RSS

Aš Ozis   (20)

05 Gru

– Noriu jums kai ką parodyti – pasakė Džimas grėsmingu balsu.

 Na, tai reiškia –  sėdime su juo po pietų salėje, nervinamės, galvojame, ką, fuck, jis mums  pasakys. Džimas atidarė diplomatą ir išsitraukė baigtą Black Sabbath diską. Mes negalėjome ištarti nė žodžio. Viršelyje pavaizduotas klaikiai atrodantis XV amžiaus malūnas (vėliau sužinojau, kad tai buvo Meiplediuremo malūnas prie Temzės, Oksfordšyre), aplink pilna nudžiūvusios lapijos, o viduryje stovi džiūsna – išblyškusio veido boba ilgais juodais plaukais, apsirengusi juodai. Genialu.

Atsidaro sulankstomas vokas, o ten juodame fone apverstas kryžius ir dar viduje parašyta baisi poema. Mes neturėjome jokios įtakos menininko pasirinkimui, o apverstas kryžius – satanistų simbolis, apie kurį sužinojome vėliau – neturėjo nieko bendro su mumis. Sako, kad mes buvome labai nepatenkinti, bet visa tai yra nesąmonė, laužta iš piršto. Kiek pamenu, viršelis mus tiesiog apstulbino. Spoksojome į jį ir kartojome:

– Jomajo! Ble*, jėga!

Džimas nuėjo prie patefono ir uždėjo plokštelę. Jos skambėjimas man išsunkė ašarą. Kai buvome Šveicarijoje, Rodžeris ir Tomas įrašė audros ir varpo aidą titulininės dainos pradiniam akordui ir tai skambėjo kaip filmo garso takelis. Efektas buvo stulbinantis! Dar ir šiandien, klausantis šio albumo, oda pašiurpsta kaip žąsies.

1970- jų vasario 13-ą, penktadienį, „Black Sabbath“ pirmas diskas pasirodo pardavime. Jaučiausi tarsi atgimęs, bet kritikai šį jausmą apšiko. Disleksikai pasižymi tokia savybe: jeigu jie sako, kad neskaito recenzijų, tai tikrai jų neskaito. Bet tai nereiškia, kad kiti neseka to, ką rašo laikraščiai. Iš visų nepritariančių atsiliepimų, atrodo, blogiausiai parašė Lesteris Bengsas iš “Rolling Stone“. Jis buvo mano amžiaus, bet aš tada apie tai nežinojau. Tiesą sakant, niekada nebuvau apie jį girdėjęs, o po to kai man papasakojo, ką jis parašė, pamaniau, kad geriau išvis negirdėti. Pamenu, kaip Gizeris skaitė kritikų atsiliepimus, kaip pasipylė tokie apibrėžimai kaip „tuščiažodžiavimas“, „žalias“. Paskutinis sakinys buvo maždaug toks: „Visai kaip “Cream”, tik blogiau“. Kas man buvo nesuprantama, nes „Cream“ buvo viena geriausių grupių pasaulyje.  

Bengsas mirė po dvylikos metų, būdamas 33 metų. Žmonės sakė, kad jis mikliai žongliravo žodžiais, bet mums jis buvo pompastiškas šiknius – vienas iš daugelio. Nuo tada mums nesisekė su „Rolling Stone“. Bet žinote ką – gauti velnių iš tokio žurnalo yra kliovas*reikalas,  tai sukelia žiniasklaidos ažiotažą. Muzikos leidinius okupavo vaikai, baigę koledžus, kurie manė, kad jie yra išminčiai … na, gal ir buvo tokie. O mes, savo ruožtu, būdami 15 metų, buvome išmesti iš mokyklos, užsidirbome pragyvenimui fabrikuose ir skerdyklose ir kažko pasiekėme, nepaisant visos sistemos pasipriešinimo. Kaip mes galime nesupykti, kai gudručiai mums pasako, kad esame vidutinybės?

Tuo pat metu tikėjom, kad kažkas apie mus galvoja kitaip, nes „Black Sabbath“ Britanijos topuose pakilo į aštuntą vietą, o Jungtinėse Valstijose – iki dvidešimt trečiosios vietos. O šiknius iš „Rolling Stone“ tiesiog paruošė mus tam, kas bus vėliau. Abejoju, ar vėliau kas nors iš viso apie mus ką nors rašė. Tiesą sakant, todėl aš ignoruoju kritikus. Ir išgirdęs, kad kažkas dėl jų skundžiasi, sakau, kad jų darbas kritikuoti. Todėl jie vadinami kritikais. Bet kai kurie, žinote, eina per toli. Pamenu, kartą Glazge mūsų viešbutyje pasirodė kritikas. Tonis prieina prie jo ir sako:

 – Noriu su tavimi pasikalbėti, aukseli tu mano!

 Aš apie tai nežinojau, bet vaikinas užvažiavo ant Tonio, vadindamas jį „Džeisonu Kingu statybininko rankomis“. Džeisonas Kingas tuo metu buvo populiari televizijos asmenybė, šiek tiek panašus į privatų detektyvą su ūsiukais ir šlykščiu kirpimu. Na, taigi, Tonis stovi priešais jį ir tas idiotas pratrūksta juoku, kas buvo kvaila iš jo pusės. Tonis šiek tiek palaukė ir sako:

– Na, gerai, sūneli, pasijuok dar šiek tiek, o po trisdešimties sekundžių tu nesijuoksi, – Tonis irgi juokiasi.

Kritikas į šį perspėjimą neatsižvelgė rimtai ir toliau žvengė. Taip kelias sekundes jie abu stovi ir juokiasi. Ir tada Tonis trenkė kumščiu taip, kad vaikinas vos  neatsidūrė ligoninėje. Nesu skaitęs jo apžvalgų apie mūsų koncertą, bet man buvo pasakyta, kad ji nebuvo pagiriamoji.

Mano senis taip pat nebuvo susižavėtas pirmuoju albumu. Niekada nepamiršiu dienos, kai grįžau namo su plokštele rankose ir pasakiau:

 – Žiūrėk, tėti! Mano balsas įrašytas!

 Matau, kaip jis suka akinius pirštuose ir laiko disko voką sau po nosim. Tada jis atidaro voką ir sako:

– Hmm … – ir priduria – Ar tikrai, sūnau, kad nėra klaidos?

– Kurios?

– Kryžius apverstas aukštyn kojomis.

– Taip ir turėtų būti.

– Aha. Gerai, gerai, nestovėk, uždėk ją. Dainuosim kartu.

Einu prie radiolos, atidarau sunkų medinį dangtį, įdedu plokštelę, tikėdamasis, kad naujas garsiakalbis, kurį ten įdėjau, veiks gerai ir padidinu garsą. Pasigirsta pirmas griaustinio smūgis ir tėtis suvirpa iš netikėtumo. Aš su nerimu žiūriu į jį. Ir tada: BOM! BOM! BOM! Tėtis kosėja. BOM! BOM! BOM! Tėtis vėl atsikosėja. BOM! BOM! BOM!

– Sūnau, kada bus …

BAM! TYN! YYYN! DYYN! Mano vargšas tėtis išblyško. Tikriausiai tikėjosi išgirsti kažką panašaus į „ Knees Up Mother Brown”…“ (angliška daina, populiari aludėse ir vakarėliuose red.pastaba). Šiaip ar taip, neišjungiu disko, Tonis ir Gizeris „pjauna“ gitaras, Bilas „kala per puodus“, o aš kaukiu apie vaikiną juodais rūbais, kuris mane nuneša į ugnies ežerą. Po šešių minučių ir aštuoniolikos sekundžių tėtis trina akis ir, purtydamas galvą, žvelgia žemyn. Tyla.

– Na, ką gali pasakyti?

– Džonai! – sako tėvas –  Ar tu tikrai įsitikinęs, kad geri tik alų?

Paraudęs kaip pomidoras sakau:

– Ech, na … Taip, tėti, bet nesvarbu …

Tebūnie su juo Dievas, jis vis tiek nieko nesuprato.

   Žinai, mano širdis buvo sudaužyta. Jaučiau, kad nuvyliau tėvą. Ir visai ne todėl, kad jis man kada nors priekaištavo. Ir dėl to, kad išskridau iš mokyklos, nemokėjau normaliai skaityti ir rašyti, praleidau laiką kalėjime ir buvau išmestas iš bet kokio darbo, kad ir ką bedariau. Bet galų gale aš su grupe padariau tai, kas man patiko, kas man sekėsi. Na, dėl to aš buvau pasirengęs sunkiai dirbti. Aš tiesiog norėjau, kad tėvas manimi didžiuotųsi. Ir tai buvo ne dėl jo kaltės. Tai buvo jo karta. Ir aš manau, kad giliai širdyje jis vis tiek manimi didžiavosi.

   Prisiekiu, kad nė vienos sekundės rimtai nepriėmėme visos šios juodosios magijos. Mums patiko tik teatro atmosfera. Net mano tėtis į „temą“ per darbo pietų pertrauką iš metalo padarė man skardinį kryžių. Kai atnešiau jį į repeticiją, visi norėjo tokio paties, tad turėjau paprašyti tėvo padaryti dar tris.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 5 gruodžio, 2021 Archeologija

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: