Nuo to momento, kai nuvilnijo gandas, jog aš įsigijau nuosavą aparatą, aplink mane sukosi aibė įvairių lopų. Pirmoji grupė, iš kurios gavau pakvietimą, buvo chebra*, pasivadinusi „Music Machine“, kurioje vierchas* buvo toks Mikis Brizas. Žodis „ambicijos“ – tai ne apie mus. Svajonių viršūnė mums buvo – groti pabuose ir gauti už tai babkes* alui. Bet tam reikėjo bent kiek mokėti groti. O mes neturėjom laiko mokytis: visą laiką mes praleisdavom pabuose, kalbėdami apie tai, kai vieną kartą pradėsim grot aludėse ir gauti pinigus. Jei neklystu, taip ir neįvyko ne vieno „Music Machine“ koncerto.
Po kelių mėnėsių stagnavimo mes pagaliau kažką padarėm: pakeitėm pavadinimą. Apie „Music Machine“ liko tik prisiminimas – dabar mes vadinomes „The Approach“. Ir tai buvo viskas. Daugiau niekas nesikeitė. Iš pradžių mes be galo ilgai derindavom instrumentus, o paskui aš cypiančiu balsu dainavau. Kiti beviltiškai bandė prisiminti kokio kaverio akordus. Aš juokaudavau, kad darbas skerdykloje man pravertė: aš galėdavau klasiškai „papjauti“ bet kokį gabalą, pavyzdžiui „(Sittin‘ On) The Dock Of The Bay“.
Tarp mūsų: aš jau galėdavau teisingai intonuoti ir kai pereidavau į aukštesnes natas, langų stiklai neduždavo, o vietiniai katinai neturėjo noro su manim poruotis. Ir tai jau buvo šis tas. Technikos trūkumą aš kompensuodavau entuziazmu. Aš būčiau išjudinęs publiką. Su sąlyga, kad bus pasirodymai. Tačiau „The Approach“ vaikinai sunkiai ruošėsi repeticijoms, jau nekalbant apie koncertus. Todėl įdėjau savo skelbimą į „Ringway Music“ vitriną. Parduotuvė buvo moderniausiame neseniai atidarytame „Bull Ring“ prekybos centre Birmingeme. Nuo pat pradžių šis prekybos centras buvo tarsi spyglys aky, o ten patekti galėjai tik per požemines perėjas, kur smirdėjo šlapimu ir buvo pilna banditų, dilerių ir kitų sukčių. Bet kam tai rūpi. „Bull Ring“ tapo nauja senų draugų susitikimo vieta, todėl visi ten eidavo. O labiausiai „centrinė“ vieta buvo muzikos parduotuvė „Ringway Music“, kur buvo parduodamos tokios pat prekės, kaip ir pas Džordžą Klėjų. Visi iš pažiūros „krūtesni“ paaugliai tūsinosi prie įėjimo: rūkė cigaretes, traiškė traškučius, diskutavo apie naujausius įrašus. “Taigi pakanka prisijungti prie šio judėjimo ir viskas pradės suktis“, – pagalvojau. Todėl parašiau skelbimą. Ir po kelių savaičių pas mane atėjo Gizeris.
Šis Gizeris anaiptol nebuvo toks paprastas vaikinas, kaip galėtumėte pagalvoti. Pirma, jis nesikeikė. Jis valandų valandas sėdėdavo skaitydamas knygas apie kinų poeziją, apie senovės graikų karus ir panašiai, velniškai rimtus dalykus. Ir jis nevalgė mėsos. Kartą man matant jis pabandė, kai mes buvome įstrigę per gastroles Belgijoje ir mirėm badu. O kitą dieną, suvalges hot dogą, atsidūrė ligoninėje. Na, nelindo jam mėsa. O tai reiškia, kad seni geri šoninės sumuštiniai buvo skirti ne jam. Kai sutikau jį, jis švampė daug žolės. Kai ateidavom, tarkime, į klubą, jis iškart imdavo pezėti apie kirminių pragraužtas skylutes sąmonės virpėjime ir panašiai. Ir kažkas buvo ne taip su jo humoro jausmu. Aš visada išsidarinėdavau prieš jį, išbandydamas jo savitvardą ir nenorą juoktis, tai mane dar labiau užvesdavo ir mes lūždavom juoku valandų valandas.
Gizeris grojo ritmo gitara „Rare Breed“ chebroj ir jam neblogai sekėsi. Svarbiausia, kad jis puikiai įsipaišydavo į vyraujančias madas su savo ilgais plaukais a la Jesus Christ ir Gajaus Fokso ūsais. Jis galėjo sau leisti superines manatkes*, šis Gizeris. Baigęs mokyklą, jis gavo tikrą buhalterio-praktikanto darbą gamykloje. Ten mokėjo varganus centus, bet vistiek gaudavo daugiau nei aš, nepaisant to, kad buvo metais jaunesnis. Ir jis praktiškai viską leido ant skudurų. Jei kalbėtume apie madą, Gizerio drabužiuose nebuvo sąvokos „kraštutinumas“. Į repeticijas jis ateidavo geltonai žaliais kliošais* ir batais ant sidabrinės platformos. Pažvelges į jį, paklausiau: „Ką, po velnių, tu dėvi?“ Aš jums pasakysiu paslaptį – aš ir pats nebuvau konservatorius drabužių klausimais. Mano marškiniai buvo pižamos viršus, o vietoj karolių nešiodavau ant kaklo virvelę su karšto vandens čiaupu. Aš jums sakau, kad turėjot pafantazuoti, kad atrodytumėte kaip roko žvaigždė be pinigų! Turėjau pasitelkti smegenis. Aš niekada nedėvėjau batų, net žiemą. Visokie džiumbrai* klausė, iš kokios „Burdos“ aš semiuosi įkvėpimo savo šmotkėms*. Aš jiems atsakau: aš esu elgeta ir niekada, ble, nesiprausiu.
Žmonės manė, kad aš pabėgau iš durnamio. O pažvelgę į Gizerį, jie iškart pagalvodavo: „Aš lažinuosi, kad šis groja grupėje“. Tam jis turėjo viską. Vaikinas buvo superinteligentiškas, tikrai jis galėjo atidaryti savo firmą su iškaba ant durų „Geezer & Geezer Ltd“. Bet didžiausią įspūdį man padarė jo tekstai. Jie buvo nuostabūs: įspūdingi tekstai apie karus, superherojus, juodąją magiją ir apskritai apie tokius dalykus, kurie netilpo mano smegeninėj. Kai jis pirmą kartą man juos parodė, aš pasiūliau:
– Gizeri, mes turime rašyti dainas ir naudoti tavo tekstus. Jie šaunūs!
Susidraugavom mes su Gizeriu. Niekada nepamiršiu, kaip vieną dieną 1968-ųjų pavasarį ar vasaros pradžioje mes vaikščiojome po „Bull Ring“, o čia staiga iš niekur, priešais mus išdygsta plaukuotas, aukštas, aptemptomis kelnėmis vyras ir pliaukšteli Gizeriui per petį:
– Kad tave kur, Gizeri Batleri!
Tas atsisuka ir sako:
– Robai! Kaip einasi, seni?
– Et, žinai… Galėjo būti ir blogiau.
– Robai, susipažink, čia Ozis Zigas. Ozi, čia Robertas Plantas. Kažkada dainavo „Band Of Joy“.
– Kaip gi,- sakau, pažindamas veidą.
– Mačiau tave vienam koncerte. Superinis vokalas, senuk.
– Ačiū,- Plantas apakina mus žavinga, plačia šypsena.
– Gerai. Ką dabar veiki? – klausia Gizeris.
– Gavau darbą.
– Šaunu. Kokioj grupėj?
– „The Yardbirds“.
– Oho! Sveikinu, seni! Tai jau kažkas. Ar jie kartais neišsiskyrė?
– Taip, bet ar prisimeni gitaristą Džimį Peidžą? Jis ir bosistas nori tęsti. Jie turi sutartis dėl pasirodymų Skandinavijoje, tad dar ne laikas išsibėgioti.
– Na, puiku! – sako Gizeris.
– Tiesa, aš dar nenusprendžiau, pasirašyti ar ne, – Plantas gūžčioja pečiais.
– Žinai, čia pas mane kažkas išsiperėjo: subūriau savo komandą.
– O! Super! Kaip vadinatės?
– „Hobbstweedle“.
Vėliau, kai Plantas išėjo, aš klausiu Gizerio, ar jam nepavažiavo stogas.
– Ar jis tikrai nori pasiust velniop grupę su Džimiu Peidžu dėl kažkokio „Hobbs‘ šudo“?
Gizeris gūžteli pečiais.
– Na, gal jis bijo, kad nieko neišeis. Bet prisijungs prie jų, jei pavadinimas bus pakeistas. Jie ilgai neišsilaikys pasivadine „The New Yardbirds“.
– Šiaip tai skamba geriau nei tie suknisti „Hobbstweedle“.
– Kas tiesa, tai tiesa.
Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.
dino
DinoRock 