RSS

Kategorijų archyvai: mėnesio albumas

Electric Light Orchestra (No Answer) (1971)

1960-ųjų pabaigoje grupės “The Move” gitaristui, vokalistui ir dainų autoriui Rojui Vudui kilo mintis sukurti naują grupę, į kurios sudėtį įeitų styginiai instrumentai ir  suteiktų rokui klasikinės muzikos atspalvį. Šia idėja susidomėjo grupės „The Idle Race“ lyderis Džefas Lynas. 1970-jų sausį Džefas priėmė Vudo pasiūlymą prisijungti prie grupės. Buvo sąlyga, kad Lynas visą dėmesį skirs naujajam projektui. Jie įdarbino dar šešis muzikantus, grojusius styginiais instrumentais ir surengė repeticiją. Nepaisant didelių ambicijų, grupės skambesys vis tiek buvo panašus į „The Move“ saundą. Debiutinis albumas „The Electric Light Orchestra“ buvo išleistas 1971 m., o kūrinys „10538 Overture“ pateko į TOP-10 Anglijoje.

 Pabaigus įrašus,  prodiuseris norėjo išsiaiškinti debiutinio albumo pavadinimą, tad  liepė sekretorei paskambinti muzikantams. Ši niekaip negalėjo prisiskambinti vyrukams, todėl ant boso stalo paliko raštelį: „No answer“. Nusprendęs, kad taip vadinasi albumas, davė užsakymą jį tiražuoti. Po pirmojo disko tapo aišku, kad du tokie skirtingi kapitonai, Rojus ir Džefas, nesugebės suvaldyti „ELO“ laivo.

Vudas šią problemą išsprendė labai paprastai: jis paliko „elektrikus“ ir, į pagalbą atsikvietęs klavišininką Bilą Hantą ir violončelininką Hju Makdovelą, tęsė karjerą naujai įkurtame projekte „Wizzard“.

“Electric Light Orchestra“ išlieka ryškia žvaigžde klasikinio ir art-roko žvaigždyne. Nei Vudas, nei Lynas daugiau niekada nesukūrė kito panašaus albumo, nors Džefas nebuvo atsisakęs šios idėjos. „ELO“ karjera tęsėsi iki 1986 metų. Vėliau grupės muzikantų ir Džefo Lyno keliai išsiskyrė, prasidėjo ginčai dėl autorinių teisų į pavadinimą. Vyrukai ėmė koncertuoti, pasivadinę „Electric Light Orchestra part 2“, Džefas kūrė įvairius projektus su kitais atlikėjais. 2014 m. rugsėjo 14 d. per „BBC Radio 2“ laidą „Festival in a Day“ Džefui Lynui buvo pasiūlyta atlikti ELO kūrinius per koncertą Haid parke. Dėl tų pačių ginčų dėl autorinių teisių jis pakeitė pavadinimą į „Jeff Lynne’s ELO“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 1 gruodžio, 2021 mėnesio albumas

 

„Led Zeppelin IV“ albumui – 50 metų

Sąmoningai negavęs pavadinimo ketvirtasis Led Zeppelin albumas buvo išleistas 1971 metų lapkričio 8 dieną ir iškart pakilo į britų topų viršūnę, kur praleido didžiąją gruodžio dalį. Jo paklausa buvo tokia didelė, kad naujai atidarytoje Ričardo Brensono parduotuvėje „Virgin Records“ teko skubiai įrengti papildomas lentynas. Tas pats nutiko ir valstijose, tačiau Kerol King albumas „Tapestry“ sutrukdė mūsų herojams užimti pirmąją vietą Amerikos hit- parade. Bet tai jau neturėjo reikšmės. Sugrojus „Stairway To Heaven“, roko pasaulis krito jiems po kojomis, o Led Zeppelin IV-asis diskas šešis mėnesius išbuvo Amerikos „Top 40“. Kompanija „Atlantic“ ketino išleisti šį kūrinį singlu, tačiau grupė tam griežtai priešinosi. „Norime būti išgirsti viso albumo kontekste“, – Achmedui Erteganui paaiškino Džimis Peidžas. Na, Zeppelin nuėjo toliau siekti naujų laimėjimų, o šis albumas išlieka vienu perkamiausių roko istorijoje. Dabar tai nebekelia abejonių, nes buvo parduota daugiau nei 35 milijonai kopijų – ir toliau parduodama! Ar nenuostabu, kad ant jo užaugo ne viena roko muzikantų karta?

Viršelis

Peidžas buvo davęs idėją pirmųjų trijų Led Zeppelin albumų viršelių apipavidalinimui, bet šįkart naudojosi menininko Rodžerio Dino paslaugomis. Pastarasis išgarsėjo kurdamas grupės „YES“ albumų grafiką ir buvo laikomas vienu „kiečiausių“ šioje srityje. Pasitikėjimas savo teisumu leido Džimiui palaužti „Atlantic Records“ vadovybės pasipriešinimą, kuri nepalaikė tokios albumo apipavidalinimo versijos. „Jie prieštaravo tam, kad albumas neturės pavadinimo, bet mes norėjome, kad ant viršelio nebūtų jokių užrašų, – sakė Robertas Plantas. – Ginčydavomės su jais ilgai, kol Džimis kartą prisiminė, kad kontrakte apie viršelius nebuvo nė žodžio. Ir tada mes jiems pasakėme: „Kol nepadarysite taip, kaip mums reikia, jūs negausite „master-tape“-o!“

Senis su žabų ryšuliu

Ši nuotrauka patraukė Peidžo ir Planto akį mažoje antikvarinėje parduotuvėje Ridinge. Džimis prisimena: „Šis žmogus yra visiškoje harmonijoje su gamta. Jis viską semiasi iš jos. Tai natūralus procesas“. Kitoje albumo puseje Birmingemo apgriuvusio gyvenamojo rajono nuotrauka (fone matosi išlikęs Solsberio bokšto pastatas). Vėliau Peidžas atskleidė, kad šią nuotrauką pasirinko dėl grupės noro parodyti miesto ir kaimo dichotomiją, kuri anksčiau buvo išryškėjusi „Led Zeppelin III“ dainose: “Tai atspindi pusiausvyros pasikeitimą. Senas kaimietis ir nugriauto namo sienos fragmentas. Tai buvo tik būdas pasakyti, kad turime prižiūrėti žemę, o ne ją prievartauti ir grobti.

Vidinė albumo pusė

Idėja patalpinti Taro kortų personažą „Atsiskyrėlį“, išminties ir vilties simbolį – priklausė Džimiui Peidžui. Piešinį padarė jo draugas Baringtonas Kolbi.

Pavadinimas (arba jo nebuvimas)

„Po visos  kvailos kritikos dėl pavadinimo nebuvimo aš pasiūliau vaikinams nenaudoti savo vardų“, – prisimena Džimis Peidžas. Visi keturi muzikantai pasirinko po simbolį vietoj vardų. Kai kurie laikraščiai iškart užkibo ant „Keturių simbolių“ ir bandė atspėti jų reikšmę savo puslapiuose.

Keturi simboliai

Džimis Peidžas: „Iš pradžių norėjau, kad simbolis būtų vienas, bet tai buvo mūsų ketvirtasis albumas, o grupėje buvome keturi, tad nusprendėme, kad kiekvienas sugalvos savo“. Jo pasirinktas simbolis buvo sudarytas iš raidžių ZOSO, pačio simbolio prasmę Peidžas atsisakė paaiškinti. Panašų simbolį, žymintį planetą Saturnas, galima rasti matematiko ir okultisto Džerlamo Kardamo knygoje „Ars Magica Arteficii“.

Robertas Plantas: “Aš pasirinkau plunksną apskritimo centre, nes šis simbolis yra beveik bet kurios filosofinės sistemos pagrindas. Pavyzdžiui, daugelyje indėnų genčių tai reiškia drąsą. Man patinka, kai žmonės sako tiesą apie save ir nekabina makaronų ant ausų. Tai ir norėjau išreikšti savo simboliu“.

Džonas Polas Džonsas: “Džimis mums parodė Roberto Kocho „Ženklų knygą“ ir pasakė, kad turėtume rinktis sau simbolį. Na, mes su Bonzo ją pavartėme, ir parodėme pirštu į tuos, kurie mums labiausiai patiko. Ir tada mes sužinojome kad Džimis ir Robertas užsisakė savuosius pas kažkokį dizainerį. Ką gi, tai buvo jų pasirinkimas.“ Pats Džonsas pasirinko skandinavišką runą, reiškiančią intelektą ir pasitikėjimą savimi.

Kalbant apie Džoną Bonamą, jam, kaip žemiškų džiaugsmų nevengiančiam žmogui, patiko trys persipynę apskritimai, išreiškiantys triadą „vyras – moteris – vaikas“. Tačiau gali būti, kad taip atsitiko dėl to, jog šis simbolis labai panašus „Ballantine“ alaus logotipą…

Per koncertinį turą 1995-96 metais Peidžas ir Plantas scenoje pakabindavo savo simbolius.

Led Zeppelin IV

Released: 1971

Producer: Jimmy Page

Label: Atlantic

Highest UK chart: 1

Highest US chart: 2

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 lapkričio, 2021 mėnesio albumas

 

Deep Purple „Fireball“ albumui – 50 metų

Naujos medžiagos repeticijos vyko Velkombo kaime, Hermitedž sodyboje, prie Devono ir Kornvalio ribos.

R. Gloveris: „Pirmasis rimtas susiskaldymas grupėje prasidėjo tada, kai įstrigome kaime. Džonas ir Ričis porą kartų smarkiai pikosi, o aš buvau tarpininkas. Gillanas gi, praleido visą repeticijų procesą apsikabinęs viskio butelį. Ričis elgėsi itin nesuprantamai. Su juo nebuvo lengva … “

Blekmoras, tuo metu pamėgęs „magiškus“ eksperimentus, kūrybos procesui suteikė įtampos. Gloveris tuometinį gyvenimą apibūdina taip: „ Magijos seansai tapo įprastu dalyku, kaip pusryčiai ar vakarienė. Tačiau viskam yra riba: kartą Ričis mane davedė iki tokios būsenos, kad naktį aš jį persekiojau po namus su kėdės koja, ir, pasigavęs tamsiame kampe, sunkiai galėjau atsispirti, kad neišmušti iš jo visą šitą mėšlą: buvau toks įniršęs … Ir viskas todėl, kad jis kirviu sukapojo mano kambario duris, nes aš atsisakiau jam paskolinti kryžių kitam „magiškam seansui“.

Per repeticijas gimė singlas „Strange Kind of Woman“, taip pat dainos „Freedom“ ir „Slow Train“ (neįtrauktos į albumą), tačiau galutinius kontūrus albumas įgavo kai komanda grįžo į Londoną ir pradėjo įrašinėti albumą vadovaujant Martinui Birčui „De Lane Lea“ ir „Olympic“ studijose. Diske skambėjo: greita titulinė kompozicija su ryškiais bosinės gitaros ir vargonais  „Hammond“, draivinė „Demon’s Eye“, taip pat humoristiška, folko stilium skambanti „Anyone’s Daughter“, „The Mule“, kuri vietomis skambėjo kaip ankstyvųjų Pink Floyd ir Bitlų psichodelinių opusų mišinys, kieta „Fools“ su gitaros pasažais, imituojančiais violončelės skambesį ir „No One Came“ su ideologiniu tekstu, kurią dainavo rečitatyvu.

I. Pace: „Kai įrašinėjome„ Fireball “,  aš sugalvojau intro. Su vienu bosiniu būgnu gabalas  tiesiog neskambėjo, jam trūko jėgos. Laimei, „The Who“ dieną prieš mus baigė įrašynėti savo albumą toje pačioje studijoje ir Kito Muno būgnai vis dar stovėjo kampe. Aš paėmiau Kito bosinį būgną, pridėjau jį prie savo rinkinio ir gavosi stiprus dvigubas smūgis. Jei atidžiai klausysite, „bačkų“ smūgiai dešinėje ir kairėje garso kolonėlėse skamba visiškai kitaip. Viena iš jų yra mano, kita – Kito Mono “.

Kiek vėliau keturi grupės nariai apie albumą kalbėjo nelabai pozityviai, tačiau Gilanas buvo kitokios nuomones: „Fireball“ mums buvo labai svarbus, nes leido išsiveržti iš hard roko. Jei būtume įrašę dar vieną „In Rock“, tai jis užimtų pirmąsias vietas viso pasaulio topuose, bet nesu tikras, kad dabar kas nors apie jį prisimintų “.

P .S .

«I believe that I must tell the truth

And say things as they really are

But if I told the truth and nothing but the truth

Could I ever be a star…?»

 
Parašykite komentarą

Publikavo 16 rugsėjo, 2021 mėnesio albumas

 

„L.A. Woman“ albumui – 50 metų

„The Doors“ santykiai su  firma „Elektra“ tapo dar labiau įtempti po “The Doors 13” albumo išleidimo. Firmos menedžeriai norėjo išlaikyti albumo paklausą tradiciniame kalėdiniame pardavime ir manė, kad koncertinis „Absolutely Live“ albumas bus geriau parduodamas. „Mes visai nenorėjome kurti šių albumų – nenorėjome turėti ką nors bendro su jais apskritai, – pasakojo Rėjus Manzarekas. Nepaisant to, albumas „13“, pavadintas pagal takelių skaičių, pasirodė esąs geros kokybės, su gerai parinkta medžiaga ir puikiai sukomponuotas. Tačiau reitinge jis užėmė tik 25 vietą ir nebuvo gerai parduodamas.

Tarsi protestuodami, „The Doors“ pradėjo repetuoti savo naujojo,  paskutinio pagal sutartį su „Elektra“,  albumo dainas. Dauguma dainų buvo parašytos anksčiau, tad viskas vyko gana greitai. Bet kai “Doors” pakvietė prodiuserį Polą Rotšildą į perklausą, jis visų nuostabai paskelbė, kad neišleis albumo, nes medžiaga, atlikimas ir bendras įspūdis žemiau nei vidutiniška. Polas Rotšildas apie tai pasakojo taip: „Grupė repetavo, bandydama įrašyti naują albumą. Nuėjau į keletą repeticijų, Džimui buvo ypač nuobodu … jis visiškai negalėjo susikaupti. Aš pasakiau: „Šis albumas žlugs. Klausykit, pavargau. Pirmą kartą per visus darbo studijoje metus užsnūdau prie pulto. Aš myliu jus, vaikinai ir aš myliu jūsų muziką, bet man atrodo, kad nieko daugiau negaliu pasiūlyti jums, o jūs – man. Noriu, kad ir jūsų, ir mano karjera tęstųsi. Kodėl jums nepabandyti prodiusuoti patiems?“.

 Vaikinai nusprendė tęsti be jo ir savo asistentu pakvietė garso inžinierių Briusą Botniką. Be to, buvo nuspręsta persikelti arčiau namų. „The Doors“ repeticijų kambarys biuro rūsyje buvo paverstas įrašų studija, o pultas ir magnetofonai – kitame aukšte. Manzarekas pasakojo apie albumo įrašymą: “Tai buvo grįžimas prie pagrindų. Mes atsinešėme mikrofonus ir įrašymo įrangą tiesiai į repeticijų salę. Užuot naudojęsi profesionalia studija, mes sakėm: „Įrašykime šį albumą toje pačioje vietoje, kur repetuojame, ir sulauksime spontaniško, „gyvo“ garso. Pasikvietėm bosistą Džerį Šefą ir ritmo gitaristą Marką Benno – mes dar niekada nenaudojome ritmo gitaros. Taigi, tuo pačiu metu įrašinėjo šeši muzikantai. Albumas „L. A. Woman“ buvo parašytas gyvai: Džimas dainavo, o mes grojome. Vėliau nepadarėme jokių suvedimų. Berods, aš prie dainos „L. A. Woman“ pridėjau fortepijoną … ir viskas. Visa kita yra „gyvas“ įrašas, tarsi grotume scenoje. Todėl tai skamba taip gaiviai“. Kai kurie vokalai buvo įrašyti studijos vonios kambaryje, todėl dainoje „Hiacinto namai“ yra tokia eilutė: „Matau, kad vonios kambarys švarus“. Po metų ši pastaba įgis kitokią, gąsdinančią prasmę…

Džimo balsas plokštelėje skamba pavargusiai ir skausmingai, beveik ties žlugimo riba – pabrėždamas tikro bliuzo atmosferą. „Pagaliau kuriu bliuzo albumą“, – entuziastingai pasakojo Džimas Morisonas draugams. Su entuziazmu dirbdamas prie naujojo albumo, Džimas visgi neatsisakė minties kurti filmą, tačiau šis projektas niekada neperžengė scenarijaus rašymo, pokalbių ir girtų kalbų ribų.

Anot Robio Krigerio, daina “The Wasp (Texas Radio and the Big Beat)“ skirta „naujajai muzikai“, kurią Džimas išgirdo, kai su šeima keliavo į Pietvakarius. Albumas baigėsi kompozicija „Riders On The Storm“ – bliuzine apokalipsės vizija. Idėja Morisonui kilo telefoninio pokalbio metu su vienu iš savo draugų, kai abu buvo gerai užsikaifavę. Briusas Botnikas garso takelį papildė perkūnijos ir riaumojančio traukinio garsais, o muzikantai taip pat sugalvojo pridėti arklių kanopų garsą ant geležinio tilto. Polas Rotšildas apie šią dainą kalbėjo neigiamai, pavadindamas ją „muzikiniu kokteiliu “. Po kiek laiko šis kurinys buvo pripažintas geriausiu visoje „The Doors“ karjeroje.

Albumas „L. A. Woman“ buvo išleistas 1971 m. balandžio mėn. ir buvo greitai išparduotas  ir, kas svarbiausia, sulaukė visiško kritikų pripažinimo. Įtakingiausias to meto žurnalas „Rolling Stone“, kuris anksčiau ne visada skelbė teigiamus straipsnius apie „Doors“ , rašė: „Tai nuostabiausias „The Doors “albumas bei geriausias metų diskas.“

    Morisonas buvo aiškiai išsekęs: narkotikai, alkoholis, virš jo kabantis nuosprendžio stresas ir bendras fizinis negalavimas padarė savo. Dalaso koncertas puikiai pavyko ir sulaukė milžiniško palaikymo, tačiau „Doors“ sceninė karjera baigėsi Naujajame Orleane.  Džiaugsmas truko tik dvidešimt keturias valandas, o kitą dieną, Naujajame Orleane muzika nustojo skambėti. Tame buvo kažkokia paslaptis. Galbūt Džimas iššvaistė visą savo energiją Dalase…  Manzarekas prisiminė: “Visi, kas ten buvo tą vakarą, tai matė. Džimas tiesiog … viduryje koncerto prarado visą energiją“. Pykdamas ant savęs,  ant silpnėjančio kūno, Džimas numetė mikrofono stovą ant grindų, kur stovėjo būgnai. Tai buvo paskutinis Morisono pasirodymas scenoje.

Rėjus prisimena: „Džimas išvyko į Paryžių, kai mes komponavom albumą ir dirbome maketuojant „L. A. Woman“. Mums liko pora dainų, kai jis pasakė: „Žinai ką, čia viskas klostosi puikiai, gal galėtum viską pabaigti pats? O mes su Pamela norėtume kuriam laikui nuvykti į Paryžių“. Mes pasakėme: “ Gerai, skrisk, atsipalaiduok ir neimk nieko į galvą. Rašyk poeziją “. Džimas labai norėjo nuvykti į Paryžių, pasinerti į menišką aplinką, pabėgti iš Los- Andželo nuo rokenrolo, spaudos, kuri nuolat vaikėsi sensacijų. „Geltonoji“ spauda tiesiogine to žodžio prasme medžiojo Džimą ir tai jį erzino. Jis labai pavargo. Jam atsibodo būti Karalium Driežu. Jis buvo poetas ir menininkas, ir nenorėjo, kad būtų vertinamas kaip „orgazminio roko karalius“. Jis manė, kad visi šie publikos suteikiami titulai visiškai prieštarauja tam, ką daro „Doors“ ir ką jis nori išreikšti.

Viena iš priežasčių, kodėl Džimas išvyko į Paryžių, buvo ta, kad jis nebegalėjo daugiau būti legenda, kurią jis pats sukūrė…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 19 balandžio, 2021 mėnesio albumas

 

Albumui „Perfect Strangers“ sukako 35

Deep Purple susivienijimo idėja seniai sklandė atmosferoje: menedžeriai  ne kartą vyrukus įkalbinėjo sisivienyti, siūlė pasakiškus honorarus, bet muzikantai griežtai atsisakydavo, ėjo savo keliais ir nesidomėjo finansine nauda. Tačiau Blekmoras,  nepaisant visiems žinomų tarpusavio nesutarimų, galvojo apie bendradarbiavimą su Gilanu. Dar 1979 metais Ričis kvietė buvusį kolegą užimti vokalisto vietą jo naujoje komandoje Rainbow. Kartą kalbėdamas su Gloveriu jis pastebėjo, kad Gilano balse yra kažkas ypatingo. Netrukus Blekmoras pamatė nesiskutusį, aiškiai „pachmelną“ Gilaną, tuo metu dainavusį su Black Sabbath per kažkokio smarkiai išreklamuoto labdaringo koncerto TV transliaciją, ir pajuto, kad pats laikas atgaivinti „auksinį“ Deep Purple sąstatą.

Ienas Peisas:“ Tai buvo įdomus laikas. Kai mes pirmą kartą susirinkom repeticijų patalpoje, buvo toks jausmas, kad mes padarėm kažką ypatingo. Visi šypsojosi, net Ričis ir Ienas“.

Rodžeris Gloveris:“ Mes su Ričiu grojom Rainbow ir mus tai tenkino, bet ši grupė pasiekė tokį lygį, kad aukščiau jo buvo sunku pakilti. Kai pagaliau mes penkiese susirinkom Vermonte, Kanadoje, tai buvo puikūs laikai. Visas buvęs priešiškumas ir užgaidos išgaravo. Mes įsišnekėjome ir priėjom išvados, kad mus „užkniso“ menedžeriai ir tai privedė prie grupės iširimo 1973-siais“.

Džonas Lordas iškėlė reikalavimą – grupė turi sukurti naują medžiagą albumui, o ne groti tik 70-jų dainas. Taip ir atsitiko: visos albumo dainos buvo naujos, su galingais rifais, virtuoziškais gitariniais pasažais, ypač poetiškais tekstais ir mistiška nuotaika.

Gloveris prisimena, kad jie daugiau laiko praleisdavo bare, negu studijoje ir jis, kaip garso prodiuseris, buvo labai sunerimęs. Jis siūlė grįžti į studiją, bet girdėjo tik:“ Atsikabink, Rodžeri!“. Į klausimą, kas juos gali sustabdyti, Blekmoras atsakė:“ Tik vienas faktorius: jeigu uždarys visus barus“.

Ričis Blekmoras: „Mes mokam groti vienu stiliumi. Juk mes visus tuos metus ne choruose muzikavome, o kūrėm puikų rokenrolą. Anksčiau didžiausia Purple problema buvo dažnai mus apimantis tingumas, kai reikėdavo kurti naują medžiagą ir repetuoti. Kažkurio momentu aš pajutau, kad visa atsakomybė už grupės muziką gulė ant mano pečių. Ir kai įtampa pasiekė apogejų, aš palikau grupę ir įkuriau Rainbow. Dabar aš nematau panašių sunkumų“. 

 

 
 
%d bloggers like this: