RSS

Aš – Ozis(22)

12 Vas

 „Bičiai, jūs ne jokie juodukai!”

Man vis dar nesisekė su priešinga lytimi. Net kai pirmasis mūsų albumas tapo auksiniu, kažkaip nesutikau gražių merginų. „Black Sabbath“ buvo bachūrų grupė. Į mus skrido cigaretės ir alaus buteliai, o ne nėriniuoti apatiniai. Mes net juokavome, kad jei į mūsų koncertus atėjo “groupies”, tai tik „dvipaketės“, kurias galima dulkinti tik uždėjus ant galvos du plastikinius maišelius, kad nesimatytų jų veidų. Vieno paketo akivaizdžiai nepakako. Atvirai kalbant, daugeliu atvejų buvau patenkintas „dvipaketėm“. Merginos, kurios po koncerto norėjo mane įvilioti į lovą, dažniausiai būdavo trijų ar net keturių paketų. Vieną naktį Niukaslyje maniau, kad susidūriau su penkių pakuočių (ji buvo tokia “graži”, kad turėjau panaudoti visus penkis maišelius). Naktis pasirodė bombinė. Jei mano atmintis manes nepaveda, buvo patvarkyta džino jūra.

   Nepaisant viso to, aš ir toliau ieškojau progos pasidulkint. Viena iš vietų, į kurias eidavau medžioti, buvo „Rum Runner“ – naktinis klubas Birmingemo Broad gatvėje. Tonio mokyklos bičiulis ten dirbo apsauginiu. „Rum Runner“ buvo populiari vieta (po metų ”Duran Duran” vaikinai kurį laiką ten grojo), todėl buvo šaunu turėti ten pažįstamą žmogų, kuris galėtų  įleisti į klubą be jokių klausimų.

Vieną vakarą, netrukus po sutarties pirmam albumui pasirašymo, aš  išėjau su Toniu į „Rum Runner“. Tai buvo prieš susitikimą su Patriku Mienu, o tai reiškia, kad neturėjom pinigų. Atvarem naudotu Tonio „Ford Cortina“. Šiaip ar taip, tai buvo sena lūžena. Albertas mus pasitinka prie durų, kaip įprasta, apsauginiai atkabina virvę, kad mus įleistų, ir pirmas dalykas, kurį matau, yra tamsiaplaukė džekė, dirbanti rūbinėje.

– Kas ji? – klausiu Alberto.

-Telma Raili, – sako jis.

– Graži. Be to, ji yra protinga. Bet išsiskyrusi ir su vaiku, tad būk atidus.

Man buvo iki lempos. Ji buvo graži ir aš norėjau su ja pasikalbėti. Taigi, aš padariau tai, ką visada dariau, kad pakabinti džekę: aš „apsidolbinau“. Tačiau tą naktį nutiko kažkas nuostabaus, nes sena taktika prisigerti iki samonės netekimo nenuvylė: nusitempiau Telmą į šokių aikštelę. Tonis šoko su jos drauge. Paskui visi kartu nuvažiavome pas Tonį į namus su jo „kortina“; visą kelią ant galinės sėdynės liežuviu ir rankomis aktyviai ieškojau prieigos prie Telmos.

Kitą dieną Tonis metė Telmos draugę, o mes su Telma toliau susitikinėjome. Ir kai atmosfera namuose Lodž Roud, 14 tapo nepakeliama, mes išsinuomojome butą virš skalbyklos Edžbastone, prabangiame Birmingemo rajone. Maždaug po metų, 1971-ais, mes oficialiai susituokėme. Galvojau, kad taip ir turi būti: sutaupiau truputį babkių, susiradau merginą, vedžiau, apsiraminau ir pradėjau dažniau eiti į pabą. Kaip klydau! Likus keliems mėnesiams iki mano vestuvių, „Black Sabbath“ pagaliau ėmėsi užkariauti Ameriką. Pamenu, kad prieš išvykimą Patriko Mieno tėvas mums paskambino: jis sukvietė mus į Londono ofisą ir pasakė, kad būsime „britų muzikos ambasadoriai“, todėl mums reikia gerai elgtis. Mes tik linktelėjome ir nekreipėme dėmesio į jo žodžius.

Tiesą sakant, stengiausi per daug neatsukti alko čiaupų … kol dar neatvykau į oro uostą. Tačiau aš nežinojau, kad oro uostuose yra barų… ir negalėjau atsisakyti malonumo „paimti ant smūgio“ nervų nuraminimui. Kai paskelbė apie įsodinimą į lėktuvą, aš jau buvau gatavas kaip šikna. Paskui mes sužinojom, kad tuo pačių lėktuvu skrenda grupės „Traffic“ bičai. Negalėjau patikėti, kad Stivas Vinvudas skrenda su manimi tuo pačiu reisu. Pirmą kartą gyvenime pasijutau kaip tikra roko žvaigždė.

Nepaisant išgerto alkoholio kiekio, skrydis į JFK oro uostą man truko amžinybę. Žiurėjau pro iliuminatorių ir galvojau: „Kaip šis šūdas išsilaiko ore?“. Paskui skridome virš Manheteno, kur buvo statomas WTC (Pasaulio prekybos centras) ir nusileidom, kai jau leidosi saulė. Prisimenu, kad buvo šiltas vakaras ir nieko panašaus dar nebuvau patyręs. Žinote, vakaras Niujorke turi savitą kvapą. Man jis žiauriai patiko. Tiesą sakant, iki to laiko aš buvau atsijungęs. Lėktuvo palydovai tiesiogine to žodžio prasme išėmė mane iš kėdės, o vėliau aš išsitesiau ant trapo laiptų.

Kai pasiekiau pasų kontrolę, man prasidėjo pagirios. Mano galva tiesiog sprogo, tad neprisiminiau, ką ant bajerio parašiau vizos formoje. Skiltyje „religija“ parašiau „satanistas“. Vaikinas paima iš manęs formą ir pradeda skaityti. Perskaitęs iki pusės, jis sustoja ir žiūri į mane nuobodžia veido išraiška.

– Satanistas, sakai? – stiprus akcentas išduoda Bronkso gyventoją.

Staiga mane išmuša prakaitas: „O, šūdas …“

Neturėjau jokio šanso paaiškinti, nes jis deda antspaudą ir šaukia: “Kitas!“. “Sveiki atvykę į Niujorką!“ skelbia užrašas virš jo galvos. Pasiimam bagažą nuo juostos ir atsiduriam eilėje laukiančiujų taksi. Bi…s žino, ką visi šie verslininkai ( kiekvienas su kostiumu, su kaklaraiščiu ir lagaminais) mąstė, stovėdami šalia plaukoto, neprausto ir „gatavo“ Birmingemo gyventojo, kuris ant kaklo nešioja vandens čiaupą, senus dvokiančius džinsus su žodžiais „Peace & Love“ ir „pacifku“ ant vienos klešnės bei šūkiu „Black Panthers – Rules!“, o ant kitos – juodo kumščio, juodujų panterų, ženklą.

Mums taip stovint ir laukiant, pro šalį pravažiavo didžiulis geltonas automobilis, kuris turėjo būti devyniolikos ar dvidešimties durų.

   – Žinojau, kad čia didelės mašinos, – sumurmėjau. – Bet ne tiek.

   – Tai limuzinas, debile! – pasakė Tonis.

     Prieš išvykdami iš Anglijos įrašėme antrą albumą. Jis buvo gatavas praėjus vos penkiems mėnesiams po „Black Sabbath“ išleidimo, o tuo sunku patikėti, atsižvelgiant į šių dienų albumų įrašymo tempą. Iš pradžių jis turėjo vadintis „Warpiggers“, o tai reiškė raganos vestuves ar panašiai. Tada pakeitėme pavadinimą į „WarPigs“, o Gizeris parašė galingus dainų tekstus apie mirtį ir sunaikinimą. Nenuostabu, kad merginų į mūsų koncertus su tokiu repertuaru buvo neįmanoma pritraukti. Gizerio nedomino saldžios popsinės meilės dainuškos. Net jei pasitaikydavo tekstai tipo „berniukas sutiko merginą“, tai visada buvo netikėtumo elementas. Paimkime, pavyzdžiui, gabalą „N.I.B.“ iš pirmojo disko, kur vaikinas pasirodo esąs velnias. Gizeriui patiko rašyti tos dienos tema, pavyzdžiui, apie Vietnamo karą. Jis visada laikė ranką ant pulso, tas mūsų Gizeris.

    Albumo įrašymui vėl atsidūremė „Regent Sound“ studijoje puikiajame Soho rajone. Prieš tai kelias savaites repetavome buvusiam svirne, priklausančiam „Rockfield Studios“ Pietų Velse. Studijos nuomavimo laikas anuomet buvo vertas didelių turtų, tad nenorėjome užsiimti šūdo malimu, žinodami, kad skaitiklis tiksi. Baigę įrašinėti, persikėlėme į „Island Studios“, Noting Hile, kad sumiksuotume gatavą medžiagą. Ir tada Rodžeris Beinas suprato, kad pagal disko skambėjimo limitą trūksta kelių minučių muzikos. Prisimenu, per pertrauką jis išeina iš aparatinės ir sako:

     – Klausykit, vaikinai, jums reikia dar ką nors pridėti iki pilno metražo. Ar galite ką nors suimprovizuoti?

     Žiurint į paruoštus sumuštinius visiems tekėjo seilės, bet Tonis visgi užsiėme naujais akordais, Bilas sugrojo keletą ritmų, o aš sudainavau melodiją. Gizeris sedėjo studijos kampe ir parašė dar vienos dainos tekstą.

    Po dvidešimties minučių turėjome dainą „The Paranoid“, kuri dienos pabaigoje tapo tiesiog „Paranoid“. Su geriausiomis dainomis visada taip: jos atsiranda iš niekur, kai niekas per daug nesistengia. Įdomu tai, kad „Paranoid“ netilpo nei į vieną, nei kitą kategoriją: tai buvo pankiška daina, nors pankas prasidėjo po daugelio metų. Galvojom, kad „Paranoid“ niekam tikęs gabalas, lyginant su tokiais hitais kaip „Hand of Doom“ ir „Iron Man“ ir kitomis sunkiomis kompozicijomis. Tačiau ši daina „kabino“. Eidamas namo iš studijos ją visą kelią dainavau.

– Telma! – sakau grįžęs į Edžbastoną. – Mes atrodo įrašėme singlą.

Ji pažvelgė į mane taip, lyg norėtų pasakyti: „Na, gerai! Nagi, skiesk toliau!“ Juokinga, ane? Jei kas nors būtų mums tada pasakęs, kad žmonės šios dainos klausys po keturiasdešimties metų ir kad vien Amerikoje bus parduota per keturis milijonus albumo kopijų, būtume nusijuokę tam žmogui į akis. Tačiau faktas yra tas, kad Tonis pasirodė esąs vienas geriausių sunkiųjų akordų kūrėjų roko istorijoje. Kaskart, kai būdavome studijoje, mes visada prašydavom jį pavaryt kokį savo naujausią rifą. Ir tada Tony „pavarydavo“! Kažką panašaus į „Iron Man“ stilių ir mes visi „baldelinom“*.

 Bet „Paranoid“ buvo kažkas tokio!

 Praėjus dviem sekundėms po gabalo išklausymo, „Vertigo“ firmos bosai visą albumą pavadino „Paranoid“. Ir visai ne dėl to, kad „War Pigs“ galėtų įskaudinti amerikiečių jausmus dėl Vietnamo, bent jau aš taip manau. Ne, juos tiesiog „užvedė“ mūsų trijų minučių daina, nes manė, kad ji pateks į radiją, o tokių grupių kaip mūsų eteryje niekada nebuvo. Ir labai gerai, kad albumas gavo tą patį pavadinimą kaip ir singlas, tai palengvino jo reklamą muzikos parduotuvėse.

Bosai neklydo. „Paranoid“ pateko tiesiai į ketvirtą JK singlų vietą ir leido mums koncertuoti „Top Of The Pops“ su Clifu Ričardu ir kitais. Bėda buvo tik su plokštelės viršeliu, paruoštu dar iki pavadinimo keitimo, o dabar jau praradusio prasmę. Ką bendro su paranoja turi keturi rožiniai vaikinai, laikantys skydus ir mojuojantys kardais? Berniukai buvo rožinės spalvos, nes tariamai tai buvo karo kiaulių spalva, tačiau be žodžio „War Pigs“ ant viršelio jie atrodė kaip gėjai, bandantys fechtuoti.

 – Tai ne gėjai – kalavijuočiai, Ozzy, – pasakė man Bilas. – Jie paranojiški gėjai – kalavijuočiai.

   Pasirodymas „Top Of The Pops“ tada buvo pats svarbiausias įvykis mano gyvenime. Kai augau Astone, visa Osbornų šeima kas savaitę susėsdavo prie televizoriaus žiūrėti laidos. Net mano mamai patiko. Mano tėvai neteko žado, kai sužinojo, kad mane rodys per teliką. Tuomet „Top Of The Pops“ kiekvieną savaitę žiūrėdavo penkiolika milijonų žmonių, o „Pan’s People“ šokėjai ir toliau tarp pasirodymų tobulino savo hipiškus šokius.

 Buvo puiku, žmogau.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 12 vasario, 2022 Archeologija

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: