RSS

Mano gyvenimas su Džonu 13-ji dalis. Džono Lenono pirmosios žmonos Sintijos prisiminimai

17 Kov

Netrukus sužinojau man paskirtą praktikos vietą, bet tai manęs nepradžiugino. Ta vieta buvo Garstono vidurinė mokykla, esanti  tuo metu chuliganiškiausiame rajone visame Liverpulyje. Joje mokėsi vaikai nuo dvylikos iki šešiolikos metų ir aš su baime pagalvodavau, jog didžiausia jų dalis bus būtent tie nevaldomi ir isteriški „Bitlų“ fanai. Jaučiausi vieniša – Džonas buvo Hamburge,  mama Kanadoje, o teta nelabai domėjosi mano pergyvenimais ir baimėmis.(…)

the top tenKartu su kolegomis mokiau vyresnius vaikus, bet netrukus teko dirbti ir su pradinukais, kas man labiau tiko. Visos baimės kažkaip savaime išgaravo ir paskutiniai mokslo metai man baigėsi pakankamai sėkmingai. Džono laiškai ateidavo neįtikėtinai reguliariai: “Brangioji Sintija, gal galėtum, mylimoji, atsiųsti dainų tekstus iš „ A Shot of Rhytm and Blues“ plokštelės? Tai neturėtų ilgai užtrukti“. Taigi, paklusniai eidavau į parduotuvę, pirkdavau reikalingą diską, po to ilgas valandas praleisdavau prie grotuvo, įvarydama aplinkiniams isterijos priepuolius, nes plokštelę reikėdavo sukti daug kartų, kad dainų tekstai būtu surašyti tiksliai. Jeigu kuri plokštelė man patikdavo dėl gražių dainų tekstų, siųsdavau ją Džonui, manydama, kad mano įvertinimas įtikins ir jį.

Kai pagaliau Džonas grižo į Liverpulį, mus užgriuvo tragiški įvykiai. Stiuartas mirė nuo auglio galvoje vos dvidešimt vienerių metų.* Mes visi žinojome, kad jis baisiai kentėjo nuo nuolatinių galvos skausmų ir nei vienas gydytojas nesugebėjo tų skausmų numalšinti. Skausmai jį taip varė iš proto, jog kartą jis net bandė šokti per langą. Laimei, Astrid tuo metu buvo šalia ir spėjo jį sučiupti. Stiuartas mirė jai ant rankų, kai greitosios pagalbos mašina vežė jį į Hamburgo ligoninę.(…) Mane užplūdo prisiminimai – galvojau apie jų pirmus susitikimus, kurių iniciatoriumi buvo Stiuartas ir kaip jis laukdavo jos su balta rože rankose… Jie neturėjo jokių kalbos problemų. Tarp jų sužydėjo nuostabi meilė, kupina džiaugsmo, deja, ji buvo tokia trumpa… Prieš pat mirtį Stiuartas labai daug tapė ir, manau, jeigu būtų likęs gyvas, galbūt būtų garsus dailininkas.(…) Vaikinai, dar netikėdami tuo, kas atsitiko, išvažiavo į draugo laidotuves. Astrid buvo it šešėlis ir nors jos vidinė jėga veikė mus raminančiai, bet mes supratom, kad ji tuo momentų norėtų numirti kartu su juo…

Astrid

Buvom labai sukrėsti Stiuarto mirties, bet turėjom susiimti ir gyventi toliau. Vaikinai turėjo trečią kartą išvažiuoti į Hamburgą, tikėdamiesi, kad dabar viskas bus kitaip, kita vertus, reikėjo dirbti ir užsidirbti. Hamburge turėjo dirbti pas tokį Manfredą, klubo „Star-Club“, kuris buvo tame pačiame Reeperbahn rajone, savininką. Jiems pasiūlė geresnį atlygį ir geresnį butą, kuris, palyginus su ankstesniuoju, atrodė it „liuks“ apartamentai. Džonas man parašė, kad ten net yra atskiras dušas.(…)

outside star-club

Kai „bitlai“ gyveno Hamburge, Astrid darė labai daug jų nuotraukų. Mėgo juos fotografuoti ir būtent ji pakeitė jų imidžą. Iš tiesų vaikinai nepakeitė savo fanams pažįstamos „kietuolių“ išvaizdos ir elgsenos, bet Astrid pabrėžė jų maištingą išvaizdą, aprengdama tamsiomis odinėmis kelnėmis ir odinėmis striukėmis. Būtent ji patarė vaikinams pakeisti šukuosenas, kurios tapo jų firminiu ženklu.(…) To laikotarpio juodai-baltose fotografijose „Bitlai“ atrodė gan niūrokai – niekada nesišypsojo į objektyvą. Man rodos, šypsodavosi tik Polas, nes buvo apsigimęs diplomatas. Pavojingose situacijose tiesiog išsinerdavo iš kailio, bet viską išspręsdavo taikiai, kitaip, nei Džonas, kuris nieko nedarydavo prieš savo valią. Džordžas, atvirkščiai, iš prigimties buvo ramaus charakterio džiūsna, visą dėmesį skirdavęs muzikai. Grojimas ir buvimas grupės nariu jam suteikdavo laimę ir visada pripažindavo Džono autoritetą. Kiekvienoj situacijoj Džonas buvo lyderis, nors jo niekas į tas pareigas nerinko.

at Cavern

Kai kontraktas Hamburge pagaliau pasibaigė, vaikinai grižo į Liverpulį, kur prisiekę grupės fanai pasitiko visą ketveriukę kaip didvyrius. Garsus muzikinis klubas „The Cavern“ garsėjo kaip džiazo klubas, tačiau Liverpulio „beat“ grupės tapo tokios populiarios, jog klubo savininkas Rėjus Makfolas suprato, kad jam būtų naudinga išnaudoti šį roko bumą. Grįžę į gimtąjį miestą, vaikinai gavo pasiūlymą surengti kelis koncertus šiame klube. Dar būdami Hamburge „Bitlai“, kaip akompanuojanti Toniui Šeridanui grupė, įrašė plokštelę „My Bonnie“ vokiečių prodiuseriui Bertui Kempfertui.(…) Singlą, kuriam prognozavo sėkmę, mažai kas girdėjo iki tol, kol „The Beatles“ netapo grupe numeris vienas Liverpulyje.

Nebuvo antro tokio klubo su tokia ypatinga atmosfera, kaip „The Cavern“. Buvo įsikūręs Mathew Street – siauroje, akmenimis grįstoje gatvelėje, pačiame prekybinio rajono centre. Čia buvo apstu sandėlių, sunkvežimių ir šiukšlių. Klubas buvo įrengtas vieno iš tų sandėlių rūsyje.

cavern

Koncertai, kurie vykdavo vakarais, susilaukė milžiniško atgarsio. Jaunimas, studentija, pardavėjai, darbininkai ir moksleiviai – visi nekantraudami būriavosi ant siauro šaligatvio, kad gautų dozę tokių garsų, kurių lig to momento negirdėjo. Tik pasigirdus pirmiems garsams, visa ši žmonių masė tapdavo vienu kūnu. Atrodė, kad sienos ir lubos kažkur nutoldavo ir pasilikdavo tik minia žmogiškų būtybių – įkaitintų iki raudonumo, rėkiančių iki užkimimo, pulsuojančių pagal ritmą, apimtų ekstazės ir išsikraunančių visas sukauptas emocijas. „Bitlai“ kiekvienam buvo numeris vienas. Sužadindavo publiką savo muzika, emocijomis ir seksualumu, pasiimdavo su savimi į kelionę, o kai kelionė pasibaigdavo, palikdavo juos ties visišku išsekimu. Nieko panašaus anksčiau nemačiau. Scena klube buvo nedidelė ir joje tilpdavo pianinas, stiprintuvai, mikrofonai ir būgnai. Konferansjė Bobas Vuleris, kompetentingas ir atsidavęs savo darbui vyriškis, pristatydavo publikai atskiras grupes ir darydavo tai ypatingai stilingai ir profesionaliai.(…)

* 1961 metais, per Kalėdas, Stiuartas atvažiavo į Liverpulį kartu su Astrid. Paaiškėjo, kad su galvos skausmais atsirado ir trumpalaikiai regėjimo praradimai bei apalpimai. Vietiniai specialistai rekomendavo peršviesti kaukolę, bet kadangi šios procedūros reikėjo ilgai laukti, porelė grižo į Hamburgą. Stiuartas netikėjo, kad tai yra rimta liga, manė, jog tai nuo per didelio darbo krūvio. 62-jų vasarį ir kovą galvos skausmai paūmėjo, tačiau vokiečių specialistai nieko nerado. Tuo metu jis daug tapė ir dažnai rašė Džonui laiškus. Viename laiške jis rašė, kad laukia vaikinų sugrįžtant į Hamburgą ir kad balandį bus atidarytas naujas klubas „Star-Club“. Jo savininku buvo Manfredas Vaislederis, impresarijus, biznesmenas ir gangsteris viename asmenyje.

Balandžio 10-ą Stiuartas pasijuto blogai ir Astrid iškvietė greitąją. Pakeliui į ligoninę Stiuartas mirė ant jos rankų. Tą pačią dieną Džonas, Polas ir Pitas išskrido į Hamburgą (Džordžas gripavo ir į Hamburgą kartu su Brajanu Epstainu atskrido po dviejų dienų). Skrodimas ir sudėtingi tyrimai parodė, kad Stiuarto smegenyse buvo auglys, be to, buvo deformuota kaukolė. Priežastis, ko gero, buvo muštynės, į kurias įsivėlė po grupės koncerto prieš tris metus. „Bitlai“ buvo nepaprastai prislėgti draugo mirties, o ypač Džonas – jis net paprašė Stiuarto motinos atiduoti jam bičiulio kaklaskarę, kurią jos sūnus nešiojo būdamas gyvas.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on kovo 17, 2013 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: