RSS

Kategorijų archyvai: bendra

Kodėl mums reikia vinilo?

Liaudies išmintis byloja:

 muzikos mėgėjai klausosi muzikos,

audiofilai gi klauso triukšmo pauzėse.

Kiekvienas vyras yra šiek tiek maniakas, turintis hobi ar savo ritualą. Kažkas domisi butelio turiniu, ugniniu vandeniu nuspalvindamas kasdienybės pilką rutiną, kažkas gyvena tik dėl penktadienio vakarėlio klube, kai galima viską ir iškart, kažkas spardo kamuolį futbolo aikštėj su vaikystes draugais, o dar kažkas sėdi prie Nemuno ar šiaip kokios balos, tikėdamas ištraukti bent jau pūgžlį. O dar yra ir taikus medžiotojai, ne, ne tie su „muilinėm“, o tie, kurie ankstų, lietingą rytą budi Antakalny ar Kauno urmo bazėse ir laukia. Laukia vinilų. Laukia, kada laimikis pats ateis jam į rankas. Paieška ir laukimas – labiausiai jaudinantis momentas šioje medžioklėje. Po kelių metų iš paprasto medžiotojo tampama jėgeriu.

Edisonas, Kro, Berlineris

Logiška, jog vinilinių plokštelių istorija neatsiejamai susijusi su garsą atkuriančios aparatūros vystymusi. 1877m. jaunas mokslininkas Tomas Edisonas užpatentavo savo išradimą – fonografą, įrenginį, leidžiantį įrašyti ir atkurti garsą. Galima įsivaizduoti jo džiaugsmą, kai eksperimentas – įrašyti per ruporą skambantį balsą ant aliuminio folijos – pavyko. Tada tai buvo iš tiesų fantastiškas atradimas. O juk jauną mokslininką į pažangą stūmė paprastas smalsumas! Dar dirbdamas telegrafe jis pastebėjo, kad nuskaitantys  informaciją aparato kontaktai, slysdami per perforacinės juostos skylutes, skleidžia skirtingų aukščių garsus.

Tais pačiais metais šioje Didžiosios Balos pusėje prancūzų poetas ir išradėjas Šarlis Kro, padavė Prancūzijos Mokslų Akademijai paraišką savo išradimui, panašiam į tą, prie kurio tuo pačiu metu dirbo Edisonas. Tačiau į paraišką niekas neatkreipė dėmesio ir ji pragulėjo stalčiuje iki gruodžio, kai atėjo žinia apie Edisono atradimą. Nesigilinant į smulkmenas reikia pripažinti, kad Kro metodas buvo techniškai pažangesnis.

Praėjo dar dešimt metų, kol pagaliau amerikiečių išradėjas Emilis Berlineris, remdamasis jau žinomais Edisono ir Kro atradimais, pasiūlė naują įrašymo ir atkūrimo metodą ir užpatentavo rekorderį bei gramofoną. Būtent Berlineris pasiūlė garso informacijos nešėjui suteikti apvalią disko formą. Pirmi diskų pavyzdžiai buvo gaminami iš ebonito. Vėliau diskai buvo gaminami iš celiulioido, kaučiuko bei iš… vabzdžių-parazitų išskyrų. Ši reta medžiaga, vadinama šelaku,  buvo naudojama plokštelių gamyboje XX a. pradžioje, bet dėl trapumo jos greitai atsisakyta.

Po Antrojo pasaulinio karo pasaulį išvydo vinilinės plokštelės, liaudyje vadinamos „ilgai grojančiomis“. Šių plokštelių skambėjimo trukmė buvo ilgesnė už jų pirmtakų. 1948m. kompanija „Columbia“, užimanti lyderio vietą plokštelių gamyboje, panaudojo naują įrašymo technologiją ir taip padidino disko skambėjimo laiką iki 30 minučių. Nenorėdama atsilikti, konkuruojanti firma RCA išleido nedūžtančią plokštelę. Ja galėjai mėtyti į sieną, tik reikėjo staigiai pasitraukti, nes ji kaip bumerangas grįždavo atgalios… Šis produktas buvo 175 mm dydžio ir skriejo 78 apsisukimų per minutę greičiu. Tokios plokštelės buvo skirtos muzikiniams automatams „Jukebox“, labai išpopuliarėjusiems Amerikoje. Jų dar ir dabar galima aptikti Amerikos baruose ir Londono pabuose.

Be vinilinių diskų buvo galima įsigyti ir popierinių! Jei tais laikais turėjote draugų Lenkijoje, galėjote Kalėdų proga gauti atviruką su Bingo Krosbio dainos įrašu. O jei pasisekdavo, gaudavai net „The Beatles“ įrašą. Esu matęs „plokšteles“, įrašytas ant… rentgeno nuotraukų. Žmogaus kaulų rinkinys lengvai šokiruodavo, bet turėdavai galimybę išgirsti sovietinės cenzūros uždraustą Elvio Preslio arba Little Richard rokenrolą. Tokia muzika buvo uždrausta ir, savaime suprantama, nebuvo publikuojama ar įvežama. Tačiau per „geležinę uždangą“ ši produkcija nedideliais kiekiais prasiskverbdavo diplomatų, artistų ir jūreivių lagaminuose. Muzikos mėgėjui šios brangenybės kainavo tuometinio studento stipendiją arba pusę eilinio komunizmo statytojo algos.

Juodasis auksas

Aš toks senas, kad prisimenu tuos laikus, kai visi aplinkui isteriškai pirko kasetinius „getoblasterius“ ir paprastesnius japonų CD-plejerius, be sąžinės graužimo išmesdami griozdiškas plokštelių kolekcijas į šiukšliadėžes. Blizgantys juodi diskai voliodavosi ant žemės, jais žaidė vaikai, ant jų pjaustydavo užkandą ir lašinius, auksarankiai darydavo iš jų įvairius daiktus. Mačiau iš Stasio Povilaičio plokštelės padarytą dailų laikrodį.

Vakaruose, kaip paprastai, situacija buvo visiškai kitokia: žmonės pirko stereo sistemas, vinilai stovėjo lentynose (blogiausiu atveju buvo ištremiami į rūsį) ir laukė savo valandos. Kartu su kas trečiu CD leidimu buvo išleidžiamas vinilas, DJ-ai ir toliau grojo muziką iš vinilinių plokštelių. Kai rinka susitraukė, vinilinių plokštelių industrija buvo palaikoma mažų entuziastų grupelių bei visiškai pamišusių ypatų, ieškančių pasakiškai raritetinių laimikių. Jie naršė atokiausius žemės rutulio kampelius, ieškodami ekstravagantiškų retenybių, apie kurias mažai kas girdėjo ir žinojo, nors jau buvo aišku, kad bastytis po svietą ir ieškoti plokštelių nėra prasmės – juodojo aukso ieškotojai jau spėjo išvežti visus originalius „first press“ albumų leidimus. Iš Mozambiko taip pat.

Kolekcininkas Endis Karti

Hosanna! Vinilas prisikėlė!

Klausimas, ar šiandien susidomėjimas vinilinėmis plokštelėmis toks aktualus, yra daugiau abstraktaus pobūdžio. Jį reikėtų formuluoti kitaip: ar man pačiam domėjimasis vinilu reikalingas? Ir kam? Publika, besidominčią vinilais ir juos perkančią, sunku apibūdinti kaip vieningą socialinę grupę. Mat meilė vinilui vienija labai skirtingus žmones. Juos galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei priskirčiau didelį stažą turinčius ir nieko išskyrus vinilą, nepriimančius kolekcionierius. Šių vinilo aistruolių vertybių skalė susiformavo seniai ir visam laikui. Jie daug matė savo gyvenime. Tai nejauni vyrukai, panašūs į Dostojevskio personažus, ir bendrauti su jais baisoka. Jie turi savo supratimą apie muziką ir jos privalumus. Jie tiksliai žino, kuriais metais ir kokia firma išleido bet kurios grupės albumą. Juos galima pamatyti Lietuvoje, „blusaturgiuose“ arba ten, kur susirenka vinilinių plokštelių kolekcionieriai. Juos sutiksi Vokietijoje plokštelių biržose – „Plattenbörsen“, Londono „charity“ parduotuvėse ir Amerikoje tose vietose, kur vyksta „garage sale“.

Kita grupė – žmonės, tik pradedantys klausytis vinilą, arba tie, kurie po ilgos pertraukos nusivylė CD formato diskais ir grįžo prie seno gero vinilo. Jie perka chaotiškai ir jiems nesvarbu, ką pirkti – norisi klausytis bet kokio stiliaus muzikos. Jie nieko nežino ir nenori žinoti apie retus diskus ir originalius leidimus. Jiems norisi paklausyti vinilinės plokštelės, ot šiaip, įdomumo dėlei. Yra ir visiškų naujokų: kartą man paskambino pažįstamas ir paprašė patarti, nuo ko jo anūkėliui pradėti rinkti vinilų kolekciją. Anūkas girdėjo senelio pasakojimą apie kadaise populiarias vinilines plokšteles. Patariau pradėti nuo klasikos – „The Beatles“. Po kiek laiko sužinojau, kad anūkas pradėjo taupyti pinigėlius kolekcijai rinkti. Tuomet supratau, kad vinilas nemirs.

Analoginiai narkotikai

Plokštelės visada turėjo savo kainą, ypač mūsų cenzūros nualintoje šalyje, inkorporuotoje į „broliškų tautų“ darinį. Tais laikais egzistavo liaudyje vadinamų „farcovščikų“ kasta. Pas juos už nerealią, lygią paprasto inžinieriaus algai, galima buvo nusipirkti užsienietiškų vinilų. Šiandien šie žmonės „gyvena“ Internete ir prekiauja plokštelėmis per Amazon, eBay ir panašius taškus. Jų veikimo principas paprastas: pvz., leidybinė kompanija ruošiasi išleisti naują „Pink Floyd“ muzikanto Rodžerio Voterso albumą. Paprastai prieš kelis mėnesius iki disko pasirodymo, jį pateikia albumą išankstinei prekybai, tad jūs ramia dūšia galite palikti paraišką ir užsakyti norimą kiekį sau. Jeigu jūs nespėjote paduoti paraiškos arba nusipirkti albumo per mėnesį nuo oficialios išleidimo datos, tai rizikuojate nebesuspėti jo nusipirkti už fiksuotą kainą. Paprastai vinilas išleidžiamas nedideliu tiražu ir sandėlis greitai ištuštėja. Taigi „nespėjau, bet labai norėjau“ atveju nusipirkti albumą bus problemiška ir piniginė dėl to kentės.

Lieka laukti papildomo tiražo, arba sulaukti naujo to paties albumo perleidimo po kelerių metų. Arba naršyti eBay, kur kainos dešimteriopai didesnės už pradinę. Supirkinėtojai puikiai išmano kainodarą ir seka visas naujienas, tad iškart užsako kelis albumo egzempliorius ir akimirksniu diskus pateikia parduoti. Dvigubai brangiau. Jeigu diskas neišpakuotas, autentiškoje pakuotėje, jo kaina kas mėnesį automatiškai auga. Elementaru, Vatsonai.

Terminus, kuriais įvertinamas vinilas, reikia žinoti, tačiau šiandien mes apie juos nekalbėsim. Jeigu jūs norit sužinoti apie savo vinilą kuo daugiau (ir, žinoma jo kainą), yra daug internetinių svetainių, kurios tuo užsiima. Žinant albumo išleidimo metus ir šalį, kurioje jis pagamintas, jūs lengvai galit sužinoti plokštelės istoriją. Nenustebkit, jei „Led Zeppelin III“, kurį jūs vakar pirkot, buvo prezidento Smetonos kolekcijoje. Taigi. Jeigu savo kelyje sutiksite žmogų, kuris jums pradės ilgą pasakojimą apie „first press“, „originalus“ ir kt., būkit su juo atsargus. Tai pavojinga vinilofilų veislė. Jūs rizikuojate likti be vakarienės (geriausiu atveju).

Brazilas Zero Freitas turintis kolekcijoje daugiau kaip 5mln. įrašų

 

Kas geriau?

Kaip skamba vinilas? Taip, jis skamba geriau už kompaktinį diską, bet ginčai apie tai nesibaigia ir šiandien. Šios kalbos kompaktų mėgėjų neįtikina. Beje, ne paslaptis, jog yra vinilų, kurie skamba visai neįdomiai – lėkštai ir blankiai. Viena iš priežasčių gali būti tai, kad jūsų 1919 metais pagamintam grotuvui „Elite of Phone“ laikas pakeisti adatą? Tačiau daugeliu atvejų senos vinilinės plokštelės, pavyzdžiui, su praeito amžiaus 50-60-jų džiazo muzikos įrašais šiuolaikinei išlavintai ausiai skamba tiesiog nuostabiai.

O kaip meniškai buvo apipavidalinami vinilinių plokštelių vokai! Geriausi fotografai, dailininkai ir dizaineriai su ypatinga meile ir kruopštumu kurdavo plokštelių vokus. Kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduota, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ ir kiti albumai būtų praradę daug savo emocinio užtaiso. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“, populiarų tarp hipių. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas, davatkų prakeiktas ir cenzūros uždraustas Džimio Hendrikso „Electric Ladyland“ plokštelės viršelis?

Jimi Hendrix – Electric Ladyland

Uriah Heep

The Doors

Pink Floyd

Kompaktinis diskas to neturi: ar įmanoma mažoje dėžutėje įgyvendinti rimto menininko idėjas? Buvo bandoma klausytoją sudominti vidiniais spalvingais bukletais. Na ir kas? Paimkit į rankas „Bitlų“ albumą „Magical Mystery Tour“ ir atsiverskit – visa knygelė su puikiom nuotraukom iš filmo ir net komiksu tikrai patrauks jūsų dėmėsį. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti labai daug.

 

Coda

Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiustas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim.

Igo Ukko (RockDinozauras)

Šis straipsnis gal ir nebūtu užgimęs – apie vinilą dabar rašo visi, kas netingi, tad mano planuose nebuvo ypatingo noro apie tai rašyti. Vinilas gyvas! Tuom viskas ir pasakyta. Tačiau pernai Lietuvoje saulės šviesą išvydo naujas, puikus žurnalas „Vintažo ženklai“. Šio, nors ir gliancinio, bet nuoširdaus leidinio redaktorė paprašė manęs išsakyti savo nuomonę apie vinilą. Jau kam kam, o vinilui tikrai galima suteikti „vintažinio“ vardą, todėl kai kurie mano pamąstymai buvo išguldyti straipsnyje, kurį ir pateikiau Jūsų teismui. Tiesa, čia man nepavyko atkurti to fantastiško straipsnio dizaino, kuris buvo pateiktas žurnale „Vintažo ženklai“, tad originalo verta pasiieškoti prekybos centruose…

Jei tektų vėl rašyti kažką panašaus, tai mano straipsnis būtų visai kitoks, todėl kai kuriose šio dublikato vietose leidau sau padaryti  lengvus pataisymus.

See you…

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo sausio 10, 2018 bendra

 

Su Naujais 2018!

Brangūs bičiuliai! Mano paskutinis šiais metais kreipimasis bus neilgas. Trumpai tariant, suprantu, kad Kalėdinis ir Naujametinis šurmulys  eina vis garsyn ir tampa panašus į Ebolos virusą… Kenčia skrandžiai ir piniginės… Bet tikrai žinau, kad Jūs, užsigrūdinę interneto rezidentai, atsilaikysit!

Savo šilčiausius sveikinimus ir palinkėjimus, mano brangūs skaitytojai,  skiriu Jums, praėjusiems ne vieną tūkstantį virtualių kilometrų ir užsukusiems į mano rokenrolinį pasaulį. Kas anksčiau, kas vėliau, užklydot į mano svetainę, kuom aš džiaugiuosi ir dūšioj šilčiau nuo jausmo, kad vis daugiau atsiranda žmonių, nepamiršusių tų nuostabių praeito amžiaus 60-jų…

Linkiu Jums sveiko optimizmo ir tikėjimo! Bet kokiose gyvenimo situacijose tikėti gėriu ir rytdiena!

 

 
Komentarų: 1

Publikavo gruodžio 29, 2017 bendra

 

Atostogos

Šį nuostabų metų laiką kiekvienas “čiūdinasi” savaip: vieni važiuoja į Maldyvus, kiti į Turkiją, kur viskas įskaičiuota, treti į Zizėnus daržų ravėc. Alytiškių melomanų komanda spjovė į visus pasaulio stebuklus ir kasmet važiuoja paklausyti ir gyvai pamatyti dar neišmirusių roko dinozaurų. Ta vieta vadinasi Loreley, Deutschland. Štai foto reportažas iš šių metų Open Air Loreley.

Rockfels Loreley 2017

 
Parašykite komentarą

Publikavo birželio 30, 2017 bendra

 

Kam sukurtas šis blogas

            „Jeigu tu atsimeni šešiasdešimtuosius, vadinasi tavęs ten nebuvo“,- kalba tie, kurie puikiai prisimena 60-uosius. Jie žino, jog tada vos ne kasdien vyko kažkas naujo, nematyto ir negirdėto, ir gyvenimas buvo toks žiauriai įdomus ir įvairialypis, kad staiga užplūstantys prisiminimai sunkiai išryškina bendrą vaizdą. Tūlas roko dinozauras pasakys, jog buvo dar ir 70-ieji, kuomet labiausiai suklestėjo viskas, kas susiję su roko muzika. Ir jis bus teisus. Teisus bus ir metalistas, sakydamas, jog 80-siais labiausiai subujojo metalas. Tie laikotarpiai mūsu kartai nėra tik kalendorinės datos- tai ypatingas gyvenimo būdas, pasaulėžiūros praplėtimas ir visiškai kitoks pasaulio suvokimas. Laisvės ieškojimas per muziką, madą, „gėlių vaikų“ filosofiją, pacifistinis požiūris į tave supanti pasaulį. Permainos, kurias mes pasitikom, kaip lavina užtvindė  viską aplinkui, užvaldė protą ir jausmus, paskatino ieškoti kito kelio, o neiti tuo, kurį skelbė komunistinė propaganda. Pasaulis aplink tave buvo pripildytas nuostabios harmonijos, visatos meilės fluidų ir  fantastiškos muzikos garsų. Šalia buvo draugai, o priešai lindėjo už storų, nesugriaunamų valdžios rūmų sienų.

            Negaliu pasakyti tikslios dienos, kada visa tai įvyko – gal kuomet jaunas sunkvežimio vairuotojas, vardu Elvis, sudainavo savo pirmą dainą, o gal tada, kai atsirado keistas žodis „rokenrolas“, o gal ta diena buvo, kai išgirdome stebuklingą žodį „Bitlz“? Ne tai svarbu,- svarbu tai, jog nuo tos akimirkos muzika tapo garsesnė, plaukai ilgesni, mada laisvesnė ir pas tave atsirado daugybė naujų draugų. Muzika sujungė milijonus žmonių į vieną armiją, kurios ginklai buvo tranzistoriai, magnetofonai, plokštelės ir nesibaigiančios diskusijos apie fenomeną vardu rokas. Muzika tapo lakmuso popierėliu, kurio pagalba galėjai atspėti kas savas, o kas svetimas. „The Beatles“, The Rolling Stones“, „The Doors“, Jimi Hendrix, Janis Joplin ir nesuskaičiuojama galybė kitų muzikantų ir kūrėjų užvaldė mūsų protus visam gyvenimui ir be jų tas gyvenimas būtų ne toks įdomus ir spalvingas. Ir būtent muzikantai tapo sektinumo ir dievinimo (pamenat „Dabar mes populiaresni už Jėzų; aš nežinau kas išnyks greičiau- rokenrolas ar krikščionybė“?) objektu, svarbiausiais jaunimo minčių  ir jausmų skleidėjais. Tai jie sulaužė nusistovėjusias normas ir taisykles, ir parodė kelią einantiems paskui juos. Pasaulį užtvindė žmonės su gitaromis, kilę dažniausiai iš darbininkų kvartalų, kurie džiaugėsi gyvenimų ir buvo tarsi tavo „chebros“ vaikinai. Visuotinės meilės jausmas atėjo su Meilės Vasara ir lozungu „All you need is love“, su gėlėmis plaukuose ir Vudstoku. Muzikos buvo tiek daug ir tokios įvairios, jog iki mūsų dienų atsiranda nedaug žinovų, sugebančių sudelioti ją į stilistines lentynėles. Tada tai niekam nerūpėjo ir žodis „pop music“, apimantis visą populiarią, kaip ją tada vadino, muziką, dar nebuvo šiuolaikinės bjaurasties ir „dainuojančių trusikėlių“ sinonimu.

             Kada griuvo visuotinės meilės ir taikos simboliai? Gal šviesi, kupina vilčių gėlių vaikų epocha baigėsi Altamonte, kai buvo nužudytas žiūrovas? O gal dar anksčiau, kai kariuomenė šaudė į studentus? O gal tuomet, kai mirė Jimi Hendrix, Janis Joplin ir Jim Morrison, ir kupinos meilės ir laimės dainos nepagydė pasaulio, o žodyje „hipis“ neliko romantikos ir viltį pakeitė abejingumas ir ilgaplaukiai laisvės skelbėjai pavirto marginalais?

             Tačiau ne visi „krito kovoje“, dar išliko dinozaurų, kurie nėra labai matomi, tačiau jie dar gyvi, myli roką ir Keruaką. Ir šis portalas skirtas jiems. Ir dar tiems, kurie tiki, jog rokas gyvas (bent mūsų širdyse), tiems kurie dar gyvena toje nuostabioje ir tolimoje epochoje…

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 25, 2012 bendra

 
 
%d bloggers like this: