RSS

Electric Light Orchestra debiutui- 45!

11 Lap

435145_01

Vieną gražų 60-jų pabaigos rytą grupės „The Move“ atamanas Rojus Vudas pabudo su mintim apie naują grupę, kurioje „pirmu smuiku“ grotų violončelės, kontrabosai, smuikai, mediniai ir variniai instrumentai. Trumpai tariant, kilo noras suteikti roko muzikai klasikinį skambėjimą su (kaip sakydavo mūsų kolkoze)  „dūdom ir skripkom“. Kaip žinia, „dūdinį-skripkinį“ judėjimą pradėjo Bitlai. Ši idėja patiko ir  jo draugui Džefui Lynui, kuris tuo metu grojo komandoje „The Idle Race“. Lyg tyčia, tuo metu „The Move“ vokalistas Karlas Veinas „dėjo ant visų“ ir dingo, tad Džefas entuziastingai priėmė Vudo kvietimą užimti vokalisto vietą.

Porelė susikoncentravo ties nauju projektu ir netrukus pasirodė pirmas naujos grupės „Electric Light Orchestra“ singlas „10538 Overture“. Taip prasidėjo debiutinio albumo įrašymas, tačiau idėjos realizacijai pritrūko svariukų. Buvo nuspręsta: „The Move“ išleidžia dar du albumus, taip finansuodama „elektrikų“ projektą.

Bet pavojus naujai komandai prisėlino iš netikėtos pusės: Rojaus ambicingas planas paversti roko grupę į dešimties muzikantų kapeliją susidūrė su natūraliomis kliūtimis –  dūdorių-skripkorių trūkumu. Ne, sugebančių padūduoti kaimo pabe netrūko, bet mokančių  meistriškai ištraliuoti kokią Bacho kantatą No.197  nebuvo apsčiai. Vudas & Linas & Co patalpino skelbimus muzikiniuose žurnaluose, kad pastoviam darbui roko grupėje reikalingi profai –  dūdoriai-violončelininkai. Prierašas skelbė: „Vestuvių muzikantai nepageidaujami!“, matyt,  britai jau buvo atsikandę šios rūšies muzikos. Taigi.

Atsiliepė du profai: valtornistas Bilas Hantas ir smuikininkas Stivas Vulemas. Vunderkindas Vulemas, būdamas 11 metų kažkokiam jaunųjų talentų konkurse gavo auksinį medalį už puikų grojimą. Kitiems perspektyva trankytis po  Britanijos užkampius ir groti švilpiančių spuoguotų paauglių bandai pasirodė ne tokia viliojanti. Taigi, Roy Wood, Jeff  Lynn, Bev Bevan, Bill Hunt ir Steve Woolam įžengė į įrašų studija kaip „Electric Light Orchestra“, degdami noru pastatyti visą pasaulį ant ausų. Kaip vėliau tapo aišku, šitą procedūra labiausiai pavyko Amerikoj – jankiai, kuriems nauja komanda buvo pristatyta kaip „anglai vaikinai su dideliais smuikais“, akimirksniu nušluodavo nuo prekystalių visus išleidžiamus grupės diskus.

Tačiau pradėjus įrašinėti paaiškėjo,  jog sodriam ir galingam skambėjimui trūksta muzikantų, todėl į studiją su savo „dideliais smuikais“  buvo atkviesti sesijiniai muzikantai:  3 violončelininkai, du bosiniai gitaristai ir dar vienas smuikininkas. Kai muzika buvo įrašyta ir juosta buvo išvežta į diskų gamyklą, šitie naujai atėję  bičai nutarė pasilikti Rojaus & Lino bandoje. Kodėl jie žengė tokį rizikingą žingsnį? Istorija nutyli šį faktą. Dabar aišku, kad jie išsitraukė laimingą bilietą.

Taigi, debiutinis albumas buvo įrašytas, muz-žiniasklaida galando iltinius ruošdamasi sudraskyti roko naujokus,  radijo stotys grojo britų čartų  No.Uno –  Harisono „Saldųjį Valdovą“, o sotus nuo tų metų roko plokštelių derliaus pasaulis laukė, kuo gi nustebins naujasis britų produktas. Aš nesiruošiu rašyti traktato apie šio albumo muzikinius privalumus ar „pravalus“ – kiekvienas ELO fanas gali tai padaryti pats, kas neturi įrašų – Interneto platybėse gausu portalų, kuriuose galima perklausyti šitą diską. Peržvelgus 45-ių metų muzikinį kelią galima konstatuoti, jog grupė, suburta tęsti Bitlų tradicijas, su šia misija susidorojo.

Tačiau kai kurie įdomūs faktai apie šį albumą verti dėmesio. Britanijoje išleisto albumo pavadinimas buvo aiškus, bet amerikontai diską pavadino „No Answer“ ir tai sukėlė įvairių minčių. Puikiai žinom, kaip amerikiečių leidybinės firmos išmėsinėdavo Bitlų diskus: buvo keičiami pavadinimai, dainos, įėjusios į albumą, skyrėsi  nuo angliško plokštelės varianto kaip diena nuo nakties… Žodžių, totali trepanacija. Bet kas paskatino United Artists firmą pakeisti tokį paprastą pavadinimą – „Electric Light Orchestra“? Pasirodo, tą kartą buvo kaltos bobikes…  (žinot, reikėjo pataisyti makijažą, o dar čia kojinės akis nubėgo, o dar Harodse išpardavimas…) Vienžo, totalus išsiblaškymas ir pareigų neatlikimas. United Artists darbuotoja paskambino į ELO menedžerio Dono Ardeno (beje, Šaron Osborn tėvo) ofisą Londone ir pasakė, jog norėtų sužinoti pas poną Ardeną, kokiu pavadinimu išleisti albumą Amerikoje. Ragelį pakėlė Ardeno sekretorė, kuri bandė susisiekti su bosu per vietinį ryšį, bet boso nebuvo jo darbo vietoje ir sekretorė pasakė amerikietei: „Neatsako“ –„ No answer“. Amerikietė pagalvojo, kad tai ir yra pavadinimas ir paleido vinilų kepimo krosnį…

Kas dar? Albumo voko  viršelį dizainavo garsi Stormo Torgersono firma Hipgnosis. Pamenat Pink Floyd diskų viršelius? Čia irgi Stormo chebros darbas.

47b2a6358795b807e783596f4375b57e

Nors albumas ir pasirodė parduotuvėse per pačią Kalėdinių pirkinių karštinę, naujos grupės debiutas britų ant ausų nepastatė ir čartuose užėmė kuklią 32-ą vietą. Gaila, kad šis albumas buvo vienintelis Džefo Lino ir Rojaus Vudo bendras vaikas: 1972 metais Rojus paliko ELO, nes vienoje grupėje sunkiai susigyvena dvi ryškios kūrybinės asmenybės.
Ką gi, Džefo Lino gerbėjams šis debiutinis albumas atvėrė duris į simfo-roko pasaulį. O Vudas? Išleido keturis solinius albumus. Viskas.

 

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on lapkričio 11, 2016 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: