RSS

The Doors: 50 metų debiutiniam diskui

07 Sau

the-doors-first-album_0_2

 

Kai aš pirmą kartą parsinešiau namo naujos negirdėtos grupės The Doors plokštelę, tai buvo tolima spuoguota jaunystė. Mano muzikinis skonis formavosi besiklausant Radio Luxembourg, Amerikos balso ir lenkų “Trujkos”. Su draugu Džyza perklausėm dar šviežią vinilą ir nuo tos akimirkos daugelis anksčiau girdėtų grupių man numirė. Dažnai užduodavau sau klausimą: kodėl kai kurios grupės, muzikiniu profesionalumu pranokusios Doors, visgi negali su jais susilyginti? Ir tik prabėgus n metų supratau, kad tai buvo naujo kultūrinio judėjimo pradžia. Po džiaugsmingų, apsikaifavusių hipių su birbynėm turėjo ateiti naujas mesijas. Juo ir tapo naujos grupės siela Džimas Morisonas – inteligentiškas, protingas ir pavojingas. Apsikaifavę hipiai su birbynėm niekur nedingo – jie ir toliau kaifavo.

Tai buvo neramūs laikai – Karibų krizė, brolių Kenedžių ir Martino Liuterio Kingo nužudymas, karas Vietname, Prahos įvykiai, studentų protestai Paryžiuje ir Amerikoje… Visa tai mums, gyvenusiems už geležinės uždangos, buvo perduodama per muziką ir dainų tekstus.

Savo debiutinį albumą Doors įrašė per savaitę – beveik visos dainos „gyvai“, po pirmo dublio. Tačiau cenzūra kai kurias dainas „išvalė“: pirmoje kompozicijoje Morisonas ilgai ir kvailai kartojo „she get‘s she get‘s high, she get‘s high“ (ji kaifuoja, ji kaifuoja), o paskutinėje „The End“ taip pat ilgai ir kvailai kartojo „fuck“. Dabar būtų sakoma, jog tai „naujas poezijos matymas“. Gal būt. Tais laikais šėlo ir visus terorizavo davatkiška cenzūra. Bet Morisonas nepasidavė ir Edo Salivano šou atlikdamas „Light My Fire“ pakartojo uždraustą tekstą – „Girl we couldn‘t get much higher“.

Toks jis buvo – Džimas Morisonas.

Oliveris Stounas, sėdėdamas Vietnamo apkasuose klausėsi „Break On Through“, svajodamas greičiau ištrūkti iš to pragaro ir tik Doors muzika padėjo jam neišprotėti. Todėl vėliau ir sukūrė filmą, atiduodamas, kaip jis pats sakė, „savotišką skolą“.

Genijai paprastai išeina jauni…

Vieną 81-jų birželio dieną Rėjus Manzarekas pasakė susirinkusiems Per-Lašezo kapinėse Džimio gerbėjams : „Jis nemirė! Jis Meksikoj!“. Ir visi sušuko: „Taip, jis ten!“ …

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on sausio 7, 2017 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: