RSS

Aš – Ozis (5)

14 Lap

Tą dieną aš pavėlavau į mokyklą, bet misteris Džonsas nereikalavo pasiaiškinti. Aš vėluodavau kasdien. Taip jis turėjo progą gadinti man gyvenimą. Vieną rytą – berods, tą rytą, kai mes radom senutę ant ledo, nors nesu tuo tikras – aš atėjau į mokyklą labai vėlai. Man tai buvo ypatinga diena – tėvas davė man kelis metalinius strypus, išneštus iš gamyklos, kad pono Leino dirbtuvėse aš pasigaminčiau porą atsuktuvų. Strypai buvo portfelyje ir aš nesitvėriau kailyje, norėdamas parodyti juos draugams.    

Bet diena buvo sugadinta nuo pat pradžių: pamenu, stoviu šalia mokytojo stalo, o misteris Džonsas duoda man velnių, o kiti klasės vaikai sėdi suoluose. Kvailai jaučiausi, tiesiog norėjau prasmegti skradžiai žemę.

 – Osbornai!- kaukia misteris Džonsas – Tu darai gėdą sau ir mokyklai! Nešk čia batą!

Klaseje pasidarė taip tylu, kad galima buvo išgirsti, kaip pirstėlėjo musė.   

– Bet, prašau…

– Nešk čia batą, Osbornai! Ir atmink, jis turi būti pats didžiausias, kitaip aš taip tave išpersiu, kad visą mėnėsį negalėsi atsisėsti!

Jaučiau vaikų žvilgsnius. Jau geriau, nafik, numirti! Vaikai žiuri į mane kaip į beždžonę zoosode. Nulenkęs galvą, drebėdamas iš pykčio ir degdamas iš gėdos einu į kitą klasės galą. Nenoriu pravirkti vaikų akyse, bet jaučiu, kad tuoj paleisiu dūdas. Prienu prie lentynos ir išsirenku batą, nesuprasdamas, kuris iš jų didžiausias. Nuleides akis paduodu jį misteriui Džonsui. 

– Manai, čia pats didžiausias?- staugia misteris Džonsas. Jis eina prie lentynos, grįžta su gigantišku batu ir įsako man pasilenkti. Visų žvilgsniai įsmeigti į mane. Vos sulaikau ašaras, nosyje pučiasi snarglio burbulas, aš jį nuvalau rankove.

– Aš pasakiau –  lenkis, Osbornai!

Darau kas liepta. Ir tada, gerai užsimojęs, Džonsas su visa jėga dubasina mane per šikną 45 dydžio sportbačiu. Šakės, kaip skauda! O tas šiknius lupa kartą, kitą… Trečią ar ketvirtą kartą mano kantrybė baigiasi, aš darausi nuožmus, mane krečia pyktis. Ir kai jis eilinį kartą užsimoja, aš greitai išsiimu iš portfelio strypus ir metu juos į riebų, prakaituotą misterio Džonso snukį.

Sportininkas iš manes nekoks, bet už tą metimą, garantuoju, būčiau pakviestas į nacionalinę kriketo rinktinę. Misteris Džonsas atšoka, iš nosies bėga kraujas, o man dašunta, ką aš pridirbau. Klasėje triukšmas. Jomajo! Maunu iš klasės, po to per mokyklos kiemą bėgu į Lodž Roud 14. Įbėgu į kambarį, kur miega tėvas ir bandau jį pažadinti… Ir staiga apsiblioviau.

Tėvas įsiuto! Ačiū Dievui, ne ant manęs, o ant misterio Džonso. Jis nuėjo į mokyklą ir pareikalavo pasikalbėti su direktoriumi. Riksmas girdėjosi visoje mokykloje! Misteris Oldemas pasakė, kad jis neturi supratimo apie tai, jog misteris Džonsas muša mokinius ir pažadėjo tuo pasidomėti. Tėtis atkirto, kad jis, blet*, ant smūgio tuo užsiimtų. Po šio atsitikimo smurtas baigesi.

Mokykloj aš buvau Didysis Kazanova. Damos laikė mane priekvaišiu, bet su viena aš visgi susitikinėjau. Džeinė lankė mokyklą mergaitėms toje pačioje gatvėje. Ji man labai patiko! Prieš kiekvieną pasimatymą mokyklos tualete trindavau plaukus muilu, kad laikytųsi šukuosena. Kažkodėl galvojau, jog taip aš jos akyse, atrodysiu gražesnis. Bet kartą pradėjo lyti… Ateinu į pasimatymą, o galva muiluota, muilas ant kaktos ir net akyse. Ji žiūri į mane ir iškart:

-Tu ką, debilas?!

  Man šokas. Tiesiog, ble, oblomas. *

Po keleta metų pamačiau ją šalia kažkokio klubo Astone, prisismeigusią…

Buvo dar kelios džekės, bet nieko rimto nebuvo. Aš labai greitai įsitikinau, kaip skauda, kai tavo atodūsių objektas susitinka su kitu vaikinu. Arba kai su tavim susitikinėja ant bajerio – irgi nieko gero. Kartą aš paskyriau pasimatymą vienai žertvai* prie pabo „Crown & Cushion“. Pila kaip iš kibiro, ateinu, kaip sutarta pusę aštuonių, o jos nėra. Gerai, galvoju, ateis po pusvalandžio. Laukiu iki aštuonių. Nėra. Dar pusvalandį. Mušu dinderį iki dešimtos ir sušlapęs kaip ciucikas grįžtu namo. Jaučiausi prislėgtas ir atstumtas. 

Nebūdamas suaugusiu, jaučiausi suaugęs. Kai man buvo keturiolika, nuėjau su viena čiksa į kiną. O kad ji įsitikintų, kad esu krūtas*, nutariau jai patikti cigarečių pagalba. Iki to momento aš parūkydavau, bet ne tokiais kiekiais. Tam vakarui buvau užsizapasinęs penkiais cizais ir degtukų dėžute už vieną pensą. Na, škia, sėdim saleje, aš vaidinu suaugusį ir staiga apsipilu šaltu prakaitu. „Ble, kas per šūdas“ – galvoju. Atsiraugėju ir jaučiu burnoje rūgštį. Bėgu kiek kojos neša į tuliką, užsidarau kabinoje ir pradėdu siaubingai kosėt, it norėdamas išvemti skrandį. Kaip man buvo šūdina… Kai atleido, nutempiau pasturgalį iki išėjimo ir dingau namo. Visą kelią lupau ožius. Su ta mažyte daugiau nesusitikinėdavau, o jai prisiminimui liko mano padovanota dežutė šokoladukų.

Jaunysteje man nutiko keletas nemalonių istorijų, susijusių su rūkymu. Pamenu, kartą naktį rūkenu savo kambary Lodž Roude. Palieku pusę, kad ryte pakaifuočiau. Po kelių valandų pabundu nuo kosulio. Visur dūmai! “Fuck me!”,- galvoju. “Sudeginau chatą!“. Bet pastebiu šalia lovos savo peleninę, o joje nesmilkstanti nuorūka. Aš nežinojau, kad tėvas grįžo namo biški įkalęs ir užsirūkė lovoj. Paimtų ir užgesintų nuorūką, bet ne, numetė ją už sofkės. Porolonas pradėjo smilkti ir rūkti juodais dūmais. Įlekiu į kambarį, o ten apspangęs tėvas rūgščiu veidu ir sulinkusi per pusę, ašarojanti nuo kosulio motina.

– Džekai Osbornai, kad tave! Ką pridirb…

Mama taip smarkiai užsikosėjo, kad jos dantų protezas tiesiog iššovė iš burnos, išmušdamas lango stiklą, nuo ko šaltas vėjas, besiveržiantis pro skylę, dar labiau išpučią liepsną… Suknista sofkė virto skautų laužu, o aš nesusigaudau, ar man žvengt, ar apsišikt. Kaip bebūtu, gaisrą mums su tėte pavyko užgesinti, o mama tuo tarpu ieškojo savo protezo darže. Name dar kelias savaites jautėsi degėsio smarvė.

Pasakysiu jums atvirai, šis incidentas nepriverte manes mesti rūkyti. Aš buvau įsitikinęs, kad su cigarete dantyse esu kietas bičas. Praėjus keliom savatėm, susipažinau su „maryte kulokaitė“ *. Aš atradau, jog mano penis tarnauja ne tik šlapinimuisi ir pradėjau daryti su juo tokius stebuklus, kur tik įmanoma. Aš „voliojau plikį“ * su įkvėpimu, net negalėjau užmigti, kad tik „truktelt mikutį“ *. Kartą buvau pabe Astone. Aš tada dar negėriau, o ten šventė gimtadienį ar dar kažką. Ten sukinėjosi viena mergina, Dievu prisiekiu, nepamenu jos vardo, ji buvo vyresnė už mane, rodos mes dar šokom. Paskui ji parsivedė mane pas save į namus ir dulkino visą naktį. Nežinau, ką ji galvojo išsirinkdama mane. Gal tiesiog pasiilgo sekso, o šalia nebuvo gersnio kandidato. Kas ją žino? Kaip ten bebūtų, aš nesiskundžiau. Aišku, norėjosi banketo tęsinio. Ir jau kitą dieną su mintimis apie papildymą nubėgau pas ją, kaip šunelis, norintis apuostyti savo megstamą stulpelį.

– Ko dar?

– Kaip čia pakartojus?

– Eik velniop!

Taip baigesi mūsų nuostabus romanas.

Aš baigiau mokyklą 15-os. Na ir ką man davė britų švietimo sistema per dešimt metų?

Popieriaus skiautė, kurioje buvo parašyta:

„ Džonas Osbornas baigė vidurinę mokyklą Birčfild Roude.

Parašas.

Misteris Oldemas (direktorius)“.

Ir viskas, nafik, tema uždaryta. Gal kokia specialybė? Jokios. Jeigu kalbėsim apie būsimą profesiją, tai man buvo toks pasirinkimas: fizinis darbas arba fizinis darbas. Pradėjau nuo paskutinio „Birmingem ivning meil“ puslapio, kur buvo spausdinami skelbimai apie laisvas vakansijas. Šiame numeryje kaip tik buvo priedas apie įsidarbinimo perspektyvas mokyklų abiturientams. Peržiūrėjau viską: pieno išnešiotojas, šiukšlių surinkėjas, šaltkalvis-surinkėjas, mūrininkas, kiemsargis, autobuso vairuotojas ir t.t. Mano pasirinkimas buvo santechnikas. Bent jau konkreti profesija.

O mane taip ir mokino: gyvenime galima kažką pasiekti tik turint profesiją. Kai aš pagaliau gavau man taip reikalingą darbą, atėjo šaltas ruduo. Na, niekaip negalėjau numatyti, kad santechnikams pats darbų įkarštis yra viduržiemis, kai sproginėja visi vamzdžiai. Daugiausia, ką tu darai –  tu stovi pasilenkęs virš šulinio, kai lauke minus penki ir užšaldai savo pautus *. Iškėntėjau mažiau savaitės. Išpirdolino ne dėl šalčio – vogiau obuolius per pietų pertrauką. Sunku parišti su senais įpročiais.

  * Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m. 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 14 lapkričio, 2020 Archeologija

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: