RSS

Ken Hensley: Kraujas ant asfalto

06 Sau

3 dalis – Mokykla

Iš Holivudo – liūdesyje

Iki šiol man neteko susidurti su „praeities sėkmės“ koncepcija, tai atsitiko prieš penkis ar šešis metus, kai pradėjau leistis ant žemės ir suprasti, kad ta mano gyvenimo dalis tikrai pasibaigė ir kad aš visam laikui liksiu „Kenas Henslis iš Uriah Heep“. Su tuo buvo labai sunku susitaikyti. Tu turi perkainoti savo gyvenimą ir savo įnašą į tai, kas realiai apčiuopiama. Vietoj to, kad gaučiau„auksinius“ diskus už daugiau kaip 40 milijonų parduotų albumų, vietoj to, kad vairuočiau savo ferarį, skrisčiau pirma klase, vietoj to, kad nuolat būčiau žmonių apsuptyje, kurie sako koks aš didis… Dabar, kai rašau šias eilutes, aš sėdžiu prie trikojo stalo ant išklerusios kėdės. Prie mano namo nėra privažiavimo keliuko, mano mašina priparkuota šalia namo – labai purvinas pikapas, ant jo sunku įžiūrėti gamintojo ženklą. Žmona kaskart „giria“ mane už nerangiai sukaltą narvą triušiams. Aš rimtai.

Tai visai kita vertybių sistema, nepanaikinanti to fakto, kad aš tikrai visu tuo užsiimu, man tai iš tiesų patinka, aš šioje srityje pasiekiau tam tikrų rezultatų – ir aš vis dar gyvas. Bet yra nedidelis skirtumas.

 Siekdamas sėkmės, lankiausi vakareliuose ir bendravau su milijoneriais, derinau įvairius reikaliukus Holivude,  geriau labai brangų vyną ir valgiau gurmanišką maistą Havajose… Aš žinau, kad yra daug žmonių, papuolusių į blogesnę situaciją, nei mano – mano epochos meno pasaulio žmonių, kuriems yra žymiai sunkiau. Yra žmonių nepritiekliuje ir jų materialinė, fizinė, mentalinė, dvasinė būklė dar baisesnė. Narvo triušiams meistravimas – ne tas užsiėmimas, kurį aš pasirinkčiau savo noru, bet aš turėjau tuo užsiimti, todėl kad… todėl kad tų triušių atsirado per daug! Net jeigu turėčiau pinigų sumokėti už tą narvą, aš pirma pabandyčiau pasidaryti jį pats, o senais laikais aš būčiau išmetęs pinigus bet kokiai užgaidai.

Turbo reaktyvinis žvaigždės gyvenimo būdas greičio trasos režimu – tai visiškai netikras egzistavimas. Nepaisant to, kad šis egzistavimas pasireiškia tikrais veiksmais ir realiom aplinkybėm. Tai paprasčiausiai nenormalu. Jeigu tu tokį kelią išgyvenai nesusigadinęs sveikatos ir savo jėgų, tai susidursi su tuo faktu, kad tau būtina rasti naują gyvenimo pamatą – jeigu tau apskritai norisi gyventi ir mėgautis gyvenimu. 

Skaudžių smūgių mokykla

Kai mes pradėjom Uriah Heep kelią, mes neturėjom tokio kiekio sektinų pavyzdžių, kokį turi šiuolaikiniai muzikantai (iš tiesų, mes patys tapom tokiu pavyzdžiu),mes dar nežinojom, ką daryti, kada sėkmė palieka jus. Kelias žemyn duobėtas ir… užima žymiai mažiau laiko, nei kelias į viršų.

Tai pagrindinė problema. Man tai nebuvo kliūtis, todėl kad aš sąmoningai pasitraukiau ir užsiėmiau kita veikla, suteikiančia man didesnį pasitenkinimą, ne šimta procentinį, bet labai didelį. Problema tai tapo tik vieną kartą, kuomet 2001 metais aš nuvykau į turne su Džonu Loutonu ir mes grojom mažuose klubuose Vokietijoje, talpinusių iki 200 žmonių, kai kažkada šioje šalyje su Uriah Heep grodavom stadionose ir surinkdavom penkiolika tūkstančių žmonių. Du šimtai žmonių auditorijai atrodė, kad mes neverti skatiko! Man tai atrodė tikrai keistai.

Kol aš buvau Uriah Heep, sėkmės mažėjimas, atsiradęs koncertiniam ture kartu su Jethro Tull 1978-siais, kur mes buvom apšildanti komanda, manes visiškai nejaudino. Aš visada tikėjau, kad turiu pakankamai resursų išsilaikyti ant kojų. Šiuo atveju aš smarkiai klydau ir tai skausmingai pajutau  išėjęs iš Hipų. Bet prabėgus dvidešimčiai metų mane kaip svečią pakvietė į Heepvention festivalį, o po jo sekė turas, į kurį vykom kartu su  Džonu. Ir tada aš pagalvojau: puiku, žmonėms  aš vis dar asocijuojusi su Uriah Heep. Tai kodėl ne, nuvažiuosiu aš į tą turą. Ir atsidūriau neaišku kur, prieš inertišką dviejų  šimtų auditoriją. Aš parašiau dainas, pagal kurias žmonės mokėsi anglų kalbos, aš iki šiol girdžiu savo dainas per radiją, supermarketuose… Sutinku žmones, kurie sako, jog groja mūsų muziką vėstuvėse. Ir nežiūrint to, štai aš…ir aš niekas. Štai kada sunku. Štai kame iš tiesų mėšlas. Tame. Todėl, kad sunku suprasti, kodėl taip yra. Pradedi analizuoti situaciją ir čia iškyla dar sudėtingesni klausimai, į kuriuos tu nesurandi atsakymo. Pirmoj eilėj – kodėl tu taip iškilai, kas tave darė išskirtiniu? Arba greičiau klausimas turėtų skambėti taip: kodėl tu manai, kad tu išskirtinis? Kiek daug tu paaukojai vardan šio klaidingo tikėjimo? Ir kokią kainą? Tam nėra tikro ir greito atsakymo, bet tai, kaip ir viskas, ką mes vertiname šiame pasaulyje, yra laikina, ir kada tu pradedi tai suprasti, tu kiekvieną savo žingsnį darai kitaip.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 6 sausio, 2020 bendra, Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: