RSS

Kategorijų archyvai: bendra

Aš – Ozis (4)

Kai aš paaugau, pradėjau rečiau rodytis klasėje, dažniau dingdavau tulike su cigarete. Dūminau taip, jog nuolat vėluodavau į rytinius patikrinimus, kuriems vadovavo misteris Džonsas, mokyklos regbio komandos treneris. Kaip jis manęs nekentė! Palikdavo po pamokų ir visaip tyčiojosi, kitiems vaikams matant. Bet didžiausią malonumą jam teikdavo bausmė batu. Misteris Džonsas liepdavo eiti prie priešingos sienos, prie lentynos, kur buvo sportinė avalynė, iš kur aš turėdavau atnešti patį didžiausią batą. Paskui kankintojas eidavo ten pats patikrinti ir jeigu aptikdavo gigantiško dydžio teniso batelius, tai aš gaudavau per subinę pagal dvigubą tarifą. Nieks nesityčiojo iš manęs taip, kaip jis. 

Be to, rytais misteris Džonsas su baltu rankšluosčiu tikrindavo mūsų švarą, ypatingą dėmesį skirdamas kaklams. Jeigu rankšluostis išsipurvindavo, prasikaltusį negailestingai, kaip gyvulį murkdydavo po klasės praustuvu. Niekas nesityčiodavo iš mūsų taip, kaip šis misteris Džonsas.

Labai greitai aš suvokiau, kad mano seniai neturi tiek babkių, kiek jų turi mano draugų tėvai. Turbūt aišku, kad mes kasmet negulėjome Maljorkoje todėl, kad reikėjo pamaitinti ir aprengti šešis Ozbornus. Pirmą kartą aš pamačiau jūrą, kai man buvo 14-a ir tai tik dėka mano Ados iš Sanderlendo. O jau vandenyną su vandeniu, kuriame neplaukioja šūdai iš Niukaslo ir kuriame per tris sekundes, nx * , sušalsi, pamačiau būdamas virš dvidešimties. Skurdo ženklų pas mus buvo žymiau daugiau. Pvz., laikraščių skutai, kuriais mes šluostemės šiknas vietoj tualetinio popieriaus. Ir kaliošai, su kuriais aš turėjau vaikščioti vasarą – nebuvo normalių batų. Ir tai, jog mama man niekad nepirkdavo apatinių. Na, ir tas įtartinas tipas, nuolat reikalaujantis pinigų. Mes jį vadindavom „geniu“. Tai buvo paprastas prekininkas, kuris išsimokėtinai stumdydavo mamai įvairų šlamštą iš katalogo, o paskui kiekvieną savaitę reikalaudavo pinigų. Mama pinigų niekada neturėjo, todėl ji manes prašydavo atsakinėti, kad jos nėr namie. Galų gale man tai atsibodo: – Mama sako, kad jos nėra namie!  

Praėjus porai metų aš nutariau galutinai pabaigti su šiuo reikalu. Kartą atidariau tam „geniui“ duris ir apmokėjau visas mamos skolas. Ir papildymui pasakiau, kad jis dingtų visiems laikams ir daugiau neknistų mums proto. Bet tai nesuveikė. Po dviejų savaičių ateinu, o mama išpakuoja naują kostiumėlį. Atspėkit iš pirmo karto, iš kur jis atsirado? Kai buvau mažas, pinigų neužtekdavo niekam. Kartą mama gimtadienio proga padovanojo man 10 šilingų, kad aš nusipirkčiau žibintuvėlį, žinot, tokį, kuris šviečia įvairiom spalvom. Grįždamas namo aš pamečiau grąžą. Ši diena buvo viena iš liūdniausių dienų mano vaikystėje. Gal būt kokias penkias valandas šukavau visus Astono griovius, ieškodamas tų variokų. Juokingiausia tai, kad šiandien net neatsimenu, ką pasakė mama, kai grįžau namo. Tiktai pamenu, kad aš vos neapsišikau iš baimės.

Negaliu pasakyti, kad Lodž Roud 14 gyvenimas buvo siaubingas, bet idilijos, ble*, nebuvo ne kvapo. Pirma, mama talentu nusileisdavo Delijai Smit, vedusiai kulinarines programas per radiją. Sekmadieniais visai dienai pradingdavo virtuvėje, o mes drebėjom iš nekantrumo, laukdami galutinio rezultato. Skųstis buvo nevalia. Kartą valgau kopūstus, o atsiduoda muilu. Džin, pamačiusi mano reakciją, slapčia trenkia man į šoną:- Sėdėk tyliai! Mane pykina ir aš nesiruošiu užsilenkti, bet tuo momentu iš pabo grįžta tėvas, pakabina lietpaltį, sėda prie stalo, ima lėkštę, šakutę įsmeigia į kopūstą, o iš ten kyšo gabalėlis susuktos vielos! Mamytė, apsaugok ją Viešpatie, paruošė mums „Brillo“ šepetį, kuriuo plaunami indai. Visi bėga į šikaną išsivemti. Kitą kartą mama paruošė man į mokyklą sumuštinį su kietai virtu kiaušiniu. Pasižiūriu vidun, o ten cigaretės pelenai ir susmulkintas lukštas. Ačiū, mama!

Trumpai tariant, mokyklos valgykla išgelbėjo man gyvenimą. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris man patiko per visą suknistą mokymosi laiką. Pietūs mokykloje buvo pasakiški: pirmas patiekalas ir pudingas desertui. Fantastika! Šiais laikais pasiimi ką nors valgomo ir girdi: „O! Čia 200 kalorijų!“ Arba: „Čia yra 8 gramai sočiujų riebalų“. Tais laikais apie jokias kalorijas nieks neraukė. Lekštėje gulėjo ėdalas, kurio, pagal mane, visada buvo mažai. 

Kasryt aš sukdavau galvą, kokią čia atmazkę nuo mokyklos sugalvoti. Todėl manim niekas netikėjo, nors aš ir sakydavau tiesą. Pavyzdžiui, kad aš išgirdau vaiduoklį. Sėdžiu sau virtuvėje, ruošiuosi mokyklon. Žiema, baisus šaltis, karštas vanduo iš čiaupo nebėga, tad šildau arbatinuką, kad išpaučiau indus kriauklėje. Ir staiga girdžiu balsą: – Ozbornai! Ozbornai! Ozbornai! Tėvas po naktinės, prieš eidamas gulti, išlydėdavo mus į mokyklą. Na, aš pasisuku į senį: – Tėti! Kažkas mus šaukia! Vaiduoklis! Mūsų name užsiveise vaiduoklis!

Na, tu ir sugalvojai, sūneli!- jis pasideda laikraštį į šoną. – Vaiduoklis ar koks velnias, į mokyklą vistiek eisi! Plauk indus!

O čia vėl balsas: – Ozbornai Ozbornai!

-Bet tėti!- šaukiu.- Juk girdėti, tiesa? Klausyk!

Pagaliau jis irgi išgirsta. Balsas skamba lyg iš gatvės. Išbėgam į gatvę, aš basas, o ten nieko. Šį kartą balsas skamba arčiau:- Ozbornai! Ozbornai!.. Girdisi už tvoros, na, mes ten, o ten ant žemės guli kaimynė. Vargšė senutė paslydo ant ledo ir tikrai būtų mirtinai sušalus, neatskubėk mes laiku. Perlipom per tvorą ir nunešėm ją į svetainę. Gyvenom kaimynystėje nuo neatmenamų laikų, bet niekad nebuvom pas ją. Išties buvo liūdna. Senutės vyrą karo metu nužudė fašistai kažkur Prancūzijoje. Vaikai žuvo bombų slėptuvėje. Ji apsimetinėjo, jog jie gyvi: visur buvo jų fotografijos, rūbai, žaislai… Tarsi šiuose namuose būtų sustojęs laikas. Niekas gyvenime neįvarė manęs į depresiją taip, kaip šis vaizdas. Gerai atsimenu, kaip tą dieną verkė mama, grįžusi iš kaimynės. Tai stulbina – gyventi už dviejų žingsnių nuo kaimynų ir nieko apie juos nežinoti.

* Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 9 spalio, 2020 bendra

 

Ken Hensley: Kraujas ant asfalto

Namas ant kalvos

Iš visų vietų, kuriose aš gyvenau, labiausiai išskirčiau Los-Andželą – su savo magnetine trauka, unikaliu žavumu, bet kartu nešantis nusivylimą. Ir tai yra, ko gero, jo neatskiriamas bruožas. Los-Andželo įrašų studijos, Los-Andželo įrašų studijų technikai… rodos, jų  laikrodžiai kitaip tiksėjo! Žiaurus nusivylimas ištiko mane repeticijose. Kai mes įrašinėjom  mano naują plokštelę „Eager To Please“, aš nepajėgdavau ištraukti žmonių iš lovų iki dvyliktos – pirmos valandos dienos. Buvo labai sunku motyvuoti žmonės „arti“. Baigėsi tuo, kad aš pradėjau dirbti su muzikantais iš Liverpulio: būgnininku Vorenu „Bagsu“ Pembertonu, grojusiu pas Screaming Lord Sutch, ir bosistu Marku Klarku. Motyvuoti juos nebuvo jokių problemų. Bet gyventi ten man patiko – LA puiki vieta muzikiniam bizniui. Ten viskas blizga ir užburia, todėl išlikti produktyviam nepaprastai sunku.

Kam aš ten važiavau? Palikęs gimtajį kraštą, savo namą, mylimą pagalvę… Neturiu supratimo. Ėmiau ir nuvažiavau. Galvojau, kad tai bus puikus komercinis žingsnis. Ten labai sunku neprarasti ryšio su realybe. Aš iki šios dienos myliu LA, bet gyventi ten nenorėčiau. Las Vegase tu aiškiai supranti, kad visa tai – absoliuti klastotė, o Los-Andžele viskas lyg po šydu.

Grįžtant prie temos: po pusės metų, iškart po disko įrašymo, aš pardaviau namą Vakariniame Holivude (kuris net nebuvo įrengtas) ir grįžau atgal į Angliją. 

Vardan meilės ar vardan pinigų?

Kai aš pradėjau groti gitara, mano noras būti Elviu Presliu vis labiau augo ir tvirtėjo, aš jaučiau ryžtą, kurio manyje  iki tol nebuvo. Aš manau, mes visi sugebam pasiekti daugiau, nei stengėmės pasiekt. Nemokėdamas groti iš natų, jau nekalbant apie „F“ akordą, aš pradėjau pirmiausiai „dirbti“ prie didžiulio tėvų veidrodžio, staipydamasis įvairiomis pozomis! Dėka Berto Vidono (Bert Weedon) akordų knygelės ir keleto pamokų Stivendžo Berniukų Klube, aš pamažu savarankiškai išmokau vedžioti pirštus grifu ir „apturėjau“ didžiulį pasitenkinimą!!   

Kiekvienoje veikloje reikalingi atsidavimas ir disciplina – pirmo aš turėjau perteklių ir visai mažai antro! Čia yra du niuansai… pirmas –  aš tikrai labai norėjau įvaldyti instrumentą taip, kad mano eilės virstų muzika, antras – nors aš supratau, kad grojant galima užsidirbti pinigų, aš negalvojau, jog kada nors būsiu tinkamas šiam darbui. Todėl pagrindinė priežastis, dėl ko aš mokiausi groti, buvo mano meilė muzikai. Ir netrukus aš pirmą kartą išbandžiau laimę ir sugrojau publikai… ne dėl ko kito, o tik iš pomėgio muzikai ir meilės jai! Aš labai gerai atsimenu tą dieną ir šio pasirodymo fotografija daugelį metų buvo talpinama įvairių kompiliacijų kompaktuose!! 

Man buvo vienuolika, o gitarą aš turėjau tik keletą mėnesių, bet mes su bičiuliu Džonu Holingsvortu pasinaudojom proga sugroti rašiklių gamybos fabrike, kur dirbo mano močiutė. Pamenu, dainą baigiau ne kartu su Džonu ir grupe, o dar kurį laiką čirpinau kaip kvailys, kol supratau kas vyksta… Ar auditorija suprato? Aš net neatsimenu, ar ten buvo auditorija… bet, manau, turėjo būti!

Kaip ten bebūtų, tuo metu mano futbolininko karjera tapo tik mažu epizodu istorijoje, aš jau grojau Stivenedžo bei Darbininkų klubuose ir labai rimtai planavau tapti roko žvaigžde! Amerikietiška pop muzika dar dominavo angliškoje scenoje, bet aplinkui virte virė energija, ir daug vaikinų su užsidegimu mokėsi valdyti muzikos instrumentus. Aš iki šiol neįsivaizduoju, kodėl viena iš mano komandų vadinosi Ken & His Cousins (kaip ir neįsivaizdavau, kas tos kuzinos!), vėliau buvo Kit & The Saracens, grupė, su kuria grojom Berniukų klube. Šie vaikinai buvo mokyklos bičiuliai, komanda, iškovojusi lokalinį populiarumą, grupės sudėtis buvo sukomplektuota, bet aš įtikinau jų menedžerį (taip, jie turėjo menedžerį!), kad aš  geriau už jų gitaristą groju gitara… Į ką jis man atsakė:“ Mums nereikalingas gitaristas, bet jeigu tu groji vargonais, tai gali prie mūsų pasijungti rytoj!“ 

Be problemų… klavišiniai buvo mano kraujyje, juk mama buvo gabi estrados pianistė, o močiutė kompetetingai grojo smuklės melodijas. Taigi nuvažiavau į Londoną su savo „Gretch Tennessean“ gitara ir pakeičiau ją į „Farfisa“ vargonus. Grįžau namo ir su užrištom akim išmokau mažorinius ir minorinius akordus. Tai užėmė visą naktį, bet sekantį vakarą aš pirmą kartą grojau su Kit & The Sarecens! Vėliau buvo ansamblis The Jimmy Brown Sound. 1965 metais buvo bandymas prasimušti į soul sceną, kuri buvo labai populiari Anglijoje. Kartais tekdavo „apšildyti“ amerikiečių soul atlikėjus, tokius kaip Artūras Aleksanderis, kai jie lankėsi Britanijoje. Tada šioje soul nišoje buvo keletas puikių komandų: Zoot Money‘s Big Roll Band, George Fame & The Blue Flames, Chris Farlowe & The Thunderbirds. Visi jie grojo nuostabioj „andegraundinej“ ir pakankamai respektabilioj scenoj Londone. Viena iš populiariausių aikštelių buvo klubas Flamingo, Soho rajone. Jis buvo rūsyje ir ten galėjai mėgautis geriausiu ritm-n-bliuzu Europoje. Ir kur viena-dvi dozės „spido“ buvo norma…     

Iki paryčių mes sukom ratus Londono gatvėmis, kol nepasibaigdavo „spido“ veikimas, o paskui eidavom… dar kur nors. Buvo linksma, todėl kad kiekvieno kišenės buvo tiesiog prigrūstos „spidų“, o jeigu būdavo policijos reidas, tai blogiausiu atveju galėjo išversti tavo kišenių turinį ant grindų!

Kai man sukako devyniolika metų, aš buvau vienintelis profesionalus muzikantas komandoje. Turiu omenyje, kad aš nesimokiau mokykloje ir vienintelis darbas, kurį aš kada nors turėjau, buvo atsitiktiniai uždarbiai, kurių imdavausi, kai smarkiai reikėjo pinigų. Kartą, Stiveneidže aš padėjau statyti tvorą, kuri ten vis dar stovi! Gal jiems vertėtų pervardinti ją į… ne, tiek to! Buvo sunku, bet aš buvau labai kryptingas ir žingsnis po žingsnio (su pergalėm ir atsitraukimais) pasiekiau šiokio tokio progreso.

Grojant su Gods

The Gods buvo tikra grupė. Skirtingais laikais joje grojo Li Kersleikas, Polas Niutonas, Gregas Leikas, Mikas Teiloras, Džonas Glaskokas ir jo brolis Brajanas, žmonės, kurie vėliau grojo Uriah Heep, Emerson, Lake & Palmer, The Rolling Stones ir Jethro Tull. Tai buvo nuostabūs laikai ir man pasisekė, kad aš ten buvau! Tada buvo mažiau grupių ir dar mažiau taip vadinamų profesionalių kolektyvų, tačiau yra viena aplinkybė, kurios negalima nepaminėti: galiu jus patikinti, kad jeigu ne Polas Niutonas vyresnisis (mūsų bosisto tėvas), mes nebūtum galėję egzistuoti. Jis organizuodavo mums koncertus ir be jo palaikymo grupė būtu išsibėgiojusi.

…labai sunku…labai alkanas…

Kartą mes surengėm perklausą Grinforde ir ten atėjo vienas vaikinas. Jis buvo labai jaunas. Atėjo, įnešė savo 50-ties vatų Marshall‘ą, atidarė dėklą, išsiėmė Les Paul gitarą ir visa kita… jis neturėjo jokios reputacijos. Paprasčiausiai iš vakaro pateikė prašymą perklausai ir mes jam skyrėm laiką. Niekada nepamiršiu, kaip nuo to momento, kai jis paėmė pirmą natą, aš buvau absoliučia sužavėtas. Garsu. Natomis, kurias jis grojo, triukais, kuriuos jis išdarinėjo. Aš žinojau, kad tai gitaristas, su kuriuo aš noriu groti. Jo vardas buvo Mikas Teiloras.

Su juo The Gods virto bliuzine grupe. Vienintelė problema su Miku buvo tai, kad jis buvo labai drovus ir niekad neišeidavo į priekį, sugroti solo arba pajudėti, ar dar ką nors… jis tiesiog stovėjo ir grojo savo nepaprastai stilbinantį gitarinį solo. Bet mes nesiparinom. Tai buvo kieta. Kieta mums visiems.

Mes atgrojom kelis koncertus, išsikovojom sėkmę universitetinio jaunimėlio tarpe, kartą Lidse apšildėm The Who prieš koncertą, bet netrukus, aš galvoju, 67-jų birželį Mikas išėjo į John Mayall‘s Bluesbreakers, ir, žinoma, iš ten papuolė į Stones. Maždaug tuo metu, kai mirė Brajanas Džonsas, 1969-jų liepą. 

Tuo metu aš neturėjau ne grašio, todėl gyvenau grupės mini-vene. Karts nuo karto man leisdavo prisiparkuoti prie kurio nors iš vaikinų namų, tuomet galėjau išsimaudyti vonioje ir užlaikyti salyginą švarą. Kiti vaikinai gyveno su savo tėvais… o aš net negalėjau užeiti per Kalėdas namo pas savo šeimą. „Sėdėjau“ ant abejotinos dietos, į kurią įėjo šaltos keptos pupos, kartais nedidelis kiekis sūrio ir nereguliariai vienas-du bananai, bet užtat aš dariau ką norėjau ir absoliučiai nesiruošiau darbintis nuolatiniam dieniniam darbui!!  Mes grojome visose pagrindiniuose Londono klubuose, įskaitant rezidentavimą  Marquee klube, įrašėm kelias sesijas BBC ir su mumis netgi „džemavo“ Džimis Hendriksas…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 23 vasario, 2020 bendra, Uncategorized

 

Prisitaikyk arba mirk

Grįžtant prie klausimo apie pinigus: savo autobiografijoje Deividas Li Rotas (Van Halen vokalistas), kuris niekada nesidrovėjo pajuokauti arba pasakyti aštresnį žodį, parašė: „…žmogus, pareiškęs, kad „laimės už pinigus nenupirksi“, paprasčiausiai turėtų susirasti labiau kvalifikuotą pardavėją-konsultantą“. Nors gal tai ir nėra absoliuti tiesa. Tačiau turiu pastebėti, kad kai pas mane atsirado pinigų, atsirado daugybė gabių pardavėjų-konsultantų… Aš visada buvau iš tų, kuriems reikalingi visi naujausi žaislai. Ir iškart. Klavišininkai galbūt visi tokie, tačiau kiti dar labiau pamišę dėl visokių prietaisų. Mano užsiciklinimas dėl naujausių žaisliukų buvo viena iš priežasčių, kodėl aš buvau labai nusivylęs, kai mes pakvietėm Manfredą Maną (Manfred Mann) sugroti su Mugo sintezatoriumi „July Morning“ finalą – todėl, kad tai buvo žaisliukas, kurio aš negalėjau gauti! Jis vienintelis Anglijoje turėjo tokį!

Mano nusivylimas buvo kvailesnis dar tuo, kad aš net nežinojau, kaip groti šiuo daiktu. Aš neturėjau supratimo kaip jis veikia. Ir visgi, šis sintezatorius buvo vienintelis visoje Anglijoje, o Manfredas buvo vienintelis, kuris mokėjo juo groti, taigi jis atlikdavo tokius keistus dalykus, kurių aš paprasčiausiai nemokėjau daryti. Tai, ką jis sugrojo, šiek tiek iškrito iš pagrindinės dainos idėjos konteksto… bet vis delto jis įnešė šiek tiek naujų potėpių įrašų sesijos metu, ir tą dainos dalį aš kopijuodavau vėliau, atliekant „July Morning“ gyvai. Ir visgi tai buvo žaisliukas, kurio aš negalėjau gauti. O kai pas mane atsirado pinigų, aš nusipirkau magnetofoną Revox ir naujausią hi-fi aparatūrą.

Kas liečia ginčą tema „skaitmena ar analogas“, aš turiu į tai vieną atsakymą: mano ausys – analoginės. Aš girdžiu, kur man išeina geriau. Man nesvarbu kaip. Taip, aš galiu pasakyti, kur semplai naudojami vietoj gyvo garso, bet ar tai svarbu? Ne. Kontekste – taip, bet kaip visuma – ne. Jeigu jūs priešinatės progresui, jūs rizikuojate likti užpakaly. Čia yra tas atvejis, kai galima pasakyti: prisitikyk arba mirk. Apie situaciją su visais šitais gudriais dalykėliais, galiu pasakyti: šiuolaikiniai vaikučiai negali įsivaizduoti, jog kadaise egzistavo gyvenimas be mobiliujų telefonų. Jiems nesuprantama, kaip galima gyventi be sms. Bet taip buvo.

Pirmas žmogus, kurį aš pamačiau su mobiliu telefonu, buvo Stivis Vonderis. Viešbučio hole San-Franciske. Jis turėjo lagaminėlį, kurį jis atidarydavo… manau, tai buvo vienas pirmujų palydovinių telefonų. Tai buvo didžiulis daiktas – tai paaiškėjo, kai jis atidarė lagaminėlį. Aš pagalvojau:“Oho! Tai kiečiausias daiktas!“ Ir tuojau pat pabandžiau gauti tokį patį. Stengiausi iš visų jėgų… Nelaimei, jie buvo netinkami naudotis Britanijoje. Naudotis jais buvo galima tik Valstijose. Vis dėlto man buvo absoliučiai aišku: atsiradus galimybei, aš turiu pirkti tokį. Vietoj to, aš radau kai ką savo mašinai (maždaug 1976 metais): tarp priekinių sėdynių ant prietaisų skydelio aš pastačiau „mobilų“ telefoną! Jame buvo naudojama senovinė antena, panaši į racijos, ir ji buvo gigantiška!

Visai netinkama instaliuoti rolsroise, bet man buvo nusispjaut! Aš taip norėjau. Taigi, mano mašinoj buvo telefonas. Jis turėjo du mygtukus: atsiliepiant reikėjo vieną jų paspausti. Ant jo buvo parašyta:“Priimti ir Išsiųsti“. Reikėjo nuspausti, norint kalbėti ir paleisti, kad išgirstum atsakymą. Neįtikėtinas kirvio darbas. Numerio rinkiklio jis neturėjo, vietoj reikėjo nuspausti mygtuką, kad vienas ar kitas skambučių centro operatorius atsilieptų. Jeigu kvietimas buvo man, operatorius pranešdavo, kad kažkas bando man prisiskambinti. Aš prašydavau, kad jis perskambintų tam abonentui ir tik tada mus sujungdavo. Jeigu aš užstrigdavau kamštyje M4 kelyje, kažkur tarp studijos ir namų, aš skambindavau: “Porą mėnesių neskambinau mamytei, dabar pats laikas!”. Sistema būdavo perkrauta ir prisiskambinti iki skambučių centro buvo neįmanoma. Jeigu tuo pat metu trys žmonės skambino, perkrova pasiekdavo ribą.

Tai buvo labai brangu, bet aš turėjau tokį aparatą. Žinoma, kad dėl to man nesmagu ir net juokinga. Šis deginantis noras kažką turėti, troškimas kažką valdyti, neturėjo sveiko proto. Bet kodėl viskas turi remtis sveiku protu? Kai pinigų yra daugiau nei prasmės, tai gali būti priežastis pinigus išleisti greičiau, nei prarasi sveiką protą.  

Pinigai turi reikšme. 1-ji bi$nio taisyklė

Karjeros pradžioje Uriah Heep, būdamas naujokas nestebėdavau to, kas vyksta scenoje ar kiekvieno artisto atskirai. Neturėjau periferinio matymo. Kai tu, kaip pagrindinis autorius, įrašinėji po du albumus kasmet, esi labai užsiėmęs. Bet visada jauti, kaip reaguoja auditorija į tai, kas vyksta. Mes visada klausėmės gerbėjų, jų pergyvenimų, jų energetikos, ir vėliau tą energetiką grąžindavom.

1973 metais viename koncerte prieš mūsų pasirodymą grojo Kiss.  Jie bendradarbiavo su ta pačia ATI agentura, kaip ir mes, ir buvo akivaizdu, kad jie taps neeiliniu įvykiu. Muzikiniu atžvilgiu jie beverčiai. Daugiau nei beverčiai. Bet jau tuo metu jie buvo smarkiai „išpiarinti“. Visa jų veikla buvo didelė prekybinė operacija. Toks buvo sumanymas. Gerai pagalvojus, aš dar niekada nebuvau sutikęs vaikinų kompanijos, viešai pasirodančios su makijažu. Spėju pabrėžti – ne tik viešai, bet ir privačioj aplinkoj.

Kai Džinas Simonsas taškėsi kraujais, jie atrodė fantastiškai. Sėkmė jų neapleisdavo, nes jie įkūnijo kraštutinį maištą ir vaikučiai žiūrėjo į juos, kaip į kažką nepasiekiamo. Vienintelis būdas išgyventi šiam Kiss imidžui – pačių Kiss atvaizdų ant marškinėlių, žaidimo automatų, prezervatyvų, karstų ir įvairių suvenyrų, kuriuos medžiojo fanai, skleidimas. Ir visa tai buvo puikiai sumanytas menedžmentas. Ir tuo pat metu iš jų juokėsi visi, todėl kad iki jų rokenrolas buvo vaikinai, kuriuos galima buvo pažinti pagal plaukų ilgį. Tai buvo leidžiama, jegu esi kurios nors rūšies keistuolis arba tu iš rokenrolinio biznio. Jeigu tu lankai mokyklą arba dirbi ofise, tau nevalia nešioti ilgus plaukus. Tik rokenrole greitai keičiasi taisykles, bet gyvenime jos keitėsi palaipsniui. Todėl su ilgais plaukais, su auskarais ausyse, su tatuiruotėmis mes didžiajai daliai visuomenes atrodėm kaip frikai. O čia atsirado Kiss, su ekstremaliu makijažu ir sidabriniais, panašiais į uniformas kostiumais, ir jie pirmieji pradėjo pardavinėti savo marškinėlius per koncertus, užtvindydami jais rinką.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 26 sausio, 2020 bendra, Uncategorized

 

Ken Hensley: Kraujas ant asfalto

3 dalis – Mokykla

Iš Holivudo – liūdesyje

Iki šiol man neteko susidurti su „praeities sėkmės“ koncepcija, tai atsitiko prieš penkis ar šešis metus, kai pradėjau leistis ant žemės ir suprasti, kad ta mano gyvenimo dalis tikrai pasibaigė ir kad aš visam laikui liksiu „Kenas Henslis iš Uriah Heep“. Su tuo buvo labai sunku susitaikyti. Tu turi perkainoti savo gyvenimą ir savo įnašą į tai, kas realiai apčiuopiama. Vietoj to, kad gaučiau„auksinius“ diskus už daugiau kaip 40 milijonų parduotų albumų, vietoj to, kad vairuočiau savo ferarį, skrisčiau pirma klase, vietoj to, kad nuolat būčiau žmonių apsuptyje, kurie sako koks aš didis… Dabar, kai rašau šias eilutes, aš sėdžiu prie trikojo stalo ant išklerusios kėdės. Prie mano namo nėra privažiavimo keliuko, mano mašina priparkuota šalia namo – labai purvinas pikapas, ant jo sunku įžiūrėti gamintojo ženklą. Žmona kaskart „giria“ mane už nerangiai sukaltą narvą triušiams. Aš rimtai.

Tai visai kita vertybių sistema, nepanaikinanti to fakto, kad aš tikrai visu tuo užsiimu, man tai iš tiesų patinka, aš šioje srityje pasiekiau tam tikrų rezultatų – ir aš vis dar gyvas. Bet yra nedidelis skirtumas.

 Siekdamas sėkmės, lankiausi vakareliuose ir bendravau su milijoneriais, derinau įvairius reikaliukus Holivude,  geriau labai brangų vyną ir valgiau gurmanišką maistą Havajose… Aš žinau, kad yra daug žmonių, papuolusių į blogesnę situaciją, nei mano – mano epochos meno pasaulio žmonių, kuriems yra žymiai sunkiau. Yra žmonių nepritiekliuje ir jų materialinė, fizinė, mentalinė, dvasinė būklė dar baisesnė. Narvo triušiams meistravimas – ne tas užsiėmimas, kurį aš pasirinkčiau savo noru, bet aš turėjau tuo užsiimti, todėl kad… todėl kad tų triušių atsirado per daug! Net jeigu turėčiau pinigų sumokėti už tą narvą, aš pirma pabandyčiau pasidaryti jį pats, o senais laikais aš būčiau išmetęs pinigus bet kokiai užgaidai.

Turbo reaktyvinis žvaigždės gyvenimo būdas greičio trasos režimu – tai visiškai netikras egzistavimas. Nepaisant to, kad šis egzistavimas pasireiškia tikrais veiksmais ir realiom aplinkybėm. Tai paprasčiausiai nenormalu. Jeigu tu tokį kelią išgyvenai nesusigadinęs sveikatos ir savo jėgų, tai susidursi su tuo faktu, kad tau būtina rasti naują gyvenimo pamatą – jeigu tau apskritai norisi gyventi ir mėgautis gyvenimu. 

Skaudžių smūgių mokykla

Kai mes pradėjom Uriah Heep kelią, mes neturėjom tokio kiekio sektinų pavyzdžių, kokį turi šiuolaikiniai muzikantai (iš tiesų, mes patys tapom tokiu pavyzdžiu),mes dar nežinojom, ką daryti, kada sėkmė palieka jus. Kelias žemyn duobėtas ir… užima žymiai mažiau laiko, nei kelias į viršų.

Tai pagrindinė problema. Man tai nebuvo kliūtis, todėl kad aš sąmoningai pasitraukiau ir užsiėmiau kita veikla, suteikiančia man didesnį pasitenkinimą, ne šimta procentinį, bet labai didelį. Problema tai tapo tik vieną kartą, kuomet 2001 metais aš nuvykau į turne su Džonu Loutonu ir mes grojom mažuose klubuose Vokietijoje, talpinusių iki 200 žmonių, kai kažkada šioje šalyje su Uriah Heep grodavom stadionose ir surinkdavom penkiolika tūkstančių žmonių. Du šimtai žmonių auditorijai atrodė, kad mes neverti skatiko! Man tai atrodė tikrai keistai.

Kol aš buvau Uriah Heep, sėkmės mažėjimas, atsiradęs koncertiniam ture kartu su Jethro Tull 1978-siais, kur mes buvom apšildanti komanda, manes visiškai nejaudino. Aš visada tikėjau, kad turiu pakankamai resursų išsilaikyti ant kojų. Šiuo atveju aš smarkiai klydau ir tai skausmingai pajutau  išėjęs iš Hipų. Bet prabėgus dvidešimčiai metų mane kaip svečią pakvietė į Heepvention festivalį, o po jo sekė turas, į kurį vykom kartu su  Džonu. Ir tada aš pagalvojau: puiku, žmonėms  aš vis dar asocijuojusi su Uriah Heep. Tai kodėl ne, nuvažiuosiu aš į tą turą. Ir atsidūriau neaišku kur, prieš inertišką dviejų  šimtų auditoriją. Aš parašiau dainas, pagal kurias žmonės mokėsi anglų kalbos, aš iki šiol girdžiu savo dainas per radiją, supermarketuose… Sutinku žmones, kurie sako, jog groja mūsų muziką vėstuvėse. Ir nežiūrint to, štai aš…ir aš niekas. Štai kada sunku. Štai kame iš tiesų mėšlas. Tame. Todėl, kad sunku suprasti, kodėl taip yra. Pradedi analizuoti situaciją ir čia iškyla dar sudėtingesni klausimai, į kuriuos tu nesurandi atsakymo. Pirmoj eilėj – kodėl tu taip iškilai, kas tave darė išskirtiniu? Arba greičiau klausimas turėtų skambėti taip: kodėl tu manai, kad tu išskirtinis? Kiek daug tu paaukojai vardan šio klaidingo tikėjimo? Ir kokią kainą? Tam nėra tikro ir greito atsakymo, bet tai, kaip ir viskas, ką mes vertiname šiame pasaulyje, yra laikina, ir kada tu pradedi tai suprasti, tu kiekvieną savo žingsnį darai kitaip.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 6 sausio, 2020 bendra, Uncategorized

 

Rėjaus Deiviso jubiliejui

1944-jų birželio pabaigoje į šį pasaulį atėjo The Kinks atamanas, kompozitorius, grupės ideologas, puikus poetas ir akylas britų tikrovės stebėtojas Rėjus Deivisas.

The Kinks nesižavėjo narkotikais, nerengdavo įspūdingų šviesų šou ir scenoje nesimėgaudavo ilgais „jam“-ais. Tačiau muzikiniu atžvilgiu jų įtaka kitoms britų grupėms buvo didžiulė. Per pirmajį ritm-end-bliuzinį laikotarpį jie užkrėtė Angliją savo kietu ir grubiu stiliumi bei pakilo į sėkmės viršūnę… kai staiga pakeitė kursą. 65-jų pabaigoje Kinks pakeitė savo amerikanizuotą repertuarą – tuomet jų lyderis Rėjus Deivisas atrado savyje dainų rašytojo talentą. Jis pradėjo kurti siužetinius, su tipišku anglišku humoru tekstus, pakeisdamas isimylėjusio kankinio vaidmenį į pasakotojo-stebėtojo ampluą. Muzika tapo melodingesnė ir labiau įsimenanti, nei jų karjeros pradžioje. Taip prasidėjo ypatingai kūrybiškas, bet komerciškai nesėkmingas etapas.

Rėjaus brolis Deivas, savo autobiografinėje knygoje rašė: „Kai visi aplinkui eksperimentuodavo su psichodelija, mes ieškojom ir rinkom informacijos apie šeimos šaknis, britiškas tradicijas ir istoriją… Mūsų muzikinis kelias buvo kitoks, nei daugybės to laikmečio grupių, ir aš džiaugiuosi tuo, kad mūsų muzika tapo unikali…“.

Rėjus: „Manau, kad šešiasdešimtieji buvo klastotė: šalį visgi valdė isteblišmentas. 60-ji buvo panašūs į morką, kurią valdžia laikė prieš jaunimo nosį, kad ši negalėtų pakilti į kovą prieš valdančiuosius. Prieš kyšius ir korupciją politikoje. Valdžia palaipsniui griovė kaimus, pjovė medžius, kad pratiestų greitkelius, uždarinėjo fabrikus ir kasyklas. Aš supratau, kad yra tūkstančiai žmonių, kuriems atiteko mėšlina 60-jų pusė. Žmonių, kurie liks be darbo ir vietos visuomenėje. Bjauriausia yra tai, kad mane paskelbė šios melagingos epochos vėliavnešiu. Aš rašiau dainas, o jie palaipsniui išpardavinėjo šalį.

The Kinks in 1970.

…Kartą vėlų sekmadienio vakarą aš supratau, kad laikas palikti šeimos lizdą ir eiti aplankyti begalinio ir sugadinto didžiulio miesto pasaulio. Aš nuėjau prie Šv. Jokūbo bažnyčios, iškilusios virš šiaurinio Londono, įsėdau į 134-tą autobusą ir patogiai įsitaisiau viršuje, apžiūrinėdamas gatves, kol autobusas vežė mane į Vest-Endą. Aš išlipau Lester-skvere ir pradėjau klajoti siauromis Soho gatvelėmis. Tai buvo pirmoji 15-mečio rizikinga kelionė į tamsųjį, nesveiką ir nešvarų pasaulį.

Tada aš dar to nesupratau, bet ta kelionė autobusu tapo mano pirmu išėjimu į suaugusių gyvenimą. Pirmą kartą važiavau raudoname Londono 134 autobuse. Aš su niekuo nesikalbėjau, paprasčiausiai vaikščiojau ir stebėjau. Šie pasivaikščiojimai siauromis Soho gatvelėmis paliko gilų spaudą mano pasąmonėj ir darė įtaką mano grojimo stiliui. Tokiame amžiuje, kai mažai kas padaro įspūdį, pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Kai ateina patirtis, pradedi kitaip suvokti akordus ir natas, kuriuos groji. Tad nusprendžiau, kad išaugau ir laikas kuo greičiau eiti iš mokyklos.

… Dabar dainose nėra ilgesio dėl žalio kaimo, vidurdienio arbatos ir šlovingus karalienės Viktorijos laikų. Kalba eina apie tai, jog anglų kultūroje vis daugiau vietos užima žemos kokybės popsas. Kitaip tariant, šiandien kiekvienas, sudilusio penso nevertas pajacas, gali tapti sensacija… Erzina tai, kuo mes, anglai, tapome. Ir dėl to mes savęs nekenčiame. Naujos dainos turi tapti pasakojimu apie tai, kas atsitinka su mums. Aš dėl to labai pergyvenu. Ir dar: aš niekad ir niekur nebandysiu prisitaikyti. Aš jaučiu, kad mano tevynė čia ir niekur kitur“.

Ray Davies

 

X-Ray: The Unauthorized Autobiography (1995)

Ray Davies: Not Like Everybody Else (2007)

Americana: The Kinks, the Riff, the Road: The Story (2013)

Ray Davies: A Complicated Life  (2016)

Dave Davies: Kink: An Autobiography (1996)

 
Parašykite komentarą

Publikavo 1 liepos, 2019 bendra

 
 
%d bloggers like this: