RSS

TRUMPA „GITAROS DIEVO“ ISTORIJA

27 Lap

Džimis Hendriksas  buvo absoliučiai Pirmasis gitaros virtuozas roko pasaulyje, bet šiandien apie tai daug kas pamiršo. Roko mylėtojo paklausus apie hard roko žvaigždes ir apskritai apie roką, jis be abejo prisimins „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“, kartais „Kiss“ ar „Status Quo“ muzikantus, priklausomai nuo jo amžiaus ir erudicijos. Paminėjus Džimio Hendrikso vardą, roko muzikos žinovas dažniausiai pasineria į mintis – jis neturi paruošto Hendrikso muzikos įvardinimo. Jam sunku kalbėti apie Džimio grojimo stilių ir techniką, todėl apseina bendromis frazėmis: taip, genijus, taip, virtuozas. Nepamirškim –  Hendriksas buvo kairiarankis.

 Jo muzikinė karjera apsiriboja ketveriais metais – nuo 1966-jų iki 1970-jų. 1967 metais „The Beatles“ išleidžia savo „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, 1969 metais „bitlai“ išsiskiria, o Vudstoke įvyksta grandioziškiausias roko istorijoje festivalis, pagal kurį kaip standartą vis dar pasveriama ir matuojama bet kokio roko koncerto po atviru dangumi reikšmė. Taigi visi šie ir daugelis kitų, be jokios abejonės, roko klasikos epochą formavusių įvykių nublanksta šalia to, ką tuo metu padarė Džimis Hendriksas. Tai nereiškia, kad puikios anglų ir amerikiečių roko grupės buvo niekas šalia Hendrikso, tai tiesiog reiškia, kad Džimis buvo išskirtinis. Žinoma, galima apsiriboti Hendrikso kūrinių išvardinimu, kurių šiandien, praėjus 50 metų po jo mirties, nei vienas  gitaristas negali sugroti taip, kaip jis – išmintingesni muzikantai to net nesistengia daryti.

Reikia pasakyti, kad Džimis Hendriksas pavertė elektrinę gitarą išskirtiniu soliniu instrumentu. „Prieš Džimį“ ji teatliko akompanuojantį vaidmenį ir net Erikas Kleptonas, gimtojoje Anglijoje tuo laiku vadinamas „gitaros dievu“, lyginant su Hendriksu niekad  nemokėjo tinkamai groti solo. Džimis sukūrė stilių, kuris visiškai skyrėsi nuo to meto garsiausių gitaristų, stilių, kuris šokiravo Džimio kolegas.

Maikas Blumfildas, tuo metu laikomas vienu geriausių planetos bliuzo gitaristų, prisimena, kaip pirmą kartą Hendriksą pamatė „gyvai“: „Megatoninės vandenilinės bombos sprogimas, lydimas rusiškų „katiušų“ salvių (mačiau tai kai kuriuose filmuose apie karą) – taip apibūdinčiau garsus, kuriuos jis išgaudavo iš savo gitaros: iš paprasčiausio stiprintuvo,  „stratocaster“ gitaros, „fuzz box“ ir „Wau-Wau“ pedalų  jis išgaudavo kokius tik panorėjo garsus ir tuo pat metu grojo neįtikėtinai švariai. Vis dar nesuprantu, kaip jis tai darė. Džimis stovėjo penkių pėdų atstumu nuo manęs ir išdarinėjo tokius dalykus, kad po šio koncerto metus negalėjau prisiversti paimti gitaros į rankas.“

Džimis ilgą laiką stropiai mokėsi kai kurių muzikantų atlikimo technikos ir manierų. Jis klajojo po valstijas, kirsdamas žemyną įvairiomis kryptimis tik tam, kad paklausytų garsių gitaros meistrų grojimo. Pavyzdžiui, kad Los Andžele išgirstų ir savo akimis pamatytų, kaip Dikas Deilas išvysto beprotišką grojimo tempą savo „Fender‘iu“, per kelias minutes sutrindamas į miltus penkis mediatorius. Kartą Čikagoje jis nuėjo pasižiūrėti, kaip mikliai Badis Gajus laksto pirštais po savo gitaros grifą – Badis Gajus tuo metu buvo legendinis Čikagos gitaristas, kaip Džimis Peidžas  Londone.

Savo karjeros pradžioje Džimis Hendriksas su savo psichopirotechniniu stiliumi nebuvo rimtai priimtas Amerikos klausytojų. Juodaodžiai Amerikos bliuzo ir roko klausytojai jo neprpažino,  pasipiktinę vadino jį muzikos iškrypėliu. Hendriksą daugiausiai garbino psichodelinės muzikos mėgėjai, ypač publika, nuolat ieškanti neištirtų garsinių (ir ne tik) potyrių. Grojęs Amerikoje daug kur ir su daug kuo, tačiau išgarsėjo tik tada, kai jį pamatė buvęs „The Animals“ bosistas Časas Čandleris, tapo jo prodiuseriu ir atsivežė į Londoną. Čia, Anglijoje, jo talentas ir švystelėjo kaip raketa. Jam užteko tik bosisto ir būgnininko kompanijos, viską  darė jo gitara.

Nesuskaičiuojamuose interviu su šiandienos gitaros virtuozais – nuo ​​Stivio Stivenso iki Stivio Vei, nuo Ingvio Malmstino iki Polo Džilberto – visi tvirtina, kad Hendriksas buvo tas vaikinas, kuris apvertė jų supratimą apie grojimą, o albumas „Are You Experience?“ buvo ta šoko terapijos dozė, atvėrusi šio instrumento galimybes. Štai kodėl dauguma Hendrikso imitatorių blunka, palyginti su originalu. Galima, žinoma, kartoti jo techniką, bet norint pasiekti jo meninio suvokimo lygį, tą JAUSMĄ, reikia pereiti į aukštesnę pojūčių sferą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 27 lapkričio, 2021 Archeologija

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: