RSS

Mėnesio archyvas: gegužės 2017

JIMI HENDRIX EXPERIENCE

1967-jų gegužės 12 dieną pasaulis išgirdo iki tol negirdėtus garsus. Bažnyčiose buvo atliekami egzorcizmai, bobutės meldėsi ir laukė Apokalipsės raitelių, prie bankų nutįso eilės, parduotuvėse nuo lentynų buvo šluojama viskas… Kas gi atsitiko?

Grupė „Jimi Hendrix Experience“ išleido debiutinį albumą.

Tai buvo vienas iš trijų albumų, kurie mano jaunoj galvelėj apvertė viską aukštyn kojom. Pripratusiam prie švelnių Bitlų, The Monkees ir Bee Gees „meliodijų“, garsai, sklindantys iš pirmojo Džimio disko, buvo lyg iš paralelinio pasaulio. Kitus du diskus – Doors ir Janis su Didžiaisiais Broliais išgirdau pas Jonuką, Žaliakalnyje, kai su Džyza vieną vakarą užsukom pas jį. Krūvelėj plokštelių, kurią parodė šeimininkas, buvo ir šie trys superiniai albumai. Vėliau daug kartų klausiausi Hendrikso debiutinio albumo ir kiekvieną kartą stengiausi suprasti, kaip tokius garsus įmanoma išgauti. Pasirodo, įmanoma. Dar ir šiandien, praėjus 50-čiai metų po albumo išleidimo, negaliu sau įvardinti, kas gi Hendrikso muzikoje tokio ypatingo ir nepakartojamo mane taip pakerėjo?

Šio albumo pasirodymą galima priliginti stichinei nelaimei. Tai buvo gaisras, kilęs roko muzikos pasaulyje ir iš esmės jį pakeitęs. Trys ilgaplaukiai muzikantai skleidė tokią energiją, kuri išsprogdindavo smegenis. Plokštelės muzika nepakartojama. Stulbinantis faktas – tokia daugybė nuostabių garsinių efektų buvo įrašyta su keturių takelių magnetofonu. Tai padarė Džimio nuolatinis garso režisierius Edis Krameris.

Jau iš pirmų albumo garsų jauti, kad bus kažkas tokio labai stipraus. Albumą pradeda daina „Purple Haze“, už kurią XV-XVI a. „šventoji“ Inkvizicija būtų pasiuntusi autorių ant laužo. Ispanai pasakytų, jog tai šėtono apsireiškimas muzikoje: pradžioje gitara ir bosas groja taip vadinamą tritonį, kas inkvizicijos fanatikams buvo tas pats, kas belstis pas šėtoną.

Vienintelė disko kompozicija, kurios autoriumi nebuvo Džimis – visų mylima „Hey Joe“. Būtent dėka šiai dainai Džimis 1967 metais buvo pakviestas į Monterėjaus festivalį. Festivalio organizatoriai net neįtarė, kokį egzorcizmą scenoje surengs mažai žinomas juodaodis gitaristas.

Jam dar būnant gyvam plokštelių išleista nedaug, tačiau jose Hendriksas „padėjo pamatus, škia“  viso to, ką vėliau grojo ir groja dabar viso pasaulio gitaristai. Džimis buvo absoliučiai Pirmas! Kai roko muzikos gerbėją klausia apie sunkaus roko žvaigždes, iškart pasigirsta Led Zeppelin, Deep Purple ir Black Sabbath gitaristų vardai. Beprasmiška lyginti Peidžą su Blekmoru, o Malmstiną su Stivu Vejumi: visiems jiems Hendriksas turėjo įtakos, ką jie ne kartą patys pripažino. Bene porą gitaros virtuozų yra išsitarę, kad jiems apsireiškė Džimis ir jie staiga pradėjo puikiai groti.

Kad roko muzika be Hendrikso būtų kitokia – faktas. Bet kokia? Niekas šito negalėtų pasakyti. Nenuginčijamas faktas yra tai, kad Džimis Hendriksas pakreipė roko muziką nauja kryptimi, o visi kiti eina paskui jį.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo gegužės 26, 2017 mėnesio albumas

 

Country Joe & The Fish

Daugeliui mano kartos žmonių, gyvenusių anais įdomiais laikais, grupė Country Joe & The Fish asocijuojasi su flower power judėjimu ir psichodelinės muzikos eros pradžia. Beje, debiutinis komandos albumas išleistas mėnesį iki garsiojo, „praplėtusio sąmonę“  Bitlų „Seržanto Pipiro“ bei „Meilės Vasaros“ pradžios. Pats grupės pavadinimas buvo sudarytas iš dviejų politinių klišių: 40-jų Amerikoje „Country Joe“ buvo pravardžiuojamas Stalinas, o „fish“ atsirado iš pirmininko Mao posakio apie tai, kad tikras revoliucionierius „valstiečių tarpe jaučiasi kaip žuvis vandenyje“.

Country Joe & The Fish įkūrė vokalistas „Kantri Džo“ Makdonaldas ir gitaristas „Žuvis“ Baris Meltonas: abu muzikantai (sprendžiant iš pravardžių) nuo pat gimimo turėjo „kairuolišką“ pakraipą. Muzika, o ypač dainų tekstai aiškiai rodė, kokiai klausytojų auditorijai yra skiriami. Reikia pradėti nuo to, kad Makdonaldo tėvai davė jam vardą Džozefas, tokiu būdu pagerbdami Staliną (matau kaip persikreipė kai kurių uolių tautiečių-„istorikų“ fizionomijos). Taip, taip gerbiamieji – nūnai tokia informacija yra slepiama, bet Antrojo Pasaulinio karo metu „tautų vadas“ buvo populiarus ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Amerikoje, kur jį draugiškai vadino „Country Joe“.

Netieskit piršto link „esc“ klavišo – šis straipsnis ne apie komunistus (nebent jau jus krato vien nuo šito žodžio…). Taigi, Džozefo tėvai ne šiaip simpatizavo Stalinui – jie abu buvo Komunistų partijos nariai. Negana to, motinos mergautinė pavardė buvo Plotnik, jos žydiškos šaknys buvo Rusijoje (dabar regiu kaip panižo nagai „kremliaus agentų“ gaudytojams…). Tačiau prasidėjus „šaltajam karui“ ir senatoriaus Makarčio inicijuotai „raganų medžioklei“, Makdonaldo tėvai buvo priversti atsisakyti savo įsitikinimų ir išvažiuoti iš Vašingtono į saulėtą Los-Andželą. Taigi, nuo politinio persekiojimo kentėjo ir komunistai…

Baris Meltonas turėjo dar gilesnes šaknis Rusijoje: jo močiutė kilusi iš Sibire gyvenusios valstiečių Gorbunovų šeimos. Šeima priklausė molokanų religinei sektai, kurią iki pat Aleksandro I valdymo laikų persekiojo carinė valdžia. Norėdamas išvengti sūnų paėmimo į karinę tarnybą, šeima nutarė bėgti į Kiniją. Charbine jie sužinojo, kad renkami darbininkai į Havajus. Šeimai pasiūlė už darbą Honolulu didelius tais laikais pinigus – rublį į dieną (pagal tuometinį rublio ir dolco kursą). Po keleto metų kūprinimo Havajuose Gorbunovo duktė, būsimoji Bario močiutė, ištekėjo už amerikiečio jūreivio ir iškeliavo į San-Franciską. 1953 metais, kai tironas užsilenkė, ji labai verkė, nes manė, kad Stalinas buvo Rusijos gelbėtojas ir nešė tautoms saulę…

1965-siais šie du išeivių iš Rusijos palikuonys – „Kantri Džo“ Makdonaldas ir „Žuvis“ Baris Meltonas dalyvauja protesto prieš karą Vietname judėjime. Štai taip, Vatsonai.

Niekas negali pasakyti kada, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis grupė gavo stambios įrašų kompanijos palaikymą ir pasirašė kontraktą. Žinoma tik, kad albumas „Electric Music for the Mind and Body“ buvo 67-jų vasarį per savaitę įrašytas studijoje Sierra Sound Laboratories.


Albumą prodiusavo neeilinė asmenybė – Semiuelis Čartersas. Tai buvo ne šiaip muzikinis prodiuseris, bet ir rašytojas, muzikos istorikas, muzikantas ir poetas. Jis karštai nepritarė karui Vietname ir su entuziazmu ėmėsi prodiusuoti tokią pat, kaip kaip ir jis, politiškai angažuotą komandą. Semiuelis Čartersas prodiusavo visus „Country Joe…“ albumus nuo 1966 iki 1970-jų, kai, pasipiktinęs Amerikos agresija Vietname, paliko šalį ir persikėlė gyventi į Švediją.

Albumo dainos aštriai kritikuoja tuometinę valdžią.  Vienoje dainoje Džo siūlo išsiųsti prezidentą Lindoną Džonsoną pataisos darbų į  rančą Teksase, kur „priversim jį valgyti gėles, taip, ir paimti truputį rūgšties…“ Tiesa, vaikinai norėjo į šį albumą įtraukti  ir  dainą, kuri vėliau tapo jų vizitine kortele ir antikarinio protesto himnu. Tačiau Čartersas atkalbėjo juos traukti tokią radikalią dainą į debiutinį albumą, būgštaudamas, jog naujos nežinomos grupės albumas gali būti „užbanintas“ dėl politinių priežasčių. Ir ne tik albumo gali laukti toks likimas – gali būti uždrausti visi koncertai, o radijo stotys – blokuoti jų muziką.

 

Tačiau debiutinis albumas tapo labai populiarus ir daina neliko pamiršta. Ji tapo antrojo  albumo „Feel Like I‘m Fixin‘ To Die“ tituline daina. Daina vadinosi taip pat, kaip ir albumas, tačiau pernelyg ilgas pavadinimas buvo sunkiai įsimenamas, todėl ją pradėta vadinti „Vietnamo daina“.

Tais laikais albumai buvo įrašomi gyvai: chebra ateidavo į studiją (kur paprastai būdavo valandinė taksa) ir „ant greičio“ įrašydavo visa, ką sukūrę. Retai kada buvo naudojamas „makijažas“, nebent klientas norėdavo įdėti kokį spec. efektą. Tad štai tokio stachanovietiško darbo rezultatas: tarp pirmo ir antro „Country Joe & the Fish“ albumų išleidimo buvo tik 30 dienų laiko tarpas!

Tą „meilės vasarą“ grupė iš hipių sostinės darė milžinišką įtaką jaunimui visame pasaulyje. Be jokios abejonės, kažkas iš to pasidarė krūvas dolcų… o abu albumai dvejiems metams įsitvirtina amerikiečių Top 40 sąrašuose. Albumai albumais, o titulinė antrojo disko daina gyveno savo nepriklausomą gyvenimą ir apogėjų pasiekė 69-jų vasarą Vudstoke.

Kantri Džo Makdonaldas atliko ją, pritariant akustinei gitarai. Šis pasirodymas nebuvo planuojamas. Dėl blogo oro daug grupių negalėjo pasiekti scenos, tad organizatoriai, pamatę šalia scenos besišlaistanti Makdonaldą,  įsikibo jo ir pradėjo įkalbinėti „užkišti“ spragą, susidariusią festivalio programoje. Įkalbinėti teko ilgai – Džo drovėjosi milžiniškos, vos ne pusės milijono klausytojų auditorijos ir sakė, jog neturi savo gitaros. Jam be žodžių buvo įteikta „Yamaha FG 150“. Kita Kantri Džo „atmazkė“ buvo: „aš negaliu groti, kai gitaros neprilaiko diržas“. Diržo nerado, todėl buvo panaudota virvė ir taip jis buvo išstumtas prieš auditoriją. Pradžioje muzikanto vos neparalyžavo šimtatūkstantinės žmonių minios,  kuri jį supo iš visų pusių, vaizdas. Tačiau jis greitai susiorientavo, kad mažai kas kreipia į jį dėmesį, ir nusiramino. Minios apšildymui vietoj žodžio „fish“ jis sugalvojo kitką:

Sakykit F! – minia entuziastingai atsako: F!

Sakykit U! – U!

Sakykit C! – C!

Sakykit K! – K!

Kas išeina? – Minia džiaugsmingai atsako: Fuck!

Ir taip penkis kartus.

Dabar tūlas pradinukas pasakytų: o kas čia tokio, ble? Ir jis teisus – „fakai“ dabar skamba visur ir puikiai dera su rusiškais. Taigi. O tais visuotinos „Make Love – Not War“ laikais „fakas“ skambėjo kaip protestas puritoniškam isteblišmentui. Vėliau žurnalistai, buvę ten, rašė, kad šis šūkis iš pusės milijono jaunų gerklių buvo „krūčiausias“ Vudstoko festivalio momentas.

Bet grįžkim prie albumo. Amerikietiškame tiraže buvo ir žaidimas „Fish Game“ –  paprastas stalo žaidimas su kauliuku ir ėjimais nužymėtu keliu. Žuvų ten nei kvapo; pataikęs į vieną langelį, turi ką nors sudainuoti, į kitą – turi ką nors pabučiuoti… Yra labai įdomūs langeliai: tu areštuotas – praleidi ėjimą kalėjime. Mėgstamiausias žaidėjų langelis buvo „Acid Trip“: pataikęs į jį, gauni du papildomus ėjimus. Šiuo metu oficialus Country Joe & The Fish saitas siūlo šį žaidimą pažaisti “online“.

Albumas įtrauktas į knygą „1001 albumas, kurį reikia pasiklausyti, kol nenumirei“. Ir ne tik paklausyti, bet ir įsigilinti į dainų tekstus. Jie yra aktualūs ir šiandien, tik šalies pavadinimą reiktų pakeisti iš „Vietnamas“ į „Serbija“, „Irakas“, „Libija“ ar „Sirija“, o „red“ ir „commies“ – į „tarptautinį terorizmą“. Baubai kaip tai nesibaigia šiam pasauly. Nėra tų- išgalvosim kitus…

Nagi, pirmyn, dideli ir stiprūs vyrai,

Jūsų pagalba vėl reikalinga Dėdei Semui,

Jis papuolė į bėdą, ten, Vietname.

Mesk šalin knygas ir imk šautuvą į rankas-

Mums teks pavaryt.

Ir viens, du, trys!

Dėl ko kariaujam?

Neklausk manęs, man nusispjaut,

Sekantis sustojimas Vietnamas.

Ir penki, šeši, septyni-

Atidaryk rojaus vartus,

Nėra laiko klaust kodėl.

Ups! Mums visiems teks mirti.

Nagi, pirmyn generolai, greičiau,

Pagaliau puikus šansas,

Atvykti ir patvarkyti raudonuosius-

Geras commie – miręs commie!

Ir taika bus tada,

Kai išsiųsim juos visus

Į aną pasaulį.

Ir viens, du, trys…. 

Nagi, pirmyn, Volstryte, nestabdyk!

Tai labai dinamiškas fondas –  karas,

Galima padaryt gerą pinigą.

Duosim viską,

Tikėkim ir melskim, kad numestų bombą.

Numes ant Viet Kongo

Ir viens, du, trys….

Nagi, pirmyn, šalies motinos,

Ruoškit savo vaikus į Vietnamą.

Pirmyn, tėvai, be abejonių

Siųskit juos, kol dar nevėlu!

Būk pirmas savo rajone,

Gavęs savo berniuką medinėje dėžėje.

Ir viens, du, trys……    

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo gegužės 14, 2017 mėnesio albumas

 
 
%d bloggers like this: