RSS

Mėnesio archyvas: gruodžio 2015

Trumpai tariant

Štai ir sulaukėm dar vienų Kalėdų – linksmos apsirijimo ir šopinimosi šventės. Smagu! Kas ieško vietos parkinge prie prekybos šventovių ir keikia džipo vairuotoją, pasistačiusį savo žaisliuką invalido vietoje, kas gudresnis – šopinasi internete, „šakniavaisiai“ ir kiti pensininkai ropoja į turgų. Kas perka dovanas, kas perka ginklus, o kai kurie (kitame pasaulyje) šopinasi ypatingose vietose – aukcionuose. Smagu gauti dovanas ir ypač malonu jas pasidovanoti pačiam mylimiausiam – sau. Tokį malonumą apturėjo mūsų rašinėlio herojai. Deja, negaliu pagarsinti jų vardų, nes jie to patys nenorėjo.
Pats pirmasis būgnų komplektas, kuriuo grojo Ringo Staras- Ludwig, su „The Beatles“ logo – buvo parduotas aukcione už 2. 110. 000 &. Šiame aukcione, kuris vyko mėnesio pradžioje Beverli Hilse, buvo parduota ir daugiau daiktų, išsaugotų Ringo. „Pas mane galybė daiktų, kurių publika nematė“,- sakė Ringo. „Mes su Barbara sukom galvą, ką su jais daryti ir nutarėm juos pasiūlyti aukcionui“. Tarp tokių įprastų daiktų, kaip arbatos servizai ir stiklinės, iš kurių gėrė grupės nariai, baldai ir paveikslai iš muzikantų namų, buvo ir Džordžo Harisono bei Džono Lenono gitaros. „Mums nusibodo laikyti visus šiuos daiktus ir, galbūt, kažkas ras jiems tinkama vietą, o žmonėms suteiks šiek tiek džiaugsmo“,- prieš aukcioną kalbėjo Ringo.

2015120611333062
Vienas įdomiausių lotų (man-aut.past.) – „Baltojo“ albumo egzempliorius, pažymėtas Nr.000001, kuris 35 metus buvo laikomas banko seife. Kaip byloja legenda, labiausiai šio albumo norėjo Džonas, bet legenda nutyli, kaip pirmuosius albumo egzempliorius Bitlai pasidalino ir kaip šis diskas pateko pas Ringo Starą. Už šį raritetą anoniminis pirkėjas suplojo rekordinę sumą – 790.000 „žalių“.

2015112621074038
Džono Lenono gitara Rickenbacker, kurią jis padovanojo Starui, buvo parduota už 910 tūkstančių dolerių. Kita Lenono gitara, akustinis Gibsonas, buvo parduota už 2,4 milijonų dolerių. Ši gitara 1963 metais po vieno Bitlų koncerto Londone paslaptingai dingo, o 1970 metais komiso parduotuvėje ją nusipirko kažkoks muzikantas.
Džordžo Harisono gitara, kurią Ringui padovanojo po „Concert for George“ Džordžo giminės, „išėjo“ už kuklius 179,2 tūkstančius dolerių. Už tokią pat sumelę buvo parduotas Ringo šveicariškas 18-os karatų auksinis laikrodis „Moonphase“. Visa parduotų aukcione daiktų suma sudarė 9,2 mln. dolerių. Dalis pinigų buvo pervesta į Lotus Foundation organizaciją.

Kitas žaisliukas – Džanis Džoplin „Porsche 356C“- Sotheby‘s aukcione buvo parduotas už 1,76 milijonų dolerių. Mašinikę išpuošė Džanis draugas, dailininkas Deivas Ričardsas tolimais 70-siais. Prieš perduodant automobilį aukcionui, buvo sumontuotos visos originalios detalės: sėdynės, stiklo valytuvai ir specialiai dainininkei pagamintas radijo imtuvas. Paskutinį kartą Džanis vairavo šią mašinikę savo mirties dieną… Paskutiniai „Porsche“ savininkai buvo Džanis brolis ir sesuo. 20 metų mašina buvo eksponuojama rokenrolo Šlovės muziejuje, Klivlende.

0_139b91_87706242_-3-XL

Du su puse tūkstančio žmonių pasirašė protesto peticiją ir adresavo ją SNO. Kuo gi susirūpino piliečiai, kokios baisios mintys neduoda miegoti gūdžią naktį, kas tas ramybės drumstėjas? Ogi Filas Kolinsas. Buvęs „Genesis“ vokalistas, kuris 2011 visam pasauliui paskelbė, kad palieka sceną, nutarė grįžti. „Mano vaikams 10 ir 14 metų ir jie nori žinoti, kuo užsiima jų tėvas. Jie buvo dar vystykluose, kai aš paskutinį kartą buvau išėjęs į sceną. Jiems patinka mano muzika ir būtu nuostabu, kad jie ją išgirstu gyvai“,- žurnalui Rolling Stone pasakojo 64 metis dainininkas. Bet, pasirodo, daug kam jo muzika nekelia tokio entuziazmo, kaip jo vaikams. „Pasaulyje ir taip pakanka kančių. Filą Kolinsą reikia sustabdyti“,- rašoma peticijoje. – „Mano ausys daugiau negali pakęsti šio verksmingo balso. Keletą metų mes gyvenom tyloje. Kam drumsti ramybę? Jį reikia sustabdyti. Mes turim apsaugoti savo vaikus nuo tų kančių, kurias mes patyrėm praeityje“. Daugumai jaunų klausytojų Filas Kolinsas labiau pažistamas iš dainos „Another Day In Paradise“, kuri dažnai patekdavo į topus. Pats atlikėjas ne kartą buvo vadinamas pačiu nykiausiu ir erzinančiu atlikėjų specialiam pačių nykiausių atlikėjų sąraše. Tačiau Londono dienraščio Metro blic-apklausa parodė, jog 71% apklaustųjų nori, kad Kolinsas grįžtu į sceną. Prieš buvo tik 21%. Pats Kolinsas šios peticijos atsiradimo nekomentuoja.

PHIL COLLINS, BEAU-RIVAGE HOTEL, GENEVA, SWITZERLAND, 19/04/10

Buvęs tarybinis funkcionierius užsimojo sulyginti su žeme buvusį Ringo Staro namą Sunny Heights, Veibridže. Daugelį metų ši vieta buvo gausiai lankoma Bitlų fanų, bet dabar rusų milijardierius Vladimiras Ščerbakovas sumanė pasistatyti naują namą. Ringo pirko šį namą 1965 metais už tada milžiniškus 57 tūkstančius dolerių. Anksčiau jame buvo pabas „Flying Cow“, Vėliau Ringo perleido namą Džonui Lenonui ir Joko Ono, o 2013 metais namą už 9 milijonus nusipirko rusų oligarchas. Ši žinia buvo labai negatyviai sutikta ne tik Britanijoje, bet ir Amerikoje. „Negalima leisti rusams pirkti namų šioje šalyje“,- rašo vienas Sauthemptono gyventojas. „Kaip mes juos sustabdysim?“,- klausia kitas. „Jūs ilgus šimtmečius buvot galingiausia šalis po Romos, dabar musulmonai marširuoja jūsų gatvėmis, kelia savo reikalavimus, o dabar dar ir tai. Šalie, kurioje gimdavo geriausi muzikantai, pabusk!“,- viename internetiniame portale rašo amerikietis Markas Hornakas. O vienas šmaikštus britas ramina juos: “Let it be. Back in the USSR“.

tumblr_n98h5i0Nuy1rl2u51o3_1280

Džono Lenono įseserė Džulija Berd ir Liverpulio vicemerė Ana O‘Birn atidengė naują paminklą Bitlams. Bronzines ketveriukės statulas miestui padovanojo Cavern Club. Ši data sutapo su 50-ties metų jubiliejumi, kai Bitlai paskutinį kartą koncertavo Liverpulyje. „Užkalbinkit bet kurį mūsų miesto gyventoją ir aš garantuoju- jis būtinai paminės „The Beatles“,- iškilmingoje atidarymo ceremonijoje kalbėjo vicemerė.

2015120419230164

Ir pabaigai liūdna žinia: mirė vienas charizmatiškiausių ir elegantiškiausių naujos „grunge“ bangos frontmenų Skotas Veilandas. Jam buvo 48… Jo grupė Scott Weiland & The Wildabouts turėjo tą vakarą groti Medinoje, Minesotos valstijoje. Veilandas išgarsėjo dainuodamas vienoje garsiausių grendžo komandų „Stone Temple Pilots“ , o vėliau „Velvet Revolver“, bet visą karjerą jį lydėjo narkotikai. Ir tą tragišką vakarą policija pas jį rado nedidelį kiekį kokaino. Kaip pasakojo koncertų promouteriai, per kiekvieną pasirodymą jis reikalaudavo butelio degtinės.

skott_ueyland
P.S. Kai šis rašinys buvo paruoštas spaudai, atėjo dar viena labai liūdna žinia iš Los-Andželo – mirė grupės „Motorhead“ įkūrėjas ir jos lyderis Lemmy Kilmister. Vos prieš dvi dienas jam buvo diagnozuotas vėžys…

mh_interview_image001

 
Parašykite komentarą

Publikavo 31 gruodžio, 2015 Uncategorized

 
Paveikslėlis

Merry Christmas!

2013010101002166

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 gruodžio, 2015 Uncategorized

 

Juodoji našlė

 

MAIN-Yoko-Ono-and-Andy-Peebles

Laikraštis Daily Mail paskyrė didelį straipsnį „juodajai tiesai“ apie Joko Ono. Papasakojo apie dailininkę buvęs BBC Radio One žurnalistas Endis Piblsas. Būtent jis paėmė garsųjį interviu iš Džono Lenono, likus dviem dienom iki muzikanto tragiškos žūties. Anksčiau Piblsas niekada neskelbė faktų apie Ono, bet jam iškilo tokie klausimai: „Kodėl po Džono mirties Joko atrodė tokia laiminga?“, „Kodėl ji viešai pasirodė su Semu Havadtojumi, savo nauju meilužiu, aprengtu senais Lenono rūbais?“ ir „Kodėl ji pasinaudojo Džono šlove dėl savo asmeninės sekmės?“.
Nepaisant to, kad Piblsas buvo gerbiamas žurnalistas ir autoritetas muzikiniame pasaulyje, suorganizuoti susitikimą su Džonu ir Joko jam buvo nelengva. „Mes susitarėm susitikti Dakotoje (namas Niujorke, kuriame gyveno Džonas su Ono) penktadienį, gruodžio 5 dieną“,- pasakojo žurnalistas. „Nors visos susitikimo smulkmenos buvo smulkiai aptartos dar man būnant Anglijoje, ji užsimanė dar kartą patikrinti visus mano interviu klausimus ir tik tada nuspręsti, ar pokalbis įvyks“,- pabrėžė jis. „Apartamentai buvo prašmatnūs, tiesiog nuostabūs. Mus palydėjo į didžiulį Ono ofisą. Ji sėdėjo prie antikvarinio egiptietiško stalo. Mums liepė nusiimti batus. Pamenu, aš pagalvojau: “Ačiū Dievui, jog mūviu švariom kojinėm“. Aš atsisėdau ant sofos sukryžiavęs kojas ir nespėjau ištarti nei žodžio, kai ji pradėjo kategoriškai ir ekspresyviai pasakoti apie tai, kiek ji gavo puikiu pasiūlymų iš kitų laikraščių ir kad jie buvo patrauklesni už BBC. Ji buvo apgalvotai provokuojanti. Ji norėjo, kad mes maldautume“,- toliau pasakojo Piblsas. „Apie ką aš galvojau sėdėdamas ten ir žiūrėdamas į ją? Aš galvojau: „Čia ta pati moteris, kuri sužlugdė Bitlus“,- tiesiai šviesiai pareiškė žurnalistas. „Ji davė suprasti, kad pusė interviu bus skirta Džonui ir pusė – jai“. Nepaisant visų tų neskanių dalykų, interviu buvo įrašytas kitą dieną ir baigėsi šventine vakariene. Gruodžio 8 dieną Piblsas ir jo komanda išskrido į Angliją ir tik lėktuvui nusileidus sužinojo, kad Džonas Lenonas nušautas.

article-1323628-0BC228A0000005DC-653_634x307
Pasirodžius interviu laikraštyje, po kurio laiko prasidėjo skambučiai iš Niujorko. Dažniausiai tai būdavo, kai artėdavo kokia nors sukaktis, susijusi su Džonu. Joko reikalaudavo, kad tik Piblsui būtų leista imti iš jos interviu. Kiekvieną kartą, kai žurnalistas lankydavosi Niujorke darbo reikalais ar privačiai, jis susitikdavo su Joko. Kai Joko lankydavosi Londone, ji susisiekdavo su juo. Jie dažnai bendraudavo telefonu. Bet ilgainiui Piblsui tarsi raištis nuo akių nukrito – jis buvo priblokštas tos Ono energijos, su kuria ji stengėsi save išreklamuoti, rašo laikraštis. „Sielvartaujanti“ našlė rengė parodas visame pasaulyje ir bandė užkariauti muzikos pasaulį savo „kūryba“,- pažymi leidinys. „Man buvo aišku, kad Džono nužudymas nešė jai naudą. Kai kurie sprendimai, kuriuos ji priiminėjo, kėlė man nuostabą, man buvo gėda“,- pasakojo Piblsas. Jo žodžiais tariant, „staiga atsirado Lenono brendas“. Endis mano, kad Džonas visu tuo „pasibjaurėtų“.

article-1323628-0BC2281D000005DC-745_634x326
Prabėgus metams po Džono mirties, Endis Piblsas paėmė iš jos interviu. „Ji verkė, sakė, kad labai ilgisi Džono, kaip ji vis dar sukrėsta to, kas įvyko. Man buvo sunku patikėti jos nuoširdumu. Aš žinojau apie jos santykius su Semu Havadtojumi, skulptoriumi, antikvaro ekspertu ir Lenono padėjėju, kuris buvo 20 metų už ją jaunesnis. Aš paklausiau savęs, ar ji turėjo santykius su Semu Džonui dar gyvam esant? Ir staiga aš supratau: Joko specialiai išprovokavo Džono romaną su jos asmenine sekretore Mei Peng, kad galėtu užmegzti artimesnį ryšį su Semu. Ar tik nebuvo visa istorija apie vėl susijungusią laimingą porelę gudriu PR-iniu žingsniu (ir mano interviu tam pasitarnavo), skirtu albumui „Double Fantasy“? Man pasidarė bloga. Jeigu mane apkvailino, tai reikia pripažinti, jog tai buvo atlikta meistriškai ir juos galima būtų pripažinti geriausiais aktoriais pasaulyje. Tai verta „Oskaro“,- baigė pasakojimą žurnalistas.
Endis niekada iki šiol apie tai nepasakojo viešai. Jis mano, kad būtent dabar laikas viską atskleisti. „Gruodžio 8-ą sukanka 35 metai, kaip žuvo Džonas. Aš daugiau nesu lojalus nei BBC, nei kokiam kitam transliuotojui. Aš dar ir šiandien piktas ant jų (BBC). Jie niekada neleido man naudotis jokiais fragmentais iš mano ekskliuzyvinių reportažų su Lenonu. Užtat BBC turėjo iš jų didelę naudą, netgi, pasakyčiau, turėjo naudos ir iš pačios tragedijos“.
Piblsas mano, kad šie interviu turi būti pilnai paviešinti, nes tai yra „svarbi mūsų kultūros ir istorijos dalis“. Kai jis išėjo iš BBC, Joko jam daugiau neskambino…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 12 gruodžio, 2015 Uncategorized

 

We Are The Champions – trumpa „Queen“ istorija (pabaiga)

 

R-267_Gruen

70-jų pabaigoje Fredžiui atsibodo jo rafinuotas stilius. Jis nusikirpo trumpai plaukus ir sušukavo juos atgal; pagrindinis aprangos akcentas tapo oda, arba aptemptas treningas su „poloskėm“. Užbaigdavo portretą vešlūs ūsai. Tai buvo tipiškas gay-stilius, išplitęs masėse 70-jų pabaigoje, bet visiškai nepriimtinas visai roko bendruomenei. Kai grupė 1980-aisiais koncertavo Amerikoje, fanatai mėtydavo į sceną vienkartinius skutimosi peiliukus: jiems toks Merkiuris nepatiko. Po dviejų metų Queen paskutinį kartą gastroliavo Amerikoje. Buvo kalbama, jog kažkas iš grupės narių apkaltino Fredį, esą dėl jo homoseksualinio imidžo Queen prarado Amerikos fanus.


Bet dar liko viso pasaulio fanai: Queen vis dar buvo nesutramdoma jėga ir jų koncertai visą dešimtmetį surinkdavo pilnus stadionus visame pasaulyje. Turai buvo tokio stulbinančio masto, o šou tokie ispūdingi, kad galop tai atsisuko prieš pačią grupę: kaip rašė kai kurie tabloidai, Queen darė biznį, o ne meną. O vertinant kai kuriuos nemalonius atsitikimus – amoralų biznį. 1981 metais Queen įšvyko gastrolių į Pietų Ameriką – trumpą, bet kupiną įvykių turą. Pirmas koncertas turėjo vykti Buenos Aires ir tapti didžiausiu to meto koncertu Argentinoje. Šalį valdė chunta, paskelbusi karą kairiųjų partijų nariams ir paprastiems piliečiams ir per savo valdymą nužudžiusi daugiau kaip 30 tūkstančių žmonių. Tad pasaulio spaudoje atsirado daugybė straipsnių, smerkiančių grupę. Vaikinai bandė pateisinti savo kelionę racionaliomis priežastimis: „Mes grojome žmonėms,- sakė Teiloras. – Mes ne su rožiniais akiniais ten nuvažiavom“. Kaip bebūtų, grupės reputacija smarkiai pablogėjo ir dar labiau pablogėjo, kai Queen sutiko surengti 12 koncertų „Sun-City Superbowl“ arenoje, Boputatsvanos rezervacijoje. PAR buvo uždėtos sankcijos ir SNO kreipėsi į meno žmones su prašymu boikotuoti šią šalį. Britanijos muzikantų sąjunga uždraudė savo nariams koncertuoti Sun-City‘je. Nepaisant šių draudimų ir karštų ginčių tarp muzikantų prieš išvykstant, buvo nutarta koncertuoti. Tačiau kelis koncertus visgi teko atidėti, bet ne dėl politinių priežasčių – Fredžiui patį pirmą vakarą „sėdo“ balsas.

 

Šie koncertai veliau atsirūgo vaikinams: 1984 metais labdaringam projektui „Band Aid“, kurį organizavo Bobas „Pinkas“ Geldofas, buvo įrašinėjama daina „Do They Know It‘s Christmas“ ir niekas iš Queen nebuvo pakviestas į šį projektą. Fredžiui buvo tikrai skaudu. Maždaug tuo pat metu visa Queen chebra įpuolė į kolektyvinę depresiją ir, kaip informavo neįvardinti šaltiniai, buvo svarstoma firmos „Queen“ uždarymo arba bent ilgos pertraukos galimybė. Tačiau po dviejų mėnesių Geldofas pakvietė vaikinus dalyvauti „Live Aid“ koncerte Londone. Iš pradžių jie suabejojo, ar verta, nes jiems buvo pasiūlyta pasirodyti dienos šviesoje, kas vaikinams nepatiko. Be to, jie suabejojo įgarsinimo kokybe ir šiek tiek gąsdino stipri konkurencija – Polas Makartnis, U2, Eltonas Džonas, Deividas Bovi, The Who ir Stingas su Filu Kolinsu.


Ankstų liepos 13-os vakarą „Queen“ išėjo į Vemblio stadiono sceną. Sedėdamas prie pianino, Merkuris pradėjo koncertą nuo garsiausio savo kūrinio – „Bohemian Rhapsody“. Už nugaros šėlo jo grupė, o 70 tūkstančių gerbėjų su įkvėpimu dainavo visiems puikiai žinomus dainos žodžius. Darėsi vis karščiau: Fredis čiupo mikrofoną, kai suskambo pirmi „Radio Ga Ga“ akordai, o publika pradėjo ploti ir sutartinai kelti į viršų kumščius. Žmonių jūra tarsi tapo vienu gyvu organizmu ir tai atrodė gąsdinančiai: tokią galią ir vienybę valdė viena grupė ir vienas balsas…
Po dvidešimt dviejų minučių fantastiško pasirodymo „Queen“ nulipo nuo scenos didvyriais. Jų šou pamatė visas pasaulis. Visi, kas pasirodė po jų, jau nebuvo tokie svarbūs ir įdomūs…


Šis trumpas pasirodymas „Live Aid“ metu grąžina grupę į gyvenimą ir Miunchene jie įrašo albumą „A Kind Of Magic“, o 1986-jų vasarą surengia eilinį turą. „Aš manau, kad mes šiuo metu, ko gero, esam geriausia „gyva“ grupė pasaulyje,- pasakė tada Teiloras,- ir mes ruošiames tai įrodyti. Palygint su mūsų šou, filmas „Ben Huras“ atrodys kaip lėlių teatras“. Turas iš tiesu buvo fantastiškas – bilietai buvo išperkami akimirksniu, it šviežios bandelės. 86-jų rugpjūtį buvo paskelbta, kad įvyks dar vienas papildomas koncertas Knebworth Park scenoje. Koncertą stebėjo du šimtai tūkstančių žmonių. Niekas net neįtarė, kad tai pabaiga – pasibaigus šou, Merkuris greitai paliko sceną. Jis daugiau nenorėjo pasirodyti fanams. Tai buvo paskutinis Queen šou…


Miunchenas tapo vaikinams antrais namais, dėl ko vėliau jie labai gailėjosi. Miestas garsėjo aktyvia ir įvairia seksualine kūltura, ir Merkuriui šis miestas tapo rojumi ir pragaru. Dažnai jis nenustygdavo studijoje ir dingdavo į diskotekas ar klubus. Per vieną vakarėlį jis susipažino su aktorė Barbara Valentin, kuri nusifilmavo keliuose Rainerio Vernerio Fasbinderio filmuose. Tai buvo aistringas romanas, tačiau Merkuris nesiliovė susitikinėti su įvairiais vyrais (pikti liežuviai plakė, kad jo mylimuoju buvo Rudolfas Nurijevas).

Jis daug gėrė ir rijo arkliškas narkotikų dozes. Valentin papasakojo istoriją, kai kartą Fredis nuogas savo buto balkone dainavo „We Are The Champions“ kažkokiems statybininkams, dirbusiems apačioje ir kvietė pas save tą, kuris turi didžiausią „organą“.
1985 metais Merkuris praėjo testavimą dėl AIDS – rezultatas buvo neigiamas. Jis paliko klubinį Miuncheno pasaulį, išsiskyrė su Valentin ir apsigyveno savo name Kensingtone, kurį prieš penkerius metus jam rado jo asmeninė sekretore Meri Ostin. Po dviejų metų jis pakartojo testą, bet neturėjo jokio noro sužinoti rezultato. Po kelių nesėkmingų bandymų su juo susisiekti, gydytojai prisiskambino Ostin ir pasakė, kad jam diagnozuotas ŽIV. Kolegoms jis nieko nepasakė. „Mes matėm, kad kažkas vyksta,- vėliau pasakojo Mejus,- bet mes to neaptarinėjom“. Tačiau gandai pasiekė vieną britų laikraštį, kuris pranešė apie Fredžio kraujo analizes ir žiniasklaida pradėjo spausti grupės muzikantus, norėdama išgirsti jų komentarus. Kai kurie Fredžio draugai manė, kad jis turi problemų su kepenimis dėl nesaikingo gėrimo, tačiau jo buvusi meilužė Valentin pastebėjo ant jo veido ir rankų randus – pirmus sarkomos požymius.


1989-jų pradžioje Queen baigė įrašinėti tryliktą grupės albumą „The Miracle“ ir Merkuris norėjo tuojau pat pradėti įrašinėti sekantį albumą. Jis norėjo įrašyti tiek medžiagos, kiek galėjo – jis suprato, kad teks apie viską papasakoti grupės draugams. „Jis mus pakvietė pasikalbėti į savo namus“,- prisimena Teiloras, – ir pasakė: „Jūs jau supratot, kur mano problema. Aš nenoriu, kad apie tai kas nors žinotų ir taip pat nenoriu, kad kas nors keistųsi tarp mūsų. Aš nenoriu apie tai kalbėti. Aš tik noriu atsisėsti ir dirbti, kol nenukrisiu. Aš gyvenau dėl sekso. Aš buvau neįtikėtinai amoralus, bet AIDS pakeitė mano gyvenimą. Aš labai norėčiau, kad jūs mane palaikytumėt“.


Ši žinia smarkiai paveikė bendrą paskutinio albumo „Innuendo“ mintį ir stilistiką. Kaip tekstų autoriai, jie suprato, kad tai yra lemiama albumo tema. „Mes neaptarinėjom dainų žodžių tarpusavy; mes buvom per daug sumišę ir pasimetę, kad tai aptarinėtumėm. Mes buvom labai atviri iki galo… Kartais Fredžiui būdavo sunku išsakyti tai, ką jis norėjo, ir mes su Rodžeriu, nors tai keistai skamba, dalyje tekstų lyg išsakydavom jo mintis “. Artėjančios mirties tema taip subtiliai ir įsimintinai pristatyta, jog atrodo, kad pati mirtis materializavosi ir juntamas jos šaltas kvėpavimas.


1991 metais Merkuris įrašė tiek medžiagos kiek norėjo ir kiek leido jėgos, ir užsidarė savo namuose Kensingtone. Jis nenorėjo, kad matytų jo suglebusį, ligos iškankintą kūną. Jis nustojo gerti vaistus ir beveik apako, bet iki paskutinio momento neigė kalbas apie diagnozę. Toks momentas atėjo lapkričio 23 dieną, kai jis viešai prisipažino: „Atsižvelgiant į įvairius prasimanimus spaudoje, aš patvirtinu, kad mano ŽIV testas buvo teigiamas ir aš sergu AIDS. Aš manau, kad buvau teisus, slėpdamas šią informaciją ir apsaugodamas savo artimuosius. Kad ir kaip būtų, atėjo laikas mano draugams ir gerbėjams visame pasaulyje sužinoti tiesą, ir, aš viliuosi, kad jūs visi palaikysit mane, mano gydytojus ir visus tuos, kurie kovoja su šia siaubinga liga.“ Žmonės, kurie slaugė Merkurį, pasakojo, kad po šio prisipažinimo jis atrodė ramus… Kitos dienos vakarą jo padėjėjai Piteris Fristounas ir Džimas Hatonas ruošėsi pakeisti patalynę miegamajame, kai Hatonas pastebėjo, kad Fredis nekvėpuoja. Jam buvo 45…


Laidotuves įvyko po dviejų dienų. Dainavo Areta Franklin ir Monserat Kabalje. Jo kūną kremavo ir Meri Ostin – vienintelis žmogus, kuriuo Merkuris pasitikėjo ir kuriam paliko savo namą – jo pelenus palaidojo jai vienai žinomoj vietoj…
Geriausią iš paskutinių Fredžio sudainuotų dainų „These Are The Days Of Our Lives“ parašė Rodžeris Teiloras. Šia daina Fredis išsakė susitaikymą su viskuo, ką padarė savo gyvenime, pasiruošęs išeiti nepalaužtas ir orus. Filmuojant šios dainos klipą, Merkuris paskutinį kartą pasirodė prieš kamerą. Buvo matyti, kad žmogus arti mirties – jis buvo ligotas ir išsekęs. Tuomet buvę studijoje pasakoja, kad net besiliečiantys prie odos rūbai kėlė jam baisų skausmą ir kančias. Bet šiose paskutiniuose kadruose Fredis gyvas, tiesiog šviečiantis vidine šviesa. Jis žiūri į dangų, jo rankos tarsi nori apglėbti visą dangų… Jis atsisuka į kamerą ir, nukreipęs žvilgsnį į mus, pasako tai, kas liko jam pasakyti šiame pasaulyje: „Tokios buvo mūsų gyvenimų dienos,/ Blogo juose buvo nemažai,/ Tos dienos praėjo, bet kai kas liko./ Aš galvoju ir suprantu:/ Aš vis dar myliu tave…/ Aš vis dar myliu tave“.
Šį paskutinį momentą jis be nuodėmės ir tokiu liks amžiams: jis surado karčią išmintį vieninteliu jam prieinamu keliu. Artėjanti mirtis išgelbėjo jo sielą…


Born
Farrokh Bulsara
5 September 1946
Stone Town, Sultanate of Zanzibar (now Tanzania)
Died
24 November 1991
London, Kensington, England

 
Parašykite komentarą

Publikavo 5 gruodžio, 2015 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: