RSS

Aš – Ozis (6)

29 Lap

Sekantis darbas buvo mažiau ambicingas. Važinėjau į autodalių gamyklą netoli Astono, kur turėjau aptarnauti ofigenai didelį įrenginį detalėms nuriebinti. Man atnešdavo pilnas pintines strypų, spyruoklių, svirčių ir kitokio šlamšto, kurį išpildavo į specialią talpą ir plaudavo su chemikalais. Putojantys chemikalai buvo nuodingi ir apie tai perspėdavo lentelė, kabanti virš talpos: „Pavojus gyvybei! Draudžiama dirbti be apsauginės kaukės! Nesilenkti virš talpos!“. Aš pasidomėjau, kas taip putoja talpoj ir kažkas mane apšvietė: dichlormetanas. Susimasčiau: „Hm, įdomu, gal pavyks pagauti kaifą?“. Kitą kartą nusiimu kaukę, sekundėlei pasilenkiu virš putojančios vonios. Jioopt… Man taip kalė į durnę, it būčiau priuostęs klijų. Tik šimtą kartų stipriau! Dabar kiekvieną rytą įkvėpdavau garų: išeidavo žymiai pigiau, nei išvyka į pabą. Pradėjau nuo dviejų kartų į dieną, paskui uostydavau kas penkias minutes. Bet atsirado kliūtis: po kiekvieno seanso mano veidą dengdavo sluoksnis juodų riebalų nuo garų. Cecho draugams staigiai dašuto, kame šaknys. Per arbatos pertraukėlę visi spokso į mano juodą snukį. 

– Ka, vėl kapsteisi vonioj? Tau gyventi nusibodo, bič?

Aš įjungiu durniu ir klausiu:

– Ką yra? 

  – Ozi! Užsilenksi!

 – Todėl aš be kaukės ir nedirbu, juk parašyta, kad draudžiama.

Po kelių savaičių kaifo galvoje buvo visiškas bardakas, aš striksėjau po cechą ir blioviau dainas. Negalėjau nieko padaryti, tai buvo stipriau už mane. Ir štai kartą aš kažkur pradingau. Mane surado šalia vonios apsidolbinusį.

– Iškvieskit jam greitają! Ir kad šito idioto aš čia daugiau nematyčiau! – plyšojo meistras.

Gimdytojai pasiuto, kai sužinojo, kad mane vėl išpirdolino iš darbo. Aš ir toliau gyvenau su tėvais ir jie tikėjosi, kad aš įnešiu savo dalį sąskaitų padengimui. Jie nekreipė dėmesio į tą faktą, jog daugiausia laiko aš nebūdavau namie. Pagaliau mama susitarė su savo bosais ir išsirūpino man darbelį automobilių gamykloje “Lukas”, kur galetų prižiūrėti savo dalbajobą* sūnų.

– Tai bus stažuotė, Džonai,- pasakė mama. – Kiekvienas tavo bendraamžis duotų ranką nukirsti, kad tik gauti tokį šansą. O tu įgysi naujų įgūdžių ir tapsi profesionaliu klaksonų derintoju.

 Vos neapsivožiau. Klaksonai?

Tais laikais tipiškas darbininko mąstymas atrodė taip: gauni abile kokį išsilavinimą, eini mokiniu į gamyklą, paskui tau duoda patį nešvariausią darbą ir tu didžiuojiesi tuo, nors tai yra tik purvinas darbas. Ir taip arsi iki grabo lentos. Purvinas darbas – tai viskas, ką tu turi. Didžioji dauguma Birmingemo gyventojų nesulaukia pensijos, miršta tiesiog cechuose. Reikėjo iš ten valinti, kad nebaigčiau taip, kaip visi. Bet kaip ištrūkti iš Astono? Bandžiau emigruoti į Australiją, tik štai bėda, neturėjau nė penso bilietui. Net bandžiau eiti savanoriu armijon, bet manęs nepaėme. Uniformuotas vaikinas pažiūrėjo į mano snukį ir sako:

– Man gaila, bet čia armija, o ne cirkas!

Todėl teko sutikti ir eiti dirbti į automobilių gamyklą. Savo korešui Patui pasakiau, kad dirbsiu muzikos biznyje.

– Kaip tai muzikiniame biznyje?

– Būsiu derintojas – atsakiau miglotai.

– Ko derintoju?

– O koks tau, ble, skirtumas?

Pirmą dieną meistras atvedė mane į garso nepraleidžiančią patalpą. Mano užduotis buvo tokia: turėjau paimti klaksoną nuo konvejerio, įdėti jį į prietaisą, panašų į šalmą. Paskui buvo pajungiama srovė, ir atsuktuvo pagalba klaksonas buvo derinamas, kol nepasigirsdavo kažkas: „Ba! Bu! Ui! Er! Bi-ip!“. Ir taip 900 kartų per dieną, tokia buvo dienos norma. Viskas buvo apskaitoma, tam kiekvieno klaksono derinimo pabaigoje reikėdavo paspausti specialų skaitiklio mygtuką. Į patalpą buvo įgrūsti dar penki darbininkai, reiškia, tuo pat metu švilpė, cypė ir mūkė penki signalai – nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Kai aš išeidavau iš šitos velnio vietos, ausyse buvo toks ūžesys, kad aš negirdėdavau savo minčių.

Štai kaip atrodydavo mano diena: paimt klaksoną. Prijungti laidus. Pasukti atsuktuvą. Ba! Bu! Ui! Er! Bi-ip! Padėti klaksoną ant konvejerio. Ir vėl iš naujo. Kai aš dirbau, mama su pasididžiavimu žiūrėjo į mane per stiklinę pertvarą. Tačiau praėjus kelioms valandoms, šis triukšmas varydavo mane iš proto. Man norėjosi ką nors uždobti. Ir aš pradėjau spausti skaitiklio mygtuką du kartus po kiekvieno suderinto klaksono, galvodamas, kad mane greičiau išleis namo. Dariau viską, kad tik greičiau ištrūkčiau iš šitos prakeiktos būdos. O kai supratau, kad numeris praėjo, pradėjau spausti tris kartus. Paskui keturis. Paskui penkis. Taip tęsėsi kelias valandas, kai staiga girdžiu kokį tai šnypštimą retransliatoriuje ir stabdomo konvejerio girgždesį. Kažkas su piktumu šaukia į megafoną: „Osbornai! Pas meistrą, tučtuojau!”.

Jie norėjo sužinoti, kaip stebuklingai man pavyko ant smūgio padaryti 500 klaksonų per dvidešimt minučių. Sakau, turi būti kažkas negerai su skaitkliu. Jie, sako, nesam pirštu daryti, bet jei kalba eina apie skaitiklį, tai kažkas negerai jį aptarnaujančiam kretinui. Ir jei tai pasikartos, jie mane išpirdolys ir bus baigta. Ar aš supratau? „Taip, supratau“,- grįžtu niūrus į savo būdą: 1) paimti klaksoną 2) pajungti laidus 3) pasukti atsuktuvą 4) ba! bu! ui! er! bi-ip! 5) padėti klaksoną ant konvejerio 6) paspausti mygtuką. Po kelių mėnesių buvimo šiame durnamy nutariau pakalbėti su Hariu, kuris dirbo šalia manęs.

– Ilgai čia dirbi? – klausiu.

– Ko-o-o? Ką ten šnabždi, sūneli?

– Ilgai čia dirbi?!!! – šaukiu. Haris neabejotinai prarado klausą nuo kasdienio klaksonų bipinimo.

– Dvidešimt devynis metus ir septynis mėnesius – pareiškia šypsodamasis.

-Tu ką? Prikolini? Velniškai ilgai, Hari!!!

– Žinai, kas maloniausia?

Aš keliu aukštyn rankas ir purtau galvą.

– Po penkių mėnesių gausiu auksinį laikrodį. Už 30 metų darbo stažą.

 Trisdešimt metų šitoj skylėj! Net užsimaniau, kad rusai numestų ant šitos vietos bombą ir sulygintų viską su žeme.

– Jeigu taip užsinorėjai šito laikrodžio, reikėjo jį „pasiskolinti“ pas juvelyrą. Net jeigu tave ir parištų, atsėdėtum dešimt kartų trumpiau, nei tu smirsti šitoj skylėj.

– Ką sakai, sūneli, pakartok?

– Nieko.

– Ką-ą-ą?

– Nieko!!!

Mano kantrybė trūko. Aš numečiau atsuktuvą, išėjau iš būdos, praėjau pro mamą ir tiesiai nuo gamyklos vartų nudrožiau į pabą. Taip pasibaigė mano pirmas darbas muzikos biznyje.

Pati idėja susirasti darbą muzikos biznyje atrodė idiotišku pokštu. Tai buvo visiškai neįmanoma: taip pat sėkmingai aš galėjau svajoti apie astronauto arba kaskadininko karjerą. Arba išdulkinti Elizabet Teilor. Bet nuo to momento, kai aš šeimos vakarėlyje sudainavau „Living Doll“, dažnai pagalvodavau apie grupės įkūrimą. Kurį laiką net gyriausi, jog esu grupės „Black Panthers“ nariu. Nesvarbu, kad mano grupė buvo tuščias gitaros futliaras, ant kurio aš rastais mūsų sandėly emulsiniais dažais užtepliojau: BLACKPANTHERS.

Visa tai vyko mano vaizduotėje. Dar aš sakydavau žmonėms, kad turiu šunį vardu Hush Puppy („HushPuppies“ – Amerikos kompanija, gaminanti patogius batus. Ozis turėjo omenyje šios įmonės minkštus zomšinius batus- vertėjo pastaba). Iš tiesų, aš radau šitą batą šiukšliadėžėj ir pririšau prie jo pavadėlį. Paskui klajojau Astono gatvėmis su tuščiu gitaros futliaru, suklypusiu batu ir įsivazdavau save bliuzmenu iš Misisipio.

O praeiviai laikė mane visišku dunduku. Visą laiką, kai nebuvau užsiėmęs įsivaizduojama grupe ir šuniu-batu, tūsinausi su teddyboys‘ais. Man nepatiko jų mados: ilgi paltai, batai storais padais ir kitos nesąmonės. Bet aš mylėjau muziką, kurią jie užsisakydavo muzikiniuose automatuose. Kelias savaites visur dainuodavau hitą „Hey Paul“. Senos melodijos yra jėga!

Po to žavėjausi modais: patiko nešioti aptemptus moherinius kostiumus. Paskui persiorientavauį į rokerius: odinės striukės, sukniedyti diržai. Taip aš ir blaškiausi šen ir ten, ieškojau nuotykių, dariau viską, kad tik nedirbčiau gamykloje.

O paskui atsirado bitlai. Staiga ketvertas apkirptų liverpudelių užtvindė eterį. Iš paskutinės algos nusipirkau jų antrą diską „With The Beatles“…

 

* Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 lapkričio, 2020 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: