Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (25 dalis)

Marihuana vaikinams suteikdavo daug malonių akimirkų ir galimybę atsipalaiduoti bei pailsėti. Problema buvo tame, kad jie rūkė ją visur…

          Pabaigos pradžia.

 

    Viskas pradėjo keistis į blogąją puse tada, kai marihuana ir LSD pradėjo klastingai skverbtis į mūsų gyvenimą.* Keturi talentingi, kupini entuziazmo jauni vaikinai, kurių išvaizda ir poelgiai buvo tarsi nauja mada ir kitokio, laisvo gyvenimo simbolis, tapo įvairaus plauko personų, susijusių su nelegalia narkotikų prekyba, taikiniu. Bitlai turėjo viską, ką tik įmanoma turėti šiame gyvenime. Buvo turtingi, juos lydėjo sėkmė, turėjo šeimas ir artimus draugus, tačiau žmogaus prigimtis pažinti kažką naujo, neišbandyto, stūmė juos eksperimentuoti su viskuo, ką jiems pakišdavo. Beprotiškas greitis, kuriuo jie kopė į šlovės viršūnę, lėmė, kad kasdienis gyvenimas jiems nustojo egzistavęs. Su kiekviena diena mūsų gyvenimas prarasdavo savo senąjį veidą ir įvykiai, kuriems neturėjom jokios įtakos, įstumdavo mus į būseną, kuriai nei vienas nebuvom pasiruošę. Džonas buvo laimingas ir patenkintas savo muzikine karjera ir kūryba, pinigėlių daugėjo, mūsų namo palėpe buvo užgriozdinta įvairiais, niekam nereikalingais daiktais, kurie atsirasdavo „Džonui panorėjus“. Entonis, mūsų vairuotojas, buvo dažnai siunčiamas į miestą „apsišopinti“: už astronomiškas sumas perkama masė daiktų , kurie buvo panaudojami geriausiu atveju vieną kartą, o po to keliavo į palėpę. Tai buvo nenormali situacija – jaučiau, kad prarandam realybės pojūtį.

    Koncertai jau nesukeldavo vaikinams tokio entuziazmo,  jie jautėsi it marionetės, tampomos už virvelių prieš šėlstančius fanus. Bitlai net negirdėdavo, ką patys groja, jau nekalbant apie teigiamas emocijas, kurių anksčiau su kaupu sėmėsi iš „gyvo“ pasirodymo. Spaudoje pradėjo atsirasti straipsniai, kuriuose Bitlai su pagieža buvo klasifikuojami kaip „keturi pasišiaušėliai iš Liverpulio, grojantys vis tas pačias dainas“…  (…)

(…) Marihuana vaikinams suteikdavo daug malonių akimirkų ir galimybę atsipalaiduoti bei pailsėti. Problema buvo tame, kad jie rūkė ją visur – filmuojant jų antrąjį filmą „Help!”, ** dirbant įrašų studijoje ir namuose. Žolė leisdavo pabėgti nuo stresų ir atsakomybės, susijusios su jų statusu, tačiau atimdavo galimybę blaiviai įvertinti supančio juos gyvenimo realybes. Entuziastiškai reaguodavo į potyrius, surūkius eilinę „skrutkę“: pradžioje narkotikas juos lyg pristabdydavo, sukeldamas juoko protrūkį. Iš savęs ir viso pasaulio. Vėliau aplinkinis pasaulis sustodavo, po akimirkos skaidrėjo ir darėsi linksmesnis. Bėda buvo tame, kad pabandžius atsikąsti uždrausto vaisiaus, tokio kaip narkotikai, horizonte pasirodydavo įvairaus plauko dileriai ir suteneriai. Aplinkui net tamsu buvo nuo įvairių neaiškių tipų, kurie bet kokiais būdais stengėsi padaryti „greitus“ pinigus. Ir daug.

Brajanas ir Bitlai, „Rolling Stones“, Jimi Hendrix ir daugelis muzikantų bei artistų, kurie turėjo pakankamai pinigų ir galėjo nusipirkti uždraustus malonumus, tapo puikiu jauku šiems tipeliams. Marihuanos rūkymas tapo madinga ir pakankamai nepavojinga pramoga pop – muzikos pasaulyje. Man asmeniškai hašišas reiškė laiko ir pinigų švaistymą, keldavo man pykinimą ir mieguistumą, bet supratau, kad Bitlų gyvenime jis užėmė svarbią vietą. Jeigu nevartotų nieko, kas juos atpalaiduotų – išprotėtų. Tais laikais vaikinai smarkiai rizikavo, naiviai manydami, jog jiems viskas leidžiama: jie yra neliečiami ir nesunaikinami – taip toli jie buvo atitrūkę nuo realybes. Visiškai negalvojo apie savo reputaciją – iki tokio laipsnio juos užvaldė beprotiškas gyvenimo stilius, vakarėliai, kuriuose buvo rūkoma marihuana, kad tai jiems atrodė normalu.

Bet labiausiai mes nerimavom dėl Džuliano: vietinė policija pranešė mums, kad yra pagrobimo grėsmė. Daugelį naktų nesudėjau bluosto. Džulianas buvo saugomas dieną ir naktį. Policija stebėjo mokyklą ir mūsų namus. Laimei, mūsų sūnelis buvo dar mažas, kad suprastų, kokie pavojai jam gresia, o mes dar kartą pajutom kartų šlovės skonį.

Kartą, po to kai Džordžo draugas davė mums „paragauti“ LSD, aiškiai supratau, kad turiu liautis eksperimentavusi ir likti nepriklausoma nuo narkotikų. Tai buvo siaubinga patirtis, patirtis, kuriuos niekad nepamiršiu: jaučiau, kad mano pasaulis griūva, buvau arti pamišimo… LSD ėmiau savo valia, norėdama suprasti, kodėl Džonui šis narkotikas taip patiko.

Mano viduje augo nuojauta, kad atsitiks kažkas negero, bet niekam apie tai nepasakojau. Dažnai užsiskleisdavau savyje ir tada būdavau labai nuobodi ir praktiška naminė višta, o ne „svinguojanti“, ekstravertiška pop-muzikos žvaigždės žmona.  Tačiau nesugebėjau pasikeisti ir bandžiau suprasti tą naują gyvenimo stilių ir bent kiek prie jo „derėti“. Nepagalvokit apie mane blogai: tikrai mėgau vakarėlius ir pobūvius, kuriuose mes su Džonu dalyvavom. Dėka jų susipažinau su daugybe garsių verslo ir šou biznio garsenybių. Dažnai būdavo taip, kad po nakties, praleistos įvairiuose klubuose ir restoranuose, atsidurdavom pas visiškai nepažįstamus žmones ir tada paaiškėdavo, kad ponia nori suvilioti mane, o ponas – Džoną… Tuomet pasižiūrėdavom viens į kitą ir kuo greičiau, nepaisant alkoholio poveikio, dingdavom iš ten.(…)

66-67-ieji buvo didžiulių intelektualinių ir fizinių pasikeitimų, kuriuos patyrė Bitlai, laikotarpis. 1965-siais viena sėkmė lydėjo kitą,  įvairiose pasaulio šalyse į koncertus bilietai buvo parduodami akimirksniu. Londone – filmo „Help!”, turėjusio milžinišką pasisekimą, premjera, kurioje dalyvavo princese Margaret, o po premjeros įvyko fantastiškas vakarėlis. Ringo žmona Maureen, nepaisydama nėštumo, šėlo visą vakarą ir svečiai susirūpinę žiūrėjo į ją: būtų neįprastas įvykis, jeigu staiga prasidėtų gimdymas Jos Didenybės akyse. Tačiau Maureen linksminosi labiausiai iš visų mūsų, norėdama tas paskutines savaites kuo daugiau pasidžiaugti gyvenimo malonumais.

* Bitlai pirmą kartą susipažino su narkotikais dar Hamburge, savo karjeros pradžioje, tada jie vartojo įvairias tabletes, kad galėtų visą naktį groti. Įpusėjus 60-iems, Angliją apėmė įvairių narkotinių medžiagų, tame tarpe ir haliucogenų, vartojimo mada. Žargono kalboje jų pavadinimai skambėjo gan patraukliai: „French Blues“, „Purple Heart“, „Black Bombers“ ir „Yellow Submarine“ (gal po šios substancijos Bitlai panoro taip pavadinti dainą? – Dino past.). Rūkydavo hašišą, kurį susukdavo į „joint“ ‘ą (jis buvo labiau paplitęs tarp emigrantų iš Vakarų Indijos) – jį Bitlai pirmą kartą paragavo 1964-ais. Netrukus atsirado nauji narkotikai – LSD ir heroinas. 65-jų pradžioje Džordžas, Patti, Sintija ir Džonas patyrė LSD poveikį pas savo draugus, iš pradžių net nežinodami, ką jiems davė. Tais laikais britų policija ypatingą dėmesį skyrė kovai su narkotikų platintojas bei vartotojais, nes galiojo dar karalienės Viktorijos laikais priimti griežti antinarkotiniai įstatymai. Vėliau (beje ši situacija tęsiasi iki mūsų laikų), į marihuaną pradėta žiūrėti pro pirštus.

** Šis siurrealistinis filmas buvo filmuojamas Austrijoje, Anglijoje ir Bahamų salose. Po filmo premjeros Bitlus pakrikštijo „naujais broliais Marks“ – iš tiesų Bitlai prieš filmavimąsi gerai išstudijavo brolių Marksų filmą „Anties sriuba“ ir stengėsi būti į juos panašūs. Būtent tuo metu Džordžas susidomėjo indų filosofija ir pradėjo mokytis groti sitaru. Kaip vėliau pasakojo liudininkai, režisierius Ričardas Lesteris galėdavo filmuoti tik iki pusiaudienio, kadangi vėliau su Bitlais buvo neįmanoma dirbti – jie prisirūkydavo marihuanos ir po dvyliktos su jais buvo sunku susikalbėti. Kai tik atsirasdavo laisva akimirka tarp filmavimų, būdavo susukami „džointai“. Lesteris praleisdavo daug laiko, bandydamas juos atgaivinti. Atsitikdavo taip, kad po audringos nakties vaikinai, atėję į filmavimo aikštelę, nesuprasdavo, ko iš jų norima ir visiškai nereaguodavo į režisieriaus grasinimus, o tik be perstojo juokėsi.