RSS

Roger Waters — «Is This The Life We Really Want?»

23 Bir

 

„Ar tai tikrai tas gyvenimas, kurio mes norim?“,- klausia Rodžeris Votersas savo naujame albume. „Ar tai ta muzika, kurios mes iš tavęs laukėm?“,- norisi užduoti jam klausimą. Atsakymas ko gero būtų nedviprasmiškas.

Lygiai prieš 25 metus pasaulis išvydo puikų eks- Pink Floyd lyderio albumą „Amused To Death“. Ir štai šiom dienom turim galimybę klausytis naują Voterso opusą. Tai konceptualus diskas-antiutopija, „The Wall“ su juo palyginus yra kabaretas vaikų auditorijai. Tai ne mano nuomonė – aš po pirmo albumo perklausymo (kaip ir po pirmos „čierkos“ samanės)  nesusidariau apie jį tvirtos nuomonės. Kas iškart „krenta į ausis“ – Rodžeris nuolat pirštu bado į šiuolaikinių politikų bukumą, o save pristato kaip viską pasaulyje keikiantį pranašą, apie viską turintį savo nuomonę. Jis dainuoja apie tai, kad dievai, nekreipdami dėmesio į žmonių kančias, maukia kaip batsiuviai, jis rimuoja pavadinimą „Wish You Were Here“ su Gvantanamo kalėjimu ir kalbasi apie skolų grąžinimą su teroristais jiems suprantama kalba. Visą tai skamba baisokai, bet jis yra vienintelis muzikantas, kurio žodžiai gali pasiekti paskutinius įtakingus 21-jo amžiaus politikų ausis.

Albumas iš tiesų kontraversiškas – užtenka paskaityti pirmus klausytojų ir kritikų atsiliepimus: “Jau iš pirmų albumo fragmentų buvo aišku, kad tai ne šedevras, kokiu buvo „Amused To Death“,- fragmentai, pristatyti prieš albumo išleidimą, ir buvo vieninteliai geriausi…“, „…mano jaunystės kumiras, šių laikų didis muzikantas išleido tikrą „lažą“ ir spjovė į veidą milžiniškai armijai savo gerbėjų. Vangiai, blausiai, nuobodžiai, nieko naujo ir įkvepiančio…“, „Kaip jis pats sakė, tai kūriniai, kurie neįėjo į ankstesnius albumus. Dabar aišku kodėl. Gėda. Deja…“, „Tokius Godričius (Neidželas Godričius – albumo prodiuseris, kuris prieš tai dirbo su Radiohead) reikia vyti toliau ir neprileisti per patrankos šūvį.“

Aš asmeniškai labiausiai pasigedau Deivido Gilmoro solinės gitaros, o kur ji  yra, tai skamba labai blankiai. Įrašant Amused To Death, buvo pakviesti net aštuoni gitaristai su Džefu Beku priešaky. Čia gi buvo keturi gitaristai, bet aš kažkaip jų neišgirdau… Trūksta ne tik gitaros, bet ir ryškių klavišinių. Nors puikių melodijų netrūksta, bet jos taip užmaskuotos, kad iškart ir nepastebėsi. Perkompresuotas garsas paverčia muziką monotonišku ūžesiu ir tenka smarkiai susikoncentruoti, kad ji nevirstų nepastebimu fonu. Potencialiai puikus albumas, gal net vienas geriausių Voterso darbų, buvo užmuštas šūdinu prodiusingu. Bet labiausiai man nepatiko šiame albume mušamųjų skambėjimas. Taip, Pinkai mėgo sausą garsą, bet jis kartu buvo ir pakankamai minkštas. O čia kiekvienas smūgis į būgną ir lėkštes –  it kuvalda per skardos lakštą. Klausydamas bet kurios grupės muzikos, visada pirmiausiai atkreipiu dėmesį į būgnininko darbą. Bet čia net nereikėjo ypatingų pastangų – mušamieji kaip įkyri musė lindo į ausis.

Nesinori daryti detalios albumo recenzijos, tad pirmas įspūdis – puiki demo-versija. Rekrutavus gerus muzikantus, vertėjo pasėdėti dar pusmetuką studijoj ir įrašyti kaip reikia. Gautųsi puikus albumas, gal net geresnis už „Amused To Death“.

P.S. Nenoriu primesti savo nuomonės apie šį albumą – kiekvienas, perklausęs jį, turės savo nuomonę.

Ir dar P.S. Prabėgus dviem savaitėm po pirmo pasymatymo, perklausiau visą albumą dar tris kartus. Radau daugiau pliusų… Po šešto karto pirksiu vinilą.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo birželio 23, 2017 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: