RSS

David Bowie: Amžinai besikeičiantis

22 Sau

David Bowie
Žinia apie tai, kad būdamas 69-ių mirė žymus dainininkas, dainų autorius, aktorius ir kultūrinė XX amžiaus antros puses ikona, sukėlė šoką. Ką tik David Bowie atšventė gimtadienį ir išleido ilgai lauktą, nepanašų į kitus albumą… Jo mirties dieną socialiniai tinklai mirgėjo užuojautomis ir RIP‘ais, videoklipais ir fotografijomis iš ilgos muzikanto karjeros . Skamba nuvalkiotai, bet kiekvienas turėjo savo Bowie. Jo kūryba padarė didžiulę įtaką pop ir roko muzikai, įtaką, kuri dar tęsis ilgai. Sunku jo kūrybai uždėti kokio nors konkretaus stiliaus etiketę- jis pats buvo stilius. Amžinai besikeičiantis.

b4677ac10930abadf54966534208108d
Tikras jo vardas buvo Deividas Džonsas, bet 1966 metais jis pradėjo save vadinti Bowie, kad jo nepainiotų su grupės „The Monkees“ frontmenu Deiviu Džonsu. Tada jis buvo paprastas vaikinas, priskiriantis save prie madingo tais laikais „mods“ judėjimo, grojo saksofonu įvairiose grupėse. Po metų pasirodė pirmasis albumas, kuris vadinosi paprastai – „David Bowie“. Jį pastebėjo Mercury Records ir netrukus po sutarties sudarymo buvo įrašytas albumas „Man of Words, Man of Music“, vėliau pervadintas į „Space Oddity“. Plokštelėje buvo Deivido Bowie pirmasis hitas- apie astronautą Majorą Tomą.

Kosminė tematika buvo ant bangos – amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje- ir tai buvo pradžia „kosminės“ Bowie temos, kuri sėkmingai tęsėsi albume „The Rise & Fall of Ziggy Stardust & the Spiders of Mars“. Konceptualus albumas, pasakojantis “glam-rock” stiliumi apie ateivį-roko žvaigždę Zigį Stardastą. Glemas tuomet buvo pats madingiausias stilius, bet Ziggy-Bowie tapo kažkuo daugiau, nei muzikinio stiliaus kryptis. Būtent tada, 1972 metais Deividas tapo ryškių personažų herojumi ir idėjų sėmėsi šiuolaikiniame mene, teatre, kine ir madoje. Kiekvienas jo meninis atradimas pagimdydavo sekėjų ir mėgdžiotojų armiją.

20130925-ppower070
Prie kai kurių savo kolegų sėkmės Bowie prisidėjo asmeniškai: prodiusavo grupės “Velvet Underground” lyderio Lu Rido albumą, o tais pačiais 72-aisiais atrado naują talentą, “punk” stiliaus pradininką Džeimsą Osterbergą, visiems žinomą kaip Iggy Pop. Deividas jam “suveikė” kontraktą su Columbia Records ir prodiusavo kelis jo albumus, pats “anonimiškai” dalyvavo įrašant kelias Igio dainas. 1977-aisiais išėjo Igi albumas “ The Idiot“ su daina „China Girl“, kurią vėliau Deividas perdainavo savo albume „Let‘s Dance“, kad Igi Popas, buvęs tuo metu sunkioje finansinėje padėtyje, gautų solidų autorinį honorarą. Garsus bliuzmenas Stevie Ray Vaughn sugrojo šioje dainoje pritrenkiantį solo ir kūrinys iškarto tapo hitu muzikos čartuose.

tumblr_nh7ij9jvqZ1ss467co1_1280
Sugalvojęs sau žmogaus iš kitos planetos įvaizdį, Deividas visada atrodė ir elgėsi kaip ateivis. Jis dažnai „trolino“ žiniasklaidą dėl savo neva homo- arba biseksualumo, bet vesdavo tik gražuoles. Skandalus spaudoje sukeldavo ir jo narkotinės istorijos. Kartą jis pasakė: „Žinai, mano gyvenime buvo tiek daug sekso ir narkotikų, kad aš negaliu patikėti, kad aš vis dar gyvas“. 80-jų pabaigoje Bowie baigė flirtą su komercine muzika ir metėsi į kitą kraštutinumą – muzikinius eksperimentus, tačiau tai atbaidė daugelį jo gerbėjų. Jo keistas projektas – grupė „Tin Machine“- patyrė fiasko, o pats Deividas smarkokai pakenkė savo reputacijai. Sekantį dešimtmetį jis desperatiškai eksperimentavo, bandydamas šaltu veidu visiems įteigti, kad tokia muzika ir turi būti, ir taip buvo sumanyta. Kas du metai pasirodydavo naujas albumas, o 90-jų pabaigoje buvo išleistas „Earthling“, kuriame skambėjo „drum‘n‘bass“ stiliaus muzika. Tiesą pasakius, tai ypatingai žymus albumas, žymus ta prasme, kad dainininko gerbėjai šio albumo nekenčia, o visokios elektroninės šokių muzikos maniakai tik dėka šio albumo sužinojo, kad egzistuoja kažkoks David Bowie. Vėliau artistas flirtavo su „quasi-free jazz“ stiliumi, tuo įrodydamas, kad bet koks stilius yra tinkamas kurti dainas.

5059315
Tačiau kad ir kokių keistų eksperimentų Deividas nesiėmė, į jį vis tiek žiūrėjo kaip į daugelio naujų grupių dvasinį tėvą. Tarkim, visas madingas brit-popas – „Blur“, „Suede“, „Pulp“ ir panašios grupės yra ne kas kita, kaip ankstyvos Bowie kūrybos atgarsiai. Jeigu nori užsikalti greitą pinigą, perdainuok Deivido dainą ir 100% sėkmė garantuota: taip padarė grupė „Wallflowers“, sugrąžinusi jo hitą „Heroes“ į čartus.
2000-siais Deividas dešimčiai metų „parišo“ su šou bizniu. „Reality“ turo metu jį ištiko infarktas, tad jis atšaukė pasirodymus ir pasitraukė į šešėlį. 2013 metais įrašytas albumas „The Next Day“, kurį kaip senais laikais prodiusavo Tonis Viskonti, pradėjo naują David Bowie diskografijos puslapį. Prieš kelias dienas pasirodęs naujausias Deivido albumas „Blackstar“ padėjo ryškų tašką artisto diskografijoje ir, deja, gyvenime…

by Steven Klein, C-type colour print, 2003

  „Gyvenimo taisyklės“ pagal David Bowie

Mane stebina, kad žmonės priima viską, ką aš besakyčiau, už gryną pinigą. Net aš į savo žodžius rimtai nežiūriu.

Vargu ar kas nors prisimins mane po tūkstančio metų.

Aš tirpi žvaigždė. Reikia tik įpilti truputį vandens ir išmaišyti.

Net neįsivaizduoju, kiek tūkstančių kartų ir kiek tūkstančių žmonių prieidavo prie manęs ir sakydavo:“Pašokim!” („Let‘s Dance“ – vienas garsiausių Bowie hitų- Dino past.). Dieve, aš nekenčiu šokti. Juk tai taip kvaila.

Čia Niujorke man dažnai sušunka: „Hey, Bowie!“. Tai normalu, man tinka, todėl, kad Londone visi šaukia „Deivai!“ ir už tai man norisi sutraiškyti jų kvailas galvas. Mano vardas Deividas ir aš nekenčiu, kai mane vadina Deivu. Manau, beje, visi apie tai gerai žino. Aš niekada nenorėjau tapti amerikiečiu, todėl viskas, ką aš perku ir nešioju, pagaminta Europoje.

Aš myliu Niujorką ir negaliu įsivaizduoti, kad gyvenčiau kur nors kitur. Tai nuostabu, kad aš tapau niujorkiečiu, nes apie tai aš niekad net nepagalvodavau.

Aš nebuvau pažįstamas su Čarliu Čaplinu. Bet kai aš gyvenau Šveicarijoje, jis buvo mano kaimynas, tiksliau jo kūnas. Jis buvo palaidotas anglikonų bažnyčios kieme, visai netoli mano namų. Paskui kažkokie subingalviai pavogė jo karstą ir pradėjo reikalauti iš šeimos išpirkos. Tai buvo siaubinga, juolab, kad aš pažinojau jo giminaičius – tai buvo puikūs žmonės.

Ne, aš nerašiau „Golden Years“ (Bowie daina parašyta 1975m.) Elviui. Bet Elvis girdėjo mano demo įrašą, nes mes priklausėm tai pačiai RCA įrašų kompanijai, o pulkininkas Tomas Parkeris norėjo, kad aš parašyčiau Elviui kelias dainas. Ėjo kalbos, kad mane reikia supažindinti su Elviu ir bendrai su juo įrašinėti. Bet viskas taip ir baigėsi kalbomis. Aš tikrai būčiau laimingas padirbėti su juo. Tiesa, kartą jis man atsiuntė raštelį: „Linkiu gerų gastrolių ir viso geriausio“. Aš šį raštelį saugoju – Elvis raštelius retai kam rašydavo.

Kartą aš paklausiau Lenoną, ką jis galvoja apie tai, ką aš darau. Jis atsakė: „Tinka, bet tai tik rokenrolas, kurį šiek tiek pagražino lūpų dažais“.

530555_900
Aš daug kartų išgalvodavau sau vis naują įvaizdį, tad šiandien man atrodo, kad iš pradžių aš buvau apkūni korėjietė.

Man dažnai siūlo vaidmenis bloguose filmuose. Ir paprastai tai būna kažkokie pamišę pederastai, transvestitai, arba marsiečiai.

Sunku gyventi harmonijoje su chaosu.

Aš neturiu humoro jausmo ir anksčiau galbūt atrodžiau rimtai, bet tai tik dėl to, kad buvau labai drovus. Todėl tuomet aš ir puoliau ryti narkotikus. Kai tu įkali kokaino dozę, tu plepi ir šypsaisi už tris.
Berods tai buvau aš ir Denisas Hoperis (filmo režisierius, scenaristas ir aktorius), kurie tempdavo Igiui Popui narkotikus tiesiai į ligoninę. Jį paėmė į psichiatrijos skyrių 1975 metais ir kai mes ten atvažiavom, visas tas mėšlas tiesiog krito mums iš kišenių. Paprastai į ligonines su narkotikais neleidžia, bet mes buvom pamišėliai ir todėl sugebėjom viską, ką turėjom, nunešti draugui. Aš nepamenu, kad jaustumėm baimę – juk ten, ligoninėje guli mūsų draugas ir mes žūtbūt turim jam nors kiek nunešti. Todėl, kad jis labai senai nieko neturėjo.

iggy-pop-U8FA_o_tn

Aš apsieidavau be narkotikų iki 1974-jų. Nemažai, ar ne? Įdomiausia tai, jog viskas, kuo aš domėjausi, ar bandžiau daryti, nereikalaudavo dozės. Tik vėliau mane smarkiai įtraukė kokainas. Narkotikai padėjo man prasiskverbti į tamsiausias sąmonės kerteles, bet gyvenimo nepakeitė. Dabar aš pasidariau labiau subalansuotas, tikrai. Bet, kad pasiekčiau tai, turėjau suryti milijoną tablečių.

Jaunystėje aš buvau siaubingas. Aš puikiai pamenu savo pirmą meilę: mes kartu mokėmės mokykloje ir tai buvo pirma mergička klasėje, pas kuria išaugo papai.
Seksas man tapo svarbus, kai man buvo keturiolika. Man buvo nusispjauti, kaip ir su kuo tai vyko. Man buvo svarbi pati seksualinė patirtis. Todėl, kai kartą po pamokų aš parsivedžiau į namus vieną vaikinuką ir jį išdulkinau, man tik pridėjo patirties. Paskui aš pagalvojau: na, jei aš kada nors papulsiu į kalėjimą, tai aš žinosiu, kaip ten nenuobodžiauti.

Sunku būti moralės naikintoju mūsų pasaulyje, kur moralės neliko.

Aš mažai pažinojau tikrų maištininkų, pasiruošusius paaukoti gyvenimą dėl įsitikinimų. Net Džeimsas Dinas nenorėjo mirti.

Reikia visada saugotis tų, kurie atsitiktinai pakliuvo po sofitų šviesom, neturėdami jokio talento. Man visada įvarydavo siaubą jų mokėjimas bendrauti su žvaigždėmis, apkabinant juos ir bučiuojant. Bet šie žmonės sugeba tik atspindėti šviesą, o ne ją skleisti.

Ilgas patarimų sąrašas, kurį aš mėgstu dalinti, paprastai pasibaigia taip: „Jeigu niežti, pasistenk kuo greičiau kreiptys į gydytoją“.

Aš rašau apie kančias – savo ir svetimas. Visa kita manęs nedomina. Nedaugelis gali pasakyti: aš myliu žmoniją. Aš ne iš jų.

Aš visad stengiausi priminti amžinybei, kad net ji kažkada pasibaigs.
Su amžiumi tu supranti, kad praktiškai visos banalybės, klišės ir nusistovėjusios nuomonės yra teisingos. Laikas iš tiesų eina greičiau su kiekvienais pragyventais metais. Gyvenimas tikrai labai trumpas – apie tai perspėja pradžioje. Ir, atrodo, kad Dievas tikrai yra. Taigi, jei visi tie tvirtinimai yra teisingi, tai kodėl aš neturiu tikėti paskutiniu?

Gaila Dievo – juk jam nėra iš ko pasimokyti.

XXI amžiaus žmogus yra barbaras: jame nėra vidinės šviesos, jis daug naikina ir mažai kuria, ir svarbiausia- jis savo gyvenime nejaučia Dievo buvimo.

Jūs tikriausiai manot, kad būti roko idolu, turėti žmoną supermodelį – tai geriausia, kas gali nutikti šiame gyvenime? Iš principo, taip ir yra.

Aš ne pranašas ir ne bičas iš akmens amžiaus. Aš paprastas mirtingasis su supermeno gabumais. Ir vis dar gyvas.

Reklama
 
Komentarų: 1

Publikavo on sausio 22, 2016 Uncategorized

 

1 atsakymas į “David Bowie: Amžinai besikeičiantis

  1. Dzilbus

    sausio 22, 2016 at 10:40 pm

    Dekui Igo uz puiku priminima apie musu visu vertinama kureja ( ne kurika)

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: