Apie tai jis papasakojo laikraščiui The Guardian. Kaip įrodymą jis pateikė unikalią juostelę, kurioje įrašytas trijų Bitlų susitikimas, įvykęs 1969 metų rugsėjo 8 dieną. Tuo metu grupė jau baigė įrašinėti Abbey Road albumą. Iki išleidimo liko dvi savaitės. Ringo gulėjo ligoninėje, tad Džonas, Džordžas ir Polas susitiko Abbey Road studijos būstinėje be jo.

Džonas atsinešė portatyvinį magnetofoną, padėjo ant stalo, įjungė įrašymą ir pasakė:“ Ringo, tu negali būti čia, bet iš šito įrašo suprasi, ką mes aptarinėjam“. Kaip paaiškėjo, vaikinai kalbėjo apie planus padaryti dar vieną albumą ir galbūt singlą. Kaip sakė Liuisonas, Bitlai žinojo, jog „Abbey Road“ bus jų paskutinis albumas ir jie norėjo išeiti, būdami populiarumo viršunėje.

Bet ne, jie aptarinėja sekantį albumą. Taip pat buvo manoma, kad grupės iširimo norėjo būtent Džonas, bet sprendžiant iš įrašo, taip nėra. „Ar tai neperbraukia viso to, ką mes, rodos, žinojom iki šiol?“- pasakė Markas. Juostelėje yra vieta, kur Džonas siūlo, kad kiekvienas atneštų dainas, kurios tiktų singlui. Taip pat jis sugalvojo naują albumo formulę – po keturias kompozicijas Polo, Džordžo, jo ir dvi Ringo („jeigu jis nori“). Į tai Polas sumurmėjo: “Iki šio albumo aš maniau, kad Džordžo dainos ne itin geros“. Į ką Džordžas atkerta, kad tai „skonio reikalas“ ir žmonės mėgsta jo kūrinius. Lenonas pastebi, jog niekam grupėje nepatiko „Maxwell‘s Silver Hammer“ ir galbūt būtų neblogai atiduoti panašius trekus kitiems artistams, pavyzdžiui, Meri Hopkin. Polas atsikirto, kad įrašė šią dainą, nes ji jam labai patinka.

Šią juostelę Liuisonas naudoja savo sceninime projekte „Hornsey Road“, kartu su kitais Bitlų įrašais, filmais, fotografijomis. Tuo pat metu jis tęsia knygos „The Beatles: All These Years“, kurios pirma dalis pasirodė prieš šešis metus, rašymą.

Makartnis pasidalino prisiminimais apie Lenoną
Seras Polas svečiavosi Stiveno Kolbero programoje „The Late Show“, pranešė žurnalas Rolling Stone. Pokalbyje su vedančiuoju jis tarp kitų temų pasidalino prisiminimais apie Džoną Lenoną. Kaip sakė Makartnis, jam dažnai sapnuojasi Džonas ir šie sapnai visada yra geri.

Stivenas Kolberis: Kaip dažnai jūs galvojate apie Džoną?
Polas Makartnis: Dažnai. Aš jį sapnuoju. Aš sapnuoju, kad mes vėl grupėje ir su Džonu aptarinėjame, ką dabar darysim, aš pasiimu savo Hofnerį, o jo deka per visą ilgį užvyniota izoliacine juosta… Sapnai… Kartą man prisisapnavo „Yesterday“ melodija, priėjau prie Džono ir paklausiau, kas čia per melodija? Jis nežinojo. Paklausiau Džordžo Martino, bet tas irgi nežinojo…

Į klausimą apie žmonių emocinę reakciją į jo dainas, Polas atsakė:“ Aš irgi buvau kažkieno fanas ir galiu tai suprasti. Ir tai, kad šitos dainos, kurias pradžioje parašiau norėdamas užsidirbti pinigų, juk visi taip pradeda… tu mėgsti tai, ką darai, bet reikia apmokėti sąskaitas… tad dainas žmonės įsimena ir kiekvienam jos turi savo ypatingą reikšmę, tiesa? Ir tai yra didžiausias jų pliusas.

Vėliau Polas papasakojo įdomią istoriją, nutikusią po dviejų dienų nuo albumo „Sergeant Pepper‘s…“ pasirodymo:“ Aš, Pitas Taušendas ir Erikas Kleptonas nuėjom į klubą pasiklausyti Hendrikso. Ant jo gitaros buvo tremolo reguliatorius ir pradžioje garsas buvo puikus, bet tremolo ištempia stygas, o tais laikais tai reiškė, kad gitara išsiderino. Po pirmo gabalo taip ir atsitiko. Mes sėdėjom ir spėliojom, ką Džimis darys. Salėje sėdi Kleptonas ir apsimeta, kad jam „iki lempos“. Ir čia Hendriksas be jokių kompleksų sako jam nuo scenos: “Bičiau, ateik, suderink man gitarą, ką?“. Bet Erikas nėjo, Džimis suderino ją pats ir tęsė pasirodymą.
