RSS

Mėnesio archyvas: vasario 2021

Aš – Ozis (10)

Nuo to momento, kai nuvilnijo gandas, jog aš įsigijau nuosavą aparatą, aplink mane sukosi aibė įvairių lopų. Pirmoji grupė, iš kurios gavau pakvietimą, buvo chebra*, pasivadinusi „Music Machine“, kurioje vierchas* buvo toks Mikis Brizas. Žodis „ambicijos“ – tai ne apie mus. Svajonių viršūnė mums buvo – groti pabuose ir gauti už tai babkes* alui. Bet tam reikėjo bent kiek mokėti groti. O mes neturėjom laiko mokytis: visą laiką mes praleisdavom pabuose, kalbėdami apie tai, kai vieną kartą pradėsim grot aludėse ir gauti pinigus. Jei neklystu, taip ir neįvyko ne vieno „Music Machine“ koncerto.

Po kelių mėnėsių stagnavimo mes pagaliau kažką padarėm: pakeitėm pavadinimą. Apie „Music Machine“ liko tik prisiminimas – dabar mes vadinomes „The Approach“. Ir tai buvo viskas. Daugiau niekas nesikeitė. Iš pradžių mes be galo ilgai derindavom instrumentus, o paskui aš cypiančiu balsu dainavau. Kiti beviltiškai bandė prisiminti kokio kaverio akordus. Aš juokaudavau, kad darbas skerdykloje man pravertė: aš galėdavau klasiškai „papjauti“ bet kokį gabalą, pavyzdžiui „(Sittin‘ On) The Dock Of The Bay“.     

Tarp mūsų: aš jau galėdavau teisingai intonuoti ir kai pereidavau į aukštesnes natas, langų stiklai neduždavo, o vietiniai katinai neturėjo noro su manim poruotis. Ir tai jau buvo šis tas. Technikos trūkumą aš kompensuodavau entuziazmu. Aš būčiau išjudinęs publiką. Su sąlyga, kad bus pasirodymai.  Tačiau „The Approach“ vaikinai sunkiai ruošėsi repeticijoms, jau nekalbant apie koncertus. Todėl įdėjau savo skelbimą į „Ringway Music“ vitriną. Parduotuvė buvo moderniausiame neseniai atidarytame „Bull Ring“ prekybos centre Birmingeme. Nuo pat pradžių šis prekybos centras buvo tarsi spyglys aky, o ten patekti galėjai tik per požemines perėjas, kur smirdėjo šlapimu ir buvo pilna banditų, dilerių ir kitų sukčių. Bet kam tai rūpi. „Bull Ring“ tapo nauja senų draugų susitikimo vieta, todėl visi ten eidavo. O labiausiai „centrinė“ vieta buvo muzikos parduotuvė „Ringway Music“, kur buvo parduodamos tokios pat prekės, kaip ir pas Džordžą Klėjų. Visi iš pažiūros „krūtesni“ paaugliai tūsinosi prie įėjimo: rūkė cigaretes, traiškė traškučius, diskutavo apie naujausius įrašus. “Taigi pakanka prisijungti prie šio judėjimo ir viskas pradės suktis“, – pagalvojau. Todėl parašiau skelbimą. Ir po kelių savaičių pas mane atėjo Gizeris.

Šis Gizeris anaiptol nebuvo toks paprastas vaikinas, kaip galėtumėte pagalvoti. Pirma, jis nesikeikė. Jis valandų valandas sėdėdavo skaitydamas knygas apie kinų poeziją, apie senovės graikų karus ir panašiai, velniškai rimtus dalykus. Ir jis nevalgė mėsos. Kartą man matant jis pabandė, kai mes buvome įstrigę per gastroles Belgijoje ir mirėm badu. O kitą dieną, suvalges hot dogą, atsidūrė ligoninėje. Na, nelindo jam mėsa. O tai reiškia, kad seni geri šoninės sumuštiniai buvo skirti ne jam. Kai sutikau jį, jis švampė daug žolės. Kai ateidavom, tarkime, į klubą, jis iškart imdavo pezėti apie kirminių pragraužtas skylutes sąmonės virpėjime ir panašiai. Ir kažkas buvo ne taip su jo humoro jausmu. Aš visada išsidarinėdavau prieš jį, išbandydamas jo savitvardą ir nenorą juoktis, tai mane dar labiau užvesdavo ir mes lūždavom juoku valandų valandas.

Gizeris grojo ritmo gitara „Rare Breed“ chebroj ir jam neblogai sekėsi. Svarbiausia, kad jis puikiai įsipaišydavo į vyraujančias madas su savo ilgais plaukais a la Jesus Christ ir Gajaus Fokso ūsais. Jis galėjo sau leisti superines manatkes*, šis Gizeris. Baigęs mokyklą, jis gavo tikrą buhalterio-praktikanto darbą gamykloje. Ten mokėjo varganus centus, bet vistiek gaudavo daugiau nei aš, nepaisant to, kad buvo metais jaunesnis. Ir jis praktiškai viską leido ant skudurų. Jei kalbėtume apie madą, Gizerio drabužiuose nebuvo sąvokos „kraštutinumas“. Į repeticijas jis ateidavo geltonai žaliais kliošais* ir batais ant sidabrinės platformos. Pažvelges į jį, paklausiau: „Ką, po velnių, tu dėvi?“ Aš jums pasakysiu paslaptį –  aš ir pats nebuvau konservatorius drabužių klausimais. Mano marškiniai buvo pižamos viršus, o vietoj karolių nešiodavau ant kaklo virvelę su karšto vandens čiaupu. Aš jums sakau, kad turėjot pafantazuoti, kad atrodytumėte kaip roko žvaigždė be pinigų! Turėjau pasitelkti smegenis. Aš niekada nedėvėjau batų, net žiemą. Visokie džiumbrai* klausė, iš kokios „Burdos“ aš semiuosi įkvėpimo savo šmotkėms*. Aš jiems atsakau: aš esu elgeta ir niekada, ble, nesiprausiu.

Žmonės manė, kad aš pabėgau iš durnamio. O pažvelgę į Gizerį, jie iškart pagalvodavo: „Aš lažinuosi, kad šis groja grupėje“. Tam jis turėjo viską. Vaikinas buvo superinteligentiškas, tikrai jis galėjo atidaryti savo firmą su iškaba ant durų „Geezer & Geezer Ltd“. Bet didžiausią įspūdį man padarė jo tekstai. Jie buvo nuostabūs: įspūdingi tekstai apie karus, superherojus, juodąją magiją ir apskritai apie tokius dalykus, kurie netilpo mano smegeninėj. Kai jis pirmą kartą man juos parodė, aš pasiūliau:

– Gizeri, mes turime rašyti dainas ir naudoti tavo tekstus. Jie šaunūs!

Susidraugavom mes su Gizeriu. Niekada nepamiršiu, kaip vieną dieną 1968-ųjų pavasarį ar vasaros pradžioje mes vaikščiojome po „Bull Ring“, o čia staiga iš niekur, priešais mus išdygsta plaukuotas, aukštas, aptemptomis kelnėmis vyras ir pliaukšteli Gizeriui per petį:

– Kad tave kur, Gizeri Batleri!

Tas atsisuka ir sako:

– Robai! Kaip einasi, seni?  

 – Et, žinai… Galėjo būti ir blogiau.

– Robai, susipažink, čia Ozis Zigas. Ozi, čia Robertas Plantas. Kažkada dainavo „Band Of Joy“.

– Kaip gi,- sakau, pažindamas veidą.

– Mačiau tave vienam koncerte. Superinis vokalas, senuk.

– Ačiū,- Plantas apakina mus žavinga, plačia šypsena.

– Gerai. Ką dabar veiki? – klausia Gizeris.

– Gavau darbą.

– Šaunu. Kokioj grupėj?

– „The Yardbirds“.

– Oho! Sveikinu, seni! Tai jau kažkas. Ar jie kartais neišsiskyrė?

– Taip, bet ar prisimeni gitaristą Džimį Peidžą? Jis ir bosistas nori tęsti. Jie turi sutartis dėl pasirodymų Skandinavijoje, tad dar ne laikas išsibėgioti.

– Na, puiku! – sako Gizeris.

– Tiesa, aš dar nenusprendžiau, pasirašyti ar ne, – Plantas gūžčioja pečiais.

– Žinai, čia pas mane kažkas išsiperėjo: subūriau savo komandą.

– O! Super! Kaip vadinatės?

 – „Hobbstweedle“.

   Vėliau, kai Plantas išėjo, aš klausiu Gizerio, ar jam nepavažiavo stogas.

 – Ar jis tikrai nori pasiust velniop grupę su Džimiu Peidžu dėl kažkokio „Hobbs‘ šudo“?

Gizeris gūžteli pečiais.

– Na, gal jis bijo, kad nieko neišeis. Bet prisijungs prie jų, jei pavadinimas bus pakeistas. Jie ilgai neišsilaikys pasivadine „The New Yardbirds“.

– Šiaip tai skamba geriau nei tie suknisti „Hobbstweedle“.

– Kas tiesa, tai tiesa.

Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 14 vasario, 2021 Uncategorized

 

Aš – Ozis

Antras skyrius

Ozis Zigas ieško grupės

Tuk-tuk…Kyšteliu galvą prie svetainės lango, pro užuolaidų plyšį matau ūsuotą vaikiną didele nosimi ir ilgais plaukais. Ant laiptų prie durų stovi savotiškas Gajaus Fokso ir Jėzaus iš Nazareto hibridas. (Gajus Foksas yra „Parako sąmokslo“ dalyvis, nesėkmingo bandymo nužudyti 1605 m. Karalių Jamesą I organizatorius. Foksas bandė padegti paraką Didžiosios Britanijos parlamento rūsiuose. Kiekvienais metais lapkričio 5 d. Anglija švenčia ir tradiciškai degina Gajaus Fokso,  iškamšas. – red.)  Blemba, jis mūvėjo velveto kelnes!

 -Džonai! Pažiūrėk, kas ten!

Mano mama jeigu jau riktelėjo, tai galėjo prikeltį pusę Astono kapinių. Nuo to laiko, kai aš išėjau iš cypės, ji man pastoviai dulkino smegenis. Kas dvi sekundes skambėjo: „Džonai, daryk šitai! Džonai, daryk tai! “ Na, neskubėjau aš lėkti prie durų iš žemo starto. Pirmiausia turėjau sutvarkyti mintis ir susiimti. Matyt, vaikinas turėjo rimtą reikalą. O jei kažkas svarbaus?

Tuk-tuk…

-Velnias, Džonai Osbornai, ar atidarysi šitas …?!

-Einu, einu!- nupėdinęs į koridorių, pasuku durų spyną ir jas atidarau.

 -Ar tu … Ozi Zigas?

 Gajus Foksas kalba su stipriu Birmingemo akcentu.

-Kas klausia? – perklausiu, susikryžiaves rankas ant krūtinės.

 -Teris Batleris. Mačiau tavo skelbimą.

Tai aš ir tikėjausi iš jo išgirsti. Kaip aš laukiau šių žodžių!  Kaip svajojau apie šią minutę! Ji man pasirodydavo sapnuose ir fantazijose. Sėdėdamas šikinyke mintyse kūriau ištisus dialogus. „Vieną dieną, – galvodavau – žmonės skaitys straipsnį laikraščiuose apie mano skelbimą „Ringway Music“  ir straipsnyje bus sakoma, kad šis skelbimas buvo atspirties taškas Džono Maiklo Osborno, buvusio automobilių signalų derintojo, gyvenime. „Pasakykit pone Osbornai, – vėliau paklaus manęs  Robinas Dėjus BBC eteryje, – būdamas berniukas iš Astono, ar galėjot spėti, kad paprasčiausias pranešimas įrašų parduotuvės lange gali jus padaryti penktuoju „The Beatles“ nariu, o jūsų sesuo Airisė ištekės už Polo Makartnio?“ Ir aš jam atsakysiu: „Niekada nebūčiau pagalvojęs, Robinai, niekada …“  Šis skelbimas išties buvo ofigenas*. „OZIS ZIGAS IEŠKO GRUPĖS“, – rašiau flomasteriu didžiosiomis raidėmis. Ir apačioje prirašiau: “Patyręs frontmenas su savo įranga“. Taip pat nurodžiau adresą (Lodge Road, 14), kur mane galima rasti darbo dienomis nuo šešių iki devynių vakaro. Tiesa, aš galėjau baldielinti* aludėje, tikėdamasis išgerti nachaliavu*. Arba „Silver Blades“ čiuožykloje klausytis Bitlų įrašų. Ar kur kitur.

Tuo metu mes dar neturėjome telefono. Net neklauskite, iš kur atsirado šis be ryšio slapyvardis „Zigas“. Aš jį ant ponto* sugalvojau. Po to, kai aš išėjau iš cypės, aš nuolat sukau smegenis, kaip tapti vokalistu. Šansai buvo vienas iš milijono (pagal gerą scenarijų), bet aš buvau pasirengęs padaryti bet ką, tik nekartoti Hario ir jo auksinio laikrodžio likimo. Be to, tokios grupės kaip „Move“, „Traffic“, „Moody Blues“ įrodė, kad gali būti sėkmingos, net jei ir nebuvo kilę iš Liverpulio. Buvo tikima, kad brumbeat yra antroji jėga po merseybeat’o. (Šie terminai yra susiję su miestų, iš kurių buvo šios grupės, pavadinimais. Brumu šnekamoje kalboje vadinamas Birmingemas, Mersey – upė, kuri teka per Liverpulį – red.). Kaip norit, ble, taip ir supraskit.

Neapsimstinėdamas galiu pasakyti, kad atsimenu kiekvieną pokalbio su tuo keistu vaikinu velvetinėm kelnėm žodį . Visas pokalbis skambėjo daugmaž taip:

-Ką, nusimato koncertas?

-Bičai vadina mane „Geezer“.

-Gizeris? Tai yra diedas?

-Nu, jo.

-Prikolini*?

-Ne.

-Tai yra diedas, kaip tame posakyje: „Šitas senas, prasmirdęs diedas ką tik prišiko į kelnes“?

-Tai labai juokingas posakis tam, kas turi kličkę* Ozis Zigas. O kas čia per pūkelis ant tavo galvos, bič? Papuolei po žoliapjove? Tavęs tokio negalima išleisti į sceną.

 Kas tiesa tai tiesa, aš apskirpau po eilinio modų mados garbinimo, bet dabar norėjau vėl tapti rokeriu ir auginau plaukus. Dariau tai samoningai, todėl man patiko Gizerio užuomina apie mano plaukus. Aš norėjau pavaryt ant jo dėl jo šnobelio*, bet susilaikiau.

-Tai kaip, atsiras man vieta grupėj ar ne?

-Girdėjai apie „Rare Breed“?

-Žinoma! Jūs naudojat stroboskopus ir pas jus bongus muša hipiakas, taip?

-Jo, tai mes. Tik mes likom be vokalisto.

-Aha, aišku.

-Skelbime parašyta, kad tu turi stipriaką,- imdamas bulių už ragų sako Gizeris.

-Jo, turiu.

-Tu kada nors dainavai grupėje?

-Aišku, ble, dainavau.

-Skaityk, kad tu priimtas.

Taip aš susipažinau su Gizeriu. Bent taip aš šį susitikimą prisimenu. Tuo metu aš buvau baisus muštukas, pagrinde dėl to, jog jaučiausi įvarytas į kampą. Dar buvau labai nervingas: daugelis dalykų, kurie anksčiau man buvo pofig*, staiga pradėjo mane erzinti. Kaip čia išeina, aš vis dar gyvenu su tėvais! Kaip čia išeina, aš nuolat neturiu pinigų! Aš vis dar negroju grupėje!

Visas šis hipiškas šlamštas, kurį grojo per radiją, kai aš išėjau iš Vinson Grin, irgi veikė mano nervus, ir dar kaip! Pusgalviai, pasipuoše „bitlovkemis“, po pamokų rovėsi į muzikos parduotuvę ir pirkdavo singlus tipo „San Francisco (Be Sure To Wear Some Flowers In Your Hear)“. Gėlės plaukuose? Nesąmonė! Šitą šūdą net pradėjo groti Astono pabuose. Sėdi sau kokioj nors varganoj, utėlėtoj, pageltusiom sienom mordabojkėj*, prieš tave bokalas, cigaretės ir marinuoti kiaušiniai, kas penkias minutes lakstai į šikiniką, visi gatavi, bepinigiai, be to, apnuodyti asbestu ar kita toksiška nesąmone, kuria visą dieną kvėpavom darbe. Ir staiga girdi šitą hipišką briedą* apie „kilnius žmones“, kurie eina į susitikimus su gėlių vaikais Hait Ešberyje, kur šis, blet, Hait Ešberis bebūtų. Apskritai, visiem buvo pofig* kas tam San Franciske dėjosi. Astone žmogus galėjo matyti gėles tik vienu atveju –  vainikuose, kuriuos mesdavo ant jo kapo, kai jis užsilenkdavo prie staklių, būdamas 53-jų metų. 

Nevirškinau aš šito hipiško briedo! Bič, aš realiai jo nekenčiau… Sykį pabe net kilo muštynės, kai skambėjo panašios dainos. Kažkoks tipelis viena ranka bando mane prismaugti, o kita ruošiasi išpirdolint man dantis. Ir štai muzikos aparatas užgroja sušiktą “Kumbaya” su skambalėliais, kažkur kažkoks pedalas* it lakštingala traukia apie “nuostabias vibracijas” ir jo balsas skamba lyg jo “turtą” būtų suspaudę šaltkalvio spaustuvu. O tuo metu tipelis, kuris ruošiasi mane užmušti, išvelka mane į gatvę ir dubasina* per snukį. Jaučiu, akis tinsta, iš nosies trykšta kraujas, bandau išsisukti nuo smūgio, duodu šikniui atgal, o aplink cypia žiūrovai: “Pribaik jį! Pribaik!“ Ir staiga – jeblynkšt!!!

Atsimerkiu ir matau tokį vaizdą: guliu leisgyvis ant sudaužyto stiklo krūvos, rankos ir kojos negailestingai supjaustytos, džinsai ir megztinis – skutais, aplink riksmai ir klanai kraujo. Besimušdami mes netekom pusiausvyros ir nugara nukritom ant stiklinės vitrinos. Skausmas buvo pragariškas. Šalia manes gulėjo nukirsta galva ir aš vos nepridėjau į kelnes. Laimei, tai nebuvo tikra galva, tik dalis manekeno. Pasigirdo policijos sirenos. Ir pyzdauskas*. Filmo pabaiga. 

Visą naktį praleidau ligoninėj, kur man susiuvo žaizdas. Stiklas nuplėšė tiek odos, kad vienos tatuiruotės buvo likę tik pusė. Gydytojai pasakė, kad randai ant galvos liks visam gyvenimui. Aš pagalvojau, kad tai niekai, svarbiausia nenuplikti. Atsimenu, grįžtu namo autobusu, galvoje skamba „San Francisko“ ir staiga pagalvoju, kad neblogai būtų parašyti savo antihipišką dainą „Aston (Be Sure To Wear Some Glass In Your Face)“.    

Juokingiausia tai, kad aš niekad nemokėjau gerai muštis. Mano devizas: geriau gyvas bailys, negu miręs didvyris. Bet kažkodėl jaunysteje aš nuolat dalyvavau įvairiose razborkese*. Aš galvoju, kad mano išvaizda buvo tokia, palanki muštynėms. Mano paskutinis mušis įvyko kitame pabe, netoli Digbeto. Neturiu supratimo, nuo ko viskas prasidėjo, tik atsimenu, kad skraidė stiklinės, peleninės ir kėdės. Aš buvau jau apsinešęs, kai kažkoks bičas nugara krenta ant manęs. Aš jį nustumiu, bet jis keliasi nuo grindų, raudonu nuo adrenalino snukiu ir sako man:

-Tu ką, daunas*?

-Ką yra? – aš įjungiu durnių.

-Šitas bajeris* su manim nepraeis.

-O kaip šitas? – bandau jam „užtaisyti“ į snukį.

Tai būtų logiškas sprendimas, tačiau negalėjau numatyti, jog užsimojęs griūsiu ir kad mano priešininkas buvo mentas po tarnybos. Akimirksniu atsidūriau snukiu ant grindų ir girdžiu virš saves balsą:

-Tu ką tik užpuolei policijos karininką, kalės vaike! Tu suimtas!

Išgirdęs tai, pašoku ir bandau kuo greičiau nešti iš ten muilą. Bet mentas bėga iš paskos ir kaip tikras regbistas šuoliu paveja mane, aš krentu ant šaligatvio kaip maišas, pilnas šūdo. Po sąvaitės stoviu teisme su ištinusia lūpa ir „fanaru“ po akim. Laimei, bauda buvo keli svarai, kuriuos sugebėjau sukrapštyti. Ir staiga mane aplankė tokia mintis: „O ką aš palikau cypėj?“. Po šio atsitikimo „parišau“ su boksu.

Mano senis, sužinojes, kad aš noriu dainuoti grupėje, pažadėjo man nupirkti aparatūrą. Iki šiol nežinau kodėl. Mums vos užtekdavo maistui, tai ką čia sakyti apie 250 pasiskolintų svarų, už kuriuos buvo nupirktas stipriakas* ir dvi kolonkės. Bet tais laikais, jeigu tu neturėjai nuosavo aparato, koks iš tavęs vokalistas. Čia tas pats, kaip būgnininkas be būgnų. Net tėvas tai žinojo. Jis nusivedė mane į Džordžo Klėjaus muzikos parduotuvę, kuri buvo netoli naktinio klubo „Rum Runner“, ir mes išsirinkom 50-ties vatų „VOX“ ‘ą. Tikiuosi, tėvukas spėjo, kaip aš buvau jam dėkingas. Jis juodai nemėgo muzikos, kurios aš ištisai klausydavau. Sakydavo man:

– Paklausyk, ką aš tau pasakysiu apie tuos „bitlus“, sūnau! Jie ir penkių minučių neišsilaikys. Čia nėra jokios melodijos.

Jis mane „dabaigė“. Čia „Bitlai“ dainuoja be melodijos? O „Taxman“? O „When I‘m Sixty Four“? Reikia būti kurčiu, kad neįvertintum jų melodijų. Aš nesuprasdavau, kas jam nepatinka, bet ginčytis nesiruošiau. Ypač po to, kai tėvukas atsegė 250 svarų.

* Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 vasario, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: