RSS

Naujas Deep Purple albumas: pakvipo 70-siais?

14 Bal

20-sis – ir pirmas po ketverių metų pertraukos grupės albumas  bando mus sugrąžinti į albumo „Abandon“ laikus, bent jau tokį verdiktą paskelbė muzikos kritikai. Deep Purple sugrįžimas į sceną įvyko 2013 metais – albumas „Now What?“ netikėtai tapo hitu Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitose EU šalyse, bei oficialiai buvo pripažintas „auksiniu“.

Janas Gilanas taip pakomentavo naujo albumo pavadinimą: „Žodis infinite – tai toks trimatis dvibriaunis kardas. Taip galima apibūdinti kažką, kas gali tęstis amžinai ir visomis kryptimis… Visata begalinė, ji neturi pabaigos, taip pat tai reiškia, kad ji neturi pradžios, taigi iš to galima daryti išvadą, jog mes neegzistuojam“. Kažkaip painu… Toliau Gilanas kalba ne taip sudėtingai: „Jeigu jūs galvojot, kad Deep Purple dainelė sudainuota, tai šis albumas įrodo kitką. Tai ne tik puikus albumas, bet ir viena geriausių plokštelių, kurią jūs išgirsite šiais metais“.

Hard-rock‘o herojai nutarė baigti karjerą mažorine nata ir garsiai užtrenkti duris. Jeigu jie nemeluoja – juk patys daug kartų girdėjom ir matėm įvairių roko legendų atsisveikinimus,… bet sekdavo „come back“ po „kambeko“. Matyt, vėl pritrūkdavo žaliųjų. Buvo laikotarpis, kai apie DP girdėdavom kasmet: tai jie groja „Gazpromo“ korporatyve, tai duoda išskirtinį koncertą prezidentui Medvedevui, tai kalba apie Blekmoro sugrįžimą…

Kai viena iš mylimiausių grupių įrašo albumą, visada, net jeigu įrašai ir neguldo ant menčių, galima rasti tai, kas suteikia malonumą. Man pirmą kartą perklausius diską tokių vietų neatsirado. Bet…yra taisyklė, kuri daug kartų pasitvirtino – muzika skamba kitaip po 2-3 perklausų ir po antro karto aš jau kelias puikias vietas radau. Ypač mano mylimiausių Doors‘ų koverį  „Roadhouse Blues“, na, ir neslėpsiu – pirma ir trečia kompozicijos sukėlė teigiamas emocijas. Šiek tiek rėžė ausį  gan agresyvūs klavišinių pasažai, ko niekad nedarydavo Džonas Lordas.

Apskritai kalbant, muzikantai nebando groti to, ko jie, atsižvelgiant į amžių, nepagrotų. Gilanas jau nebeima tų aukštumų, kurias jis anksčiau imdavo be ypatingų pastangų ir dainuoja taip, kaip gali. Vietomis kalba, vietomis švokščia ir stena, bet, kaip nekeista, šis garsų rinkinys gan organiškai įsipina į vyksmą. Kitą vertus, joks stebukladarys jam nesuveiks nauju balso stygų (kad ir „po blatu“).

Reziume: visiems mums, kam Deep Purple privaloma klausytis „pagal amžių“, šis albumas taps dar vienu geru mūsų mylimos grupės darbu. Savo muzika ir dvasia atitinkančiu muzikantų ir jų prisiekusių klausytojų amžių.

Todėl vertinu šį albumą tvirtu septynetu ir įtariu, kad jei Deep Purple sugalvos išleisti dar vieną diską, tai jis bus instrumentinis…

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 14, 2017 mėnesio albumas

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: