RSS

Mėnesio archyvas: liepos 2021

Džimui Morisonui atminti. Po pusės amžiaus

1971 metų liepos 3 dieną mirė „The Doors“ lyderis. Remiantis žurnalo „Classic ROCK“ tyrimu, muzikantas mirė Paryžiaus „Rock’n’Roll circus“ klube, išbandęs neaiškią substanciją, kurią pirko Pamelai.

Džonas Densmoras: „Per kelerius metus Džimas išikrovė taip, kad niekas kitas nebūtų galėjęs per amžius. Tai buvo jo pašaukimas … “

Robis Krigeris: „Gali būti, kad galėtume groti ir šiandien. Arba būtume metę viską. Kas žino? Kai Džimas išvyko į Paryžių, buvau visiškai tikras, kad jis greitai grįš ir mes vėl pradėsime įrašinėti. Deja, taip neatsitiko “.

Briusas Botnikas (garso inžinierius): „Buvo daugybė žmonių, kurių žvaigždė blykstelėjo ir užgeso dar prieš Džimą, tačiau jis buvo vienas geriausių. Sunku jį įsivaizduoti mūsų laikais – ypač su jo klasikinėmis dainomis … “

Rėjus Manzarekas: „Jei Džimas būtų nustojęs gerti, Doors vis tiek darytų neįtikėtinus dalykus; liktume aktyvus kūrybinis kolektyvas: albumus įrašinėtume kas dvejus ar trejus metus, kruopščiai repetuodami kiekvieną kūrinį. Taip pat ketinome vykti į gastroles, kurti filmus … buvo daug planų. Būtų malonu galvoti, kad iš tikrųjų Džimas apsigyveno atogrąžų saloje ir sukūrė šeimą, tačiau jo likimas buvo dainuoti grupėje, jis negalėjo būti be jos. Todėl manau, kad jis jau seniai persikėlė į kitą pasaulį …“  (2007m.)

Džimas Morisonas: “Klausykit, tikroji poezija nieko nesako, ji tiesiog atveria galimybes. Atidarykit visas duris. Galite įeiti pro bet kurias, kurios jums tinka. Štai kodėl poezija mane taip traukia – ji yra amžina. Kol egzistuoja žmonės, jie galės įsiminti žodžius ir žodžių junginius. Niekas negali atsispirti sunaikinimui – tik eilėraščiai ir dainos. Niekas negali prisiminti viso romano. Niekas negali apibūdinti filmo, skulptūros, tapybos, tačiau tol, kol egzistuoja žmonės, dainos ir eilėraščiai išliks“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 liepos, 2021 Archeologija

 

Aš – Ozis (16)

Ragana ir blogietis

Mes buvom sugniugždyti liūdesio žinodami, kad niekada nerasime kito tokio gitaristo, kaip Tonis. Mums su juo viskas gerai ėjosi. Gal todėl, kad užaugome gretimose gatvėse? Gal todėl, kad buvome skarmaliai be jokių svajų ir žinojome, kaip mūsų gyvenimas pasisuks be rokenrolo. Bet kokiu atveju mes puikiai supratome vienas kitą, tai galėjo patvirtinti visi, kurie mus matė kartu scenoje. Pamenu, kaip po tos nelemtos repeticijos gulėjau lovoje, užsidengęs  veidą rankomis. Tėvas įėjo į kambarį ir atsisėdo ant lovos.

– Nagi, sūnau, eik, išgerk su draugais – ir įdėjo į mano ranką dešimt šilingų. Turbūt aš turėjau atrodyti labai blogai, jeigu jis taip padarė, juolab kai ant virtuvės stalo gulėjo krūva neapmokėtų sąskaitų, dėl kurių mama nuolat dejuodavo.

– Pasaulis nesugriuvo be Tonio. Susirasit kitą gitaristą.

Mano tėvas buvo geras žmogus. Bet šį kartą jis klydo – mums neegzistavo kiti gitaristai – tokių kaip Tonis nebuvo.

Taip atsiradau pabe kartu su Bilu, kur nusitašėm iš sielvarto. Bilas, kaip įprasta, pumpavo sidrą, kaimietišką birzgalą, kurio skonis buvo šiek tiek geresnis nei nuodų. Kad sidras nebūtų labai rūgštus, Bilas skiedė jį juodųjų serbentų sultimis. Didelis bokalas tada kainavo du šilingus, todėl visi jį negailestingai naikino. Tačiau Bilas savo įpročio nepakeitė, net kai jau galėjo sau leisti šampano. Užsikabliavo ant sidro. Sunku buvo „lūžti“ nuo šito birzgalo, bet po poros bokalų plyšdavo galva. Tą vakarą pagrindinė mūsų pokalbių tema buvo Tonis ir galiu visiškai užtikrintai pasakyti, kad mūsų neėdė pavydas. Mes buvome tiesiog prislėgti. Nors abu mylėjome „JethroTull“, manėme, kad mūsų „Earth“ gali būti šimtą kartų geresnė. Prieš išeidamas Tonis sukūrė galingus rifus – sunkiausius, kokius esu girdėjęs, o Gizeris ėmė rašyti beprotiškus dainų tekstus, tinkamus šiems rifams. Kalbant apie mane ir Bilą, mes progresavome sulig kiekvienu koncertu. Skirtingai nei dauguma vienos dienos grupių iš hit- parado, mes neatrodėme kaip jos. Mus surinko ne kažkoks tipas su kaklaraiščiu kažkur dūmuose paskendusiam Londono biure. Žvaigždė, šaunus vardas ir dar gauja sesijinių muzikantų, skirtingų kiekvienam turui. Visa tai nėra apie mus. Mes, blyn, gaminom tikrą produktą.

Tonis mus paliko 1968 metų gruodį.

Žiema buvo tokia šalta, kad pradėjau prisiminti dienas, kai dirbau santechniku, žiūrėjau į šulinius, o mano užpakalį apimdavo šerkšnas. Jautėmės našlaičiais be Tonio. Visą dieną sėdėjome, skundėmės likimu, sielvartą skandindami arbatoje. Visi mūsų koncertai buvo atšaukti ir, kadangi seniai buvome atsisakę dienos darbų, niekas iš mūsų neturėjo pinigų. Tai reiškia, kad kelionės į aludę taip pat buvo atšauktos. Nepaisant to, niekas negalvojo ieškoti „tikro“ darbo.

– 1968 m. – “Džonas Osbornas buvo kylanti rokenrolo žvaigždė“ – parodijuodavau balsą, sklindantį iš radijo imtuvo, žingsniuodamas savo kambaryje.

– 1969 m. – jis tapo kylančia šiukšlynų žvaigžde.

Vienintelis dalykas, kuris mus laikė virš vandens, buvo tai, kad pamatysim Tonį per teliką. BBC planavo transliuoti „Rolling Stones“ koncertą Londone. Visa tai buvo vadinama „Rokenrolo cirkas – „ Rolling Stones “. To dar niekada nebuvo: „Akmenys“ iš tikrųjų surengė privatų koncertą, kuriame dalyvavo kviesti draugai. Veiksmas turėjo vykti „Intertel Studios“ Londono Vemblio rajone, kur cirko arenos pavidalu buvo pastatyta scena, uždengta didele palapine. Pasirodymą atidarė „JethroTull“, po jų „The Who“ vaikinai įžengė į areną, Mikas Džageris netgi įkalbėjo Džoną Lenoną atlikti naują „Yer Blues“ versiją, kuriai akomponavo  specialiai šiai progai paskubomis suburta grupė „Dirty Mac“: Erikas Kleptonas, būgnininkas Mičas Mičelas, bosinė gitara – Kitas Ričardsas. Net nežinojau, kad Ričardsas gali groti bosu. Spauda su džiaugsmu cypė, kad tai buvo pirmasis viešas Lenono pasirodymas po paskutinio „The Beatles“ išstojimo 1966 m. (Vėliau man pasakė, kaip vienas krūčiausių* BBC prodiuserių paskambino Lenonui ir paklausė, kokio stiprintuvo jis norėtų. Į ką Džonas netrukus atsakė: „Veikiančio“.  Apsivožt*! Gaila, kad aš jo nepažinojau).

Galop BBC šou neparodė. „The Stones“ viską sugadino, – sakė jie. – Džageriui nepatiko grupės garsas koncerto metu“. Ir tik po 28 metų ši medžiaga buvo parodyta Niujorko kino festivalyje. Jei žiūrėsite šį filmą, vaikinas baltu gobtuvu su didžiuliais ūsais yra Tonis. Jis puikiai atliko „Song For Jeffrey“, bet tarp jo ir Jano Andersono nebuvo kūrybinės kibirkšties. Gal todėl Tonis po keturių dienų nusprendė išeiti.

– Kaip tai išeiti?! – kelios dienos prieš Kalėdas paklausė Gizeris „karo taryboje“ aludėje.

– Ne mano tema, – sako Tonis ir gūžteli pečiais.

– Kaip galima groti su „Jethro Tull“ ir sakyti „ne mano“ – nustebo Gizeris. – Tu grojai  su Džonu Lenonu, seni!

– Labiau mėgstu groti savo grupėje. Nenoriu būti kieno nors samdinys.

– Tai ką, Janas Andersonas asilas? – klausiu, eidamas prie reikalo.

– Ne, jis geras vaikinas. Na, gal … nebuvo prikolo*. Ne taip, kaip su jumis.

Bilas jau buvo „nužudęs“ trečią sidro bokalą ir atrodė,  tuoj pradės verkti.

– Na, vėl kartu? – Gizeris visada ramus, stengiasi nesišypsoti.

– Jei mane priimsit.

– Gerai, bet prašau sugalvokime kitą pavadinimą – pasiūlau.

– Klausykit, vardas ne viskas! – sako Tonis. – Turime aiškiai suprasti patys, kad tai rimta. Gana durnių voliot.  Mačiau, kaip aria „JethroTull“ chebra. Jie natūraliai aria. Prieš kiekvieną koncertą būna keturios dienos repeticijų. Mes taip pat turime taip daryti. Būtinai turim groti savo dainas pagal savo parašytus tekstus, net jeigu mūsų nepriims. Žmonės supras. Tik taip mes sukursim savo firminį stilių.  Turime galvoti apie plokštelę. Rytoj pakalbėkim su Džimu Simpsonu. Visi pagarbiai linktelėjo galva.

Pasakysiu atvirai: tada nė vienas nesupratome, kaip velniškai mums pasisekė. Ar Toniui protas pasimaišė? Sveiko proto žmonės nepalieka tokių grupių, kaip Tonis. Net Robertas Plantas galiausiai atsisakė savo „Hobbshudo“ ir nešė muilą pas Džimį Peidžą, kad prisijungtų prie „The New Yardbirds“. Apskritai nedaryčiau taip, kaip padarė Tonis. Kiek neliūdėčiau, kad „Earth“ išsiskyrė, bet jei man būtų pasiūlyta vieta populiarioje anglų grupėje, kuri kaip pagrindinė žvaigždė koncertuoja roko festivaliuose, ir kontraktą plokštelei įrašyti, sakyčiau tik: „A-a-m … Ką gi, iki pasimatymo, vaikinai! “ Apibendrinant: prieš Tonį reikia nusiimti skrybėlę. Jis žinojo, ko nori, ir greičiausiai žinojo, kad jam pasiseks be Jano Andersono pagalbos. Ir mes tiesiog turėjome įrodyti, kad jis priėmė teisingą sprendimą.

– Gerai, vaikinai! – apibendrino Tonis ir trenkė tuščią bokalą ant stalo. – Dirbam!

Kai tik Džimas Simpsonas tapo mūsų vadybininku, pirmas dalykas, kurį jis padarė, tai išsiuntė mus į „turą po Europą“. Taigi mes turėjome pasikrauti aparatūrą į Tonio furgoną („Commer“ išėjo į pensiją, jį pakeitė „Ford Transit“), važiuoti į Harvičo uostą, keltu plaukti į Hook van Holland per Šiaurės jūrą … ir melstis, kad variklis įsijungtų, kai reiks tęsti kelionę. Danijoje buvo  -20. Važiavom į Kopenhagą, kur buvo suplanuotas pirmasis mūsų koncertas. Prisimenu, kad šioje kelionėje su savimi pasiėmiau visą drabužių spintą: marškinius ant vielinės pakabos, kelnaites pasikeisti, viską viename krepšyje. Visa kita vilkėjau ant savęs: džinsus, nešiotą lakūno striukę, marškinėlius su užrašu „Henry’s Blues House“ ir suvarstomus batus. Pirmoji diena: furgonas sugedo. Buvo taip šalta, kad droselio troselis užšalo: kai Tonis paspaudė pedalą, jis tiesiog trūko. Taigi mes įstrigome kažkur viduryje niekur, pusiaukelėje į Kopenhagą. Už lango pūga, o Tonis sako, kad mano, kaip oficialaus grupės atstovo, užduotis yra surasti ir parūpinti vilkiką. Na, tai reiškia, laukais – vėjas su sniegu pučia tiesiai į veidą, du snargliai kabo iš nosies – ir tolumoje pastebiu kažkokios fermos šviesą. Paskui įkrentu į griovį. Pagaliau išlendu iš to mėšlo, šliaužiu per pusnis iki lauko durų ir garsiai pasibeldžiu.

– Halløj? – man duris atveria didžiulis raudonsnukis eskimas.

 – Na, ačiū Dievui! – sakau sunkiai kvėpuodamas ir traukdamas nosį.

– Furgonas užstrigo. Mus  … patraukti?!

– Halløj?

Aš nemoku danų kalbos, rodau į kelią ir sakau:

 – Furgonas. El kaputski. Aš?

  Raudonas žmogus žiūri į mane ir ima lupti vašką iš ausų.

– Bobby Charlton, ja? – klausia.

 – Ką?

 – Bobby Charltonas, betydningsfuld skuespiller, ja?

 – Atsiprašau, senuti! Spiko ingliški?

 – Detforstårjegikke (aš nesuprantu), – raudonasis žmogus gūžteli pečiais.

  – Ką? – Mes minutę stovime tylėdami, spoksodami vienas į kitą.

  Pabaigoje jis sako: „Undskyld, farvel“ (Atsiprašau, sudiev!) Ir užtrenkia duris man prieš nosį. Širdyje spardau jas koja ir keliauju per pusnis atgal. Aš sustirau taip, kad mano rankos pamėlo. Kai pasiekiau kelią, pastebėjau artėjantį automobilį ir praktiškai mečiausi po ratais. Paaiškėjo, kad tai buvo danų „faraonai“, ačiū Dievui, nusiteikę taikingai. Jie man davė atsigerti iš termoso, nežinau, kas tai buvo, bet aš akimirksniu atkutau. Policija greitai suorganizavo vilkiką, kuris nutempė mus pas artimiausio kaimo mechaniką. Puikūs vaikinai, tie danų „faraonai“. Atsisveikindami jie paprašė manęs perduoti linkejimus Bobiui Čarltonui.

– Gerai, perduosim, – pažadėjo Gizeris.

Antroji diena: furgonas sugedo. Šį kartą pavedė pasenęs kuro matuoklis. Bakas buvo tuščias, o mums nė motais. Aš vėl buvau išsiųstas pagalbos, bet šįkart pasielgiau racionaliau. Įstrigome prie baltos bažnytėlės, prie kurios stovėjo automobilis, galbūt pastoriaus. Pamaniau, kad jis neprieštaraus ir bus gerasis samarietis, todėl naudodamas žarną degalus pumpavau iš bako į baką. Viskas vyko sklandžiai, išskyrus tai, kad betraukdamas gurkštelėjau benzino. Iki pat vakaro mane kankino toksiškas ir degus raugėjimas. Kiekvieną kartą, kai nuleisdavau langą, mane susukdavo ir vemdavau benzinu.

– Fu! Kaip aš nekenčiu keturių žvaigždžių! (taip buvo žymimas švino turintis benzinas AI-93 red.pastaba)

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 3 liepos, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: