RSS

Kategorijų archyvai: Debiutas

Beach-Boys debiutas

Grupė gimė Kalifornijoje, tuo metu, kai plačiai buvo propaguojamas „visuotinis gyvenimo malonumas“ ir Amerikos klestėjimas. Tuo paaiškinamas ir grupės pavadinimo pasirinkimas, imidžas ir dainų tematika – saulėti Kalifornijos paplūdimiai, jūra, linksmas gyvenimas, meilė ir, žinoma, serfingas. Ši sporto šaka tapo itin populiari būtent „The Beach-Boys“ dėka – daugumos pirmų hitų pagrindinė tema buvo serfingas. Grupėje vienintelis žmogus, pametęs protą dėl serfingo ir kasdien „gaudęs“ bangas – būgnininkas Denis Vilsonas.

1961 metais jauni muzikantai gavo galimybę padaryti bandomąjį įrašą vienoje iš Holivudo muzikos firmų. Demo juosta patiko kompanijos vadovybei ir tais pačiais metais pasirodė pirmas grupės singlas „Surfin‘“, kuris netrukus papuolė į nacionalinį hitparadą. Eksperimentinį įrašą finansavo tėvai – jie apmokėjo instrumentų ir studijos arendą. Singlą išleido nedidelė kompanija Candix. Pirmas pasirodymas publikai įvyko Naujujų 1962-jų vakarą. Pasirodymas puikiai pavyko. Vienintelis minusas buvo repertuaro nebuvimas: grupės bagaže tuo metu buvo tik trys dainos. Klausytojams labai patiko „minkštas“ rokenrolas, sujungtas su kantri ir folku, o  ypač patiko vaikinų vokalinis meistriškumas. Vokalines harmonijas grupė „nusižiūrėjo“ iš  grupės „The Four Freshmen“, toks polifoninis skambėjimas tapo „Beach-Boys“ firminiu ženklu.

Staiga, pajutę dolcų kvapą, pabudo šou biznio rykliai ir tarp leiblų kilo lokalinis karas, kas paims naują ir talentingą grupę po savo sparnu. Laimėjo Capitol Records, kuri pasiūlė muzikantams kontraktą įrašyti ir išleisti tris geriausias Beach-Boys dainas: „Surfin‘ Safari“, „Surfer Girl“ ir „Surfin‘ USA“. Derybas vaikinų vardu vedė jų tėvas, džiazo muzikantas ir grupės vadovas Miuris Vilsonas. Po kontrakto pasirašymo jis tapo Beach-Boys menedžeriu.

Grupės sėkmė buvo stulbinama – tokių puikių melodijų, tokių sodrių ir intriguojančių harmonijų iš debiutantų niekas nesitikėjo. Trys broliai Vilsonai – Brajanas, Denisas ir Karlas kartu su pusbroliu Maiku Lavu ir Brajano mokyklos draugu Elu Džardinu sukūrė vieną kokybiškiausių savo skambesiu pop muzikos grupių. Amerikos jaunimas ėjo iš proto dėl serfingo, kurį propagavo vaikinai, o kritikai kalbėjo apie naują muzikos stilių surf roką.

1962-jų spalio pirmą dieną muzikos parduotuvių lentynas papuošė pirmasis  Beach-Boys albumas. Titulinė daina iškart papuolė į Top 20. Ažiotažas, kurį sukėlė surf rokas, buvo panašus į beprotybę: paplūdimiuose trūko vietų, serfingo lentų pardavimas pakilo į neregėtas aukštumas, merginos, it rykliai paskui savo aukas, sekė iš paskos serferiams. Štai ką reiškia jausti rinką ir publikos norus! Ką „Paplūdimio vaikinai“ ir padarė. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad surf  muzikos ir gyvenimo stiliui pradžią davė kiti Pietų Kalifornijos atlikėjai – Dick Dale, „The Chantays“, „The Astronauts“ ir kiti. Beach-Boys gi sėkmingai įsiliejo į šią srovę, išryškindami aprangos stilių bei nerūpestingą, kupiną malonumų gyvenimą. Iki karo Vietname ir Vudstoko buvo likę 7 metai…

Antras albumas „Surfin‘ USA“ pasirodė lygiai po pusės metų ir akimirksniu pakilo į Top 10 bei tapo „auksiniu“, užtvirtindamas pirmojo albumo sėkmę. Firmos Capitol politika reikalavo, kad komanda dirbtų su jų studijos prodiuseriu, tačiau vyresnysis brolis Brajanas paėmė iniciatyvą į savo rankas. Du pirmus albumus vaikinai įrašė faktiškai jam vadovaujant. Jis drąsiai eksperimentavo su muzikos struktūra ir instrumentais.   Iki 1963-jų pabaigos pasirodė dar trys naujos plokštelės. Broliai Vilsonai aptiko aukso gyslą. Saulėti landšaftai su merginomis, sportiniai automobiliai ir jūra tapo grupės vizitine kortele ir amerikiečių roko muzikos klasika.  1964-1966 metais Beach-Boys albumai čartuose stovėjo šalia Bitlų albumų, ir Amerikos patriotai pradėjo vadinti grupę „mūsų atsaku Britanijai“.

Išties, laimėję 60-jų populiariausios Valstijose grupės titulą, Beach-Boys buvo vienintele alternatyva  Bitlams, kurių laurai ilgus metus nedavė vaikinams ramybės. Be Beach-Boys niekam nepavyko, net trumpam, pakovoti su Liverpulio ketveriuke dėl absoliutaus lyderiavimo, užkariaujant roko muzikos fanų širdis bei rašančios apie muziką brolijos protus.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo spalio 16, 2017 Debiutas

 

Pusę amžiaus debiutiniam Procol Harum albumui

Procol Harum karjeros pradžia pasižymi mistinėm aplinkybėm… Kartą Garis Brukeris, mirštančios grupės The Paramounts pianistas ir vokalistas, susipažino su poetu Kitu Reidu. Per pirmą jų susitikimą Brukeris susidomėjo voko turiniu, kurį poetas buvo atsinešęs su savimi. Jame buvo niekur nepublikuotos Reido eiles. Atsisėdęs prie pianino ir prieš save pasidėjęs tekstus, Brukeris, lyg ištraukęs iš pasąmonės,  parašė tris dainas, nors prieš tai niekad nekūrė muzikos. Jis buvo priblokštas šio savo iki šiol nežinoto talento prasiveržimo. Sumanymas suburti grupę atsirado tą patį vakarą… Jų bendras pažįstamas, prodiuseris Gajus Stivensas kitą dieną paskambino Brukeriui ir pasiūlė grupę pavadinti jo bičiulio turimo Birmos katino vardu – Procol Harun. Išvertus į anglų kalbą, jis reiškė kažką panašaus į „anapus daiktų“, kas puikiai nusakė grupės muzikos stilių.  Ar telefoninis ryšys (pokalbis vyko telefonu) buvo blogas, ar kitam laido gale muzikantai buvo „padauginę“ medžiagų, tačiau vietoj raides „n“ atsirado raidė „m“.

Sekantis istorinis sprendimas buvo fortepijono ir Hammond vargonų skambėjimo derinys. Tais laikais dviejų klavišinių viename ansamblyje idėja britų roko muzikoje buvo neįsivaizduojamas „briedas“. Prasidėjo muzikanto, turinčio ir grojančio Hammond vargonais, paieška. Žurnale Melody Maker Brukeris ir Reidas aptiko skelbimą, kurį buvo patalpinęs muzikantas, vardu Metju Fišeris. Po pirmos perklausos Reidas pasakė, jog „tai yra fantastiškas muzikantas“.

Po pirmos įrašų sesijos paaiškėjo, kad gitaristas ir būgnininkas neatitinka norimo lygio, tad Brukeris nutarė pasikviesti buvusius kolegas iš The Paramounts – gitaristą Robiną Trauerį ir būgnininką Barį Džeimsą Vilsoną. Tai įvyko po to, kai 1967-jų gegužį buvo išleistas pirmas grupės singlas „A Whiter Shade Of Pale“, tapęs tos epochos simboliu ir dažniausiai radijo stočių grojama daina.

Kaip byloja legenda, buvo laikas, kai Džonas Lenonas ėjo iš proto dėl šios dainos ir įrašė ją į magnetofono kasetę. Kiauras dienas Džonas vaikščiodavo pridėjęs prie ausies „kasetniką“ ir niūniuodavo ją. Pasakojama,  kad sėdėdamas ant užpakalinės savo limuzino sėdynės be perstojo klausydavo šio kūrinio ir, nors automobilis jau būdavo pasiekęs keliones tikslą, jis iškart nelipdavo iš mašinos ir sėdėdavo atsilošęs su ausinėmis – jam reikėdavo perklausyti dainą dar kelis kartus prieš išlipant.

Albumas buvo įrašytas birželio mėnesį Olympic studijoje, panaudojus tokį pat keturių takelių magnetofoną, kuriuo Bitlai įrašė savo garsųjį „Seržantą Pipirą“. Visas albumo įrašas truko tris dienas, o šešios dainos buvo įrašytos per vieną sesiją. Tačiau dėl netikusios leidybinės firmos politikos albumas buvo išleistas tik rugsėjo mėnesį, kai įsisiūbavo „meilės vasara“ ir hipiams reikėjo šiek tiek kitokios muzikos.

Į albumą įėjo daug puikių dainų: jau minėtas hitas su seksualine potekste „A Whiter Shade Of Pale“, „Conquistador“, „A Christmas Camel“ ir kitos. Man asmeniškai iki šios dienos daugiausiai emocijų sukelia ekspresyvi kompozicija „Repent Walpurgis“, primenanti Pirmąją Bacho preliudiją ir Piotro Čaikovskio Pirmojo fortepijoninio koncerto įdomią interpretaciją.

Diskas tapo unikalaus vokalo, virtuoziškų fortepijono partijų, Hammond vargonų skambėjimo, emocionalių gitarinių linijų ir puikaus būgnininko darbo sinteze. Didžiule reikšme albumo sėkmei turėjo Kito Reido savotiškai niūri psichodelinė lyrika. Tuo pat metu panašias eiles už Didžiosios Balos kūrė dar kol kas niekam nežinomas poetas Džimas Morisonas…

 
Komentarų: 1

Publikavo spalio 2, 2017 Debiutas

 

Pink Floyd debut: The Piper at the Gates of Dawn

Pirmas Pink Floyd albumas buvo Sido Bareto kūdikis. Jo pavadinimą Sidas paėmė iš Keneto Gremo romano vaikams „The Wind In The Willows“. Jame romano herojai sutinka gamtos dievą Paną. Baretą patraukė lengvumas, su kuriuo Gremas atskleidžia jauniems skaitytojams gilias filosofines koncepcijas. Ekscentriško Bareto , sugalvojusio ir grupės pavadinimą, sumanymas panaudoti „fidbekus“, „distoršinus“ ir reverberaciją, sukūrė originalų skambėjimą –  kosminę psichodelinę viso albumo muzikinę paletę.

Didelę įtaką Sidui kaip autoriui turėjo daug šaltinių: pasakos, fantastika, domėjimas astronomija, kinų Permainų Knyga ir tokių grandų, kaip Dž. Tolkienas, E. Liras ir, žinoma, Bitlai, kūryba. Be jokios abejonės, įtaką turėjo ir LSD, kurį Sidas itin pamėgo ir tai jam „davė“ gilų gamtos supratimą, domėjimąsi misticizmu ir žmogaus paieškomis savo vietos visatoje.

„Jeigu jūs klausotės „The Piper at the Gates of Down“, jūs girdit nepaprastas dainas, kurias rašė Sidas“,- vėliau pasakojo Rikas Raitas. – Jis buvo nuostabus žmogus, jo dainos buvo tokios, kurių niekas prieš tai nerašė – vaikiškai naivios, bet tuo pačiu labai „skanios“. Sidas buvo kūrėjas, o paskui atėjom mes ir turėjom daryti dar geriau, buvo nepaprastai atsakinga imtis šio darbo. Mes niekad nesugebėtume rašyti taip, kaip tai darė Sidas, mes neturėjom tokios vaizduotės, kurią galima buvo išreikšti lyrikoje“.

Parašyti dainą „Matilda Mother“ Sidą įkvėpė prisiminimai apie pasakas, kurias prieš miegą jam pasakojo mama. Didžioji dalis personažų paimti iš populiarių Hileirio Beloko eilėraščių vaikams „Cautionary Tales“. Kaip ir Džonui Lenonui, Sidui vaikystė buvo savotiška pastogė, kai realybės sunkumai buvo ypač nepakenčiami. Kai daina būdavo atliekama gyvai, Sidas skaitydavo eiles iš knygos, tačiau kai reikėjo įrašinėti albumą, Pink Floyd menedžeris Endriu Kingas negavo leidimo panaudoti šių eilėraščių, todėl Sidas parašė savo versiją.

Kita kompozicija, atspindinti ankstesnės Pink Floyd muzikos stilių, buvo „Interstellar Overdrive“. Kai vaikinai koncertuodavo Londono Marquee ir UFO klubuose, ji buvo programos „vinis“. Savo avangardiniu skambėjimu ši kompozicija atvėrė kelią eksperimentams muzikoje ir įprastų muzikinių formų atsisakymui . Kai Sidas „apturėjo“ antrą „tripą“ po eilinės LSD dozės, jam atsivėrė kosmoso platybės ir jis „pakibo“ tarp Veneros ir Jupiterio…

Galima drąsiai sakyti, kad pačioje pradžioje Pink Floyd buvo Sido Bareto grupė – po jo išėjimo Pinkai pasuko savo keliu. Nemažai grupės fanų mano, kad „The Piper…“ stovi aukščiau, negu tai, kas buvo įrašyta po jo išėjimo. Tūlam melomanui išties įdomu, nuo ko pradėjo prog-roko dievai.

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 26, 2017 Debiutas

 

Big Brother & The Holding Co

Kai grupėje atsirado Dženis Džoplin, Didysis Brolis ir Co pradėjo groti kitokią muziką – nuo psichodelinio fjužino ir laisvų formų jie perėjo prie dinamiškos pop-psichodelijos ir bliuzo. “Mes ne beaistriai profesionalai”,- sakė Dženis. – Mes esam labai emocionalūs”. Kaip prisimena grupes bosistas Piteris Albinas, jiems teko susimažinti garsą – net tokios stiprios kaip Dženis vokalistės  balso stygos nesugebėjo perrėkti muzikantų keliamo triukšmo. Dženis įkalbėjo vaikinus įsigyti naują, kokybiškesnę aparatūrą – anksčiau po kiekvieno koncerto technikai turėdavo kelti iš numirusių viską mačiusius garso stiprintuvus.

Dėka ryškios artistiškos Dženis charizmos grupė labai greitai įžengė į San Francisko roko grupių elitą. “Mes leidom Dženis tobulėti. Mes niekad neversdavom jos dainuoti tam tikru stiliumi. Visada likdavo vietos improvizacijai”,- pasakojo Piteris. Tačiau po pirmųjų koncertų su nauja vokaliste muzikantai pajuto negatyvią vietinių grupės fanų reakciją. „Jūs, vaikinai, prarandat savo veidą, muzika tampa gražiai sušukuota. Jūs vis daugiau tampat panašūs į kitus. Atsikratykit šios mergšės!“,- vis dažniau girdėjosi nepatenkintųjų balsai. Padėtis buvo nekokia…

Savo debiutinį albumą Big Brother įrašinėjo Čikagos ir Los-Andželo studijose. Naujas grupės prodiuseris Bobas Šedas neleido muzikantams būti studijoje tuo metu, kai jis darė galutinį miksavimą. Jis neleisdavo įrašinėti vieną dainą ilgiau nei 13 minučių, manydamas, kad tai „atneš nelaimę“. Prastai įrašytas, „žalias“ albumas buvo padėtas į lentyną ir tik po metų, po triumfališko grupės pasirodymo Monterėjuje pagaliau buvo išleistas.

Leidybinė firma Mainstream piršto nepajudino, kad padarytų albumui gerą reklamą. „Albumas gavosi silpnas todėl, kad mes buvom jauni ir naivūs. Buvo blogas prodiuseris, mes neturėjom nei menedžerio, nei apskritai žmogaus, kuris galėtų kažką patarti. Mes buvom pasimetę. Mumis paprasčiausiai pasinaudojo. Davė tris dienas įrašinėjimui ir užsiminė, kad jeigu mes studijoje leisim sau savarankišką kūrybą, mus tuoj pat iš ten išmes“,- taip apie pirmą diską atsiliepė Dženis…

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 20, 2017 Debiutas

 

Vanilla Fudge: debiutas

To laikmečio muzikos kritikai juos vadino genijais: nors jų muzika nebuvo masiškai populiari, beveik visi jų išleisti albumai ir singlai skriete įskriedavo į Bilboard karštąjį dvidešimtuką. Tačiau didžiausią populiarumą grupė pasiekė … iširusi. Jų muzika padėjo rasti savo stilių ir Yes, ir Deep Purple…  Vanilla Fudge buvo vieni iš sunkiojo roko pradininkų Amerikoje, nors viename interviu muzikantai pavadino savo muzikos stilių „psichodeliniu simfo-roku“.

Markas Steinas, grupės vokalistas, klavišininkas ir kompozitorius, šou biznyje nebuvo naujokas – dar būdamas vaikas jis dainavo ir grojo fortepijonu vaikams skirtuose televizijos šou, o 1959 metais net įrašė singlą. Vėliau jis surinko grupę The Pigeons, kuri įrašė kelias garsių atlikėjų kover-versijas, bet nedidelės įrašų kompanijos Wand bosams jų muzika nepatiko, tad juos nukišo giliai į archyvą. Netrukus būgnininko vietą grupėje užėmė muzikinį išsilavinimą ir septynių metų grojimo stažą turintis Karminas Episas. Grupė garsių amerikietiškų ledų garbei pradėjo vadintis Vanilla Fudge.

Tuo metu grupė buvo viena populiariausių Rytų pakrantės klubinių komandų ir grojo psichodelinį roką, kuris buvo užvaldęs San Francisko pogrindį. 67-jų vasaros pradžioje „Vanilinė Lazdelė“ pasirašė kontraktą su Atlantic Records ir surengė pirmą koncertą Niujorko teatro The Village (vėliau pervadinta į garsujį The Filmore East) scenoje. Po jų turėjo pasirodyti The Byrds ir The Seeds. Vanilla Fudge atgrojo puikiai ir padarė didžiulį įspūdį žiūrovams. Jų firminiu ženklu tapo sunkus vargonų skambėjimas, puikus vokalas, pseudo orkestrinės aranžuotės ir sulėtintas dainų tempas, tad net pop dainelės „jų rankose“ virsdavo sunkiais, epiniais kūriniais.

1967-jų rugpjūčio pradžioje buvo išleistas debiutinis albumas, kuriame buvo garsių hitų ir atlikėjų „rimeikai“: Bitlų „Eleanor Rigby“ ir „Ticket To Ride“, The Zombies „She‘s Not There“ ir kiti. Liudininkai prisimena, kad šitas diskas buvo Nr.1 Džordžo Harisono namuose. Su susižavėjimo šūksniais Džordžas leisdavo jį savo svečiams. Netrukus albumas gavo „auksinio“ statusą.

1969-jų gegužę Vanilla Fudge turėjo būti pagrindinė žvaigždė didžiulio šou, surengto Niujorke. Juos „apšildė“ dar visai jauni britai Ten Years After, Led Zeppelin ir Jeff Beck Group. Kai prie Džefo Beko grupės prisijungė „cepelinai“ Plantas, Peidžas ir Bonemas, publika taip užkaifavo, kad Vanilla Fudge net neišėjo į sceną. O kam, kai visi laurai atiteko kitiems? Tai buvo ženklas, kad jų era baigėsi. Rugsėjo mėnesį Vanilla Fudge oficialiai sustabdė savo veiklą.

Timas Bogertas ir Karmin Epis bandė suburti naują komandą, kurioje būtu Džefas Bekas ir Rodas Stiuartas, tačiau tuo metu Bekas papuolė į avariją ir susilaužė koją. Sumanymas nepavyko, bet vyrukai subūrė nė kiek neblogesnę chebrą vardu Cactus. Markas Steinas bandė laimę su savo komanda Boomerang, grojo pas Elisą Kuperį ir su Tomiu Bolinu, ir net (nesėkmingai) siūlė savo paslaugas Ričiui Blekmorui, paleidusį naują projektą Rainbow.

Pats garsiausias ir sėkmingiausias iš Fudge muzikantų buvo Karmin Epis, kuris grojo su aibe garsių grupių: Beck, Bogert & Appice, Cactus, King Kobra, Pink Floyd (albume „A Momentary Lapse Of Reason“) ir kt.

Originali Vanilla Fudge sudėtis vėliau buvo susibėgusi dar kelis kartus, o 1991 metais, po didelio turne JAV, buvo išleistas šio turo albumas.

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 5, 2017 Debiutas

 
 
%d bloggers like this: