Pacific Gas & Electric

Jais žavėjosi Hendriksas ir Kleptonas, jie buvo kritikų garbinami,

jų koncertus šturmavo tuntai fanų. Bet… Dievulis sumanė įsikišti ir primažinti Pacifikų švytėjimo ryškumą…“

(Garis Šapiro)

Šios grupės prototipas atsirado praeitame amžiuje, 1966 metais, Los-Andžele. Savamokslis gitaristas Tomas Maršalas buvo subūręs komandą „Bluesberry Jam“. Būgnus joje daužė Čarlis Alenas ir darė tai visai padoriai. Tačiau po kiek laiko paaiškėjo, kad jis geriau dainuoja, nei būgnija, tad prie būgnų sėdo Adolfo de la Parra. Tuo etatiniai perstūmimai nesibaigė: su bliuzmenais iš populiarios komandos Canned Heat buvo susitarta apsikeisti būgnininkais ir Adolfo pakeitė Frenkas Kukas. Iš grupės James Gang atėjo gitaristas Glenas Švarcas ir sudėtį baigė sukomplektuoti bosistas Brentas Blokas. Taip 1967-ais atsirado naujadaras – grupė Pacific Gas & Electric Blues Band. Prieš pasirašant kontraktą pirmam albumui, pavadinimas buvo sutrumpintas iki PG&E.

Pirmas albumas furoro nesukėlė, bet kalbos apie naują grupę pasklido ir ją dažnai kviesdavo į koncertus ir festivalius. Naujokai puikiai sugrojo Majamio  muzikiniame festivalyje, kuriame dalyvavo  tokios roko žvaigždės kaip Canned Heat, Steppenwolf ir Iron Butterfly. Pacific Gas pasirodymas prieš 80.000 klausytojų auditoriją daugeliui ten buvusių nunešė stogą. Po šio festivalio apie vaikinus prakalbo  visas roko pasaulis – Džimis Hendriksas taip buvo sužavėtas jų grojimu, kad pakvietė juos pagroti savo gimtadienio fiestoj. Apie juos (ypač apie gitaristą Gleną Švarcą) labai gerai atsiliepė Erikas Kleptonas, Džimis Peidžas ir Džefas Bekas,- šie vyrukai neblogai nusimanė apie roką ir kaip jis turi skambėti. 68-jų gruodį  įtakingasis “New York Times” skyrė PG&E straipsnį, kuriame  pavadino juos “pačiu ryškiausiu talentu šalyje”.

Puikaus grupės šou festivalyje atgarsiai padėjo jiems pasirašyti kontraktą su Columbia Records, tad netrukus buvo išleistas dar vienas  albumas. Šis albumas taip pat perversmo nesukėlė, tačiau netrukus vyrukų antikarinė daina “Are You Ready“ perkėlė juos iš 159 čartų autsaiderių vietos į pirmą populiariausių grupių divizioną. Štai dabar jie sublizgėjo visu smarkumu, bet, deja, neilgam. Nors grojo daugybėje koncertų, plokštelės buvo parduodamos, dainos skambėjo iš radijo imtuvų, tačiau jautėsi artejančio lūžio nuotaikos. “Permainos grupėje prasidėjo įrašant “Are You Ready”,- vėliau rašys Blokas. – Mes grojom “Auksinio lokio” klube, kai Glenas staiga pareiškė, kad jis daugiau nebegali gyventi nuodėmingo roko muzikanto gyvenimo, todėl jis palieką grupę ir išeina šlovinti Dievą”.

Columbia Records nenorėjo prarasti vištos, kuri deda auksinius kiaušinius, ir pabandė įkalbėti Gleną pasilikti. Kaip vėliau paaiškėjo, jam buvo pasiūlyta 50.000 dolcų. Jis atsisakė. “Jie pasakė, kad yra pamišėlis. Taip, atsakiau“. Į grupę atėjo du naujokai – bosistas Frenkas Petričis ir gitaristas Kenis Uterbekas, kurį su savim atsivedė Frenkas.  Prasideda grandininė reakcija – keičiasi grupės sudėtis ir iš muzikantų, kurie pradėjo PG&E istoriją, lieka tik frontmenas Čarlis Alenas. Tradicinė roko formulė „gitara-bosas-mušamieji“ pakeičiama. Komandą papildo vargonai, perkusija, du saksofonai ir triūba. Skant, nedidele kapelija iš devynių dalyvių. Įtariu, ruošėsi grot šokiuose.

70-jų vasarą jie sugrojo koncertą federaliniame narkomanų reabilitacijos centre, Leksingtono kalėjime. Su jais buvo režisierius Lourensas Šileris, kuris suko dokumentinį filmą. Su šiuo filmu kilo daug neaiškumų dėl autorinių teisių, todėl jis buvo parodytas tik du kartus, o orginalios juostos vis dar dulka firmos Columbia archyvo lentynose. 1971 metais komunalinė kompanija “Pacific Gas & Electric” pateikė ieškinį dėl neteisėto prekybinio ženklo panaudojimo, todėl grupei teko naudoti abreviatūrą “PG&E”. Negana to, kažkokie ilgaplaukiai uzurpavo ir šitą pavadinimą, ir tik teismo nuosprendis privertė apsišaukėlius jo atsisakyti. Nepaisant viso to bruzdesio, grupė vis dar buvo pašėlusiai populiari Amerikoje. Jie grodavo ir tokiose vietose, kur „mišrios“ grupės pasirodymas (komandoje kartu buvo ir balti, ir juodi muzikantai) nebuvo geidžiamas. „Mums nepavyko organizuoti koncerto Šiaurės Karolinos universitete, todėl teko groti rednekų bare“,- pasakojo Uterbekas. – Ir šiems vaikinams nepatiko, kad juodi ir balti muzikantai groja kartu vienoje scenoje. Viskas baigėsi tuo, kad mūsų furgoną apšaudė. Dar po savaitės mes turėjome groti naktiniame klube Raleigh mieste, Šiaurės Karolinoje, bet mes taip išsigandom grasinimų, kad atsisakėm groti. Organizatorius, kurį mes taip pakišom, padavė mus į teismą ir kai mes grojom kartu su BB Kingu viename open-air festivalyje, jis atsiuntė savo advokatą ir krovikų brigadą, kad šie paimtų mūsų aparatūrą. Mes tuo metu kaip tik buvom scenoje, tad Čarlis, mūsų juodaodis vokalistas, kreipėsi į 30-tūkstantinę auditoriją: “Jie ruošiasi mus areštuoti ir jūs būsit bailių ir niekšelių gauja, jeigu leisit jiems tai padaryti“. Žinoma, tais laikais kapotis su policija troško kiekvienas ir aparatūra buvo išgelbėta. Per kraują.

„Mums labai patiko draugužis Jack Daniels ir mes jį gėrėm kaip vandenį“,- prisimena Uterbekas. – Čarliui nuo meilės alkoholiui ir kokainui tęsėsi psichozes priepuoliai ir porą kartų jis mus smarkiai išgąsdino. Kartą Čarlis uostė tol, kol nepasibaigė visas kokainas. Supratęs, kad atsargos baigėsi, jis išėjo į balkoną ir kelis kartus iššovė į ant kaimyninio stogo namo besideginančią grupės Coven solistę Džinks Douson“. Nesugebėdami daugiau sukurti ką nors reikšmingo (albumas „PG&E” buvo įrašinėjamas visus metus ir viršijo biudžetą net keturis kartus), jie visas jėgas skyrė gastrolėms, bet ir tas jiems nelabai sekėsi. „Mes buvom kelyje visą pusmetį, kai kažkokia prostitutė apvogė mūsų turo menedžerį, paimdama visus mūsų uždirbtus pinigus“,- pasakojo Uterbekas. „Čarlio pijokystės ir jo arogantiškas elgesys su žmonėmis atstūmė daug mūsų gerbėjų ir aš nutariau šokti iš skęstančio laivo“. 1973 metais pasirodė paskutinis albumas, kurio nei vienas egzempliorius nebuvo parduotas. Komanda pradėjo byrėti ir Columbia Records ištrenkė juos lauk. Pacific Gas & Electric degė ryškiai ir greitai – ir visiškai užgeso.

Gitaristas Glenas Švarcas tęsė krikščioniškų giesmių propagavimą per rokenrolo koncertus, baigdamas pamokslais apie pragaro ugnį, laukiančią visų nusidėjėlių. Kai pritrūkdavo krikščionybės rėmėjų ir maisto, jį galima buvo sutikti prie konteinerių.

Tomas Maršalas paprasčiausiai išnyko. Bet Uterbekas kartu su Brentu Bloku galų gale jį susirado –  jis buvo benamis. Policija jį rado gulintį stotelėje ir nuvežė į ligoninę. „Aš sužinojau, kad yra organizacija, kuri padeda muzikantams, turintiems priklausomybę. Bet po pokalbio su medikais paaiškėjo, kad dvasinė Maršalo būklė smarkiai pašlijusi ir jis atsisakė gydytis. Jie nieko negalėjo padaryti ir tik žiūrėjo kaip jis išeina iš centro“,- baigė pasakojimą Kenas Uterbekas.

Čarlis Alenas mirė būdamas 48-ių, po ilgų alkoholizmo ir uostymo metų.