Peter Green‘s Fleetwood Mac

Grupė, apie kurią šiandien bus kalba, turėjo nenuspėjamą istoriją: pakilimai ir nuopuoliai, muzikinės pakraipos radikalūs pakeitimas, jos gretose pabuvojo pusę tuzino muzikinių genijų… Deja, vos ne kiekvieną jų po aukšto skrydžio ištiko skaudus kritimas… Trys grupės įkurėjai – gitaristas Piteris Grinas, bosistas Džonas Makvi ir būgnininkas Mikas Flitvudas – „baigė“ pradinę britų bliuzmenų mokyklą –  jų mokytoju buvo garsiausias britų bliuzmenas Džonas Majalas.

Piteris Alenas Grinbaumas gimė žydų šeimoje Rytų Londono lūšnynuose. Sklando stereotipai, jog natūralus žydų vaiko noras – turi tapti arba smuikininku, arba šachmatininku. Šachmatų tuo momentu po ranka nepasitaikė, o smuikas nebuvo itin madingas to meto vaikino atributas, tai vaikinas svajojo būti tiesiog muzikantu. Maždaug tuo metu gyveno toks jaunuolis, Erikas Kleptonas, kuris visur su savimi nešiojosi gitarą ir visos Londono merginos buvo pasiruošusios kristi jam po kojų. Todėl visi Londono vaikinai norėjo tapti kleptonais. Istorija nemini, ar Piteris irgi norėjo tapti Kleptonu. Kaip ten bebuvo, o gitara visgi atsiranda Grino rankose – jis pradėda groti bosine gitara Piterio Bardenso kolektyve, o vėliau, kai Bardensas kartu su Miku Flitvudu ir Rodu Stiuartu „organizavo“ R&B grupę Shotgun Express, Grinas pakeičia orientaciją ir iš bosinio virsta soliniu gitaristu. Jis greitai suprato, kad bliuzas yra ta sritis, kurioje jis geriausiai gali išreikšti save.

Pirmas proveržis –  ir vėl su Džono Majalo pagalba – įvyko tada, kai jo grupę Bluesbreakers paliko aukščiau minėtas Erikas Kleptonas. Kaip pasakoja amžininkai, vieną rytą ant Londono pastatų sienų pradėjo atsirasti užrašai “Eric is God!“, tad nieko keisto, kad taip pavadintas žmogus turėjo persikelti į aukštesnį lygį… Jeigu rimtai, tai Erikas pradėjo austi mintį apie naujos grupės subūrimą, tad Džonas Majalas paprašė Piterio pakeisti jo grupėje grojusi gitaros didvyrį ir merginų numylėtinį Erika Kleptoną. Nors Grinas ir tapo puikiu Majalo muzikinių idėjų realizatoriumi, bet sekantis natūralus Piterio žingsnis buvo savos grupės įkūrimas. Pasikvietęs bosistą Džoną Makvi ir drumerį Miką Flitvudą, jis paliko Bluesbreakers. Ketvirtuoju naujos grupės Peter Green‘s Fleetwood Mac nariu tapo gitaristas ir vokalistas Džeremis Spenseris. 1967-jų vasarą vaikinai sudalyvavo Vindzoro nacionaliniame džiazo ir bliuzo festivalyje ir per kelis mėnesius išsiveržė į pirmaujančių britų bliuzmenų gretas.

Jų debiutinis albumas, pasirodęs 68-jų vasarį, tuo laiku, kai čartuose karaliavo Bitlai, Rolingai ir Cream, sudrebino muzikinės industrijos pamatus ir bestselerių sąrašuose išbuvo 13 mėnesių. Dar prieš metus britų bliuzinės komandos Savoy Brown, Ten Years After ir kitos bandė pasiekti gimtos publikos ausis, bet veltui… O čia staiga išsišokėliai – ir sėkmes viršunėje! Atrodytų, kad viskas puikiai klostosi: albumas „Mr. Wonderful“ turi komercinę sėkmę, komanda dažnai koncertuoja, bet santykiai grupės viduje, staiga pasiekus sėkmes zenitą, buvo toli nuo idealių. 68-jų pabaigoje į grupę ateina jaunas Grino protežė – gitaristas, vokalistas ir kompozitorius Denis Kirvanas – ir nuo šio momento komandoje pirmajame plane net trys puikūs gitaristai. Piteris Grinas jau rečiau groja ortodoksinius Čikagos bliuzus ir tai puikiai girdisi albume „Then Play On“ bei kompozicijoje Albatross, o jo sukurta daina Black Magic Woman dėka Karloso Santanos tampa pasauliniu hitu dėka.

Įrašinėjant albumą „Then Play On“ Džeremis Spenseris net nepasirodė studijoje, bet šalia įrašų studijos esančiame bare jį visada galima buvo sutikti. Džonas Makvi ir Mikas Flitvudas susidraugavo su škotišku paveldu – viskiu ir atrodė, kad tarp jų vyko varžybos „kas daugiau išgers – kuris pirmas kris“. Denis Kirvanas šioms varžyboms buvo per jaunas, tačiau jam susuko galvą žaibiškai užgriuvusi šlovė. Vaikinas, kuris dar neseniai vos teprasimaitindavo  iš grojimo, staiga pradėjo uždirbti tiek, kiek nesapnavo. Visai kitos problemos kankino Piterį Griną – iki mūsų dienų parašyta aibė jo biografijų, išpublikuota interviu su juo, bet kas jam tuomet buvo nutikę, ko gero nežino net jis pats. Galima patikėti vienam faktui – pažintis su LSD jam nepraėjo be pėdsako ir tai daug kas iš jo kolegų ir draugų pastebėjo. Įrašų studijoje jis visą darbą patikėjo padaryti Kirvanui; didžiausia dalis jo kompozicijų buvo apimta pesimizmo. LSD vartojimas sukėlė jam nesveiką domėjimasi religijomis ir įvairiomis šarlataniškomis praktikomis. Būdamas Amerikoje jis pradėjo keisti savo imidžą, vaikščioti apsirengęs baltomis ir raudonomis iki žemės marškomis. Vėliau ragino grupės kolegas atiduoti visus pinigus labdarai. Bet pamokslavimas ir aukų rinkimas likusių grupės muzikantų gretose nebuvo sėkmingas. Tarpusavio supratimas, atėjęs per meilę muzikai, dingo. Atsirado priešiškumas ir visiškas susvetimėjimas… 1970-jų balandį Piteris Grinas paskelbė paliekąs grupę. Paskutiniu kūriniu tapo singlas „The Green Manalishi (With Two Prong Crown)“…

Grinas apsigyvena hipių komunoje Vokietijoje, kartais pagroja Londono klubuose, vengia žiniasklaidos, kuri mina jam ant kulnų, bandydama jį pričiupti ir paimti interviu. Apie sekančius 10 metų žino tik jis pats. Ko jis ieškojo, dirbdamas kapinių duobkasiu ir gyvendamas kibuce Izraelyje? Kas jį pastūmėjo netikėtai sugrįžti ir sudalyvauti albumo „Penguin“ įrašyme, kur sugrojo vos kelias natas? Kodėl grasino savo buvusiam menedžeriui ginklu? Atsakymų į šiuos klausimus mes niekad nesužinosim. O jei ir sužinosim, tai nesuprasim. Šitos tautos žmonių mąstymas mums, mirtingiesiems, nesuprantamas. Kaip ir  moterų logikos.

Prislėgta ir pasimetusi grupė kuriam laikui užtilo. Bet bėdos ir toliau persekiojo Fleetwood Mac: dar vienas iš grupės įkūrėjų – Džeremis Spenseris –  buvo apkaltintas muzikinės ansamblio linijos nesilaikymu, mat norėjo kurti ir groti rokenrolus. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo – vidury koncertinio turo Amerikoje jis dingo. Ne, jis nepaliko grupės,- jis tarsi išgaravo. Tik po kelių savaičių jį aptiko religinės grupuotės „Children Of  God“ gretose. Šioje katastrofiškoje situacijoje pagalbėjo Piteris Grinas – jis sutiko pagroti iki turo pabaigos su sąlyga, kad negros nieko iš seno Fleetwood Mac repertuaro. Manau, kad turo menedžeris vėliau labai gailėjosi šio žingsnio: likę turo koncertai virto nesibaigiančiu muzikiniu džemu. Žmogus, kuris grojo soline gitara (o tai buvo jau ne šioje realybėje gyvenantis Piteris Grinas), po kiekvienos nežmoniškai užsitęsusios kompozicijos koncerto pabaigoje, pribėgdavo prie mikrofono ir šaukdavo – „Yankee bastards!“. Tolimesnė britų bliuzo legendos karjera tuo metu vargu bau ar buvo įmanoma…

Albumas «Future games» su dainigomis pop melodijomis padėjo pamatą būsimajam grupės triumfui Amerikoje, kai tuo metu jų sėkmės žvaigždė Anglijoje ritosi vis žemyn. Jau po vienerių metų muzikantai buvo pamiršti… Po eilinės muzikantų kaitos į grupę ateina amerikiečiai – saldi porelė Lindsei Bakingem ir Stivi Niks. Jų atėjimas įnešė kažką tokio, kas leido Fleetwood Mac galutinai pamiršti bliuzą ir pereiti prie saldaus, amerikietiško pop-roko varianto. Neabejotinai, tolimesnė nebliuzinio Fleetwod Mac karjera asmeniškai mane mažiausiai domina.

Piteris Grinas, buvęs FM lyderis, išleido albumą „Little Dreamer“, kurį vienas kritikų taikliai pavadino „narkomano briedu“. Kuo jis gali būti įdomus? Gal tik tuo, jog visas „Jonikos“ partijas sugrojo paslaptingas Nikas Bakas. Giliau pakapsčius, paaiškėjo, kad tai Led Zeppelin klavišininkas Džonas Polas Džonsas. Sekančio albumo teko laukti septynis metus. Matyt, tiek laiko Piteriui prireikė išeiti iš nirvanos. Iki 1984- tų kasmet Grinas įrašydavo po albumą, tiesa, prieš tai jis susigrąžino savo tikrą pavardę ir spėjo pakoncertuoti su grupe Kolors. Paskutinis albumas buvo įrašytas su tik metus gyvavusia grupe Katmandu, kurios sudėtyje buvo pagrindinis Mungo Jerry bajeristas Rejus Dorsetas ir progresyvios komandos Atomic Rooster klavišininkas Vincas Kreinas. Spėju, Dorsetui buvo didžiulė garbė groti su dviem garsenybėm.

Nuo to laiko apie britų bliuzo legendą karts nuo karto pasirodo trumpos žinutės leidiniuose, skirtuose bliuzo muzikai. Ir viskas. Teisus tas, kas pasakė: „Kai geram žmogui blogai, tai bliuzas. Kai blogam žmogui gerai, tai popsas“.

 

Iron Butterfly: In The Garden Of Eden

CIRCA 1970: Iron Butterfly

Debiutinis amerikiečių grupės „Iron Butterfly“ albumas „Heavy“, įrašytas 1968-jų pradžioje, galima sakyti, nieko „neužkabino“ ir furoro nesukėlė. Po keturių mėnesių, pakeitusi sudėtį, grupė išleido albumą „In-A-Gadda-Da-Vida“,  kurio muzika nunešė stogą ne vienam klausytojui ir dabar šis diskas priskiriamas roko klasikai. Jau pirmais metais buvo parduota daugiau kaip milijonas albumo kopijų, o 17-kos minučių kompozicija, kurią parašė grupės klavišininkas Dagas Inglas, tapo mega-hitu. Keistas albumo ir dainos pavadinimas iškart patraukdavo dėmesį savo paslaptingumu, tačiau viskas buvo paprasta: kaip vėliau prisipažino Inglas, tai buvo užšifruota frazė „in the garden of Eden“. Legenda byloja, kad Dagas rašė šią kompoziciją tokiam stovyje, jog nesugebėjo net taisyklingai parašyti pavadinimo. Šis albumas buvo didžiausia komercinė leidybinės firmos Atlantic/Atco sėkmė (bent jau prieš Led Zeppelin atsiradimą). Albumas tapo pirmuoju roko muzikos istorijoje pasiekusiu „platininio“ disko statusą. Kurį vaikinai netrukus ir gavo – taip pat pirmi istorijoje.

Sekantis albumas –  „Ball“ –  pasirodė po metų ir pakartojo ankstesniojo sėkmingą formulę: užėmė trečią vietą čartuose ir tapo „auksiniu“. Tačiau kritikų ir dalies publikos reakcija nebuvo labai palanki ir, galima sakyti, Iron Butterfly komercinės sėkmės periodas tuo ir baigėsi. Nepaisant to, grupė ir toliau daug koncertavo ir nei vienas kiek svarbesnis roko festivalis neapsieidavo  be jos, bet… naujų muzikinių idėjų trūkumas pakirto kūrybinį komandos potencialą. Prasideda muzikantų kaita ir 1970 metais Dagas Inglas, tardamas: „Laikas keistis, norint išlikti madingu!“, pristatė auditorijai pirmą naujos sudėties grupės albumą „Metamorphosis“. Ir iš tiesų, muzikos stilistika šiek tiek pasikeitė – į albumą įėjo trumpos ir melodingos dainos. Vienintelė ir ko gero gražiausia kompozicija buvo 14-os minučių opusas „Butterfly Bleu“. Kritikai sutiko albumą gan skeptiškai, bet klausytojai buvo kitos nuomonės – pardavimai leido „Drugeliui“ užimti čartuose garbingą 16-tą vietą.

1971-jų pavasarį grupė išskrenda į Europą, kur kartu su britais Yes surengia grandiozinį koncertinį turą. Iron Butterfly pasirodymai  surinko daugiau teigiamų atsiliepimų muzikinėje spaudoje, nei jų kolegų iš grupės Yes. Grįžę į gimtąją Ameriką, vaikinai surengia koncertinį turą, deja, pasibaigusi fiasko. Apstulbinti auditorijos šaltumo, jie nusprendžia stabdyti muzikinę veiklą. Muzikantai išsivaikščiojo, kas iš jų subūrė naujas grupes, kas papildė garsių komandų gretas. Buvo keli bandymai reanimuoti Butterfly, net išleisti du blyškūs albumai, tačiau pasiekti buvusios šlovės nepavyko. 80-siais grupė užsidirbdavo duonai, koncertuodama klubuose ir nedidelėse salėse. Beje, tai daro ir dabar, tik, manau, duonos kąsniui su sviestu jie jau užsidirbo – albumo „In-a-Gadda-Da-Vida“ iki šių dienų parduota daugiau kaip 30 milijonų kopijų.

 

Blue Cheer

Viskas prasidėjo nuo to, kai šešių bliuzą grojančių muzikantų grupė pabuvojo žolytės dūmais prakvipusiame Monterėjaus festivalyje ir ten stebėjo Džimio Hendrikso pasirodymą. Trys šios grupės muzikantai paliko savo kolegas toliau groti bliuzą ir  nusprendė groti panašią į Hendrikso muziką. Naujai susikūręs trio pradėjo ne nuo muzikos rašymo, o nuo eksperimentų su LSD, heroinu ir garso stiprumu. Ramiame ir taikingame San-Francisko mieste greitai pasklido kalbos apie keistą komandą. Kas įdomiausia, grupę „kuravo“ chemikas Ouslis Stenlis (finansiškai jis palaikė ir Grateful Dead), todėl su grupės pavadinimu nebuvo problemų – „Blue Cheer“ vadinosi legendinė LSD rūšis, kurią gamino Stenlis.

„San-Franciske, ko gero, mes buvom vieninteliai, kurie nebuvo apsėsti „pacifizmo, draugystės ir gėlių“ idėjomis. Mūsų draugai – „Hell‘s Angels“.  Daug kas galvojo, kad mes ne grojam, o keliam triukšmą, bet aš maniau, kad reikia groti kuo garsiau, kad mūsų muziką jaustų visas kūnas, o ne tik ausys“,- taip viename interviu kalbėjo Blue Cheer bosistas ir vokalistas Dikis Pitersonas. Jų koncertuose nepatyrusiam klausytojui buvo pavojinga lankytis – tai buvo tikras garso pragaras! Trys ilgaplaukiai vaikinai, už kurių nugarų stovėjo didžiulė „Marshall“ garso kolonėlių siena, sukeldavo tokią garso bangą, kad prarasti klausą buvo nesunku.  Beje, taip atsitiko gitaristui Li Stevensui, kuris trumpam apkurto…  Paveikslą papildydavo „Hell‘s Angels“  baikeris, pravarde „Gut“, atliekantis grupės menedžerio pareigas. Blue Cheer buvo tikrai „laukinė“ komanda: vaikinai įsiveldavo į muštynes, o jeigu tokių nenusimatydavo, patys jas sukeldavo.

Muzikos kritikai jų nemėgo ir pagrįsdavo tą nemeilę jų muzikos primityvumu. Iš tiesų, pavadinti vaikinus tobulais muzikantais kažkaip liežuvis nesiverčia, bet „užkaifuoti“ nuo jų grojamos muzikos kai kurie piliečiai tikrai gali, o dauguma sunkaus roko grupių vadino juos savo įkvėpėjais. Pirmi du grupės albumai priskiriami prie pirmų hard rock‘o ir heavy metal stilių pavyzdžių, kurie tais 1968 metais, visuotinos meilės metais, buvo „iškritę iš konteksto“. Abu albumai buvo išleisti per labai trumpą laiką: „Vincebus Eruptum“ – 68-jų sausį, o antras albumas – „Outsideinside“ – po pusmečio. Antras albumas pilnai pateisino savo pavadinimą: dėl neįsivaizduojamo garso visi studijos monitoriai raptum išėjo iš rikiuotės ir likusią medžiagą teko įrašinėti ne studijoje – Niujorko prieplaukos ir Sakramento sandėliuose. Būtent tuo momentu Li Stivensas ir apkurto, o po įrašų sesijos paliko grupę, tačiau vėliau „aklimatizavosi“ ir tęsė solinę karjerą.

Nepaisant šių nesėkmių (o gal būt dėka jų), grupė išgarsėjo ne tik gimtojoje Amerikoje – triukšmingas grojimas atsirito ir iki Europos. Kartą grupę apšildė pradedantys savo karjerą „Pink Floyd“. Tačiau nuostabi roko muzikos epocha ėjo į pabaigą – sunkūs narkotikai ir „nesaikingas alkoholio vartojimas“ sužlugdė ne vieną komandą. Taip pat toks likimas laukė ir Blue Cheer: grupėje dažnai keitėsi muzikantai, ji tai numirdavo, tai vėl prisikeldavo. 2009-jų rudenį Vokietijoje, būdamas 63-jų, nuo vėžio mirė Blue Cheer įkūrėjas ir vokalistas Dikis Pitersonas. Oficialus grupės saitas paskelbė, jog grupė niekad daugiau nebus „veikianti ir gastroliuojanti“.

Po daugelio metų žvelgiant atgal, sunku būtų įvardinti kokią kitą grupę, savo muzika taip  aplenkusią laiką. Visai neseniai, 1997 metais, muzikos stiliui, kurį grojo Blue Cheer, buvo rastas pavadinimas – stoner rock. Tais laikais tai buvo konceptualus perversmas muzikoje, tolygus, sakyčiau, jei faraono sarkofage rastume artefaktą – kompaktinį diską.