RSS

We Are The Champions: Trumpa „Queen“ istorija (1)

13 Lap

Queen-Bo-Rap_copyrightMRock  

     Queen – tai visų pirma Fredis Merkuris. Norit paprieštarauti? Pasakykit man, ką reikšmingo po jo mirties pagimdė grupė? Taigi… Jis įkūnijo grupės individualumą, išskirtinumą, jos pergales ir pralaimėjimus. Jis buvo siela, kurios praradimo Queen nepergyveno. Bet pradžioje nebuvo jokio Fredžio Merkurio…


Jis gimė persų šeimoje, kuri išpažino zoroastrizmą – vieną seniausių monoteistinių religijų pasaulyje ir gavo vardąFaruchas Bulsara. Šeima tuo metų gyveno Zanzibare, tuometiniam britų protektorate. Jo tėvas dirbo teisme, tad šeima turėjo privilegijuotą statusą. 1954 metais, kai Faruchui sukako aštuoneri, tėvai išsiuntė jį į Šv.Petro mokyklą, buvusią indų miestelyje Pančgani. Ši mokykla daugelį metų buvo pripažįstama kaip geriausia šioje pasaulio dalyje mokykla berniukams.
Faruchas buvo labai drovus ir smarkiai kompleksuodavo dėl savo atsikišusių priekinių dantų, dėl kurių jam lipdydavo įvairias pravardes. (Fredis visą gyvenimą pergyveno dėl savo dantų ir kaskart šypsodamasis pridengdavo ranka burną. Tačiau šis ryškus sukandimo defektas, atsiradęs dėl keturių papildomų dantų galinėje burnos ertmės dalyje, buvo likimo dovana- tai suteikė jo balsui firminį, rezonuojantį skambėjimą.) Kai kurie mokytojai pradėjo jį vadinti Fredžiu, jis mielai atsiliepdavo ir naujas vardas prilipo.
Tėvai Faruchui įskiepijo meilę operai, bet pats jis vis daugiau dėmesio skyrė Vakaruose populiarėjančiam rokenrolui. Vienąkart išgirdęs kokią melodiją, lengvai ją pakartodavo, sėdęs prie pianino. Tėvai pastebėjo jo gabumus, tad apmokėjo privačias muzikos pamokas. Po keturių metų Fredis mokykloje subūrė savo pirmą grupę The Hectics. Viena jo buvusių mokytojų Dženet Smit prisimena jį kaip „neįtikėtinai liesą, energingą berniuką, turėjusį įprotį visus vadinti „širdele“, kas atrodė labai keistai. Niekas iš berniukų taip nesielgė… Paprasčiausiai visi labai ramiai priėmė tą faktą, kad Fredis buvo homoseksualus. Jeigu tai būtų kas kitas, visi raukytųsi: „Dieve, tai tiesiog baisu!“. Bet Fredžio atveju viskas buvo kitaip ir visi į tai žiūrėjo be ypatingų emocijų“.

5gLSr


1963 Fredis grįžo į Zanzibarą, kurį paliko britai ir saloje prasidėjo revoliucija. Bijodama susidorojimo, Bulsarų šeima pabėgo į Felthemą Midlsekso grafystėje netoli Londono. Juos pasitiko šaltas klimatas, šeimos pajamos smarkiai sumažėjo ir Fredis, kaip pasakė šeimos taryba, „pradėjo maištauti“. Kaip vėliau pasakojo Fredis: „Aš maištavau. Aš norėjau visko ir pačio geriausio. Aš norėjau būti pats sau šeimininkas“.

     Tuo pat metu, kai Fredis vis dažniau pagalvodavo apie išėjimą iš namų, du kiti būsimosios Queen įkūrėjai – Brajanas Mejus ir Rodžeris Teiloras, mokėsi Londono koledžuose. Mejus, ramus eruditas, svajojo tapti astronomu, bet aistra muzikai buvo stipresnė: savo pirmą gitarą jis kartu su tėvu pasigamino iš raudonmedžio gabalų, kurie prieš tą vandalizmo aktą buvo kabojusia prie židinio dailia lentynėle. Ši gitara, visiems žinoma kaip „Red Special“, tapo jo mylimiausia ir dar dabar jis dažnai ją naudoja. Svajonę tapti astronomu jis visgi įgyvendino studijuodamas matematiką, fiziką ir astronomiją Londono Imperatoriškame koledže. 1968 metais Brajanas su draugu suburia grupę Smile ir paduoda skelbimą, kad ieško kandidato į būgnininko vietą. Netrukus toks atsiranda ir, papasakojus būsimiems „darbdaviams“ apie studijuojamą, stomatologiją bei nekenčiamus mokslus, jis priimamas į komandą. Po pirmos perklausos tampa aišku, kad grojimo stilius atitinka Smile formatą. Šis be kelių minučių stomatologas-būgnininkas buvo Rodžeris Teiloras. 1969-jų pradžioje Brajanas ir Rodžeris susipažįsta su Fredžiu Bulsara, Ilingo meno koledžo studentu ir būsimuoju dizaineriu. Po kelių pasisėdėjimų pabe tampa aišku, kad vaikinų interesai daugeliu aspektų yra panašūs. Fredis persikrausto į Rodžerio ir Brajano nuomojamą butą ir netrukus trijulė atidaro kioskelį Kensingtono turguje (juk valgyt ir už butą mokėt reikia), kur prekiauja Fredžio paveikslais ir madingom drapanėlėm.

Muzikos fronte reikalai irgi judėjo teisinga linkme: Mejus su Teiloru įsitikina, kad Fredis yra ne tik geras pianistas, bet ir puikus vokalistas, tad nutaria kuo greičiau burtis į bendą. Trūksta tik bosisto. Kažkuriam vakarėlyje jie susipažįsta su neįtikėtinai ramiu ir nekalbiu Džonu Dikonu, dar vienu pavyzdingu mokiniu – jis turi magistro laipsnį akustinių ir vibracinių technologijų srityje. Per perklausą jis nepadaro nei vienos klaidos ir iškart priimamas į grupę. Fredis iškarto imasi įvesdinėti savo tvarką: jis įtikina vaikinus rengtis spalvingiau. Taip pat primygtinai reikalauja grupę pavadinti taip, kaip sugalvojo jis. Mejus ir Teiloras siūlė vadintis „Rich Kids“ arba „Grand Dance“, bet Bulsara laikosi savo – grupė turi vadintis „Queen“. „Jis karališkai skamba“,- sakė jis. „Tai galingas pavadinimas, universalus ir aktualus, turintis didelį vizualinį potencialą; jį gali kaip nori interpretuoti“. Bet svarbiausia permaina įvyksta su pačiu Fredžiu – Queen lyderis nustojo būti Fredžiu Bulsara. Dabar jis Fredis Merkuris – naują pavardę jis randa antikinėje mitologijoje. Vardo pasikeitimas žymi jo transformaciją- Bulsaros asmenybė niekur nedingo, bet prieš publiką jis norėjo pasirodyti kitokiu, panašiu į dievą.

1. Queen1

     Londono muzikinių kritikų tarpe sklandė legenda, kad prieš pradedant muzikinę karjerą, grupė du metus kūrė sėkmės strategiją dešimčiai metų į priekį. Tikrovėje viskas atrodė kiek kitaip: buvo daug abejotinų sandėrių ir rimtų sveikatos problemų. Buvo momentas, kai Mejus vos neteko rankos dėl prasidėjusios gangrenos, vėliau jis atsidūrė ligoninėje su hepatitu, o dar vėliau gydėsi opą. Fredžiui nebuvo kur trauktis – jis iš paskutinių jėgų bandė išlaikyti grupę. Kitu atveju jis liktu vienas – Mejus, Teiloras ir Dikonas visada galėjo grįžti prie mokslinės veiklos. „Jeigu mes pasiruošę atsižadėti nuo pasiekimų kitose srityse ir pasišvęsti rokui, antroji vieta mūsų netenkina“,- viename interviu sakė Mejus.

     Kai 1973 metais išeina pirmasis grupės albumas, patiems vaikinams jų muzika pasirodo pasenusi. Fredis apskritai nemėgo ilgų „džemų“ ir muzikinių fantazijų, jis manė, kad jeigu nori išgarsėti, reikia kuo daugiau koncertuoti. Jis įtikina kolegas, kad muzikanto išvaizda daug reiškia – rūbai ir vokalisto elgsena, jo sugebėjimas patraukti klausytojų dėmesį yra taip pat svarbu, kaip ir pati muzika. Juodai lakuoti nagai, arlekino kostiumas, paryškinantis jo judesius scenoje ir angeliškas manto palikdavo stiprų įspūdį žiūrovams. Britų spauda su neapykanta atsiliepdavo apie jo teatrališką stilių, vadindama jį vulgariu maivymusi. Tačiau kaip niekas kitas, jis mokėjo laikyti savo rankose žiūrovų dėmesį iki pat paskutinio šou akordo, dažnai siūlydamas publikai dainuoti kartu.

     74-siais pasirodė iškarto du Queen albumai – „Queen II“ ir „Sheer Heart Attack“, kurie buvo tarsi fundamentas ekstravagantiškam ir pakankamai sudėtingam muzikos stiliui. Kai prasidėjo įrašų sesijos ketvirtam albumui „A Night At The Opera“, vaikinai pajuto, jog išmušė jų valanda. Kartą Mejus pasakė: „ Tai mūsų drobė ir mes joje tapysim savo malonumui!”. Fredžio galvoje sukosi neįtikėtinai grandioziškos dainos, kuri turėtu tapti grupės vizitine kortele, idėja. Prodiuseris Rojus Tomas Beikeris, kuris dirbo su pirmais Queen albumais, pasakojo, kaip pirmą kartą išgirdo „Bohemian Rhapsody“: „Mes su Fredžiu sėdėjom jo bute ir jis pasakė: „Aš turiu idėją dainai“. Jis pradėjo skambinti pianinu… Paskui staiga nustojo groti ir tarė: „O štai čia, širdele, prasideda operinė dalis“. Prasidėjusi kaip baladė, daina peraugo į operos fragmentą, vėliau tiesiog užgriuvo rokenroliniu uraganu ir vėl grižo į baladę“.
Paprastai didžiausią albumo medžiagos dalį grupė sugalvodavo studijoje, bet šiuo atveju visa kompozicija buvo Merkurio galvoje. Jis surašė visą seką ant lapelių ir juos padėjo ant pianino viršaus, kad kiekvienas Queen muzikantas matytų, ką groti. Beikeris su vaikinais dirbo su šia daina kelias savaites: pirmas tris savaites buvo repetuojama (vaikinai studijoje praleisdavo 10-12 valandų), sekančias tris savaites buvo įrašoma ir miksuojama penkiose skirtingose studijose. Buvo sumiksuota apie 180 vokalinių partijų, stengiantis, kad tai būtų panašu į bažnytinį chorą. „Operinę“ dainos dalį sudainavo tik trys žmonės: Mejus, Fredis ir Rodžeris, kurių balsai kaip tik perdengia reikalingą vokalinį diapazoną nuo pakankamai žemo Mejaus tembro iki aukšto- Rodžerio. Magnetofono juosta buvo taip „užjota“, kad tapo permatoma ir bet kuriuo momentu galėjo trūkti. Taip „Bohemian Rhapsody“ tapo brangiausių įrašu visoje garso įrašų istorijoje.


Niekas tiksliai nežino, ką reiškia dainos žodžiai, ir ar apskritai jie ką nors reiškia. Fredis to niekam niekad neaiškino. Egzistuoja daugybė šios dainos traktuočių, pvz. manoma, kad daina atkartoja Albero Kamiu knygos „Svetimas“ siužetą. Kai Irane buvo išleistas Queen albumas „Greatest Hits“, buklete buvo įdomi dainos teksto traktuotė persų kalba: jaunuolis nužudo žmogų, parduoda dūšią šėtonui, bet naktį prieš egzekuciją jis kreipiasi į Dievą („Bismilla!“) ir su angelų pagalba susigrąžina sielą.
Kai Queen sumanė išleisti „Bohemian Rhapsody“ singlą, leidybinės firmos vadai atsistojo į septintą poziciją ir pasakė, kad tik per jų negyvus kūnus. Argumentas buvo paprastas: penkių su puse minučių trukmės daina yra „neformatas“ ir joks didžėjus jos į eterį neleis ir apskritai, tokia ilga daina niekad netaps hitu. Tačiau atsirado drąsus didžejus – aktorius ir garsus tele- ir radijo vedėjas Kenis Everetas, kuris tuo metu dirbo Capitol radijo stotyje. Kenis gavo dainos įrašą su sąlyga, kad jis negros jos eteryje. „Gerai, negrosiu“,- pasakė Everetas ir mirktelėjo. Į eterį jis paleido kelis dainos fragmentus, bet netrukus nuo klausytojų skambučių pakibo telefono linija, tad per savaitgalį „Rapsodiją“ jis pragrojo 14 kartų. Pirmadienį tuntai pirkėjų blokavo muzikos kromelius, reikalaudami plokštelės. Deja, jos parduotuvėse nebuvo. Panaši istorija pasikartojo ir Amerikoje: pats firmos RKO vadas išgirdo ją per Londono stotį ir, gavęs įrašą, greituoju būdu pristatė jį už Didžiosios balos.
Legenda byloja, kad įrašant „Bohemian Rhapsody“, Fredis grojo tuo pačiu pianinu, kuriuo grojo Polas Makartnis, įrašinėdamas „Hey Jude“.

     1976 metais Fredis papasakojo savo ilgametei draugei Meri Ostin apie savo homoseksualumą. „Aš mačiau, kad kažkurį laiką jis elgėsi keistai, lyg dėl kažko pergyventų. Kai jis man viską papasakojo, aš atsidusau“. Merkuris nekentė įžeidinėjimų. Kartą per koncertą Mančesteryje, kai Queen išėjo į sceną, kažkoks vaikinas šūktėlėjo Fredžiui „Tu sušiktas pedike!“. Merkuris liepė apšvietėjui nukreipti prožektorių į minią. Pamatęs šį „šaunuolį“, Fredis pasakė: „Pakartok, širdele“. Pakartojimo nebuvo.
Kai išėjo albumas „A Day At The Races“, Londoną užvaldė pankai, kurie niekino Queen ir kitas grupes ne iš jų stovyklos. Šalia studijos, kur įrašinėjo Queen, savo albumą įrašinėjo „Sex Pistols“, ir kartą Sidas Višezas užėjo pas juos. „Tai tu tas bičas, „platininis Fredis“, kuris neša baletą į mases?“. Į ką Merkiuris atsakė: „A-a-a, misteris aršusis. Mes darom viską, kas mūsų jėgoms, širdele.“


Sunku dabar spręsti, kokios priežastys lėmė, tačiau sekantis albumas „News Of The World“ suskambo visiškai kitaip – muzika tapo žymiai paprastesnė. „Mes supratom dar prieš pasirodant Sex Pistols“, jog esam sotūs sudėtingos įrašų technikos,- sakė Mejus. – Todėl šiame albume mes sugrįžom į pačią pradžią, kad pasisemtume gyvybingumo“. Šis albumas, galbūt buvo vienas geriausių po „A Night At The Opera“. Nors po jo įrašyti albumai turėjo daug hitų, jie neturėjo stilistinės visumos, tapusios grupės firminiu ženklu.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on lapkričio 13, 2015 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: