RSS

JIMI HENDRIX EXPERIENCE

26 Geg

1967-jų gegužės 12 dieną pasaulis išgirdo iki tol negirdėtus garsus. Bažnyčiose buvo atliekami egzorcizmai, bobutės meldėsi ir laukė Apokalipsės raitelių, prie bankų nutįso eilės, parduotuvėse nuo lentynų buvo šluojama viskas… Kas gi atsitiko?

Grupė „Jimi Hendrix Experience“ išleido debiutinį albumą.

Tai buvo vienas iš trijų albumų, kurie mano jaunoj galvelėj apvertė viską aukštyn kojom. Pripratusiam prie švelnių Bitlų, The Monkees ir Bee Gees „meliodijų“, garsai, sklindantys iš pirmojo Džimio disko, buvo lyg iš paralelinio pasaulio. Kitus du diskus – Doors ir Janis su Didžiaisiais Broliais išgirdau pas Jonuką, Žaliakalnyje, kai su Džyza vieną vakarą užsukom pas jį. Krūvelėj plokštelių, kurią parodė šeimininkas, buvo ir šie trys superiniai albumai. Vėliau daug kartų klausiausi Hendrikso debiutinio albumo ir kiekvieną kartą stengiausi suprasti, kaip tokius garsus įmanoma išgauti. Pasirodo, įmanoma. Dar ir šiandien, praėjus 50-čiai metų po albumo išleidimo, negaliu sau įvardinti, kas gi Hendrikso muzikoje tokio ypatingo ir nepakartojamo mane taip pakerėjo?

Šio albumo pasirodymą galima priliginti stichinei nelaimei. Tai buvo gaisras, kilęs roko muzikos pasaulyje ir iš esmės jį pakeitęs. Trys ilgaplaukiai muzikantai skleidė tokią energiją, kuri išsprogdindavo smegenis. Plokštelės muzika nepakartojama. Stulbinantis faktas – tokia daugybė nuostabių garsinių efektų buvo įrašyta su keturių takelių magnetofonu. Tai padarė Džimio nuolatinis garso režisierius Edis Krameris.

Jau iš pirmų albumo garsų jauti, kad bus kažkas tokio labai stipraus. Albumą pradeda daina „Purple Haze“, už kurią XV-XVI a. „šventoji“ Inkvizicija būtų pasiuntusi autorių ant laužo. Ispanai pasakytų, jog tai šėtono apsireiškimas muzikoje: pradžioje gitara ir bosas groja taip vadinamą tritonį, kas inkvizicijos fanatikams buvo tas pats, kas belstis pas šėtoną.

Vienintelė disko kompozicija, kurios autoriumi nebuvo Džimis – visų mylima „Hey Joe“. Būtent dėka šiai dainai Džimis 1967 metais buvo pakviestas į Monterėjaus festivalį. Festivalio organizatoriai net neįtarė, kokį egzorcizmą scenoje surengs mažai žinomas juodaodis gitaristas.

Jam dar būnant gyvam plokštelių išleista nedaug, tačiau jose Hendriksas „padėjo pamatus, škia“  viso to, ką vėliau grojo ir groja dabar viso pasaulio gitaristai. Džimis buvo absoliučiai Pirmas! Kai roko muzikos gerbėją klausia apie sunkaus roko žvaigždes, iškart pasigirsta Led Zeppelin, Deep Purple ir Black Sabbath gitaristų vardai. Beprasmiška lyginti Peidžą su Blekmoru, o Malmstiną su Stivu Vejumi: visiems jiems Hendriksas turėjo įtakos, ką jie ne kartą patys pripažino. Bene porą gitaros virtuozų yra išsitarę, kad jiems apsireiškė Džimis ir jie staiga pradėjo puikiai groti.

Kad roko muzika be Hendrikso būtų kitokia – faktas. Bet kokia? Niekas šito negalėtų pasakyti. Nenuginčijamas faktas yra tai, kad Džimis Hendriksas pakreipė roko muziką nauja kryptimi, o visi kiti eina paskui jį.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on gegužės 26, 2017 mėnesio albumas

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: