RSS

Aš – Ozis (18)

10 Spa

Šiaip ar taip, koncertai „Star Club“ mums buvo tokia praktika, apie kurią svajojome. Atlikimas gyvai nėra repeticija, turėjom ištverti iki galo ir tai buvo įprasta mūsų būsena. Mano išsidirbinėjimams scenoje nereikėjo specialaus pasirengimo, nuo pat gimimo buvau kvailys, o kvailiai – jie ir yra kvailiai.  Bet Hamburge mes nušlifavome visus naujus gabalus, tokius kaip „The Wizard“, „NIB“ (įkvėptas Bilo barzdos, kuri mums priminė plunksnos galiuką), „War Pigs“, „Rat Salad“ ir „Fairies Wear Boots“ (vis dar nežinia apie ką ši daina, nors žmonės sako, kad aš parašiau žodžius). „StarClub“ man pavyko įveikti scenos baimę. Aš atsipalaidavau, dariau visokias nesamones ir šou tęsėsi. O vaikinai mane padrąsindavo. Kai jie pastebėdavo, kad publikai nuobodu, Tonis sušukdavo: „Ozzy, pavaryk!“.  Tai buvo signalas pavaryt  kokį beprotišką triuką, kuris pritrauktų salės dėmesį. Kartą kažkur užkulisiuose radau skardinę violetinių dažų ir, išgirdęs Tonio signalą, įmerkiau į ją nosį. Ir viskas būtų gerai, tik šis mėšlas nenusiplaudavo. Kelias savaites negalėjau nusiplauti šito šūdo. Žmonės prieidavo prie manęs ir klausdavo: “Tu ką, bičiau, dolbajobas*?“ Arba išvis neprieidavo, manydami kad aš psichas.

Kiekvienas iš mūsų savaip išsiskyrė. Kartą Tonis, apsirūkęs žole, nusprendė pagroti fleita, bet prarado orientaciją erdvėje ir vietoj burnos prikišo instrumentą prie smakro. Taigi jis stovėjo iki dainos pabaigos, pūtė į mikrofoną ir žmonės galvojo: “Kas čia per velnias?“ Šakės! Vienintelis būdas pagerinti buvimą „StarClub’e“ – „pakabinti“ vokiečių džekę ir pasiausti jos trobelėje, kad nesidalintum dviaukšte lova su perdžiančiais ir kasančiais kiaušus chebrantais. Mes nebuvom itin išrankūs bičiai ir iš pažiūros anaiptol ne princai. O jei mergos dar pastatydavo mums alaus ir vaišino cigaretėmis, tai laikėme maloniu priedu. Jei mums neduodavo alaus ar nevaišindavo cigaretėmis, bandydavom “patikrinti” jų rankinukus. Dažniausiai masalas buvo Tonis, visos džekės mirė dėl jo. Planas budavo toks: Tonis eina į “plotą”, užkelią džeke į viršutinę lovą ir pradeda ją čiupinėti, o šiuo metu aš , kaip specnazas, šliaužiu ant pilvo ten, kur ji paliko savo rankinę, na, ir tuštinu piniginę. Nėra kuo didžiuotis, bet mes turėjome, ble*,  ką nors ėsti.

Mes duodavom džekėms pravardes, kurios iš laiko perspektyvos atrodo gana žiaurios, net brutalios. Pėvėzė, aš pakabinau džekė, kurią visi vadino „Baba Yaga“, kuri turėjo didesnį nei Gizerio šnobelį*. Mano sąjunga su Baba Yaga neišlaikė laiko išbandymo. Kartą ji atsivedė mane pas save, o ryte pabudo, išvirė kavos ir prieš išeidama pasakė:

– Aš turiu eiti į darbą. Gali likti, tik nieko neliesk, gerai?

Bet akivaizdu, kad buvo neprotinga man tai pasakyti. Vos užsidarius durims, ėmiau „tikrinti“ spinteles, ieškodamas to, ko neturėjau matyti. Ir prašau: giliai spintoje randu puikiai išlygintą vokišką uniformą! Gal tai priklausė jos tėvui ar jos artimiesiems. Tada pagalvojau: „Fuck, čia juk Klondaikas!“. Apsivelku uniformą, kambaryje randu mažą barą, o po minutės žygiuoju per salę ir su pašaipiu vokišku akcentu duodu įsakymus baldams. Rūkau cigaretes, bet vis labiau jaučiu pareinanti kaifą. Na, aš myliu karines relikvijas!

  Po valandos pasilinksminimo nusiimu uniformą, pakabinu ją spintoje, įsitikindamas, kad nieko nesuglamžiau, ir apsimetu, tipo nieko neatsitiko. Maždaug vidurdienį atėjo Baba Yaga ir ant greičio mane išriškyno. Nuėjo tiesiai prie spintos, atidarė duris, pažiūrėjo į uniformą ir kaip pradės rėkti! Nespėjo atsigręžti, o aš jau buvau apsižergės jos šluotą ir išskridęs iš buto.

Grįžę į Angliją, susitikome su Džimu Simpsonu jo namuose ir pranešėme apie grupės pavadinimo pakeitimą į „Black Sabbath“. Jis nešokinėjo iš džiaugsmo, nors, tiesą sakant, mano purpurinė nosis galėjo jį dezorientuoti. Džimas apie tai nepratarė nė žodžio, bet iš jo snukio supratau, kas jo galvoje, nes jis nuolat atsargiai žvilgčiojo į mano veidą. Neabejotinai  manė, kad Vokietijoje pasigavau kokią nors linksmą ligą ar panašiai. Berods,  tame susitikime dalyvavo Elvinas Li iš „Ten Years After“. Naujas grupės pavadinimas jam dar labiau nepatiko:

– Abejoju, vaikinai, kad su tokiu vardu toli eisit.

Tiesą sakant, kas buvo toliau, sunkiai prisimenu. Tik atsimenu, kad Džimas susitarė su biču, vardu Tonis Holas. Jis buvo muzikos prodiuseris ir pažadėjo mums padėti išleisti įrašą, o jei mums pasiseks, galėsime jam duoti dalį pinigų – kažkas panašaus. Aš šituose reikaluose nešarinu*. Geriau neklausti manęs apie sutartis, babkes ir panašiai.

 Šiaip ar taip, Tonis pasakė, kad esame „sunkaus bliuzo grupė“ ir mums reikia debiutinio singlo, nors tokios grupės kaip mūsų retai išleidžia singlus. Jis uždėjo mums amerikiečių grupės „Crow“ gabalą „Evil Woman“ ir paklausė, ar nenorėtume įrašyti savo versijos. Žinodamas, kad šį klausimą spręsim atsargiai, jis pasiūlė pasunkinti gitarų skambėjimą. Mes vis dar nebuvome patenkinti šia idėja, tačiau Tonis pasiūlė kuriam laikui rezervuoti „Trident Studios“ Soho rajone, ir mes pagalvojome: bliamba, o kodėl ne?

Gavosi ne visai tai, ko tikėjomes. Neturėjom supratimo apie įrašymą studijoje, nežinojome nuo ko pradėti, tiesiog pasiruošėm, paspaudėm mygtuką „įrašas“ ir sugrojom savo koncertinę programą. Kas tikrai profesionaliai gavosi – užrašas ant bosinio būgno juodomis raidėmis „Black Sabbath“. Jį iš izoliacinės juostos išpjovė ir užklijavo ant Bilo „bačkos“ vienas technikas.

     Prodiuseris buvo Gasas Dadžeonas. Jo akivaizdoje mes buvome nedrąsūs: o kaipgi, juk jis dirbo su Eriku Kleptonu, „Moody Blues“ ir „Rolling Stones“. Žvelgdamas atgal suprantu, kad jis su mumis elgėsi gerai, nors kartais mėgdavo pakomanduoti, o mes nebuvom įpratę vykdyti įsakymų. Tačiau rezultatas kalba pats už save: vaikinas buvo genijus. Išleidęs „Evil Woman“, Gasas prodiusavo keletą didžiųjų Eltono Johno hitų 70–80 metais. Visi buvo prislėgti, kai jis 2002 m. žuvo autoavarijoje su žmona Šeila. Gasas buvo vienas iš tų, kurie padarė didžiulę įtaką Didžiosios Britanijos muzikos pramonės plėtrai, nors jo vardas ir nebuvo plačiai žinomas. Ir nors tada mes to tikrai negalėjome įvertinti, mums nepaprastai pasisekė, kad jis padėjo karjeros pradžioje.

 Grojome keliuose Londono klubuose. Prieš vieną iš šių koncertų didžėjus paleido įrašą, kuris man nunešė stogą. Vokalisto balsas man pasirodė girdėtas: Robertas Plantas! Na, prieinu prie didžėjaus ir klausiu:

– Ar tai naujas „New Yardbirds“ diskas?

– Ne, tai nauja grupė „Led Zeppelin“.

– Tikrai?

– Stopudovai*, bič. Aš tau duodu žodį.

Mes sugrojome koncertą, o šis įrašas sukosi mano galvoje. Vėl einu prie didžėjaus ir klausiu:

– Ar tikrai ne „New Yardbirds“? – Aš pažįstu vokalistą ir jis iš tikrųjų nedainuoja grupėje „Led Zeppelin“. O kas parašyta ant voko, kas dar groja grupėje?

Jis skaito man vardus: – Jimmy Page, John Bonham, John Paul Jones, Robert Plant. Negalėjau patikėti savo ausimis. „The New Yardbirds“ vaikinai turėjo pakeisti savo vardą į „Led Zeppelin“… ir išleisti geriausią mano girdėtą įrašą per daugelį metų. Važiuodamas namo furgone paklausiau Tonio:

-Girdėjai tą sunkų„ Led Zeppelin “ skambėjimą?

Jis, nė nemirktelėjęs, sako:

– Mes grosim dar sunkiau.

1969 metų pabaigoje mes iš visų jėgų stengėmės pakilti į aukštesnį lygį, deja, nepaisant nesibaigiančių koncertų, likome grupe iš trečiosios lygos. Paskutinį tų metų koncertą turėjome groti gruodžio 24 d. Kumberlende, kur mus noriai pakvietė.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 10 spalio, 2021 Archeologija

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: