RSS

Mėnesio archyvas: lapkričio 2014

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (33 dalis)

The+Beatles+theb

Kai pirmą kartą pamačiau Joko,
iškart supratau, kad tai moteris
Džonui.
Jaučiau, kad netransliavau tomis pačiomis bangomis, kaip Džonas. Jam reikėjo mano palaikymo ir iniciatyvos jo neįprastose idėjose ir sumanymuose. Netrukus po mūsų grįžimo iš Indijos turėjau progos įsitikinti, kaip Džonui reikėjo žmogaus, panašaus į jį patį. Niekas nežinojo apie tai, jog mano vyras ilgą laiką susirašinėja su japonų kilmės menininke ir filmų kūrėja. Apie jos „filmus“ sakydavo, kad yra labai „vežantys“. * Pirmą kartą pamačiau Joko Londone per meditacijos seansą. Anksčiau mūsų adresu ateidavo laiškai Džonui, juose Joko prašė finansinės paramos jos knygos „Grapefruit“ išleidimui. Skundėsi, kad niekas nesupranta jos kūrybos ir jeigu negaus iš niekur paramos, mes velniop tą darbą. Mūsų šeimininkė Dot pasakojo, kad ta moteris dažnai ateidavo į namus, vis klausdama apie Džoną, tačiau laimė su juo pasikalbėti jai nenusišypsojo.

The+Beatles+YellowSubmarine

Neturėjau nuomonės apie tą moterį, kai vieną kartą atėjo pas mus juodais rūbais ir tyliai atsisėdo kambario kamputyje. Ir staiga mano galvoje nušvito ir pajutau grėsmę. Tuomet neištarėm nei žodžio. Tada viskas dar atrodė taip nekaltai.
Kai susipažinau su Džonu, jo meilės idealas Nr.1 buvo Bridžit Bardo, o antrą vietą tvirtai laikė prancūzų aktorė ir dainininkė Džuljet Greko. Kai pirmą kartą pamačiau Joko, iškart supratau, kad tai moteris Džonui, instinktyviai jutau jųdviejų aurą, kuri buvo identiška. Bet pradžioje buvau įsitikinusi, kad Džonas nesuks sau galvos dėl šios keistos japonės – pamenu, ji įsėdo į mūsų mašiną, kai mes grįžom iš meditacijos seanso. Džonas šaltai pažvelgė į mūsų naują pažįstamą, tarsi galvodamas, kaip čia su ja elgtis. Nors gyvenimas ėjo savo vaga, mano susirūpinimas augo, jaučiausi lyg sėdėčiau ant vulkano kraterio. Džonas pastebėjo mano būseną ir pasiūlė man važiuoti kartu su Donovanu, jo drauge, Aleksis bei Harisono žmonos sese Dženi Boid pailsėti į Graikiją, nes jis pats kelias dienas dirbs įrašų studijoje Londone. Pagalvojau apie saulę ir šiltą jūrą ir apsiraminau, galvojau – grįšiu pailsėjusi ir su visom problemom, kurių jau nesugebėjau kontroliuoti, susidorosiu. Dvi savaitės Graikijoje buvo nuostabios: atsikračiau visų blogų minčių; abejonių ir susirūpinimų voratinklis dingo. Buvau laiminga ir kupina gerų vilčių, bei norėjau pradėti mūsų gyvenimą su Džonu iš naujo.

0281

Kai grįžom, atrodė, kad mūsų niekas nelaukė. Buvo keturios valandos, o lauke degė lempa; langai buvo aklinai uždengti. Nesimatė jokių gyvybės ženklų: mūsų nepasitiko krykštaujantis iš džiaugsmo Džulianas, nebuvo nei Džono, nei Dot – tvyrojo mirtina tyla… Mano širdis pašėlusiai daužėsi. Lauko duris buvo atlapos ir mes urmu įėjom į vidų šaukdami:“ Hej, kur visi esat? Ar čia kas yra?“. Buvo tylu. Mes įėjom į mažąją svetainę, iš kur sklido tylaus pokalbio atgarsiai. Kai atidarėm duris, pamačiau vaizdą, nuo kurio netekau amo. Ant stalo ilsėjosi kalnai nešvarių indų, ant langų užtrauktos naktinės užuolaidos, ant stalelio dega naktinė lempa. Priešais duris, induso pozoj apsivilkęs chalatu, sėdėjo Džonas. Šalia jo pamačiau Joko – ji sėdėjo nugara į duris tokioj pačioj pozoj ir jautėsi it savo namuose. Į mano pasisveikinimą išgirdau:“ Ooo, sveika!”. Nors ir laukiau tos dienos, kada Joko taps svarbia Džono gyvenime, tačiau nuo šios brutalios realybės suakmenėjau. Abu atrodė kaip puiki pora ir nepaisant nekasdieniškos situacijos, buvo visiškai ramūs. Pasijutau nereikalinga, žemė pradėjo slysti man iš po kojų – savo namuose tapau nepageidaujama. Iš visų jėgų pasistengiau neparodyti savo jausmų ir tesugebėjau ištarti:” Vakare noretume visi pavakareniauti. Pusryčiavom Romoje ir nutarėm, kad būtu puiku pavakareniauti Londone. Gal eisi su mumis?”. Visa ši tirada, atsižvelgiant į situacijos tragikomiškumą, nuskambėjo baisiai kvailai. Atsakymas buvo trumpas:” Ne, ačiū”.

The+Beatles+Hey+Jude+1968

 

Daugiau nepratariau ne žodžio. Baisiai norėjau dingti, ką ir padariau. Nubėgau į viršų ir greitai susirinkau kai kuriuos savo daiktus, tuo momentu pakliuvusius po ranka. Supratau, kad turiu atsidurti kuo toliau nuo žmonių, kurie man sukėlė skausmą. Bėgdama laiptais žemyn, pastebėjau prie svečių miegamojo tvarkingai sustatytas japoniškas šlepėtes(…) Mano kompanija buvo šokiruota ir pasimetė, tad, kai paklausiau, ar galiu kelioms dienoma pas juos apsistoti, jie iškarto sutiko.

The+Beatles+Cachorros

Dženi ir Aleksis gyveno Londone, nedideliame name. Jie nebuvo meilužiai, o tik draugai, todėl mano buvimas pas juos jiems netrukdė(…) Jaučiausi labai blogai. Susiradau laikiną pastogę, bet neturėjau supratimo, ką daryti toliau. Žinojau, kad Džulianu rupinasi Dot, bet labia troškau būti su savo mažyliu. Nežinojau kur eiti, dvi ar tris dienas gyvenau pas Dženi ir Aleksiu, kol mano nervai šiek tiek aprimo ir tik tada supratau kas įvyko. Turėjau priimti sprendimą dėl tolimesnio mano gyvenimo.(…) Susėdom su Džonu kambaryje pakalbėti kaip suaugę apie mus ir mūsų santuoką. Pokalbis virto išpažintimi: Džonas pasakojo apie savo neištikimybę ir svajones apie kitas moteris. Klausiausi jo ir vėl pajutau viltį, kad mūsų ateitis nėra tokia beviltiška. Kai pagaliau pokalbis palietė pačias nemaloniausias temas, kai išskalbėm visą purvą, dar kartą pajutom, kad mums kartu gerai. Prisiartinau prie Džono, o jis apkabino manę, išsilaisvinęs iš kaltės jausmo ir sukuždėjo, kad myli manę kaip niekad stipriai.

The+Beatles+Let+It+Be

Trumpą laiko tarpą viskas atrodė puikiai. Kalbėjomės tarpusavy kaip niekad atvirai ir man pasirodė, jog tunelio gale pamačiau šviesos ruoželį. Džonas so Polu ruošėsi antrajai kelionei į Ameriką ** ir kai priartėjo išvykimo data, maldavau, kad jis paimtų mane su savim. Kai jis atsisakė, supratau, kad tai pabaiga. Pasakiau jam, kad išvažiuosiu kartu su motina ir Džulianu atostogauti į Italiją. Nenorėjau likti viena namuose. Džonas net nebandė manes atkalbėti. Ramiai išklausė mane ir dar labiau užsisklendė savyje. Atėjo išvykimo diena. Mano motina pastebėjo permainas mūsų santykiuose ir viską išklojo Džonui. Jis pasiuto iš pykčio ir pasiūlė greičiau važiuoti į Italiją. Kai išeidinėjom iš namų, Džonas net neišėjo atsisveikinti.

The+Beatles+Rooftop+Concert

* Joko Ono buvo iš turtingos šeimos ir būdama paauglė kartu su tėvais emigravo į Valstijas. Studijavo menus ir muziką Sarah Lawrence koledže. Aštuoniolikos metų ištekėjo už japonų muzikanto – 60-jų pradžioje priklausė naujajai avangardistų bangai, susibūrusiai žinomo ekscentriško menininko Endi Vorholo aplinkoje. Organizuodavo “happening”us, rašydavo niekam nesuprantamas eiles. Į Angliją atkeliavo 1966 metais kartu su savo antru vyru – amerikiečiu, filmų prodiuseriu Toniu Koksu, su kuriuo turėjo dukrą Kyoko. Nugarsėjo fotografijų ciklų su žmonių užpakaliais ir kitokiom nesąmonėm. Su Džonu susipažino savo parodoje; jis davė pinigų Joko katalogui, tačiau nenorėjo, kad jo vardas ten figūruotu. Džonas greitai buvo “suvystytas” įžūlios meninkės. Džonas rašė jai laiškus iš Indijos, gaudamas iš jos “message cards” su trumpomis frazėmis, pvz. “Esu šalia. Ieškok manęs danguje”. 68-jų pavasarį jis išsiuntė Sintiją į Graikiją, o pats liko Veibridže su savo mokyklos laikų draugu Piteriu Šoltonu. Būtent tada Džonas pakvietė į svečius Joko. Sekančią dieną Džonas paprašė, kad Šoltonas surastu jam namą, kuriame jis galėtu apsigyventi su Joko. Po kelių dienų grįžo Sintija ir rado “balandėlius”. Netrukus Ono pradėjo kartu su Džonu lankytis įrašų studijoje (nors Bitlai buvo susitare nesivedžioti žmonų ir draugių į studiją). Likes trejetas iš pradžių traktavo šį Džono poelgį kaip eilinį kaprizą. Tuo metu Joko paliko savo teisėtą vyra ir apsigyveno kartu su Džonu iš pradžių Veibridže, o paskui pas Ringo.

** Džonas turėjo skristi į Niujorką dalyvauti firmos Apple filialo Amerikoje atidaryme.

0599

 

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 21, 2014 Uncategorized

 

In Memoriam Aleksandras Džyza Jegorovas

 

aleksandras-jegorovas-dzyza-5464aa61adec4

Nedaug tų susitikimų su juo turėjau šiam gyvenime- galėtum ant abiejų rankų pirštų suskaičiuoti. Nereikėdavo net jų planuoti: pasaulis didelis, bet ankštas, o kur bliuzas, ten ir Džyza… Igo Ukko vis pasakojo apie tą garsųjį savo klasioką-hipį-budistą-bliuzistą… Ir štai nepamirštamos Varnių bliuzo naktys, o po „raido“ scenoje su „Senu kuinu“ atšokuoja ir jis- linksmas kaip špokas, broliškai žvelgia pro storus akinių stiklus ir žarsto nepiktai ironiškus sąmojus. Tik po kiek laiko suvoki, kokia išmintis po tais jo juokeliais slypi… Ir kur besusitiktume – ar pelkėtoj Lūksto ežero pakrantėj, ar Kernavės piliakalnio papėdėj, ar jo mažam kambarėly- visada tas pats ir toks pat. Entuziastingai šokinėjantis nuo minties prie minties, be jokio šešėlio veide ir viduje. Prisiminus Baltakio poeziją, sakyčiau, buvo pėsčias paukštis šiame pasaulyje. O gal ir pėsčias angelas… Ne veltui vienas bliuzo naktų prie laužo kompanjonas garsiai deklamavo: „Jei galėčiau- prikalčiau Džyzai sparnus“.
Dieve, kaip sunku užrašyt jausmus. Užtat ir myliu bliuzą. Jis ištraukia iš tavo dūšios viską ir be jokių įmantrybių padeda ant stalo. Be jokių mezginių, inkrustacijų ir nupudravimų. Be prabų ir kainų. Tik tai, kas tikra. Ir – dažniausiai – skauda… Paprastai.
„ Sėsk prie mūsų stalo, seni.
Pavargai?
Sėsk prie mūsų stalo, seni,
Dirbai sunkiai ir ilgai.
Mes dar turim šiek tiek vyno-
Laikas mūsų nepalies.
Tiktai nėr kur gaut ugnies…
Sėsk prie mūsų stalo, seni,
Jau gana…
Ką tiktai baigėsi
Paskutinė tavo diena.
Šiąnakt su mumis išgers šauni dama.
Visiems teks ją sutikt,
O tu, seni, turėtum jai patikt…“
Jei būtų galima, šitoj dainoj žodį „seni“ pakeisčiau „broli“.
Sėsk prie mūsų stalo, broli!…

Jurgita

20141115_130121

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 15, 2014 Uncategorized

 

Archeologija

Archeologija yra puikus mokslas: knisi žemę ir staiga…šast – aprūdijusi skardinė nuo kilkių… Dino skelbia naują mokslo sritį – roko muzikos archeologija. Kas tai yr? Viskas, kas susiję su roko muzika ir jos didvyriais. Ant aukšto randi krūvą senu žurnalų ir laikraščių, kuriuos močiutė laikė prakuroms, o juose klodai informacijos. Bet mane domina kitokia informacija, tad pasiimu „komjaunuolišką lopetą“, dulkių siurblį ir įlendu į asmeninius archyvus.

Šioje naujoje rubrikoje rasit viską (beveik) apie kadaise buvusias garsias grupes – skandalai, „pletkai“ ir šiaip įdomybės. Taigi, I proudly present: pirmasis mūsų personažas- viena mylimiausių Dino komandų – grupė „The Kinks“.

The+Kinks+kinks60s

The Kinks: Dead End Street

Ši drąsi, aštrios socialinės satyros ir neįprasta tam laikmečiui daina pateko į TOP 10, nepaisant to, kad dainos klipas buvo uždraustas rodyti per BBC televiziją. Būtent ji paženklino tą laikotarpį, kai Rejaus Deiviso kuriamos dainos nustojo būti tik šmaikščiais eilinio, nešališko piliečio pastebėjimais. Dabar jos virto aštriais ir įžvalgiais komentarais į socialines paprastų anglų bėdas. „Dead End Street“ pasirodė 1966-jų lapkritį, iškart po garsios, sąmojingai pajuokiančios 60-jų „svinguojančio“ Londono gyvenimo stilių bei filosofiją „Dedicated Follower of Fashion“. Sekantis „The Kinks“ hitas „Sunny Afternoon“ su būdingu Rejui sarkazmu piešė britų „auksinio“ jaunimo tingumą ir dykinėjimą.

the kinks

Kinksams šie metai, kaip, beje, ir visas septintas dešimtmetis, buvo sunkūs: juos patraukė teisman buvę menedžeriai ir leidybinė firma, juos kategoriškai atsisakė kviesti į Amerikos TV, koncertai garsėjo muštynėmis tarp broliukų Deivisų – Rejaus ir Deivio scenoje, o jas tęsdavo įkaitę nuo elio žiūrovai salėje; metų pradžioje Rejų ištiko nervinis šokas, o grupės bosistas išėjo ilgų „atostogų“ po autoavarijos. Paskęsti jiems neleido hitai, kuriuos kepė pasiutusiu greičiu. Laimei, stresas neturėjo įtakos Rejaus kūrybiniams gabumams, jo, kaip dainų autoriaus talentas klestėjo: jis parašė visas puikaus albumo „Face To Face“ kompozicijas – pirmo pilnaverčio grupės albumo.

+kinks
„Kai tokiu greičiu rašai dainas, tai pradedi paprasčiausiai rašyti apie tai, kas tave supa“,- prisimena Rejus (mūsuose tai vadinama „čiukčios metodu“ – ką matau, apie tai ir dainuoju). „Aš gyvenau senam name, kuriam verkiant buvo reikalingas remontas. Jame iš tiesų buvo skilę lubos, nes vonioje virš mūsų buvo kiauri vamzdžiai… Aš parašiau „Dead End Street“ labai greitai. Daina atspindėjo žiemos nuotaiką, kai puikią anglišką vasarą keičia trumpos dienos ir įsivyrauja tamsa. Nervai pakrinka. Nors ji buvo charakteringo džiazinio ritmo, tačiau išėjo labai niūri. Aš maniau, kad parašysiu eilinę tradicišką dainą apie artėjančius sunkius laikus. Mano tėvui teko gyventi krizės metu ir jis man apie tai pasakodavo, taigi dainoje juntama 30-ųjų nuotaika. Aš paėmiau greitą ritmą ir „sunkius“ akordus, todėl susidaro įspūdis, kad jus sunkiais žingsniais vejasi likimas. Muzika tarsi nupaišo slogų aplinkinį pasaulį“.

Deivisas nuo pat pradžios žinojo, kaip vystysis dainos siužetas: sutuoktinių pora planuoja emigruoti į Australiją, bet jie nespėja sudalyvauti emigracijos programoje ir jiems tenka pasilikti Anglijoje. “Jie nori dirbti, bet neranda darbo. Iš ko jiems gyventi? Apie tai mes ir dainuojam. Dainos tema labai pesimistiška, bet mes apie tai dainuojam labai linksmai. Čia toks būdas pateikti blogas naujienas intriguojančiu ir jaudinančiu stiliumi. Dabar naujienose palydovinių televizijų diktoriai žinias apie liūdnus įvykius praneša būtent taip (neprimena šiuolaikinės Lietuvos?- Dino past.). Jie šypsosi, pasakodami apie pasaulio pabaigą“. Rejui nereikėjo labai stengtis, kad sugalvotų tokį siužetą. Viena iš jo šešių seserų emigravo į Australiją, o pirmosios žmonos – lietuvės giminaičiai pasakodavo jam istorijas, kaip jie per visą Europą bėgo į Angliją (pirmoji Rejaus žmona – Rasa Dicpetri).

+The

„Mes įrašėm dvi dainos versijas: pirmą kartą studijoje buvo Šelas Talmi, mūsų prodiuseris, puikus profas ir nuostabus žmogus. Apie penktą valandą jis pasakė: “Mes baigėm. Man paskirtas susitikimas, taigi eikime namo“. Tam įrašui mes panaudojom valtorną ir vargonus, todėl skambėjom kaip orkestras poilsio parke. Mes apsimetėm, kad susirenkam mantą. Kai jis išėjo, aš pasakiau: „Padarykim viską kaip reikiant“. Iš pradžių mes pakeitėm vargonus į fortepijoną – klavišus „kankino“ Nikis Hopkinsas (Rolingų sesijinis klavišininkas – Dino past.). Paskui nusprendėm, kad vietoj valtornos mums reikalingas trombonas, nes norėjom pasiekti daugiau džiazinį skambėjimą. Taigi nuėjom į pabą už kampo, kur paprastai gerdavo mūsų muzikantai, ir atsitempėm atgal į studiją trombonistą. Jis greitai atgrojo ir dar suspėjo į pabą, prieš pat jam užsidarant. Dar panaudojom dvi bosines gitaros partijas – su Fender‘iu pagrindinė, o Danelectro, su kuria mėgo groti „The Who“ bosistas John „The Ox“ Entwistle‘as, sugrojau taip, kaip grojama su paprasta gitara. Nežinau, kam aš taip padariau“-, prisipažįsta Rejus. „Iš tiesų, kad suprastum kodėl, užtenka pasiklausyti dainos“.

+

Šiam singlui „The Kinks“ nufilmavo tai, ką galima būtu pavadinti pirmuoju roko muzikos istorijoje klipu. „Jie uždraudė mūsų klipą. Jie pareiškė, kad jame parodyti skurdžiai gatvėse. Klipe mes iš tiesų nukreipėm kamerą į tikrų skurdžių nuotraukas ir tai buvo dalis mūsų mažo šmaikštaus vodevilio apie keturis vaikinus, visur tampančius karstą. Socialinės realijos, kurias mes parodėm, buvo aiškiai įžeidžios žmonėms, kurie priimdavo sprendimus BBC televizijoje. Iš tiesų, klipe galima pamatyti, kaip iš karsto iššoka „nabašninkas“- bet juk mes vaidinom vaidmenis, rodėm pantomimą. Kiekvienas galėjo pamatyti panašias scenas, net vaikas, žiūrintis kiekvieną savaitę „Top of The Pops“(BBC TV muzikinė laida – Dino past.)“. Klipe galima pamatyti Rejų su savo broliu Deivu, apsirengusius moteriškom drapanėlėm ir itin niūriom fizionomijom, nelabai primenančius komedijinius personažus. Prisimindamas šį epizodą, Deivas šypsosi savo firmine paslaptinga šypsenėle, bet atsisako pasakoti visas smulkmenas.

„Dead End Street“ jis dažnai dainuoja savo koncertuose: “Man patinka ją dainuoti, nes ir šiais laikais ji yra aktuali. Ji atspindi žiūrovų nuotaikas ir jie dažnai dainuoja kartu su manim. Man rodos, roko muzika turi veikti žmonės būtent taip“.

Visai kitokia istorija su Rejaus hitu „Waterloo Sunset“: vieną žvarbų 67-jų vasario rytą, Rejus išlipo iš lovos savo mažame vieno kambario namelyje Šiauriniam Londone ir jau jo laukė daina. „“Waterloo Sunset“ man prisisapnavo“,- pasakojo Deivisas- „pabudau ir ji jau sukosi mano galvoje“. Tačiau, tapusi vienu iš garsiausiu „The Kinks“ hitų ir Londono himnu, kompozicija buvo sumanyta kaip prisipažinimas meilėje visai kitam miestui. „Aš ją norėjau pavadinti „Liverpool Sunset“ – aš mylėjau Liverpulį ir „mersey beat“ stilių. Bet autoriams visada patariama- rašyk apie tai, ką gerai pažįsti. O Londoną aš pažinojau geriau už Liverpulį, taigi paėmiau ir pakeičiau pavadinimą. Aš iš tiesų mačiau kelis saulėtekius Vaterlo. Vaikystėje dažnai sirgdavau ir dienas leidau Švento Tomas‘o ligoninėje, žiūrėdamas pro langą į Temzę. Vėliau dažnai važiuodavau pro vietinę stotį, kai lankiau Menų koledžą. O dar aš susipažinau su savo pirma mergina, tapusia mano pirmąja žmona, Vaterlo krantinėje“. Kai Rejaus galvoje spontaniškai atsirado kažkokios asociacijos, iš vaikystės prisiminimų iškilo du vardai. „Kai aš sudainavau „Terry and Julie“,- pasakoja jis toliau, – buvo aišku, kad šie vardai nereikalauja atskiro paaiškinimo. Savo dainose aš palieku galimybę klausytojams įjungti mastymą ir įsivaizduoti kažkokius savo personažus ar vaizdinius. Jeigu paprašysim skirtingų žmonių nupiešti Terio ir Džulės portretus, rezultatai bus skirtingi, nes kiekvienas galvotų apie savo pažįstamus“.
Tais laikais visi manė, kad šie du vardai susiję su madinga „svinguojančio Londono“ aktorių pora Terensu Stampu ir Džule Kristi. Deividas, kuris visad saugojo dainos paslaptį, neigdavo šį ryšį…

Photo of Ray DAVIES and Mick AVORY and KINKS and Pete QUAIFE and Dave DAVIES
Dainai trūko draivo, todėl Rejus parodė ją savo jaunesniajam broliui Deivui. „Aš jaučiau, kad iš jos išeis hitas“,- rašo Deivas savo autobiografijoje „Kink“. „Ji turėjo puikią bosinės gitaros partiją, pasakiškai kontrastuojantį su vokalinėm harmonijom, minkštas, bet kartu ir energingas struktūras“. Kai Rejus davė dainą paklausyti prodiuseriui Šelui Talmiui, tas buvo sužavėtas. „Rejus buvo geriausias dainų autorius tarp tų, kuriuos aš pažinojau. Atrodė, jog jis gali per naktį parašyti tuziną puikių dainų, atnešdavo jas man ir aš išsirinkdavau geriausias. Tuo metu, kai aš dirbau su Rejum, jis buvo sukūręs mažiausiai keturias, kurios galėjo pretenduoti į pirmąsias vietas topuose: „You really Got Me“, „Tired Of Waiting For You“, „Sunny Afternoon“ ir „Waterloo Sunset“.
Kovo 12 dieną „The Kinks“ susirinko nykštukinės Pye Records studijos rūsy ir įrašė dainą „gyvai“ į keturių takelių magnetofoną. Rejus liko patenkintas įrašu ir galutinį miksą padarė pats. Vėliau jis pavadino įrašą „šiek tiek neatšlifuotu, bet meistriškai prodiusuotu“, kuris galiausiai išėjo pasakiškas. Įdainavęs pagrindinę vokalo partiją, Rejus ant viršaus uždėjo kaskadinį chorinį „u-u-u“, kuriame dalyvavo Deivas, bosistas Pitas Kveifas ir Rejaus žmona Rasa, taip daina įgavo puikų skambėjimą. Tačiau trūko paskutinio štricho. “Mes bandėm įvairias gitarines idėjas ir garsus“,- pasakojo Deivas Deivisas,- kai pagaliau panaudojom pedalo „delay“ funkciją. Tai buvo tas teisingas receptas, kurį išrašė gydytojas“.

+monkee
Tų metų pavasarį daina pakilo į antrą čartų vietą tarp tokių mega-hitų kaip „A Whiter Shade Of Pale“ ir „Strawberry Fields Forever“. „Pamenu vieną atsitikimą, kai mes kartu su Džimiu Hendriksu dalyvavom „Top Of The Pops“ šou. Mes susidūrėm koridoriuje ir jis pasakė: “ Žmogau, dievinu tavo temą“. Ir sugrojo „Waterloo Sunset“, daužydamas kaire ranka stygas, su tik jam būdingu „hendriksišku“ šarmu“,- prisimena Rejus Deivisas. Ne tik Hendriksą sužavėjo daina: „The Who“ lyderis Pitas Taunsendas pavadino ją „dieviška“, o vienas muzikos kritikas pasakė, kad „ji yra gražiausia daina anglų kalba“. Žurnalas Rolling Stone pastatė ją į 42 vietą „500 visų laikų didžiausių dainų“ sąraše, o savaitraštis Time Out pavadino ją Londono himnu. Jos koverį puikiai sugrojo Deividas Bovi, „Def Leppard“ ir Piteris Gabrielis.
Nepaisant tokių atsiliepimų, Rejus 1976 išsitarė: „Kas mane neramina- tai, kad žmonės išgirsta mano naują dainą ir sako:“ o, taip, tai dar vienas Rejaus „Waterloo Sunset“…“ Dar kartą paklaustas, jis suurzgė:“ Gremas Grinas negali amžinai rašyti „Brighton Rock“. Autoriai vystosi tik dėka naujų idėjų“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 14, 2014 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: