RSS

Mėnesio archyvas: lapkričio 2016

Mėnesio albumas: Led Zeppelin – „Keturi Simboliai“

 

00020015

Populiariausia ir sėkmingiausia 70-jų grupė, be abejonės, buvo Led Zeppelin. Jau nekalbant apie komercinę sėkmę – šioje srityje jie aplenkė visus. Per metus jie uždirbdavo daugiau nei kokia afrikietiška Zimbabvė; žiūrovų, pabuvojusių jų koncertuose, apskritai buvo neįmanoma suskaičiuoti. Gera roko grupė virto galinga jėga (o Lietuvoje galėtų virsti ir partija). Per trumpą laiką Led Zeppelin tapo mega-žvaigždėmis; argi galėjo carai ir karaliai jiems prilygti? Jie patapo pusdieviais. Bet juk jie nieko ypatingo nedarė – paprasčiausiai grojo savo instrumentais. Jų muzika petys petin ėjo su paviršutinišku ir beformiu kvazimisticizmu, kuris 60-jų pabaigoje buvo užknisęs mąstančius individus.

Tačiau albumas, kuris šį mėnesį švenčia savo jubiliejų, iš tiesų buvo superinis. Įrašų sesijos prasidėjo naujoje Island Records studijoje Basing Street‘e, kur tuo pat metu Jethro Tull įrašinėjo savo garsųjį Aqualung‘ą. Vėliau vaikinai, norėdami pakeisti aplinką, persikėlė į Hedli-Grandž dvarą. Šaltą sausio rytą muzikantai su technikais atvyko į niūrius paslaptingos praeities rūmus. Kaip sakė grupės vokalistas Robertas Plantas, „buvimas čia tapo neįtikėtinu nuotykiu“. Tačiau bosistas Polas Džonsas buvo kitos nuomonės: „Ten buvo šalta ir drėgna. Nebuvo nei bilijardo, nei pabo. Visiškas užknisimas! Vienintelis dalykas, kuris man patiko – kai Džimis ant laiptų susidūrė su vaiduokliu ir vos negavo į akį“.

Didžiausias šio namo pliusas, kurį pripažino visi – jo akustika. Ir juodas labradoras, kuris dažnai slampinėjo aplink namą ir sukinėjosi virtuvėje. Beje, pirmas gabalas skirtas jam. Viso pasaulio tautų mylimiausio gabalo „Stairway to Heaven“ melodiją Džimis Peidžas sukūrė brazdindamas akustinės gitaros stygas, o 60% teksto Plantas parašė vienu atsikvėpimu, nenueidamas nuo kasos, skant.

Įžangos sekvenciją sugalvojo Džonas Polas Džonsas: „Šalia visada mėtėsi daugybė instrumentų, aš kažkodėl paėmiau senovinę fleitą ir pritariau Džimiui“. Visa kita atliko senas, patrintas Peidžo telekasteris: „Aš sugrojau tą pasažą spontaniškai. Visi trys dubliai labai skyrėsi, tačiau tas, kurį mes išsirinkom, buvo geriausias. Manau, „Stairway to Heaven“ išreiškė mūsų grupės esmę. Dainoje nieko netrūksta ir ji geriausiai parodė, kad mes esam kolektyvas. Kiekvienas muzikantas svajoja padaryti kažką tokio, kokybiško ir turinčio išliekamąją vertę“…

12074779_742293905881366_2712755843346764706_n

1991 sausio 23 dieną radijo stotis „KLSK FM“, kuri transliavo iš Albukerko, pakeitė popsinį formatą į klasikinį roką. DJ ir stoties savininkas Džonas Sebastianas nutarė atšvęsti šį reikalą ir „Stairway to Heaven“ groti visą parą. Gabalas eteryje nuskambėjo virš 200 kartų, sukeldamas audrą piktų skambučių. Buvo du kartus atvažiavusi policija: pirmą kartą todėl, kad klausytojas pagalvojo, jog DJ-jų trenkė insultas, o antrą (veiksmas vyko po ką tik pasibaigusio karo Persų įlankoje) – nes klausytojai nusprendė, jog stotį užgrobė teroristai, siųsti karšto Led Zeppelin gerbėjo Sadamo Huseino. Keisčiausia, jog daugelis žmonių neperjungė stoties, nuspręsdami palaukti, kuo tai baigsis.

Kažkas bandė paskaičiuoti, kiek metų, sudėjus visą dainos eterio laiką, ji skambėjo ištisai. Nepatikėsit – gavosi 200 metų.

Jaunieji gitaristai, rinkdamiesi parduotuvėje gitarą, dažniausiai bando pagroti „Stairway to Heaven“ įžangą, tuo sukeldami psichikos sutrikimus pardavėjams, kurie priversti TAI klausytis n-kartų per dieną. Todėl kai kuriose muzparduotuvėse kabo skelbimai, draudžiantys groti šį kūrinį.

led-zeppelin-iv-2-715-p

Simbolika

Kiekvienas grupės narys pasirinko sau simbolį: Džimio Peidžo simbolis (kurį jis pats sugalvojo) vadinosi „zoso“ ir buvo paimtas iš senovinės magiškų burtų knygos „Ars Magica Arteficii“, kurią 1557 metais parašė alchemikas Gerolamo Cardano.
Džono Polo Džonso – apskritimas, kurį kerta trys ženklai vesica piscis (lotynų kalboje – žuvies ikrai), buvo paimtas iš Rudolfo Kocho Ženklų Knygos. Jis simbolizuoja pasitikintį savimi ir kompetentingą asmenį.
Simbolis, kurį pasirinko Džonas Bonemas – trys besikertantys apskritimai, reiškė motinos, tėvo ir vaiko trivienį, o pas krikščionis tai reiškė Trejybę.
Robertas Plantas pasirinko egiptiečių deives Maat plunksną, simbolizuojančią teisybę, teisingumą, teisėtumą ir literatūrą. Plunksna yra gyvybę simbolizuojančiame apskritime. Pagal egiptiečių mitologiją Anubis, pomirtinio teisingumo dievas, paima mirusiųjų širdis ir deda ant svarstyklių, ant kitos lėkštelės yra Maat plunksna. Jeigu širdis atsvers plunksną, mirusiojo siela keliaus į pragarą, o jei širdis lengvesnė – į rojų.

zep4ad

 

Pletkai

Buvo teigiama, kad senas atsiskyrėlis, pavaizduotas albumo voko viduje, yra „Žiedų valdovo“ personažas.

Yra žinoma, kad LZ mėgo šį Tolkieno romaną. Dainos „Ramble On“ tekste paminėti Mordoras ir Golumas, tad daroma prielaida, jog vidiniame voke atsiradusi paslaptinga figūra kilusi iš Viduržemio. Iš tiesų „Atsiskyrėlis“ – Taro kortų figūra. Peidžas suvaidino Atsiskyrėlio vaidmenį trumpame intarpe filme „The Song Remains The Same“.

 

hermit_interiorre1

Buvo teigiama, kad pagrojus „Stairway to Heaven“ atbulai, galima išgirsti kreipimąsi į Šėtoną.

Pletką 1982 metais paleido Polas Kraučas, pamokslininkas, skelbęs štai tokias „tiesas“ iš televizijos ekrano. Savo laidoje jis paskelbė, kad jei dainos fragmentą, prasidedantį žodžiais „If there‘s bustle in your hedgegrow…“ pagrotum atbulai, skambės kažkas panašaus “Here‘s to my sweet Satan / The one whoselittle path would make me sad, whose power is Satan / He will give those with him 666“.

„Kam toks briedas galėjo ateiti į galvą?“, – piktinosi Plantas, kai jo paklausė apie tai.- „Galima pamanyti, kad tai buvo nesveiko žmogaus galva, arba šis žmogus turėjo marias laiko tokiems eksperimentams.“ Man tai primena 1969 metų istoriją apie žuvusį Polą Makartnį – tada irgi buvo pateikiami panašūs eksperimentiniai Polo žūties įrodymai.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 30 lapkričio, 2016 Uncategorized

 

Brit Floyd, Kaunas, 2016

Prisipažinsiu, nevaikštau į grupių, kurių svarbiausias muzikantas- idėjinis vadas, ar pagrindinis vokalistas palikęs grupę ( išėjęs į pensiją, ar muzikuoja sparnuotajai auditorijai, ar banaliai prasigėrė). Nepatinka. Taip pat nepatinka įvairūs originalių (ir garsių) kūrinių perdirbinėtojai, kurie neva „įpučia į seną dainą naują supratimą“. Man iškart pakyla klausimas – pro kurią vietą įpučia? Nesiginčysiu, būna puikiai padarytų „cover“ versijų ir dažniai jas pagimdo roko veteranai. Visi kiti padaro greitą pinigą ir trumpai pabūna žinomi. Penktadienio vakarą pamačiau savo akim ir išgirdau savo ausim grupę, kuri nieko neperdaro ir iš naujo nekuria. Ji paprasčiausiai kopijuoja.

20150828-img_6101

Brit Floyd pakeitė mano skeptišką nuostatą į tribiuto grupes: muzikantų požiūris į savo nepaprastą darbą, žiūrovus, neabejotina meilė ir pagarba Pink Floyd muzikai privertė pažiūrėti į šitą reikalą kitu kampu. Svajonė gyvai išgirsti mėgiamos grupės muziką po Riko Raito (Pink Floyd klavišininko) mirties tapo neįgyvendinama, tad penktadienio koncertas buvo puiki proga ne tik atgaivinti prisiminimus iš mano matytų Pink Floyd koncertų Maskvoje ir Prahoje, bet ir puikiai praleisti vakarą.

635862889664775827-brit-floyd-2015-5

Į ką atkreipiau dėmesį šio koncerto metu? Į set list‘ą įtrauktos kelios dainos, kurių Pink Floyd , išėjusVotersui, niekada negrojo. Kaip žinome, Votersas teismo keliu uždraudė likusiai trijulei groti jo kūrinius. Pavyzdžiui, kūriniai iš albumo Animals negali būti atliekami, nes visos kompozicijos šiame albume buvo parašytos Voterso, tik vieno kūrino –  „Dogs“ –  bendraautorius buvo Deivas Gilmoras. O kaip ir koks kūrinys skambės BritFloyd koncerto metu, sprendžia Damianas Darlingtonas.  Pačios sunkiausios dainos, tokios kaip „Dogs“ ar „Echoes“ – ilgi epikai, jos yra muzikantų sugebėjimų išbandymas. Tačiau manau, jog sunkiausia BritFloyd yra groti kūrinius iš pirmųjų „Pinkų“ albumų, nes supranti, jog tuo metu, kai tos kompozicijos buvo kuriamos, patys grupės nariai dar tik mokėsi muzikavimo pradmenų.

hou_arts_revention_music_center_brit_floyd_space_and_time_co

Damianas Darlingtonas savo interviu pasakojo apie vizualinę šou pusę: visi klipai, rodomi apvaliame ekrane yra perdaryti, nes tai leido daryti patys Pink Floyd muzikantai. Iš pradžių pamaniau, kad The Wall animacija yra originalus Pink Floyd produktas, bet apsirikau – šiuos filmukus sukūrė Brajanas Kolupskis. Niekas nedraudė Brit Floyd naudoti originalią vizualinę medžiagą, net dėl autorinių teisių nebūtų kilę problemų, tačiau muzikantai pasirinko kitą variantą. Tas pats ir su specialiaisiais garso efektais: šalia originalių „Pinkų“ garsinių efektų buvo naudojami ir kiti, tačiau kiek įmanoma arčiau originalo.

Brit Floyd performing at The Liverpool Echo Arena Nov 9th 2013

1994 metais, kai grupė dar vadinosi Australian Pink Floyd, jie koncertavo Londone, o tikri Pinkai dar važinėjo po pasaulį su savo koncertiniu turu Pulse, į Pink Floyd klono pasirodymą  atėjo pasižiūrėti Deividas Gilmoras. „Mes nežinojom, kad jis buvo salėje,- pasakojo Damianas,- tai buvo staigmena. Po koncerto jis atėjo į užkulisius ir pabeldė į persirengimo kambario duris: čia Deividas Gilmoras. Tai buvo bomba! Jam mūsų koncertas patiko ir jis pakvietė mus į vakarėlį, skirtą Pink Floyd koncertinio turo pabaigai. Tūsas buvo fantastiškas! Po dvejų metų mums paskambino Deivido žmona Poli Semson ir paklausė, ar mums nebūtų įdomu pagroti Deivido 50-ties metų jubiliejuje. Tai buvo Poli idėja ir jos siurprizas Deividui ir mums. Bet siurprizo nepavyko išlaikyti paslaptyje: viena diena prieš renginį Poli papasakojo Gilmorui apie savo sumanymą“.

britfloyd1

Jau daugiau kaip 20 metų Damianas su kolegomis dirba šį darbą. Ar jis atsipalaidavimui klausosi Pink Floyd? „Muzikos pasiklausymas dažnai tampa techniniu pratimu – pradedu rinktis kai kuriuos įdomius dainų fragmentus, analizuoju – vau, pas mus šioje vietoje gitara skamba ne taip… Bet tai neišvengiama. Jau 20 metų“.

Tikrai verta buvo ateiti į šį koncertą. Vien tam, kad atsipalaiduotum ir ramiai paklausytum mėgiamos muzikos. O ne drebančiom rankom laikytum žiūronus ir gaudytum kiekvieną Deivido Gilmoro judesį.

P.S. Bet buvo dalykų, kurie užkniso. Esam šalis, kuri neturi savo nacionalinio stadiono. Esam šalis, neturinti normalios koncertų salės. Salės, kurioje būtu įmanoma parodyti visą atlikėjo vizualinių galimybių spektrą. Štai ir šiame koncerte – virš žiūrovų turėjo sklandyti kiaulaitė, tačiau ji buvo pripūsta scenos kampe ir ten kukliai mataravosi . Iš tos vietos, kur aš sėdėjau, tebuvo matoma žarna, vieta, per kurią kiaulę pripūtė (drąsiai sakau – šikna), ir jos šnipas. Visa kita užstojo garso kolonėlė. Kas tai? Per maža salė ar lietuviško biznio apendiksas, kuomet tariamasi su atlikėju ir pasirenkamas pigiausias variantas – tauta vis vien praris? Štai interneto platybėse galima pamatyti, ką dar galėjo parodyti Brit Floyd per savo šou. Tūlas tautietis gali pasakyti, kad čia svarbiausia yr muzika. Sutinku. Bet nepamirškim, kad tai yra Pink Floyd pasaulis, kuriame viskas susiję. Ir sienos, ir kiaulės, ir muzika. Thank you. Good night.

maxresdefault

Source : http://bit.ly/1V2zKjz Photo taken by Mark Ridgwell (2011-08-02).

l702

 
Parašykite komentarą

Publikavo 24 lapkričio, 2016 Uncategorized

 

Electric Light Orchestra debiutui- 45!

435145_01

Vieną gražų 60-jų pabaigos rytą grupės „The Move“ atamanas Rojus Vudas pabudo su mintim apie naują grupę, kurioje „pirmu smuiku“ grotų violončelės, kontrabosai, smuikai, mediniai ir variniai instrumentai. Trumpai tariant, kilo noras suteikti roko muzikai klasikinį skambėjimą su (kaip sakydavo mūsų kolkoze)  „dūdom ir skripkom“. Kaip žinia, „dūdinį-skripkinį“ judėjimą pradėjo Bitlai. Ši idėja patiko ir  jo draugui Džefui Lynui, kuris tuo metu grojo komandoje „The Idle Race“. Lyg tyčia, tuo metu „The Move“ vokalistas Karlas Veinas „dėjo ant visų“ ir dingo, tad Džefas entuziastingai priėmė Vudo kvietimą užimti vokalisto vietą.

Porelė susikoncentravo ties nauju projektu ir netrukus pasirodė pirmas naujos grupės „Electric Light Orchestra“ singlas „10538 Overture“. Taip prasidėjo debiutinio albumo įrašymas, tačiau idėjos realizacijai pritrūko svariukų. Buvo nuspręsta: „The Move“ išleidžia dar du albumus, taip finansuodama „elektrikų“ projektą.

Bet pavojus naujai komandai prisėlino iš netikėtos pusės: Rojaus ambicingas planas paversti roko grupę į dešimties muzikantų kapeliją susidūrė su natūraliomis kliūtimis –  dūdorių-skripkorių trūkumu. Ne, sugebančių padūduoti kaimo pabe netrūko, bet mokančių  meistriškai ištraliuoti kokią Bacho kantatą No.197  nebuvo apsčiai. Vudas & Linas & Co patalpino skelbimus muzikiniuose žurnaluose, kad pastoviam darbui roko grupėje reikalingi profai –  dūdoriai-violončelininkai. Prierašas skelbė: „Vestuvių muzikantai nepageidaujami!“, matyt,  britai jau buvo atsikandę šios rūšies muzikos. Taigi.

Atsiliepė du profai: valtornistas Bilas Hantas ir smuikininkas Stivas Vulemas. Vunderkindas Vulemas, būdamas 11 metų kažkokiam jaunųjų talentų konkurse gavo auksinį medalį už puikų grojimą. Kitiems perspektyva trankytis po  Britanijos užkampius ir groti švilpiančių spuoguotų paauglių bandai pasirodė ne tokia viliojanti. Taigi, Roy Wood, Jeff  Lynn, Bev Bevan, Bill Hunt ir Steve Woolam įžengė į įrašų studija kaip „Electric Light Orchestra“, degdami noru pastatyti visą pasaulį ant ausų. Kaip vėliau tapo aišku, šitą procedūra labiausiai pavyko Amerikoj – jankiai, kuriems nauja komanda buvo pristatyta kaip „anglai vaikinai su dideliais smuikais“, akimirksniu nušluodavo nuo prekystalių visus išleidžiamus grupės diskus.

Tačiau pradėjus įrašinėti paaiškėjo,  jog sodriam ir galingam skambėjimui trūksta muzikantų, todėl į studiją su savo „dideliais smuikais“  buvo atkviesti sesijiniai muzikantai:  3 violončelininkai, du bosiniai gitaristai ir dar vienas smuikininkas. Kai muzika buvo įrašyta ir juosta buvo išvežta į diskų gamyklą, šitie naujai atėję  bičai nutarė pasilikti Rojaus & Lino bandoje. Kodėl jie žengė tokį rizikingą žingsnį? Istorija nutyli šį faktą. Dabar aišku, kad jie išsitraukė laimingą bilietą.

Taigi, debiutinis albumas buvo įrašytas, muz-žiniasklaida galando iltinius ruošdamasi sudraskyti roko naujokus,  radijo stotys grojo britų čartų  No.Uno –  Harisono „Saldųjį Valdovą“, o sotus nuo tų metų roko plokštelių derliaus pasaulis laukė, kuo gi nustebins naujasis britų produktas. Aš nesiruošiu rašyti traktato apie šio albumo muzikinius privalumus ar „pravalus“ – kiekvienas ELO fanas gali tai padaryti pats, kas neturi įrašų – Interneto platybėse gausu portalų, kuriuose galima perklausyti šitą diską. Peržvelgus 45-ių metų muzikinį kelią galima konstatuoti, jog grupė, suburta tęsti Bitlų tradicijas, su šia misija susidorojo.

Tačiau kai kurie įdomūs faktai apie šį albumą verti dėmesio. Britanijoje išleisto albumo pavadinimas buvo aiškus, bet amerikontai diską pavadino „No Answer“ ir tai sukėlė įvairių minčių. Puikiai žinom, kaip amerikiečių leidybinės firmos išmėsinėdavo Bitlų diskus: buvo keičiami pavadinimai, dainos, įėjusios į albumą, skyrėsi  nuo angliško plokštelės varianto kaip diena nuo nakties… Žodžių, totali trepanacija. Bet kas paskatino United Artists firmą pakeisti tokį paprastą pavadinimą – „Electric Light Orchestra“? Pasirodo, tą kartą buvo kaltos bobikes…  (žinot, reikėjo pataisyti makijažą, o dar čia kojinės akis nubėgo, o dar Harodse išpardavimas…) Vienžo, totalus išsiblaškymas ir pareigų neatlikimas. United Artists darbuotoja paskambino į ELO menedžerio Dono Ardeno (beje, Šaron Osborn tėvo) ofisą Londone ir pasakė, jog norėtų sužinoti pas poną Ardeną, kokiu pavadinimu išleisti albumą Amerikoje. Ragelį pakėlė Ardeno sekretorė, kuri bandė susisiekti su bosu per vietinį ryšį, bet boso nebuvo jo darbo vietoje ir sekretorė pasakė amerikietei: „Neatsako“ –„ No answer“. Amerikietė pagalvojo, kad tai ir yra pavadinimas ir paleido vinilų kepimo krosnį…

Kas dar? Albumo voko  viršelį dizainavo garsi Stormo Torgersono firma Hipgnosis. Pamenat Pink Floyd diskų viršelius? Čia irgi Stormo chebros darbas.

47b2a6358795b807e783596f4375b57e

Nors albumas ir pasirodė parduotuvėse per pačią Kalėdinių pirkinių karštinę, naujos grupės debiutas britų ant ausų nepastatė ir čartuose užėmė kuklią 32-ą vietą. Gaila, kad šis albumas buvo vienintelis Džefo Lino ir Rojaus Vudo bendras vaikas: 1972 metais Rojus paliko ELO, nes vienoje grupėje sunkiai susigyvena dvi ryškios kūrybinės asmenybės.
Ką gi, Džefo Lino gerbėjams šis debiutinis albumas atvėrė duris į simfo-roko pasaulį. O Vudas? Išleido keturis solinius albumus. Viskas.

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 11 lapkričio, 2016 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: