RSS

Aš – Ozis (19)

29 Spa

Paaiškėjo, kad šalia koncertų salės buvo moterų psichiatrijos ligoninė, o kasmet per Kalėdas gydytojai išleisdavo pacientes į šventinius šokius. Mes apie tai nežinojom ir nė vienas iš mūsų negalėjo pagalvoti, kad šį kartą beprotnamyje nuspręs eiti į „Black Sabbath“ koncertą. Bet taip ir atsitiko. Mes grojame „N.I.B“, o kažkur vidury gabalo pro duris salės gale įeina visa šių puspročių mergų rikiuotė. Dainos pabaigoje prasideda bardakas. Jūs turėtumėt tai pamatyti: beprotės daužo atėjusius į koncertą vaikinus, o šių mergos – daužo pusprotes. Visiškas durnamis! Kai atvyko policija, ant grindų buvo sukrautos rietuvės moterų pamuštomis akimis, įtrūkusiomis nosimis ir suplėšytomis lūpomis.

Paskui jos uždainavo „ Give Peace A Chance “. Mes stovim scenoje, garsiakalbiuose sklinda triukšmas. Aš apsikeičiu žvilgsniu su Toniu:

– Jopta! – Negarsiai nusikeikiu. Tonis gūžčioja pečiais, užvaro iki galo garsą ir pradeda groti „We Wish You a Merry Christmas“…

1970 metų sausį tai pagaliau įvyko. Pasirašėme sutartį įrašui.

Kelis mėnesius Džimas Simpsonas bandė mus „parduoti“. Anksčiau į mūsų koncertus kviesdavo VIP‘us iš Londono, bet niekas nesusidomėjo. Kol vieną vakarą į Birmingemą atvažiavo vaikinas iš „Philips“ įrašų firmos, atėjo pažiūrėti, kaip mes grojame Henry’s House Blues ir nusprendė su mumis padaryti deal‘ą. Manau, kad grupės pavadinimas „Black Sabbath“ pataikė į dešimtuką. Tuo metu Deniso Vitli okultinės knygos karaliavo bestselerių sąrašuose. „Hammer Film“ studijos siaubo filmai uždirbo didžiulius pinigus kino teatruose, o televizija triūbijo apie Čarlio Mensono gaujos žmogžudystes.

 Tai reiškia, kad buvo didžiulė paklausa viskam, kas turėjo „piktą“ pobūdį. Nesupraskite manęs neteisingai: mūsų muzika buvo verta kontrakto, tačiau kartais visi komponentai turi būti puikiai sureguliuoti reikiamu metu. Ir niekada neprošal šiek tiek sėkmės. Mums taip pat padėjo tai, kad „Philips“ tada kūrė alternatyvų projektą „Vertigo“ ir mes ten puikiai pritapome. Bet išleistam singlui tai nė velnio nepadėjo. Abu kartus jis akmeniu krisdavo į apačią čartų sąrašuose. Bet tai mums netrukdė, nes BBC mūsų gabalą pragrojo „Radio 1“ eteryje. Kartą. Šeštą ryto. Aš buvau toks susijaudinęs, kad pabudau penktą ir turbūt išgėriau aštuonis puodelius arbatos.

– Jie to nedarys, – bandau įtikinti save.

– Jie negros …

Ir staiga: BAM! BAM! Tyn – Dyyn! BAAM! Tyn! BBBB! Tu-dy! Tu-Duuu-Du. Tyn – Dy. Too-Doo-Doo … Neįmanoma apibūdinti, kaip žmogus jaučiasi pirmą kartą išgirdęs savo balsą „Radio 1“. Tai tarsi pasaka, dar kiečiau! Bėgiojau po namus ir šaukiau: „Aš per radiją! Ble, aš per radiją! “ Galų gale mama nusileido į apačią su savo naktiniais marškiniais ir liepė man užsičiaupti.

„Evil Woman!“ – Įjungiau imtuvą visu garsumu. „Nežaisk žaidimų su manimi!“

Tada iššokau iš namų ir su baisiu šauksmu nuskuodžiau gatve. Ir jeigu faktas, kad tu girdėjai save per „Radio 1“, buvo tiesiog džiugus, tai koks džiaugsmingas turi būti toks dalykas, kaip firmos „Phillips“ avansas – šimtas penki svarai kiekvienam!!!

Niekada nelaikiau rankose uždirbtų dešimt svarų, o apie šimtinę… aš išvis tyliu. Norėdamas uždirbti tokius pinigus, metus turėjau derinti garso signalus „Lucas“ gamykloje. Visą savaitę jaučiausi lyg mano loterijos bilietas laimėjo. Pirmas dalykas, kurį nusipirkau, buvo „Brut“ losjonas po skutimosi, kad geriau kvepėčiau. Tada įsigijau visiškai naujus batus – senieji subyrėjo Danijoje. Aš atidaviau tai, kas liko mamai, kad apmokėtų sąskaitas. Ir tada nuolat maldaudavau jos babkių, kad tinkamai aplaistyčiau šitą reikalą pabe.

Ir tada vėl prie darbo.

Jei neklystu, neturėjome jokių „demkių“, taip pat nebuvo jokių oficialių diskusijų apie įrašo išleidimą. Parasčiausiai vieną dieną Džimas pasakė, kad mes pakviesti savaitei į Ciurichą, o pakeliui turime užsukti į „Regent Sound Studios“ Soho rajone ir ten įrašyti keletą kompozicijų, vadovaujant prodiuseriui Rodžeriui Beinui ir garso inžinieriui Tomui Alomui. Ką mes ir padarėme. Kaip ir praėjusį kartą, sustatėm aparatūrą ir sugrojome kaip koncerte, tik be žiūrovų. Po to per kelias valandas atšlifavom gitaras ir vokalą ir tuo viskas baigėsi. Įrašyta! Mes net nespėjome pavalgyti pabe. Ir visam šiam veiksmui trukom ne daugiau kaip dvylika valandų. Manau taip ir reikėtų įrašinėti albumus. Noriu nusičiaudėti ant tų, kurie įrašinėja antrąjį „Bridge OverTroubled Water“ penkerius, dešimt, penkiolika kartų ir metų metais knisdamiesi viename įraše, kaip „Guns ‘N Roses“. Tai juokinga ir taškas. Per šį laiką tu, kaip atlikėjas, mirei, vėl atgimei, o paskui vėl mirei …

Atkreipkite dėmesį, kad tada mes negalėjome taip gaišti laiko, tokia galimybė net nebuvo svarstoma. Atėjome į studiją, įrašėme diską, o kitą dieną išvažiavome Tonio tranzitu į Ciurichą. Tikslas buvo aludė, pavadinta „Hirschen Club“. Mes net nespėjome perklausyti pabaigtos, suvestos ir įrašytos į juostą medžiagos, o ką jau kalbėti apie disko viršelius. Taip tais laikais veikė šou verslas. Grupė turėjo mažiau teisių nei tualeto valytoja įrašų kompanijos boso ofise. Prisimenu, kaip mikrikas keliavo į Šveicariją be galo ilgai. Mes rūkėme žolę, kad užmuštume laiką. Dovelnia žolelės! Pagaliau, kai pasiekėm Ciurichą, mirėm badu, todėl pirmiausia nuvarėm į vieną iš šių išlaižytų Šveicarijos kavinių, kur surengėm varžybas: kas suvalgys daugiausiai bananinių ledų. Kol savininkas mūsų neišvarė, man pavyko suėsti 25- porcijas. Visas snukis buvo leduose. Bet būčiau įkalęs dar porą.

Tada mes nuėjom ieškoti „Hirschen Club“. Pasirodo, kad tai dar didesnė skylė nei „Star Club“. Ten buvo mikroskopinė scena už dviejų žingsnių nuo baro, buvo tamsu ir visur sukiojosi kekšės. Jų buvo visur. Mums davė utėlėtą kambariūkštį pirmam aukšte, o tai reiškia, kad pirmiausia kiekvienas turėjome susirasti džekę su gyvenamuoju plotu. Vieną vakarą dvi merginos su tinklinėmis kojinėmis pakvietė Gizerį ir mane į svečius. Kitą dieną  merginos buvo darbe, bet aš buvau pasirenges padaryti viską, kad tik nemiegočiU vienoje lovoje su Bilu, kuris nuolat skundėsi, kad mano kojos dvokia. O kai merginų pasiūlymas buvo paremtas žolYtėmis, greitai pasidaviau:

– Nafik, eime!

Bet Gizeris suabejojo:

– Tai kekšės, Ozi! – kartojo jis. – Pasigausim trepaką. Ieškokime kitų merginų!

– Neketinu dulkintis nei su viena, nei su kita – sakau. – Aš tiesiog nenoriu sėdėti šioje sušiktoje skylėje.

 O Gizeris į tai:

– Aha, taip aš ir patikėjau! Ta tamsiaplaukė džekė visai nieko. Po poros taurių ir kelių  stebuklingos žolytės įtraukimų ji padarys su manim viską, ką nori.

– Klausyk, jei ji įsikibs į tave, gaus spyrį į šikną ir mes dingstam. Sutarėm?  Ar pažadi? – Gizeri, kai tik pamatysiu, kaip ji taikosi į tavo pimpalą, nukeliu ją nuo taves ir valinam*.

– Gerai!

Einame su jomis į kambarį. Prieblanda, vienoje pusėje Gizeris sėdi su tamsiaplauke džeke, iš kitos pusės – aš su jos strošna drauge; paūukom kosiaką* ir klausomes „Blind Faith“ disko. Kurį laiką kambaryje idilė: kaifas, groja muzika, visi laižosi ir minko vienas kitą. Staiga žolytes dūmuose pasigirsta gilus balsas su Birmingemo akcentu:

– Ei, Ozi! – šaukia Gizeris. – Atėjo iškrovos laikas!

Matau, kaip kekšė jį pakinkė, o Gizeris guli užsimerkęs su kenčiančia veido išraiška. Ble, aš niekada nemačiau nieko juokingesnio.

Nežinau, ar jis ją išdulkino ar ne. Prisimenu tik tiek, kad taip juokiausi, kad net pravirkau.

Grįžę iš Šveicarijos, sužinojom, kad Džimas Simpsonas paskyrė mums susitikimą savo namuose.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 spalio, 2021 Archeologija

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: