RSS

Mėnesio archyvas: rugsėjo 2019

Markas Liuisonas: Bitlai planavo įrašyti dar vieną albumą po Abbey Road

Apie tai jis papasakojo laikraščiui The Guardian. Kaip įrodymą jis pateikė unikalią juostelę, kurioje įrašytas trijų Bitlų susitikimas, įvykęs 1969 metų rugsėjo 8 dieną. Tuo metu grupė jau baigė įrašinėti Abbey Road albumą. Iki išleidimo liko dvi savaitės. Ringo gulėjo ligoninėje, tad Džonas, Džordžas ir Polas susitiko Abbey Road studijos būstinėje be jo.

Mark Lewisohn

Džonas atsinešė portatyvinį magnetofoną, padėjo ant stalo, įjungė įrašymą ir pasakė:“ Ringo, tu negali būti čia, bet iš šito įrašo suprasi, ką mes aptarinėjam“. Kaip paaiškėjo, vaikinai kalbėjo apie planus padaryti dar vieną albumą ir galbūt singlą. Kaip sakė Liuisonas, Bitlai žinojo, jog „Abbey Road“ bus jų paskutinis albumas ir jie norėjo išeiti, būdami populiarumo viršunėje.

Bet ne, jie aptarinėja sekantį albumą. Taip pat buvo manoma, kad grupės iširimo norėjo būtent Džonas, bet sprendžiant iš įrašo, taip nėra. „Ar tai neperbraukia viso to, ką mes, rodos, žinojom iki šiol?“- pasakė Markas. Juostelėje yra vieta, kur Džonas siūlo, kad kiekvienas atneštų dainas, kurios tiktų singlui. Taip pat jis sugalvojo naują albumo formulę – po keturias kompozicijas Polo, Džordžo, jo ir dvi Ringo („jeigu jis nori“).  Į tai Polas sumurmėjo: “Iki šio albumo aš maniau, kad Džordžo dainos ne itin geros“.  Į ką Džordžas atkerta, kad tai „skonio reikalas“ ir žmonės mėgsta jo kūrinius. Lenonas pastebi, jog niekam grupėje nepatiko „Maxwell‘s Silver Hammer“ ir galbūt būtų neblogai atiduoti panašius trekus kitiems artistams, pavyzdžiui, Meri Hopkin. Polas atsikirto, kad įrašė šią dainą, nes ji jam labai patinka.

Šią juostelę Liuisonas naudoja savo sceninime projekte „Hornsey Road“, kartu su kitais Bitlų įrašais, filmais, fotografijomis. Tuo pat metu jis tęsia knygos „The Beatles: All These Years“, kurios pirma dalis pasirodė prieš šešis metus, rašymą.

Makartnis pasidalino prisiminimais apie Lenoną

Seras Polas svečiavosi Stiveno Kolbero programoje „The Late Show“, pranešė žurnalas Rolling Stone. Pokalbyje su vedančiuoju jis tarp kitų temų pasidalino prisiminimais apie Džoną Lenoną. Kaip sakė Makartnis, jam dažnai sapnuojasi Džonas ir šie sapnai visada yra geri.

Stivenas Kolberis: Kaip dažnai jūs galvojate apie Džoną?

Polas Makartnis: Dažnai. Aš jį sapnuoju. Aš sapnuoju, kad mes vėl grupėje ir su Džonu aptarinėjame, ką dabar darysim, aš pasiimu savo Hofnerį, o jo deka per visą ilgį užvyniota izoliacine juosta… Sapnai… Kartą man prisisapnavo „Yesterday“ melodija, priėjau prie Džono ir paklausiau, kas čia per melodija? Jis nežinojo. Paklausiau Džordžo Martino, bet tas irgi nežinojo…

 Į klausimą apie žmonių emocinę reakciją į jo dainas, Polas atsakė:“ Aš irgi buvau kažkieno fanas ir galiu tai suprasti. Ir tai, kad šitos dainos, kurias pradžioje parašiau norėdamas užsidirbti pinigų, juk visi taip pradeda… tu mėgsti tai, ką darai, bet reikia apmokėti sąskaitas… tad dainas žmonės įsimena ir kiekvienam  jos turi savo ypatingą reikšmę, tiesa? Ir tai yra didžiausias jų pliusas.

Vėliau Polas papasakojo įdomią istoriją, nutikusią po dviejų dienų nuo albumo „Sergeant Pepper‘s…“ pasirodymo:“ Aš, Pitas Taušendas ir Erikas Kleptonas nuėjom į klubą pasiklausyti Hendrikso. Ant jo gitaros buvo tremolo reguliatorius ir pradžioje garsas buvo puikus, bet tremolo ištempia stygas, o tais laikais tai reiškė, kad gitara išsiderino. Po pirmo gabalo taip ir atsitiko. Mes sėdėjom ir spėliojom, ką Džimis darys. Salėje sėdi Kleptonas ir apsimeta, kad jam „iki lempos“. Ir čia Hendriksas be jokių kompleksų sako jam nuo scenos: “Bičiau, ateik, suderink man gitarą, ką?“. Bet Erikas nėjo, Džimis suderino ją pats ir tęsė pasirodymą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 rugsėjo, 2019 trumpai tariant

 

Koks būtų pasaulis be Bitlų?

Laikraštis The Guardian paskelbė straipsnį, skirtą netrukus pasirodysiančiam kinoteatruose filmui „Yesterday“. Laikraštis pabandė įsivaizduoti pasaulį be „The Beatles“.

Kritikas Aleksis Petridis mano, kad be Liverpulio ketveriukės tuometinė muzika smarkiai nepasikeistų. Pagal jį, grupė turėjo išskirtinį skonį ir ypatingą jautrumą – Bitlų albumai organiškai sujungė įvairias 1960-jų muzikos tendencijas. Skeptikai, žinoma, nurodo, jog daugybę tos epochos inovacijų sugalvojo ne Bitlai ir kad jie buvo įkvėpti svetimų idėjų (pradedant Bobo Dilano lyrika, baigiant juodųjų atlikėjų muzika). Tačiau reikia pabrėžti, kad grupės muzikantai įgyvendino tas idėjas iki puikaus rezultato.

Galbūt 60-ieji „įsisiūbuotų“ ir be Bitlų – pagaliau 1962 metais hitai buvo Beach-Boys „Surfin‘ Safari“ ir The Marvelettes – „Mr. Postman“, t.y. pop-muzika, kuri jau traukėsi nuo rokenrolo, mano Petridis. Be Liverpulio ketveriukės naujos idėjos niekad nevirstų ta jėga, kuri sudrebino pasaulį.

Piteris Dogetis, knygos „You Never Give Me Your Money: The Battle For The Soul Of The Beatles“ autorius, mano, kad be Bitlų bigbito bumas nebūtų toks ilgas ir popsas Klifo Ričardo stiliuje būtų paėmęs viršų. Latentinis šešiasdešimtųjų protestas susifokusuotų į folko muziką. Niekas neatrodytų taip iššaukiančiai Soho kvartaluose, kaip nebe pirmos jaunystės akustinė gitara su įbrėžtais antikariniais lozungais ir „pasifiku“. Ko gero, šiam trendui paklustų Klifas Ričardas ir pradėtų dainuoti protesto songus, smerkti karą ir skelbti krikščioniškus pareiškimus.

Analogiškai pasielgtų 14-metis Donis Osmondas ir 1971 metais jie surengtų koncertą Jesus Saves, prikišamai demonstruodami pop muziką kaip „paauglystės konformizmą“. Juodojoj Amerikoj bliuzas ir soulas transformuotųsi į naują muziką, tačiau ir čia pagrindinį vaidmeni atliktų folk muzika. 

1970-jų pabaigoje įvyktų elektro-roko atgimimas, bet šį pankų pagimdytą anachronizmą  greitai pakastų. Tikri maištininkai atsirastų kitur – madoje, mene, poezijoje, bet popso tai nepaveiktų. Naujas amžius pareikalautų permainų,  tad super žvaigždės turėtų sugebėti pritraukti paauglių auditoriją ir suderinti akustinį įmantrumą bei įprastus afroamerikietiškus ritmus.

Kritike Kiti Empair įsitikinusi, kad be Bitlų nebūtų globalios pop-kultūros fenomeno, vakarietiško gyvenimo būdo eksporto, “britų įsiveržimo“. Pop muzika niekad nebūtų susijusi su laisvės supratimu, seksualine revoliucija ir kontrkultūra. Ji liktų foniniu triukšmu. Kas pakeistų pop-kultūros fenomeną? Tikėtina, serfingas ir skeitbordingas – maištininkų ir individualistų pomėgiai. Tada visame pasaulyje atsirastų Hard Surf Cafe. Kaip alternatyva. Kiti siūlo šachmatus… Įsivaizduokit pasaulį, kuriame dievaičiais taptu šachmatininkai, palaikantys ne taiką ir meilę in-bed akcijomis, o agituojantys už karą kitais būdais. (Pvz., šachmatų lentomis… Įsivaizduokite Džimį Peidžą scenoje lakstantiį su šachmatų lenta?! – Dino).

Taip pat Empair neatmeta tokios alternatyvos – pop muzikos vietą užimtų džiazas: gitarą pakeistu saksofonas. Visur, nuo Mančesterio iki Melburno per Mombasą ir Maskvą. Vietoj bitlomanijos atsirastų mailzmanija (Mailzo Deviso garbei). O gal triumfą pasiektų Džordži Feimo ir Blue Flames pop-džiazas. Kas žino?

Knygos „And In The End: The Last Days Of The Beatles“ autorius Kenas Maknabas lygina pasaulį be The Beatles su pasauliu, kuriame Leonardas Da Vinčis neima į ranką teptuko, o Viljamas Šekspyras nusprendžia, kad „Hamletas“ – bjaurios eilės. Jeigu grupė nebūtų atsiradusi, kažkam reiktų ją sugalvoti, kaip antidotą prieš kasdienio milijonų žmonių gyvenimo rutiną ir pilkumą. Jeigu nebūtų Bitlų, kas įkvėptu jų amžininkus? Greičiausiai Mikas Džiageris dirbtų bankininkų Sityje ir įsitrauktų į politiką, Eltonas Džonas ir Bilis Džoelis dainuotų Frenko Sinatros ir Peri Komo dainas baruose. Noelis ir Liamas Galaheriai atsidurtų už grotų.  

Jeigu Polas Makartnis nesutiktų Džono Lenono, tai taptų anglų kalbos mokytoju ir karts nuo karto rašytų dainas, ypač apie gyvūnus (strazdus, usūrinius šunis ir bobteilus). Lenonas galėjo būti gatvės muzikantu, grojančiu šalia kirpyklos, Peni-Lein gatveje, Liverpulyje. Vėliau gal būt patektų į reklaminių džinglų pasaulį su savo “Give Peace A Chance“. Jų keliai nesusikirstų iki pat senatvės, kai jie taptų vietinio boulingo klubo nariais.

Kritikė Džud Rodžers mano, kad Brajanas Epstainas, jeigu nenuetų į „Cavern“ klubą, taip ir liktų savo muzikos prekių parduotuvėje. Arba atidarytų dar kelias. Jį tenkintų būti „The Hollies“ ir Sili Blek menedžeriu, bet jam visada noretųsi padirbėti su labiau charizmatiškais atlikėjais. Tokiais kaip Rolling Stones. Tokių artistų jis nerastų ir ši mintis jį kankintų… Epstainas persikeltu į Londoną. Kurį laiką jis padirbėtų muzikos srityje, nors 60-jų pabaigoje Anglijoje atsiradęs bliuz-rokas nebuvo jam prie širdies. Jis grįžtų į teatrą, paverstų savo paauglystės meilę madai į dailininko-modeliuotojo karjerą. Kurtų neblogai, bet aktoriai visada būtų aprengti geriau už aktores. Niekada nebūtų tikras, ar jį prisimins po jo mirties.

Kartą Vest-Ende jis netikėtai susidurtų su Sintija Pauel, kuri atsimins jį iš muzikinės parduotuvės laikų. Jie prisimintų vakarus, praleistus Kavern klube, ir pasijuoktų. Sintija ištekėjusi už vaikino iš Liverpulio ir tapusi dailininke. Ji pasakytų: „Juokinga, kaip pasimiršta laikas. Liverpulis dabar – tai savęs paties šešelis“.

 Brajanas Epstainas įjungia seną įrašą ir prisimena senus, paprastesnius laikus…

P.S. Šiek tiek juokinga skaityti apie šablonines Beach-Boys daineles ir apie tai,  ar Dilanas kaip poetas galėjo paveikti pop-kultūrą… Bitlai „padarė“ visus ir paaiškinimo šiam faktui nėra. Tai stebuklas. Mistika. Genijus. Su Bitlais pasaulis tapo geresnis! Taškas. (Dino)

 
Komentarų: 1

Publikavo 6 rugsėjo, 2019 redaktoriaus zodis, Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: