelėjo, kad gyvenime nieko panašaus nėra matęs.

departure

VIP‘ų salėje pastebėjom kilnojamąją TV studiją: buvo ruošiamasi paskutinei spaudos konferencijai prieš vaikinų išskridimą. Prasidėjo tiesioginė transliacija: Bitlai buvo puikiai nusiteikę ir į klausimus atsakinėjo su jiems būdingu humoru ir savo firminiais bajeriukais. Jie buvo ant bangos ir visas pasaulis buvo pasiruošęs kristi jiems po kojų. Grupės vienybė ir lojalumas kolegoms – visa tai puikiai matėsi. Nusistovėjusių konservatyvių normų ir autoritetų nepaisymas, nepakartojamas jų humoras – tai buvo kažkas nauja, negirdėta ir nematyta. Pagaliau atsirado grupė muzikantų, kurie buvo sąžiningi ir tiesmuki – šie bruožai ir darė Bitlų įvaizdį. Ką jie bedarytų, atrodė, jog taip turi būti ir bus. Kas dėl manęs – aš buvau šalia ir visus tuos įvykius stebėjau tarsi užburta… Tačiau staiga buvau gražinta į žemę ir turėjau patenkinti prašymus prisijungti prie vaikinų.

– Ateik, ateik čia, Sintija, brangioji nufilmuosim ir tave. Ateik čia, arčiau šviesų.

– Ei, Džonai, ar bus OK, jeigu padarysim keletą tavo ponios nuotraukų?

– Džonai, gal dabar abiejų nuotrauką?

– Neprotestuok Džonai, išeis puiki judviejų nuotrauka.

bye bye

 

* Iš tiesų, Bitlai atvyko į Ameriką 1964 vasario 7 dieną ir, kaip rašo Sintija, oro uoste Londone juos lydėjo milžiniškos fanų minios. Pradžioje „The Beatles“ populiarumas anapus „didžiosios balos“ nebuvo toks didelis, bet prieš pat 63-jų Kalėdas, Amerikos parduotuvėse pasirodė jų singlas su daina „I Want To Hold Your Hand“, kuris iškart pakilo į pirmą čartų poziciją. Dar prieš šią didžiąją kelionę Bitlai ir Brajanas Epstainas davė daugybę interviu amerikiečių tabloidams, kas pažadino „bitlomanijos“ atsiradimą Amerikoje. Taip pat USA buvo išleistas albumas „Meet The Beatles“ (amerikietiška albumo „With The Beatles“ versija), kuris irgi labai greitai užėmė pirmąsias vietas geriausių ilgai grojančių plokštelių sąrašuose. Susidomėjimas Bitlais augo kaip ant mielių: svaiginamu greičiu buvo gaminami marškinėliai ir tūkstančiai kitų daiktų su jų „abrozėliais“(kai kurie šių „gadget‘ų“ dabar turi didelę kolekcinę vertę). Kelionėje į Ameriką Bitlus lydėjo Brajanas Epstainas ir Filas Spektras, amerikiečių muzikinis prodiuseris, spec.efekto, vadinamo „wall of sound“ tėvas-gimdytojas ir paskutinio oficialaus Bitlų albumo „Let It Be“  prodiuseris (ilgą laiką jis bergždžiai konkuravo su Džordžu Martinu, norėdamas tapti „The Beatles“ įrašų prodiuseriu). Į lėktuvą taip pat įsėdo žurnalistai ir „road managers“ Neil Aspinall ir Mal Evans, kurie turne metų turėjo darbelį –  padirbinėjo Bitlų parašus ant šimtų nuotraukų, skirtu fanams. Oro uoste Amerikoje Bitlų taip pat laukė tūkstančiai jų gerbėjų…

 

 

 

 

 

 
3 Komentaras

Publikavo 22 rugsėjo, 2013 Uncategorized

 

Trumpai tariant…

Šį kartą pradėsim nuo nelabai linksmos žinios: legendinės grupės „Nazareth“ įkūrėjas ir nepamainomas grupės balsas Denas Makafertis paliko grupę dėl ligos. Kaip sakė grupės atstovas, vokalistas serga obstrukcine plaučių liga – progresuojantis susirgimas, kuris riboja oro patekimą į plaučius. Per koncertą Šveicarijoje Makafertis griuvo scenoje ir tai išprovokavo kalbas, kad jį parmušė insultas. Liepą jam pasidarė bloga per koncertą Kanadoje, tad šie incidentai privertė grupę nutraukti pasirodymus ir paskelbti apie artisto pasitraukimą. „Aš atėjau į persirengimo kambarį ir pasakiau, kad negaliu daugiau tęsti. Negaliu nuvilti savo vaikinų ir fanų. Jeigu negali daryti savo darbo, tu turi išeiti“,- pareiškė muzikantas. Tuo pat metu jis išreiškė viltį, kad po jo išėjimo grupė tęs savo gyvavimą. „Muzika, kurią mes kūrėm tuos ilgus metus, svarbesnė už bet kurį komandos narį. Mes visada taip galvojom ir aš nematau prasmės ką nors keisti po mano išėjimo“.

dan

Denas Makafertis įkūrė „Nazareth“ 1968 metais kartu su gitaristu Meni Čarltonu, bosistu Pitu Egniu ir būgnininku Derilu Svitu. Per 45 savo gyvavimo metus šie škotų rokeriai išleido 22 studijinius albumus, kelis kartus lankėsi ir Lietuvoje.

ROCK RADIO BILLY RANKINDar neaišku ar jo kolegos atsigaus po šio praradimo, bet vienas iš buvusių grupės muzikantų jau atsisakė nuo pasiūlymo užimti atsilaisvinusią vietą. Gitaristas Bilas Renkinas, dirbęs su grupe 80-ais ir 90-ais metais, papasakojo, kad jam paskambino Pitas Egniu ir pasakė: „Mes norim, kad tu pakeistum Deną“. Aš pasakiau: „Deno pakeisti neįmanoma. Ir kodėl būtent aš?“. Pitas atsakė: „Na, tu moki dainuoti, be to, juk mes jau dirbom kartu“. Taigi, mes padarėm repeticiją ir sugrojom keletą senų gabalų. Visi sakė, kad gavosi velniškai gerai. Trūksta tik vieno – Deno. Fanų meilės aš neužkariausiu ir nespėsiu gelbėtis nuo mėtomų butelių. Mes susitarėm, kad aš pagalvosiu. Ir aš pagalvojau. Vakar aš paskambinau Pitui ir pasakiau: ačiū už pasiūlymą, bet Deno niekas negali pakeisti“.

Kurį laiką žiniasklaidoje, rašančioje apie roko muziką, sklandė kalbos apie Rodo Stiuarto ir Džefo Beko bendrus koncertus. Pernai Rodas koncertavo kartu su Stivi Niks iš „Fleetwood Mac“; šį rudenį jis planuoja gastroles kartu su garsiu vokalistu Stivu Vinvudu bei rezga planus koncertuoti su Eltonu Džonu. Bendrų projektų su Džefu, kaip mes to benorėtume, nebus. Stiuartas palietė šią temą per pokalbį su žurnalo Billboard žurnalistu, papasakodamas apie tai, kad šiemet bus 40 metų, kai pasirodė albumas „Truth“ – vienas iš dviejų albumų, įrašytų kartu su „Jeff  Beck Group“. Sakydamas, jog turėjo idėją organizuoti turą, kur galima būtu surinkti kartu šią grupę ir savo seną kolektyvą „Faces“, Rodas visgi davė suprasti, kad vargu ar tai įmanoma dabar padaryti. „Du iš mūsų – aš ir Roni Vudas – grojo abiejose grupėse ir vieną koncerto dalį galima būtu daryti su „Faces“, o kitą su Džefu. Jeigu Bekas norėtu sudalyvauti, būtų du šansai – vienas labai silpnas, o kitas – joks. Jeigu jis jaučiasi kieno nors įžeistas – tai ilgam“.

rod+jeff

Jiedu kartu dirbo ir po „Jeff Beck Group“, bet galutinis lūžis įvyko visai neseniai: Bekas supyko po to, kai paaiškėjo, kad bendriems planams sutrukdė pats Stiuartas, išleisdamas savo solinį albumą „Time“. „Mes ruošėmės išleisti bliuzinį albumą, kažką panašaus į „Beck-Ola“, tik šiuolaikiškesnį, bet mes nesutarėm dėl daugelio dalykų“,- sakė Stiuartas. (Čia reikia pasakyti, kad ankstyvieji „Led Zeppelin“ darbai skambėjo kaip „Truth“ ir „Beck-Ola“, ir daugelis kritikų pripažino, kad daug Planto ir Peidžo muzikinių idėjų buvo tiesiog nuplagijuota iš šių albumų – Dino). „Aš siunčiau jam kalėdines atvirutes, pernai pasiunčiau e-mail‘ą su Kalėdiniais sveikinimais, bet iš jo negavau jokios žinutės… Manau, kad yra šansas padaryti ką nors su „Faces“, bet Roni Vudo įsipareigojimai Rolingams stabdo šią galimybę“.

Mančesteryje grupė entuziastų nori atkurti apleistą ir griūvanti „Hulme Hipodrome“ teatrą, kuriame koncertavo Bitlai, amerikiečių komikai Lorelis ir Hardis bei 1968-ais gastroliavusi Britanijoje garsioji Nina Simon,- rašo The Daily Mail.

theatreAtstatant šią kultūrinę-istorinę vertybę, pastatytą 1901 metais kaip muzikholas ir uždarytą 1986-ais, reikės apie 30 milijonų dolerių. Buvusį 3000 vietų teatro pastatą su paauksuotomis interjero detalėmis ir raudono aksomo baldais, šokių sale ir prašmatniu restoranu planuojama reorganizuoti į šiuolaikinį art-centrą. Dabar pastate dirba „Youth Village“ organizacijos savanoriai, kurie išvalė šiukšles ir kai ką suremontavo, bet atlikti pilną restauraciją jiems trūksta resursų, tad viliamasi, kad jiems padės valdžia ir sponsoriai. Dabar siekiama pastatą įtraukti į istorinių-kultūrinių objektų sąrašą, priešingu atveju jis bus nugriautas.

birdy

Toliau tęsiam paveldo temą: Liverpulio policija ieško vandalų, sugadinusių vartus į garsiąją Strawberry Field prieglaudą. (Bitlų gerbėjams, manau, nereikia aiškinti, kuo garsi ši vieta – Dino). „Mes labai nuliūdinti, kad vartų kopija į Strawberry Field tapo vandalizmo akto auka“,- sakė Salvation Army, valdančios šį objektą, sekretorius. „Mes pakeitėm originalius vartus 2011 metais tam, kad jie būtu saugioj vietoj“,- priminė jis, taip pat paprašė visų, mačiusių šį incidentą, pranešti policijai. „Vartai bus perdažyti“,- patikino jis.

strawberry fieldIr štai netrukus vartų išvaizda atstatyta: kaip rašo Examiner, pradinę išvaizdą jiems grąžino Džozefas Lajonsas, dirbantis „Hard Day‘s Night Tours“ firmoje. Tačiau prieglaudos savininkai nepatenkinti: kaip sakė pats Lajonsas, jis nutarė pats imtis iniciatyvos, nes Salvation Army funkcionieriai visą savaitę nieko nedarė. Salvation Army atstovas pavadino šią Lajonso iniciatyvą „pakartotinu vandalizmu“. Lajonsas į tai atsakė, jog nustebintas tokios reakcijos.

new gates

joe lyons

(Man tai primena sovietmečiu matytą laidą moksleiviams „Daryk su mumis, daryk kaip mes, daryk geriau už mus“… Kita vertus, jeigu taip atsitiktų dabartinėje Lietuvoje, mūsų „metalistai‘ nevargintų savęs vartų tepliojimu, o kaip mat nuneštų juos į „Vtorčermetą“ – Dino)

Dabar šiek tiek trilerio: Čilėje, valdant diktatoriui Pinočetui, kalinius kankindavo sakyčiau…nestandartiškai – juos priversdavo kelias dienas iš eilės ištisas valandas klausytis žinomų klasikinės muzikos kurinių bei populiarios muzikos hitų, įskaitant Hulijų Iglesiją ir Džordžą Harisoną, rašo The Daily Mail, remdamasi tyrimais, kuriuos atliko Mančesterio Universitetas. Visų pirma, kankinimams buvo naudojama Harisono daina „My Sweet Lord“ ir saundtrekas  Stenlio Kubriko filmui „Prisukamas apelsinas“,- visa tai buvo leidžiama ypatingai garsiai. Vienas buvusių kalinių pasakojo tyrėjams, kad vedant jį į apklausą, buvo įjungiama prancūzų dainininkės Dalidos daina „Gigi L‘Amoroso“. Vykstant apklausai, kaliniai garsiai pritardavo dainai, dėl ko pažeminimai atrodė ne tokie baisūs. „Pinočeto sistema naudojo muziką kaip bausmės formą ir populiarios dainos, jų manymu, turėjo daryti fizinę ir psichologinę žalą“,- reziumavo tyrėjai. Tuo pat metų jie pabrėžia, kad kai kuriems kaliniams muzika kaip tik leido išgyventi. Ji buvo tarsi jungianti grandis, suteikianti jiems jėgų pakelti baisias kančias. Praėjusią savaitę Čilės teisėjai atsiprašė diktatūros aukų giminių. Jų pareiškime sakoma, kad tuo metu teisėjai nustojo veikti kaip pagrindinių teisių ir laisvių gynėjai ir nesugebėjo apginti piliečių nuo valstybės savivalės.

Gera žinia Bitlų mėgėjams: The Guardian pranešė apie galimą antros dalies „Live at the BBC“ išleidimą. Kaip rašo laikraštis, „sekliai-mėgėjai“ aptiko žinutę, kurioje apie tai  paskelbė MCA Music kompanijos, įeinančios į koncerną Universal Music, filipinų filialas. Joje sakoma, kad ruošiama nauja antologija su anksčiau neskelbtais Liverpulio ketveriukės įrašais BBC radijui. Amerikiečių ir britų Universal filialai šios žinios dar nepatvirtino. Manoma, kad antroji kompiliacija yra radijo laidos „Listeners“ archyve, kuri 2012 metais prašė visuomenės pasidalinti (jeigu tokių turi) įrašytomis BBC radijo ir TV programomis. Reikalas tame, kad iki 70-jų pabaigos BBC  neužsiiminėjo rimtu savo laidų archyvavimu.

live at bbc

Dar viena gera žinia, bet dabar „Queen“ mėgėjams: gali būti, kad netolimoj ateity bus išleistas naujas albumas, kuriame vėl išgirsim Fredžio balsą. Praėjusį savaitgalį Brajanas Mėjus paskelbė, kad grupės archyvuose rasta anksčiau neišleistų kūrinių. „Mes galvojom, kad mes jau panaudojom viską, su kuo galima buvo dirbti“,- pasakė jis, duodamas interviu programai Vintage Vinyl News. „Tačiau nuo to laiko atsirado dar visa krūva medžiagos iš įvairių šaltinių, apie kuriuos mes buvom pamiršę, pavyzdžiui, Fredžio įrašus su Maiklu Džeksonu. Prieš porą savaičių mes svarstėm, ar verta kankintis su šitais fragmentais ir pavieniais gabalais. O gal iš jų padaryti albumą? Taigi, visko gali būti. VVN pasiūlė albumą sudaryti iš nepublikuotų „butleginių“ įrašų, taip pat iš duetų su Deividu Bovi, Rodu Stiuartu, Endi Džibu („Bee Gees“) ir Maiklu Džeksonu“. Tuo tarpu Mėjus nieko nepasakė apie tai, ar dalyvaus šiame projekte „Queen“ bosistas Džonas Dikonas, kuris oficialiai paliko grupę 1997 metais.

2012 Olympic Games - Closing Ceremony

Ir vėl grįžtam prie nekilnojamojo turto: Elvio Preslio Greislendo „pilis“ pripažinta „ypač kultine“ Amerikos vieta. Viso apklausoje, kurią organizavo USA Today ir turistinis portalas „10 Best.com“, buvo pasiūlyta 20 nominantų. Buvo balsuojama mėnesį ir galutiniam rezultate Greislendas surinko pusė visų balsų bei laimėjo pirmąją vietą. Antrą vietą šiame sąraše užėmė Rašmoro kalnas su keturių prezidentų bareljefais, trečia atiteko Nacionaliniam pilietinių teisių muziejui Merfyje, ketvirta – Didžiajam Kanjonui. Toliau seka Laisvės Statula, Las- Vegaso Strip bulvaras, Nacionalinis Memorialas ir Rugsėjo 11-sios muziejus Niujorke, Auksinių Vartų tiltas San-Franciske, Alamo fortas ir lyno tramvajus San-Franciske.

graceland

„Sodybėlę“ Graceland, pastatytą 1939 metais, Elvis Preslis ją pirko 50-jų pabaigoje už 100 tūkstančių dolerių ir gyveno joje iki pat savo mirties 1977 metais. Čia yra jo kapas. Ši vieta yra kultinė ne tik paprastiems gerbėjams: Džordžas Bušas čia „vedė“ ekskursiją buvusiam Japonijos ministrui-pirmininkui Dziunitiro Koidzumi, o šių metų gegužę seras Polas Makartnis aplankė dainininko kapą ir paliko ten mediatorių, „kad Elvis pagrotų debesyse“.

Šiandien sukako penkeri metai, kai šią žemelę paliko Rikas Raitas – tylusis „Pink Floyd“ klavišininkas…Rest In Peace.

rick wright 5 years-richard wright

  

 
Parašykite komentarą

Publikavo 15 rugsėjo, 2013 Uncategorized

 

Rodžeriui Votersui – 70

Kai skaitysit šias eilutes, Džordžas Rodžeris Votersas švęs savo 70-jį jubiliejų. Ką jis prisimins? Kurį savo albumą  klausysis? Nors… vargu, jo muzika tokia liūdna…

Apie save jis sako: žymiausių muzikantų sąrašas yra labai, labai trumpas, bet, be jokios abejonės, jame aš esu.

Nemėgsta klausytis plokštelių, tą laiką skiria žvejybai. Vienišius. Į klausimą, kas yra kiti britų roko genijai, atsako: Džonas Lenonas. Kas dar geresnis už mane? Tikrai nežinau. Gal Fredis Merkuris…

 Šiame sąraše tikrai nebūtu jo kolegų, su kuriais grojo „Pink Floyd“ . Votersas yra pripažintas išskirtiniu kūrėju, bet jo solinė karjera neparklupdė pasaulio ant kelių.

waters

 Šiandien šis 70-metis artistas, dainuojantis apie karo baisumus, pasaulio absurdiškumą ir vienatvę, nėra pasiekęs tokios komercines sėkmės, kurios tikėjosi. Kiekviena jo ranka parašyta nata ir teksto eilutė persunkta liūdesio ir kančios. Bet kai vienas landus žurnalistas paklausė jo: „Ar esi labiausiai paniuręs žmogus roko muzikoje?“, jis atsakė tiesiai: Neatsakau į šį klausimą, nes jis yra kvailas.

 Muzikinė žiniasklaida turi su juo problemų. Muzikantas atsiliepia apie ją su neslepiama panieka. „Nekalbėčiau su tavim čia, jeigu nemanyčiau, jog reikia“,- pasakė jis MTV didžėjui 84-aisiais. Žiniasklaidininkai nelieka skolingi, vadina jį Mr.Gloom ir sarkastiškai pabrėžia, kad „gerą melodiją jis padalina į tris bosinės gitaros akordus“. „Pink Floyd“ istorija nesibaigė su Sido Bareto išėjimu, nors daugelis tai pranašavo, anaiptol, jų laukė fenomenali karjera. Ir tokie albumai kaip „Dark Side Of The Moon“ ir „The Wall“, kurie atsirado Rodžerio Voterso talento dėka, įrodė, kad ir trys bosinės gitaros akordai gali pagimdyti šedevrą.

Jeigu tikėtume astrologais, Džordžo Rodžerio Voterso polinkį skųstis ir polinkį į didybės maniją nulėmė tai, jog jis gimė po Mergelės ženklu. Buvo jauniausias iš trijų brolių, vaikystę temdė tėvo netektis – Erikas Fletčeris Votersas žuvo Antrajame Pasauliniame kare, kautynėse prie Anzio. Tėvo mirtis paliko gilų randą visam tolesniam Rodžerio gyvenimui.

Family

Buvęs žurnalo „Rolling Stone“ redaktorius Timotis Vaitas buvo teisus, sakydamas, kad „nėra dienos, kad Rodžeris Votersas sąmoningai ar ne, neapverktų ir nesiilgėtų savo tėvo, kurio niekad nepažinojo, ir neapkęstų aplinkybių, kurios jį iš jo atėmė“. Tie, kurie gerai išstudijavo albumą „The Wall“, žino, kad muzikanto vaikystėje buvo daug nemalonių pergyvenimų, susijusių su artimais žmonėmis ir ypač su mokykla. „Tai buvo baisu,- sakė Rodžeris, prisimindamas mokytojus ir tuos „auklėjimo“ metodus, kuriuos jie naudojo.-  Jie niekad nesistengė mūsų kuo nors sudominti arba paskatinti, tik liepdavo sėdėti tyliai ir lipdė iš mūsų kažką, kas jiems buvo reikalinga, kad paskui mes eitume į universitetus ir mokėtume puikiai tvarkytis“. Tačiau buvo ir šviesių momentų. „Kai kurie mokytojai buvo visai neblogi, bet jie turėjo susitaikyti su tą baisia aplinka“. Jo motina Mary Voters, apie kurią jis taip graudžiai dainuoja dainoje „Mother“, stengėsi kuo geriau paruošti sūnų gyvenimui. Žinant Voterso pacifistines pažiūras, keistai atrodo jo vaikystės pomėgis žaisti karą ir jo užsiėmimai sekmadieninėje Karinio Jūrų Laivyno Kadetų mokykloje. Beje, šiuos užsiėmimus jis nustojo lankyti po to, kai neapsikęsdami arogantiško elgesio, pavaldūs kursantai  surengė jam gerą „pirtį“. Jau tada išryškėjo Rodžerio charakterio bruožai – noras būti aukščiau kitų ir autoritarinis gyvenimo būdas.

Yra dar viena įdomi detalė iš jo jaunystės – kalba eina apie jo naktinius „pasimatymus“ su „Radio Luxembourg“. „Po šeimos ir mokyklos buvo dar viena svarbiausia „institucija“, su kuria mane jungė tam tikras ryšys. Radijas – labai patogus komunikavimo būdas: per jėgą nesisiūlo ir sugeba perduoti tau kitų žmonių mintis“. Mintis ir muziką… Rodžeris iškarto pamilo bliuzą – Leadbelly, Billie Holiday ir Bessie Smith, vėliau pradėjo klausytis džiazą. Tačiau niekad nekolekcionavo plokštelių.

Roger Waters young+nick mason

Kembridžo aukštojoje berniukų mokykloje jis susipažino su Sidu Baretu, o vėliau, studijuodamas architektūrą, su Meisonu ir Raitu, su jais ir įkūrė „Pink Floyd“. Psichodelinį grupės laikotarpį Rodžeris prisimena su ironija: „Buvom juokingi. Visiškai nemokėjom groti, todėl turėjom kvailioti ir „eksperimentuoti“. Sidas buvo genijus, bet nenorėčiau vėl valandomis groti „Interstellar Overdrive“. Kai Sidą Baretą pakeitė Deividas Gilmoras, „Pink Floyd“ pradėjo savo kelią į muzikinį Olimpą. Pirmos Voterso kompozicijos dažniausiai būdavo baladės, tačiau labiausiai jis išgarsėjo kaip geriausių grupės kompozicijų bendraautorius bei poetiškų tekstų kūrėjas.

Roger Waters Syd

Laikui bėgant, jo įtaka grupėje didėjo: albume „The Animals“ jis sukūrė ne tik kupinus mizantropijos tekstus, bet ir puikią muziką. Istorija pasikartojo albume „The Wall“. Paskutinis albumas, kuriame jis grojo kaip „Pink Floyd“ muzikantas, buvo albumas „The Final Cut“,- daugelis kritikų vadino šį albumą „soliniu“ Voterso darbu. Bendradarbiavimą su kolegomis įrašant „The Dark Side Of The Moon“ jis prisimena tik iš blogos pusės: „Dešimt metų santuokoje ir neturėjimas drąsos išsiskirti, dešimt metų prakeikto pragaro. Tai buvo baisu. Siaubinga“. 1983-ais Votersas paliko grupę.

waters 67Pirmas solinis Voterso albumas „Music From The Body“ buvo įrašytas kartu su Ronu Gesinu dar 1970 metais. Tai buvo dokumentinio filmo apie žmogaus anatomiją „The Body“ iliustracinė muzika. Gesinas užpildė filmą įvairiais garsiniais efektais ir elektroniniais eksperimentais, o Votersas parašė kelias kompozicijas. Reikia pasakyti, kad šio opuso klausymas reikalauja kantrybės ir stiprios psichikos. Ronas Gesinas prisimena: „Rodžeris nebuvo geras bosistas, bet jis susitvarkė su šią užduotim. Yra toks senas posakis: nesvarbu, ką darai, svarbu, kaip tai darai. Rodžeriui, kaip kiekvienam egocentrikui, buvo reikalingas pripažinimas ir aplodismentai. Kai tą pasiekdavo, atsirasdavo atmetimo jausmas. Kaip artimas Rodžerio draugas patyriau visa tai: būdavo, susitaręs ateidavau pas jį, o jis tuo metu išeidavo žaisti skvošą. Manau, jis tai darė specialiai. Taip sakant, ateik į mano pilį, o kai ateisi, tave pasveikins degančia alyva arba pabūklų salvėmis“. Timas Renvikas, Voterso Kembridžo laikų kolega ir jo grupės gitaristas prisimena: „Jis vienas iš tų žmonių, kurie mėgsta viską kontroliuoti. Repeticijų pradžioje viskas būdavo gerai, bet vėliau jam kažkas atsitikdavo, rodos, mėgavosi konfliktų išprovokavimu“.

bang1984 metais pasirodė Voterso albumas „The Pros And Cons Of Hitch-Hiking“,- šią muziką jis parašė dar dirbant su albumu „The Wall“ – jis atnešė kolegoms abu darbus, kad jie išsirinktų vieną labiausiai tinkantį. Kolegos išsirinko „The Wall“. Į įrašų studiją jis pakvietė muzikantus, kurie padėjo įrašinėti paskutinį jo albumą su „Pink Floyd“. Tarp jų buvo ir gitaros dievaitis – Erikas Kleptonas. Tai nebuvo kažkokia staigmena – tuometinė Eriko ir buvusi Džordžo Harisono žmona Pati Boid draugavo su Voterso žmona – Karolina. Erikui nebuvo kaip parodyti savo virtuoziškumo, nes Voterso kūdikis gavosi pernelyg naratyvus – net 370 teksto eilučių. Albumas labai konceptualus ir jame pasakojama apie pagrindinio veikėjo sapnus nuo pusės penkių iki penkių ryto. Albumas savotiškai gražus, tačiau klausytis jo reikia šiek tiek daugiau kantrybės, švelniai tariant, nedaug jame melodingų kompozicijų. Dvi dainos, kurios buvo išleistos singlais, ko gero ir buvo pačios geriausios. Kupinas sarkazmo („Kam tęsti agoniją, ir taip visi mirsim“,- dainuoja titulinėje kompozicijoje Votersas) ir sunkiai klausomas albumas žurnalo „Rolling Stone“ pavadintas „keistu, statišku ir bjauriu“. Ten pat buvo patalpintas vieno kritiko komentaras, jog šis opusas gali sudominti tik „Pink Floyd“ fetišistus ir neurotikus.

RW and 3 cats

Nepaisant blogų recenzijų, Votersas surengė koncertinį turą, reklamuojanti albumą ir į repertuarą įtraukė  septynias dainas iš „Pink Floyd“ albumų. Timas Renvikas, prisimindamas šį turą, pasakojo, kad nervingą atmosferą ir nuoširdumo trūkumą tarp muzikantų sušvelnindavo Erikas Kleptonas, nors šis pats prisipažino, kad jį dusino ta nervinga atmosfera ir ypač santykiai tarp muzikantų. Buvo pasakojama tokia istorija: po pirmo koncerto Stokholme buvo surengta šventinė vakarienė, kuriuos metu  alkanas ir nesulaukęs padavėjų Kleptonas pasiuntė savo asistentą atnešti jam Big Maką ir bulvyčių, tuo iššaukdamas Voterso pasibaisėjimo priepuolį.

on bass2Scena, kurioje vykdavo koncertai, buvo panaši į didele lovą su langu ir 40-ties metrų televizoriumi. Tokiu būdu Votersas norėjo, kad žiūrovams atrodytų, jog jie yra pagrindiniai šio veiksmo dalyviai. Koncerto metu buvo rodomi Džeraldo Skarfo multikai, kur Rodžerso tekstus skaitė komiškas animacinis šuo Reidas. Tačiau koncertai patyrė visišką fiasko: tuščios vietos salėje kainavo Votersui 400.000 svarų. Jis bandė save raminti: „Šis šou buvo tai, ką aš norėjau padaryti. Roko muzika man uždirbo daug pinigų, taigi nieko tokio, kad kažkiek jų praradau.“ Bet jis turėjo pripažinti, kad anaiptol nėra pats žinomiausias „Pink Floyd“ narys ir žmonės nesieja jo vardo su šia grupe. „Galvojau, kad žmonės identifikuoja mane su daugybe tų darbų, kuriuos padariau su „Pink Floyd“. Bet jie neperka bilietų. Esu labai nustebintas“. Po pusės metų jis surengė koncertus Amerikoje, bet šį kartą be Eriko Kleptono. Į repertuarą buvo įtraukta daina „Another Brick In The Wall Part 2“, ko dievagodamasis žadėjo niekada nedaryti… Kiek anksčiau jis sudalyvavo BBC TV programoje „A Journey In The Life“, skirtoje penktosioms Džono Lenono žūties metinėms ir, sudainavęs Bitlų dainą „Across The Universe“, paskelbė, kad palieka „Pink Floyd“.

Nepaisant komercinių nesėkmių, Votersas toliau tęsė kūrybinį darbą. 1986 metais pasirodė albumas „When The Wind Blows“, kuriame buvo įrašyta muzika animaciniam filmui. Filmas buvo labai šiltas ir tuo pat metu labai graudus: jame pasakojama apie du naivius senukus, kurie išgyvena atominę ataką ir iš lėto miršta nuo radiacijos. Voterso tekstai smerkė religinius lyderius už karą Šventojoj žemėj, kritikavo nacionalizmą ir tuometinį Amerikos prezidentą Ronaldą Reiganą.  Po metų rinką pasiekė naujas Voterso albumas „Radio K.A.O.S.“, kritikų pavadintas „popsiniu“. Tai buvo dar vienas konceptualus muzikanto darbas, pasakojantis apie nebylaus vaikino, prikaustyto prie invalido vėžimėlio, ir neegzistuojančios radijo stoties pranešėjo dialogus su sintezatoriaus pagalba. Vaikinas vardu Bilis turi savyje nuostabią galią priimti radijo bangas ir sugeba kontroliuoti viso pasaulio kompiuterius. Pasakojimo pabaigoje jis sugeba sumodeliuoti branduolinę ataką ir kai iki jos lieka keturios minutės, pasaulis grimzta į tamsą ir žmonės uždega žvakeles. „Radio K.A.O.S.“ sumanytas ne tik kaip albumas, bet ir lydintį jį galingą šou su didžiuliais ekranais, šviesos efektais ir filmais.

on stage

Dažnai Voterso kūryboje besikartojanti karo tema netikėtai realizavosi tikrame gyvenime į privatų karą tarp Rodžerio ir buvusių jo kolegų iš „Pink Floyd“: jis manė, kad kai paliks grupę, ji nustos gyvavusi, tačiau kiti „pinkai“ galvojo kitaip. Jie norėjo tęsti karjerą kaip trio, juolab, kad jų soliniai projektai sėkmės neturėjo. 1985 metais, kai Votersui buvo reikalinga savo buvusių kolegų pagalba, sprendžiant konfliktą su prodiuseriu Stivu O‘Rurku, jis pažadėjo Gilmorui ir Meisonui, kad suteiks jiems teisę naudoti „Pink Floyd“ pavadinimą. Kolegos pagalbos nesuteikė ir sužinoję, kad gali ir toliau vadintis „PF“, apsidžiaugė, bet neilgam… 1986 Votersas padavė juos į teismą, bandydamas įrodyti, kad „grupė iširo ir jai turi būti suteikta galimybė palikti muzikinę sceną“. Proceso metu jis prisipažino, kad davė pažadą dėl šventos ramybės. Procesą jis pralaimėjo. „Gilmoras ir Meisonas turi tą pavadinimą. Tegul laiko jį dėžutėje“,- toks buvo jo komentaras.

 

RW TOUR

Bet blogiausia dar turėjo nutikti. Tais pačiais metais, kai Votersas išleido savo „Radio K.A.O.S.“, trio (keistai skamba!) „Pink Floyd“ pritrenkė visus savo albumu „A Momentary Lapse Of Reason“. Kas įdomiausia,- Voterso koncertai sutapo su koncertais, pristatančiais naują „PF“ albumą. Rodžeris tiesiog pasiuto! Liepė savo bendradarbiams kontroliuoti visus įėjimus į jo koncertus ir stebėti, kad Gilmoras, Meisonas ir Raitas nepraslystu į vidų. Šou metu buvo pranešinėjama, kad muziką ir tekstus parašė Rodžeris Votersas. Vieno koncerto metu jis peržengė padorumo ribas: skelbdamas dainą „Pigs“ pasakė, kad joje dainuojama apie Deividą Gilmorą. Visi šie įvykiai atbaidė daug Voterso fanų ir kaip rezultatas – albumas užėmė čartuose gan kuklias vietas. Viename interviu jis sarkastiškai pastebėjo: „Konkuruoju pats su savim. Ir pralaimiu“.

RW TOUR

O tuo metų buvusių kolegų šlovė augo: MTV ne žodžiu neužsiminė apie Voterso albumą, o video klipai iš naujo „Pink Floyd“ albumo buvo sukami ištisai. Koncertinis „Pink Floyd“ albumo turas tęsėsi iki 89-jų ir pasiekė tuometinę Tarybų Sąjungą; bilietai į koncertus buvo graibstomi kaip karštos bandelės ir nedaugelis tų žiūrovų, kurie matė šou, kėlė sau klausimą, kurias dainas parašė Votersas, o kurias – kiti grupės muzikantai. Svarbiausia buvo muzika ir legendinis vardas – Pink Floyd. Gilmoras tvarkingai siųsdavo Rodžeriui  honorarus už kai kuriuos vizualinius ir sceninius efektus, kuriuos trijulė naudojo koncertų metų. Pavyzdžiui, už pripučiamą kiaulę, kurią sugalvojo Votersas, bet, galiu ranką ant širdies pridėjęs prisiekti,-  koncerto metu virš žiūrovų galvų sklandė kuilys. Pats mačiau – kiaušai buvo galingi!

flying piggy

Tuo tarpu pasaulis rašė naują istoriją: Rytų Europa išsivadavo iš komunistinio jungo, griuvo Berlyno siena ir Votersas su „Memorial Fund for Disaster Relief“ fondo pagalba pradeda realizuoti fantastišką idėja: Berlyne, Potsdamer Platz surengti koncertą „The Wall“. „Šis koncertas bus skirtas ne švęsti kapitalizmo pergalę prieš socializmą, bet atšvęsti individo pergalę prieš sistemą,“- sakė jis vieno interviu metu. Koncerto data buvo numatyta 1990 metai, liepos 21.

Berlin 'The_Wall' Tai buvo monumentalus renginys, kuriame be Voterso dalyvavo daug žinomų atlikėjų, tokių kaip Džoni Mitčel, Vanas Morisonas, „The Band“, Sinde Lauper, Šineid O‘Konor, Brajanas Adamsas ir „Scorpions“. Koncerte dalyvavo keli orkestrai ir chorai, rusų Raudonosios Armijos choras ir amerikiečių helikopteriai. Pastatyta siena buvo milžiniška – 168 metrai ilgio ir 25 metrai aukščio; į sieną buvo „įmūrytos“ 2,5 tūkstančio plytų. Į „komplektą“ įėjo didžiulės lėlės, filmai, ir nemirtinga pripučiama kiaulė, kuri buvo aprengta kariška uniforma ir imitavo Hitlerį. Patį šou stebėjo 200.000 žmonių, o šimtai milijonų visame pasaulyje žiūrėjo tiesioginę TV transliaciją. Ir jeigu šou atrodė įspūdingai, tai kai kurios dalyvavusios žvaigždės švelniai tariant pasirodė ne iš geriausios pusės…

RogerWaters TheWall Berlin

Visas renginys vyko toje vietoje, kur karo metu buvo Hitlerio bunkeris ir daugiau kaip dviems šimtams tūkstančiams berlyniečių, susirinkusių į koncertą, tai buvo simboliška II-jo Pasaulinio ir šaltojo karų pabaiga. Mačiusiems koncertą ilgam išliks prisiminimas, kaip visų balsai susiliejo į vieną: „Tear down the wall!“ – Sugriauti sieną!.

Gilmoras, Meisonas ir Raitas nebuvo pakviesti į koncertą. Votersas taip komentavo šį faktą: “Mūsų filosofinės, politinės ir muzikinės pažiūros nesutapampa. Neturiu jiems jokios pagarbos. Kai tie žmonės pasivadino “Pink Floyd”, mane tai baisiai prislėgė. O juos pradžiugino. Nors nežinau. Reikėtų paklausti: ar esat laimingi? Parsidavėt. Pardavėt viską. Ar jūs laimingi?”.

Roger-Waters-Wall

1992 metais pasirodė ilgai lauktas Rodžerio albumas “Amused To Death” (“Pralinksmintas iki mirties”) ir, kaip sakė kritikai, jei tai būtų ne Voterso o “Pink Floyd” darbas, tai komercinė sėkmė būtu garantuota. Į tai Rodžeris reagavo jam įprasta maniera: “Radio One” negroja mano naujo singlo “What God Wants”, nes žino, kad tai nėra fucking “Erasure” ar Janet Jackson. Žino, kad britai to nenori klausyti. Man kraujas verda! Jeigu nesi 17-metis paauglys, nešiojantis kepuraitę su snapeliu atbulai, tai tavęs nepažįsta… Šis albumas yra velniškai geras.“  (fantastiškai geras! – red.). Iš tiesų, šis Voterso darbas yra geriausias per visą jo solinę karjerą. Albumas, pasakojantis apie karą, kvailumą ir kančią, įtvirtina muzikanto nusivylimą civilizacija, nerimą, yra kupinas liūdesio, bet kartu sarkastiškas. Votersas dažnai daro užuominas į Dievą: “Ko nori Dievas, tą ir turi. Dievas nori taikos ir nori karo, nori bado ir nori galybės parduotuvių. Sekso ir laisvės”. Ir toliau, tyliai skambant fortepionui: “Ant akmenų krūvos sėdi beždžionė ir kvailai spokso į televizorių. Žiūri, kaip vokiečiai žudo žydus, žydai – arabus, arabai – įkaitus. Žiūri, ir kaip mes…mažai ką supranta.” Votersas išlieja viską, kas guli ant širdies. Kalba apie problemas, kurias mes dažnai norim pamiršti: apie karą Irake, apie Afganistaną, apie žmogaus teises Kinijoje. Apie tai, kaip visas pasaulis spoksojo į ekraną, į studentų žudynes Pekino “Dangaus Ramybės” aikštėje. Spoksojo ir nieko nedarė.

 “Kažkas kažkur tarp žvaigždžių pamatė šviesos blyksnį. Mūsų paskutinį valio. Surado mūsų šešėlius prie televizorių. Parašė: “Ši rūšis mirtinai prasilinksmino”.     Viskas.  The End.

roger waters the-wall

…Londonas, Haid parkas, 2005 liepos 2, vakaras.

Ką tik atgrojo “The Who” ir visi, kas buvo Haid parke, ir visi, kurie buvo prie TV ekranų staiga pagalvojo: “Ar jie nesusivaidys paskutinę minutę? Ar jie gros? Ar jiems viskas pasiseks?” Tamsoje matėsi scenos technikai, statantys aparatūrą. Įšnešė didelį Riko Raito Hammond B-3 ir pradėjo statyti Meisono Ludwig būgnus. Ir po kelių akimirkų…jausmas, kurį sunku aprašyti, ir širdies plakimas, ir balsas, skambantis lyg iš seno “Dark Side Of The Moon” vinilo: “I’ve been mad for f*cking years”… Scenoje jie buvo šešiese – visa “Pink Floyd” ketveriukė, už Riko Raito nugaros pasislepęs antras klavišininkas Džonas Kerinas, senas Voterso bičiulis gitaristas Timas Renvikas, o kai užgrojo “Money”, prie jų dar prisijingė Dikas Peris su savo saksofonų ir  bek-vokalistė Kerol Kenion. Pirmą kartą nuo 70-jų jie grojo be prožektorių, be lazerių, be apvalaus ekrano, pavadinto “Mr. Screen”, nebuvo paslėpti už kalnų akustinių sistemų bei sintezatorių ir be armijos papildomų muzikantų. Rodžeris turėjo savo “Precision bass”, pas Deivą jo senas juodas “Stratokasteris”, Rikui užteko “hamondo” ir “Kurzweil’io”. Rodžeris labai jaudinosi: buvo matyti, kaip dreba jo rankos, drebėjo ir balsas. Jis šiek tiek nepataikė į “Money” pradžią, todėl ir Meisonas įstojo šiek tiek pavėlavęs, ir akimirką atrodė, jog teks pradėti iš naujo, bet visus, kaip paprastai, išgelbėjo Deivas. Nebuvo jokių abejonių – tai “Pink Floyd”.

live8 london

Pasaulis pasikeitė. Pasaulis pasikeitė tuo momentu, kai keturi jau nejauni vyrai išėjo į sceną prieš šimtus tūkstančių nukreiptų į juos akių Londono Haid parke ir dar milijonus nekantriai laukiančių visame pasaulyje prie TV ekranų. Jie stovėjo kartu, apsikabinę, ir žmonės plojo jiems. Ir kiekvienas prisiminė svarbiausia – tai, kad žmonės visų pirma tik žmonės. Ir apie tai nereikia pamiršti.

 

2005 live-8

Tą akimirką pagalvojau, kad daugiau jų visų kartu nebepamatysiu. Tai buvo graži pabaiga puikios grupės.

 

 

 

 

 

 

 

 

    

 
Parašykite komentarą

Publikavo 6 rugsėjo, 2013 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: