Grupė, apie kurią šiandien bus kalba, turėjo nenuspėjamą istoriją: pakilimai ir nuopuoliai, muzikinės pakraipos radikalūs pakeitimas, jos gretose pabuvojo pusę tuzino muzikinių genijų… Deja, vos ne kiekvieną jų po aukšto skrydžio ištiko skaudus kritimas… Trys grupės įkurėjai – gitaristas Piteris Grinas, bosistas Džonas Makvi ir būgnininkas Mikas Flitvudas – „baigė“ pradinę britų bliuzmenų mokyklą – jų mokytoju buvo garsiausias britų bliuzmenas Džonas Majalas.
Piteris Alenas Grinbaumas gimė žydų šeimoje Rytų Londono lūšnynuose. Sklando stereotipai, jog natūralus žydų vaiko noras – turi tapti arba smuikininku, arba šachmatininku. Šachmatų tuo momentu po ranka nepasitaikė, o smuikas nebuvo itin madingas to meto vaikino atributas, tai vaikinas svajojo būti tiesiog muzikantu. Maždaug tuo metu gyveno toks jaunuolis, Erikas Kleptonas, kuris visur su savimi nešiojosi gitarą ir visos Londono merginos buvo pasiruošusios kristi jam po kojų. Todėl visi Londono vaikinai norėjo tapti kleptonais. Istorija nemini, ar Piteris irgi norėjo tapti Kleptonu. Kaip ten bebuvo, o gitara visgi atsiranda Grino rankose – jis pradėda groti bosine gitara Piterio Bardenso kolektyve, o vėliau, kai Bardensas kartu su Miku Flitvudu ir Rodu Stiuartu „organizavo“ R&B grupę Shotgun Express, Grinas pakeičia orientaciją ir iš bosinio virsta soliniu gitaristu. Jis greitai suprato, kad bliuzas yra ta sritis, kurioje jis geriausiai gali išreikšti save.
Pirmas proveržis – ir vėl su Džono Majalo pagalba – įvyko tada, kai jo grupę Bluesbreakers paliko aukščiau minėtas Erikas Kleptonas. Kaip pasakoja amžininkai, vieną rytą ant Londono pastatų sienų pradėjo atsirasti užrašai “Eric is God!“, tad nieko keisto, kad taip pavadintas žmogus turėjo persikelti į aukštesnį lygį… Jeigu rimtai, tai Erikas pradėjo austi mintį apie naujos grupės subūrimą, tad Džonas Majalas paprašė Piterio pakeisti jo grupėje grojusi gitaros didvyrį ir merginų numylėtinį Erika Kleptoną. Nors Grinas ir tapo puikiu Majalo muzikinių idėjų realizatoriumi, bet sekantis natūralus Piterio žingsnis buvo savos grupės įkūrimas. Pasikvietęs bosistą Džoną Makvi ir drumerį Miką Flitvudą, jis paliko Bluesbreakers. Ketvirtuoju naujos grupės Peter Green‘s Fleetwood Mac nariu tapo gitaristas ir vokalistas Džeremis Spenseris. 1967-jų vasarą vaikinai sudalyvavo Vindzoro nacionaliniame džiazo ir bliuzo festivalyje ir per kelis mėnesius išsiveržė į pirmaujančių britų bliuzmenų gretas.
Jų debiutinis albumas, pasirodęs 68-jų vasarį, tuo laiku, kai čartuose karaliavo Bitlai, Rolingai ir Cream, sudrebino muzikinės industrijos pamatus ir bestselerių sąrašuose išbuvo 13 mėnesių. Dar prieš metus britų bliuzinės komandos Savoy Brown, Ten Years After ir kitos bandė pasiekti gimtos publikos ausis, bet veltui… O čia staiga išsišokėliai – ir sėkmes viršunėje! Atrodytų, kad viskas puikiai klostosi: albumas „Mr. Wonderful“ turi komercinę sėkmę, komanda dažnai koncertuoja, bet santykiai grupės viduje, staiga pasiekus sėkmes zenitą, buvo toli nuo idealių. 68-jų pabaigoje į grupę ateina jaunas Grino protežė – gitaristas, vokalistas ir kompozitorius Denis Kirvanas – ir nuo šio momento komandoje pirmajame plane net trys puikūs gitaristai. Piteris Grinas jau rečiau groja ortodoksinius Čikagos bliuzus ir tai puikiai girdisi albume „Then Play On“ bei kompozicijoje Albatross, o jo sukurta daina Black Magic Woman dėka Karloso Santanos tampa pasauliniu hitu dėka.
Įrašinėjant albumą „Then Play On“ Džeremis Spenseris net nepasirodė studijoje, bet šalia įrašų studijos esančiame bare jį visada galima buvo sutikti. Džonas Makvi ir Mikas Flitvudas susidraugavo su škotišku paveldu – viskiu ir atrodė, kad tarp jų vyko varžybos „kas daugiau išgers – kuris pirmas kris“. Denis Kirvanas šioms varžyboms buvo per jaunas, tačiau jam susuko galvą žaibiškai užgriuvusi šlovė. Vaikinas, kuris dar neseniai vos teprasimaitindavo iš grojimo, staiga pradėjo uždirbti tiek, kiek nesapnavo. Visai kitos problemos kankino Piterį Griną – iki mūsų dienų parašyta aibė jo biografijų, išpublikuota interviu su juo, bet kas jam tuomet buvo nutikę, ko gero nežino net jis pats. Galima patikėti vienam faktui – pažintis su LSD jam nepraėjo be pėdsako ir tai daug kas iš jo kolegų ir draugų pastebėjo. Įrašų studijoje jis visą darbą patikėjo padaryti Kirvanui; didžiausia dalis jo kompozicijų buvo apimta pesimizmo. LSD vartojimas sukėlė jam nesveiką domėjimasi religijomis ir įvairiomis šarlataniškomis praktikomis. Būdamas Amerikoje jis pradėjo keisti savo imidžą, vaikščioti apsirengęs baltomis ir raudonomis iki žemės marškomis. Vėliau ragino grupės kolegas atiduoti visus pinigus labdarai. Bet pamokslavimas ir aukų rinkimas likusių grupės muzikantų gretose nebuvo sėkmingas. Tarpusavio supratimas, atėjęs per meilę muzikai, dingo. Atsirado priešiškumas ir visiškas susvetimėjimas… 1970-jų balandį Piteris Grinas paskelbė paliekąs grupę. Paskutiniu kūriniu tapo singlas „The Green Manalishi (With Two Prong Crown)“…
Grinas apsigyvena hipių komunoje Vokietijoje, kartais pagroja Londono klubuose, vengia žiniasklaidos, kuri mina jam ant kulnų, bandydama jį pričiupti ir paimti interviu. Apie sekančius 10 metų žino tik jis pats. Ko jis ieškojo, dirbdamas kapinių duobkasiu ir gyvendamas kibuce Izraelyje? Kas jį pastūmėjo netikėtai sugrįžti ir sudalyvauti albumo „Penguin“ įrašyme, kur sugrojo vos kelias natas? Kodėl grasino savo buvusiam menedžeriui ginklu? Atsakymų į šiuos klausimus mes niekad nesužinosim. O jei ir sužinosim, tai nesuprasim. Šitos tautos žmonių mąstymas mums, mirtingiesiems, nesuprantamas. Kaip ir moterų logikos.
Prislėgta ir pasimetusi grupė kuriam laikui užtilo. Bet bėdos ir toliau persekiojo Fleetwood Mac: dar vienas iš grupės įkūrėjų – Džeremis Spenseris – buvo apkaltintas muzikinės ansamblio linijos nesilaikymu, mat norėjo kurti ir groti rokenrolus. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo – vidury koncertinio turo Amerikoje jis dingo. Ne, jis nepaliko grupės,- jis tarsi išgaravo. Tik po kelių savaičių jį aptiko religinės grupuotės „Children Of God“ gretose. Šioje katastrofiškoje situacijoje pagalbėjo Piteris Grinas – jis sutiko pagroti iki turo pabaigos su sąlyga, kad negros nieko iš seno Fleetwood Mac repertuaro. Manau, kad turo menedžeris vėliau labai gailėjosi šio žingsnio: likę turo koncertai virto nesibaigiančiu muzikiniu džemu. Žmogus, kuris grojo soline gitara (o tai buvo jau ne šioje realybėje gyvenantis Piteris Grinas), po kiekvienos nežmoniškai užsitęsusios kompozicijos koncerto pabaigoje, pribėgdavo prie mikrofono ir šaukdavo – „Yankee bastards!“. Tolimesnė britų bliuzo legendos karjera tuo metu vargu bau ar buvo įmanoma…
Albumas «Future games» su dainigomis pop melodijomis padėjo pamatą būsimajam grupės triumfui Amerikoje, kai tuo metu jų sėkmės žvaigždė Anglijoje ritosi vis žemyn. Jau po vienerių metų muzikantai buvo pamiršti… Po eilinės muzikantų kaitos į grupę ateina amerikiečiai – saldi porelė Lindsei Bakingem ir Stivi Niks. Jų atėjimas įnešė kažką tokio, kas leido Fleetwood Mac galutinai pamiršti bliuzą ir pereiti prie saldaus, amerikietiško pop-roko varianto. Neabejotinai, tolimesnė nebliuzinio Fleetwod Mac karjera asmeniškai mane mažiausiai domina.
Piteris Grinas, buvęs FM lyderis, išleido albumą „Little Dreamer“, kurį vienas kritikų taikliai pavadino „narkomano briedu“. Kuo jis gali būti įdomus? Gal tik tuo, jog visas „Jonikos“ partijas sugrojo paslaptingas Nikas Bakas. Giliau pakapsčius, paaiškėjo, kad tai Led Zeppelin klavišininkas Džonas Polas Džonsas. Sekančio albumo teko laukti septynis metus. Matyt, tiek laiko Piteriui prireikė išeiti iš nirvanos. Iki 1984- tų kasmet Grinas įrašydavo po albumą, tiesa, prieš tai jis susigrąžino savo tikrą pavardę ir spėjo pakoncertuoti su grupe Kolors. Paskutinis albumas buvo įrašytas su tik metus gyvavusia grupe Katmandu, kurios sudėtyje buvo pagrindinis Mungo Jerry bajeristas Rejus Dorsetas ir progresyvios komandos Atomic Rooster klavišininkas Vincas Kreinas. Spėju, Dorsetui buvo didžiulė garbė groti su dviem garsenybėm.
Nuo to laiko apie britų bliuzo legendą karts nuo karto pasirodo trumpos žinutės leidiniuose, skirtuose bliuzo muzikai. Ir viskas. Teisus tas, kas pasakė: „Kai geram žmogui blogai, tai bliuzas. Kai blogam žmogui gerai, tai popsas“.