RSS

Mano gyvenimas su Džonu 12-ji dalis. Džono Lenono pirmosios žmonos Sintijos prisiminimai

03 Kov

Porą kartų Džonas norėjo, kad likčiau pas jį ir neičiau nakvoti pas Astrid. Miegodavom ant jo viengulio gulto. Virš mūsų  nuo vieno šono ant kito vartėsi ir kažką murmėjo Džordžas…

„The Top Ten Club“, kuriame vaikinai grodavo vakarais, buvo „smūginė“ vietelė. Ten nebuvo nieko panašaus į Londono diskotekų intymumą.(…) Ryškios šviesos, sklindančios nuo lubų krito ant margos publikos. Nepilnamečiai, apsirengę pagal paskutinę madą, trynėsi šalia banditų, jūreivių ir bundesvero kareivių.(…) Dažnai kildavo muštynės – tokiais atvejais vokiečių policija, visiškai nepanaši į mūsų britų „bobbies“, išvaikydavo įsismarkavusius su specialiųjų būrių uolumu. Sulėkdavo kelios policininkų mašinos, savo kaukiančiomis sirenomis  keldamos baisų triukšmą; pareigūnų uniformos buvo labai panašios į esesininkų,- žodžiu, vaizdelis buvo šiurpus. Kiekviena avantiūra buvo kaip mat nuslopinama, beje, kaltininkams nesipriešinant. Baldai klube daugiau priminė gamyklos valgyklą, nei pasilinksminimo įstaigą. Įvertinus faktą, jog kasnakt kas nors būdavo sulaužoma, savininkui neapsimokėjo keisti interjero į prabangesnį. Štai tokioj atmosferoj ir tokiomis sąlygomis vaikinai kalė pinigą ir kaupė patirtį tais ankstyvais, „edukaciniais“ metais.

Top Ten

Patalpa, kurioje gyveno, skyrėsi nuo ankstesnės, kaip žemė nuo dangaus, ir buvo dar baisesnė skylė. Turėjo vieną bendrą kambarį apie tris su puse kvadrato. Pamenu, kad sienos buvo nudažytos kažkokia niūria ir šlykščia tamsia spalva; vienintelis langelis buvo mikroskopinio dydžio, tačiau ir per jį kaži ko nepamatytum, nes už jo buvo laiptinė, kuri vedė į klubą. Vaikinų gyvenimas buvo panašus į veislinių vištų: miegas-darbas, darbas-miegas, kažkurio momentu greitas valgis, kad nemirtų badu. Miegojo dviejų aukštų gultuose, kurie užėmė didesnę kambario dalį,- visa tai atrodė labai prastai. Nepaisant to, jie buvo laimingi kaip niekad. Vienintelis, kas nepritapo prie kitų, buvo Pitas Bestas. Iš tiesų, būgnais jis grojo gerai, tačiau savo charakteriu jis nekaip neprisitaikė prie kolegų. Nors ir neblogas draugas, tačiau buvo atsiskyrėlis, skiriantis sau mylimam daugiausiai laiko.(…)

Paul on piano

Palyginus su vaikinais, aš gyvenau karališkai: puikiame kambaryje, viršutiniame Astrid tėvų namo aukšte. Kiekvieną vakarą važiuodavom su Astrid į Hamburgo centrą jos mažu automobiliu ir atvažiuodavom į klubą tuo metų, kai vaikinai pradėdavo savo naktinę pamainą. Didelėj estradoj nebuvo nieko, tik „Bitlai“, jų stiprintuvai ir instrumentai. Aprangai jie nekėlė jokių reikalavimų, o publika juo labiau. Iš jų buvo reikalaujama tik vieno – savo grojimu ir dainavimu turėjo įkaitinti liaudį. Alkoholis ir skatinamieji tapo įprastų reikalu jų naktiniame gyvenime. Galėjo be pertraukos groti valandą arba dvi, po to buvo penkiolikos minučių pertrauka. Be gėrimų ir miltelių  būtų kritę negyvi  nuo įtampos, nes groti turėjo iki trečios nakties, kol klubo neuždarydavo. Astrid, Dorotė ir aš sėsdavom arti estrados ir mus užgriūdavo muzika, kuri, reikia pripažinti, kiekvieną vakarą darėsi vis brandesnė. Stebino, kaip vaikinai susitvarko su įsisiautėjusia publika savo replikom, kurias laidydavo maišyta anglų-vokiečių kalba. Visa tai buvo daroma su didele doze pašaipos, kuri buvo adresuota bukiems prisigėrusiems vokiečiams, nesuprantantiems, kad iš jų šaipomasi. Vieną vakarą Džonui kažkas užėjo: krisdavo ant scenos grindų, apimtas isteriškų traukulių. Prieš tai buvo susipylęs į vidų tiek alkoholio ir miltelių, kad prarado savikontrolės jausmą. Jos liko tik tiek, kad dar sugebėjo groti gitara (nors tai galėtų daryti ir miegodamas). Ta įsimintina naktis baigėsi tuo, kad mano Džonas atsisėdo ant scenos krašto, siūbuodamas į šonus, ant kaklo užsidėjęs klozeto dangtį, vienoj rankoj laikydamas gitarą, o kitoje alaus butelį, nesuprasdamas, kas vyksta aplinkui.(…)

hey hey hey

Kiekvieną laisvą valandėlę eidavom pas Džoną, įlįsdavom į vonią, kuri buvo įrengta viršutiniam aukšte, plepėjom ir mylėjomės. Porą kartų Džonas norėjo, kad likčiau pas jį ir neičiau nakvoti pas Astrid. Miegodavom ant jo viengulio gulto. Virš mūsų nuo vieno šono ant kito vartėsi ir kažką murmėjo Džordžas. Likęs trejetas irgi knarkė ir kažką per sapnus murkė. Mums būdavo labai sunku sulaikyti krizenimą ir nepažadinti tų „miegančių gražuolių“. Kambarėlyje buvo mažai vietos, kojinių kvapas anaiptol nepriminė parfumų kvapo, šalimais nebuvo nei tualeto, nei vonios, taigi matot, kaip stipriai aš turėjau mylėti Džoną.

Baimės ir pokyčiai

Tuo metų mūsų santykiai su Džonu buvo kuo puikiausi, bet tarp Polo ir Stiuarto tarsi katė perbėgo. Polas prikišdavo jam talento stoką ir tai, kad nešioja akinius nuo saulės, bet iš tikrųjų tai buvo tik pretekstas, kad įkasti kolegai. Stiuartas buvo labai jautrus, mėgo ramybę ir dažnai praleisdavo Polo kabinėjimąsi pro ausis, tačiau kartais reikalas baigdavosi muštynėmis. Viskas prasidėjo nuo dviejų asmenybių konflikto, o iš tiesų Polas duodavo laisvę savo nusivylimui: jam nusibodo groti ritmine gitara kartu su Džonu. Bet kokia kaina norėjo praplėsti savo įgūdžius, grojant bosine gitara.(…)

Stiuartas suprato, jog niekada nebus geras gitaristas ir blaivus protas jam kuždėjo grįžti prie pamirštos dailės. Kaip bebūtų, visas jo gyvenimas pasikeitė susitikus su Astrid. Jie buvo kaip du vandens lašai: panašiai rengdavosi, miegojo ir gyveno sau. Jau pati mintis, kad reikės grįžti į Angliją be Astrid buvo tokia absurdiška, jog penktasis „Bitlas“ tyliai ir ramiai paliko grupę.(…) Nusprendė likti Hamburge ir apsigyventi pas Astrid, jos mamos bute. Įstojo į vietinę Dailės akademiją – jam prognozavo puikią dailininko karjerą. Dailės profesorius Eduardo Paolozzi* labai susidomėjo jo darbais ir Džono draugo laukė rožinė ateitis.(…)stuart-sutcliffe_004

stuart_astrid_kiss

Po trumpų atostogų Liverpulyje, Džonas vėl grižo į Hamburgą. Dabar uždirbdavo tiek, kad galėjo padėti tetai Mimi ir iš pradžių viskas atrodė puikiai. Aš įsidarbinau Woolworth prekybos centre ir kai tik atsirasdavo laisva minutė, padėdavau Mimi namuose.(…) Be didesnių problemų išlaikiau egzaminus ir eiliniu išbandymu man turėjo tapti mokyklinė praktika, kuri kėlė nerimą ir baimę. Jaučiau baisų jaudulį vien pagalvojus apie tai, jog atsidursiu viena prieš visą klasę vaikų ir turėsiu juos išmokyti ko nors protingo. Didžiausias palaikymas man tuo metu buvo Džono laiškai, kupini meilės ir švelnumo.

* Eduardo Paolozzi buvo vienas iš Stiuarto mylimiausių teptuko meistrų dar nuo Liverpulio laikų. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, Paolozzi  Hamburgo Dailės akademijos rektorato buvo paskirtas Stiuarto globėjų. Dar kurį laiką Stiuartas grojo su „Bitlais“ (nors jį ir kankino smarkūs galvos skausmai), pasidalindamas su Polu bosine gitara. Būtent tada Polas nusipirko naują, savo išvaizda primenančią smuiką „Hofner“ firmos gitarą, kuriai liko ištikimas ilgus metus. Tuo pat laiku Liverpulyje pradėjo atsirasti daugybė grupių, kurios grojo taip vadinamu „Mersey sound“ stiliumi, ir pradėtas leisti muzikinis žurnalas „Mersey Beat“, kurio puslapiuose buvo išspausdintas Džono Lenono straipsnis „Trumpas ekskursas apie abejotiną „Bitlų“ atsiradimą, paremtas Džono Lenono laiškais“. Taip „MB“ pradėjo plačiai informuoti apie „Bitlų“ nuotykius Hamburge ir jų karjeros pradžią Liverpulyje.

mersey beat 1

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo kovo 3, 2013 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: