RSS

Mėnesio archyvas: balandžio 2020

Ken Hensley: Kraujas ant asfalto

Uriah Heep, group portrait, Pinewood Studios, UK, 1973, L-R Ken Hensley, Lee Kerslake, Mick Box, Gary Thain and David Byron

Klaidžiojant Atminties gatve

Džimis Hendriksas, The Who, The Beatles…? Bijau, jog gali pasirodyti, kad aš giriuosi (ko aš ypač stengiuosi nedaryti). Minėti garsius vardus –ne mano užsiėmimas. Muzikos istorikai ir gerbėjai prašė manes nušviesti šį periodą: „Kokie iš tikrujų buvo tie laikai? Hendriksas iš kažkur atsirado ir pajungė savo Stratokasterį?…“ ir t.t. Ir tai yra vienintelė priežastis dėl kurios aš dabar pabandysiu paklaidžioti Atminties gatve…

Apie prisijungusį prie mūsų jam-session Džimį Hendriksą: mane gali apkaltinti šiek tiek lengvabūdišku, bet manau, kad tai nebuvo kažkoks ekstraordinarus įvykis. Speakeasy klube, adresu Margaret street 48, panašūs dalykai buvo įprasti. Muzikantai po tūlame klube atgroto koncerto ateidavo į ten pasiklausyti koncertuojančių kolegų. Kai kurie rokenrolo archeologai atliko detektyvinius tyrimus ir nustatė, kad The Gods ten grojo 1969-jų vasarį (jei būtume pedantiškai tikslūs, tai buvo trečiadienį ir ketvirtadienį).

 Tuo metu Džimis buvo Londone, kur derėjosi su menedžeriais ir advokatais dėl sandorio su PPX Enterprises peržiūrėjimo. Sandoris buvo įformintas 1965 metais dar iki to, kai Česas Čendleris (buves grupės The Animals bosistas) surado Hendriksą ir atsivežė į Londoną. Jis Anglijoj dar buvo niekam  nežinomas, tad Čendleris pakišo jam kontraktą trims metams už „vieno (1,00) dolerio sumą“ (iš tiesų kontrakte buvo numatytas 1% honoraras nuo parduotų įrašų, bet visa esmė buvo tame, kad Džimis negalėjo daryti savo karjeros, o tik akompanuoti kitiems atlikėjams – Dino past.).

 Ketvirtadienį Džimis sugrojo įžymųjį koncertą Royal Albert Hall, kuris buvo įamžintas kino juostoje, ir atėjo į Speakeasy. Tai, kas įvyko klube, galėjo nutikti bet kada: jis pakilo į sceną, paėmė iš Džo gitarą, apvertė ją, kad tiktų groti kaire ranka ir pradėjo džemuoti. Aš sėdėjau su nukarusiu iš nuostabos žandikauliu ir stebėjau, kokia čia velniava vyksta. Man buvo neįtikėtina, kad Hendriksas išėjo su mumis džemuoti!!! Ar jis ruošėsi pagroti su mumis vieną iš mūsų gabalų, ar ką? Aš nežinojau. Jis pradėjo groti ir viskas. Mūsų gitaristas naudojo wah-wah pedalą, tad Džimis uždėjo ant jo koją ir užgrojo…o mes kaip sugebėdami sekėm paskui jį.

Tokie netikėti džemai buvo tų dienų norma. Mes visi buvom vienoj valtyje, mes nerungtyniavom vieni su kitais, tai buvo panašu į draugystę. Visi rinkdavosi į Speakeasy, pradedant Džordžu Feimu ir baigiant Stenu Vebu. Kitas Munas nuolat būdavo ten kartu su savo trenktu draugu Vivu Stenšelu. Mums pasisekė sugroti ten keletą koncertų. Pamenu, vieną vakarą Kitas gulėjo prie Speakeasy absoliučiai girtas, neaiškiai veblendamas „Kur po velniais mano sup…as rols-roisas?“. Toks buvo Kitas. Jis nebuvo arogantiškas. Jis buvo toks ištisas paras. Non-stop režimu. Beveik iki 1978-jų.

Vos ne kiekvienas turėjo istoriją, susijusia su Kitu Munu. Manoji apie šiek tiek vėlesnį laiką, kai mes koncertavom Sietlo festivalyje. Uriah Heep apsigyveno tame pačiame viešbutyje, kaip ir The Who. Viešbučio administratorius pradėjo skųstis, kad Kitas trainiojasi su savo bum-boksu, kurtinama savo muzika derbindamas visus koridorius ir laisvąsias pastato erdves. Nežinau kas buvo grojama, bet muzika buvo tokia garsi, kad nebuvo įmanoma nieko suprasti. Nepaisant to, jam buvo linksma, jis mėgavosi savimi, mokėdamas nemenkus pinigus už puikų viešbutį. Kai administratorius paprašė jį išjungti muziką, nes triukšmas trukdė kitiems gyventojams, Kitui jo prašymas pasirodė įžedžiantis. Jis sugrižo į savo kambarį ir lazdele dinamito susprogdino kambario duris. Natūralu, kad po sekundės administratorius paklausė jo, kuo jis galvojo. Kitas atsakė: “Triukšmas? Štai jums fakin triukšmas!“. Tokius dalykus jis išdarinėjo ir jam buvo nusispjauti.

Teinas – baltasis hercogas

Haris buvo vienas geriausių žmonių, kuriuos aš buvau sutikes, ir tikrai  vienas geriausių muzikantų, su kuriuo man teko dirbti…Gyvenime! Aš visad mylėjau jį kaip žmogų. Kiti žmonės jį mažai domino, jis gyveno tam, kad smagiai leistų laiką – nesvarbu kur, kada ir su kuo. Priklausomybė nuo heroino taip smarkiai jį nualino, kad nestiprus elektros smūgis nuo mikrofono koncerto Dalase metu paveikė jį žymiau stipriau, nei sveiką žmogų.

Dar prieš kelis metus, įrašant „The Magician‘s Birthday“, Hario problemos tapo nepakeliamos ir buvo tik laiko klausimas, kada atsitiks kažkas baisaus. Mirė jis netrukus po to, kai jį atleido…koks praradimas ir gėda. Uriah Heep, jam išėjus, jau nebebuvo ta Uriah Heep…  o be Deivido Bairono tai buvo dvigubas nuostolis!

Žvelgiant į tai, kaip kitos grupės, iš naujo save atrandančios  darydavo įvairius keitimus, ir konkrečiai kalbant apie grupės sudėties pokyčius,  man visada buvo įdomus faktas, kad Led Zeppelin iš tiesų niekad nebandė pakeisti Bonzo tik todėl, kad tai buvo buvo apgalvotas sprendimas. The Who kelis kartus bandė pakeisti Kitą Muną, bet pakeisti Kitą Muną neįmanoma. Galbūt jie kaifuotu nuo kito būgnininko… nežinau…

Iš finansinės pusės gal tai ir būtų pateisinama. Jeigu žmonėms reikalinga pinigų darymo mašina, akivaizdu, kad jie darys viską, kad išsaugotų ją ir panaudos tam bet kokį pasiteisinimą. Jeigu pinigai nėra svarbūs, tai bus grynai kūrybinis sprendimas. Reikia turėti daug drąsos pasakyti: „Ne, mūsų laikas praėjo, pasitraukim.“

Man tikra Deep Purple bus ta, kurioje buvo Janas, Rodžeris ir Ričis. Kiekviena Deep Purple daina, kurią aš myliu, parašė būtent ta grupė. Viskas, kas buvo po to – vien tik nusivylimas. Tas pats būna, kai aš matau kaip Stivas Morsas ir Donas Eiris bando būti Riči Blekmoru ir Džonu Lordu – neišeina. Jie puikūs muzikantai, bet su jais tai jau ne Deep Purple. Skamba ne kaip Deep Purple, nes Stivo Morso skambėjimas ir technika radikaliai skiriasi nuo Ričio Blekmoro. Galbūt tai yra normalu žmonėms, kurie žino tik dabartinius Deep Purple. Bet ne tiems, kas juos žinojo 1970/71.

Duokit man daugiau… visko

Aš kelis kartus ragavau LSD, bet po to sekusio (neišvengiamai) „bed tripo“ pakako, kad atsisakyčiau šio preparato ir noro pabandyti jį vėl. Vienintelį kartą, kai aš vartojau stebuklingus grybus Nju Meksiko dykumoje, kažkas pavogė mano piniginę… ir tame nebuvo jokio stebuklo! Pijoku aš niekad nebuvau ir dabar nesu. Po persirgto hepatito aš turėjau vienintelę išeitį: atsisakyti savo mylimų gėrimų – Tequila Sunrise ir Canadian Club su kola. Aš mėgstu savo raudoną vyną, bet aš žinau savo ribas. Aaš nustojau gerti po širdies priepuolio, bet kardiologas patarė man išgerti 6-8 uncijas raudono vyno per dieną. Kaip aš galėjau atsisakyti tokios terapijos? Idomu tai, kad klinikiniai tyrimai buvo atliekami Prancūzijoje, tad žemas širdies ligų procentas buvo aiškinamas raudonojo vyno vartojimu. Tačiau pastudijavę šias išvadas sužinosite, kad prancūzai kenčia nuo padidinto kepenų ligų skaičiaus!! 

Aš pamenu, kad kažkas iš Uriah Heep vaikinų pasilepindavo stipriu likeriu. Iš tų laikų, kai sudėtyje buvo Džonas Loutonas ir Trevoras Bolderis, kai mes įrašinėjom „Fallen Angel“ Roundhouse Studios, garso inžinieriaus asistentas reguliariai išvykdavo į pabą gėrimų. Pabas  buvo kitoje kelio pusėje: į užsakymą paprastai įeidavo keturios vodkės su įvairiais priedais. Manes tai nelabai domino, nes aš tuo metu ieškojau vietos, kur įkalti dozę kokso. Ar mes pagalvodavom, kad galim ilgai kurti rimtą muziką tokiam stovyje? Neilgai, visai neilgai!

Puikiai atsimenu tą vakarą, kai Deividas pirmą kartą smarkiai prisigėrė prieš pat šou. Tai buvo Valstijose, Philadelphia Spectrum, kur mes pardavėm 20 000 bilietų! Deividas per smarkiai ėmėsi Chivas Regal; kai mes ėjom į sceną, šviesos užgeso, minia ūžė  ir pirma, ką jis padarė – viena koja užmynė mikrofono stovą, tas atšoko ir pataikė jam per lūpas. Mes ką tik pradėjom groti, o jo lūpos kraujavo. Didžiają dalį koncerto Deividas tyčiojosi iš žiurovų, kurie siųsdavo patyčias atgal. „Jeigu jums nepatinka, galite eiti šiknon“,- atsakydavo jis. Šis ir sekantys panašūs įvykiai, kuriuose mes visi dalyvaudavom, privedė mane prie sprendimo palikti grupę vidury koncertinio turo.

 Bijau, kad tai nebuvo labai apgalvotas sprendimas ir, žvelgdamas atgal, tikiu, kad iš padėties galima buvo išeiti geriau. Bet kažką reikėjo daryti!! Juk Deividas buvo mūsų frontmenas, ruporius ir tolimesnė grupės karjera be jo taptu problematiška.

Galų gale mes baigem turą, bet tai buvo pabaiga Deividui, o iš tikrųjų paskutinė vinis į Uriah Heep karstą. Po skandalo Philadelphia Spectrum į koncertą Fox Theatre tame pačiame mieste mes pardavėm tik… 3500 bilietų. Niekada nereikia nuvertinti auditorijos! 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 5 balandžio, 2020 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: