RSS

London calling (dar tęsinys)

02 Rgp

Pagaliau išaušo diena, kai eisim tomis gatvėmis, kuriomis prieš „šmotą“ metelių vaikščiojo mano jaunystės idolai: Erikas Berdonas, Rejus Deivisas, Kitas Munas, Džimis Hendriksas, o bėgančius Bitlus vijosi spiegiančių mergiščių tuntai… Būtent Londone (nors jų gimtinė Liverpulis) buvo sukurtos garsiausios Bitlų dainos ir gimė nuostabios melodijos, čia jie įrašė visus savo albumus. Į šį miestą jie pirmą kartą atvažiavo perklausai Decca studijoje, kuri nepasirašė kontrakto su būsimais milijonų fanų kumirais… ir būtent čia jie paskutinį kartą koncertavo, ir čia pasakė, kad Bitlai daugiau neegzistuoja… Ir čia yra garsusis „zebras“, puošiantis jų albumo viršelį.

MTE5NDg0MDYyMjg5MTM1MTE5

Pirmą kartą (69-jų rudenį) išgirdęs „Abbey Road“ per lenkų radijo stotį, pajutau, kad tai Bitlų pabaigos pradžia. Išėjau į miesto parkelį prie fontano, kur mane savo granitinėm akim niūriai nužvelgė tūlo komunistėlio biustas. Nuo išgirstos muzikos jutau smarkų emocijų pliūpsnį ir tik po keliolikos minučių grįžau į „išvystyto socializmo“ realybę. Tą vakarą labai ryškiai prisimenu ir dabar: panašios emocijos, kurias sukėlė Polo Makartnio muzika, buvo užplūdę tik tada, kai išėjo Džimis Hendriksas, Džanis Džoplin Ir Džimas Morisonas…

Važiuojant į Londono transporto „širdį“ – Waterloo – pro traukinio langą praplaukia Batersi kaminai (tik kiaulė buvo kažkur išskridusi) ir mes prisiminėm Pink Floyd žodžius, kad mūsų pasaulyje yra „avys“ – paprasti žmonės, „šunys“ – klastingi ir agresyvūs plėšrūnai – bankai ir „kiaulės“ – vikrūs moralistai-tironai, dažnai užimantys aukštus postus ir mokantys gyventi mus – avis. Štai tokia lyrika…

20150509374

Waterloo stotyje, kaip įprasta, žmonių spiečiai, judantys tik jiems žinomais maršrutais, ir mandagūs metro pareigūnai, tvarkingai nukreipiantys tuos spiečius teisinga kryptim. Mums reikia nusigauti iki St. John‘s Wood sustojimo. Čia, išėję iš metro požemių, iškart papuolam į „The Beatles“ pasaulį – prieš akis maža parduotuvėlė su Bitlų atributika. Pirk, ko tik širdis geidauja – marškinėlius ar puodelį su ketveriukės nuotrauka, ridikiulį, skėtį ar diską… Kas „prie pinigo“, gali sau leisti nusipirkti puikią knygą už 70 angliškų pinigų. Paganę akis ir prisipirkę įvairių niekučių (pagal piniginės pajėgumą), patraukėm link Abbey Road „zebro“. Čia vėl savo seklio sugebėjimais sublizgėjo mano redaktorė: man, kaimiečiui, užkaito smegeninė nuo nemūsiškai pavadintų gatvių ir būčiau velniaižin į kurį Londono rajoną nukeliavęs. Tačiau po kelių kvartalų staiga išvydom minias žmonių ir supratom, kad pasiekėm tikslą – Abbey Road.

11329005_10204256322708142_1562275070_n

Žmonių iš tiesų buvo daug ir visi stengėsi kuo mandriau pereiti garsiąją perėją: kas atbulomis, kas atkartodamas Bitlų judesius. Ir visi laimingi it vaikai žaislų parduotuvėje. Nustebino, kaip į šį šurmulį reaguoja vairuotojai, bandantys pravažiuoti sankryžą: visi iš pažiūros ramūs, kai kurie rodė „cheese“, bet jokių FF ženklų ir pirštų sukinėjimo prie smilkinio nemačiau. Pas mus ši vieta mirgėtų policijos ataskaitose ir būtų pristatyta vainikėlių aukoms, padėjusioms galvą šioje perėjoje. Pabandžiau ištaisyti kokią nors figūrą ir aš, bet mano pavargęs kūnas sugebėjo susukti kokį tai kringelį, deja… Sočiai „prisifotkinę“ patraukėm link Oxford Circus rajono: Brook „stryte“ turėjom susirasti namą, kuriame gyveno Džimis Hendriksas, o planuojama kelionės razina buvo gera gerų vinilinių plokštelių parduotuvė Berwick Street‘e.

11356283_10204256317468011_2050115222_n
Betrepenant link Oxford Cirkus, pakeliui užsukome į solidų anglišką pabą prigesinti Abbey Road sukilusias emocijas. Kad ir kaip malonu gurkšnoti vėsų alų ir markstytis pavasario saulutėj, laukiantys nuotykiai šaukia tolyn. Lengvu (kol kas!) žingsneliu prapėdinam garsųjį Regent’s parką, kuriame įsikūręs Londono zoologijos sodas, Londono Centrinė mečetė, Teniso centras, Teatras po atviru dangumi, daug Londono Universiteto padalinių. Išsilenkiame Beiker stryto, sutarę šįkart visą dėmesį skirti ne išgalvotoms, o realioms istorinėms asmenybėms.

20150507350

Žinia, galėjom pasinaudoti profesionalių gidų pagalba, juolab tokia paslauga kainuoja tik 10 angliškų pinigų, bet nutarėm apeiti įdomias vietas patys. Kol leis jėgos ir neišveš ambulance. Girdėjau, kad su gidais-profais reikia laikyti kone sprinterišką tempą. O dar tas bjaurybė kalbos barjeras – reikia baigti Kembridžą, kad suprastum Londono „koknių“ greitakalbę.

Londonas yra Londonas, šitoj gatvių raizgalynėj, lengva pasiklysti, ypač jei čia esi pirmą kartą, tad nieko nuostabaus, kad beieškodami Džimio Hendrikso namo, nusukom ne į tą gatvę. Ir kai jau visiškai įsitikinom, kad einam ne ten, kur reikia, ir apsisukom grįžti, tik pliaukšt! – prieš akis ant sienos apvali lentelė, kuriomis čia žymimos atmintinos vietos. Prieinam arčiau – ogi šiame name 1968 metais gyveno broliai Baris, Robinas ir Morisas Gibai, liaudyje žinomi kaip „Bee Gees“. Sakytum smulkmena, bet toks malonus dūšiai netikėtumas.

11281822_10204256330148328_492530380_n

Pagaliau už kelių kvartalų radom, ko ieškojom: 25 Brook street, kitaip sakant, namas, kuriame gyveno vienas žymiausių Baroko epochos kompozitorių Georgas Frydrichas Hendelis. O visai šalia už 30 svarų į savaitę butą nuomojo geriausias roko muzikos gitaristas Džimis Hendriksas, tik jau kitam laikmety, XX a. 60-jų pabaigoje. Sklandė gandai, jog Džimio draugai dažnai traukė jį per dantį, sakydami, esą šį butą jis todėl ir pasirinko, nes norėjo prilygti garsiajam kompozitoriui. Tačiau pats Džimis tvirtino, kad jam ši vieta patiko, nes buvo netoli jo mėgstamiausios muzikos parduotuvės – One Stop Records. Kaip ten bebūtų, bet čia apsigyvenęs, Hendriksas iš tiesų domėjosi Hendelio kūryba. Taigi dabar Brook Street 23 ir 25 yra pažymėti gražiomis apvaliomis lentelėmis. Kadangi girdėjome kalbų apie ketinimus šalia Hendelio įrengti ir Hendrikso muziejų, tikėjomės, kad tai jau įvykęs faktas. Ir nors jokios reklamos neradome, pabandėme surasti įėjimą į Hendrikso muziejų (ar bent jau duris į jo buvusį butą). Deja, bet pirmame aukšte įsitaisę įmantrūs butikai, o į antrą aukštą radom duris tik 25 Nr. pažymėtame name, oficialiai įregistruotame kaip Hendelio muziejus. Žengėm pro duris, norėdami pasiekti antrą aukštą, tačiau ten sklandė gyva Hendelio „Water music“. Kadangi mes savęs nepriskiriam tiems tautiečiams, kurie „viską žino ir todėl yra aukščiau visko“ ir elgiasi, kaip raganosiai džiunglėse, o daugiau jaučiamės nedrąsūs provincijolai, tad dievobaimingai gerbdami gyvą muziką, kukliai pameditavom koridoriuje——– Atminimui pasiėmiau reklaminį bukletą, raginantį dirbti savanoriais Hendelio muziejuje ir pasukom link išėjimo.

Jimi Hendrix flat

Kadangi Londono gatvėm gatvelėm numynėm ne vieną kilometrą, beieškodami įžymių vietų, kojose pasijautė tam tikras silpnumas, o ir skrandžiai ėmė signalizuoti apie artėjantį pietų metą, tad nutarėm pasiieškoti draugiškos mūsų turistiniam biudžetui knaipelės. Iš plataus viso pasaulio virtuvių spektro mudviejų su redaktore skoniai sutapo viename bendrame koordinačių taške: itališka virtuvė. Taigi, tarp visos virtinės įvairaus plauko egzotiškų, prašmatnių ar greito maisto restoranų pagaliau užbridom į tikrą itališką, juolab, kad maloni mergina pasitikusi mus jau prieš įėjimą, labai priimtinai pristatė meniu (kaip mano redaktorė tvirtina, iš visų užsienio kalbų- italų yra pati suprantamiausia). Nepasakosiu itališkos virtuvės privalumų, taipgi picos, kurią užsisakiau, net nelyginsiu su Lietuvoje tiekiama „pica“, pasakysiu tik, kad aš ją vos įveikiau, beveik ekstazėje, skambant picerijos darbuotojų aplodismentams ir pergalingiems šūkiams. Tiesa, su picerijos savininku dar spėjom aptarti futbolo reikalus, nes ant nosies laukė „Juventuso“ ir „Realo“ dvikova.

11289948_10204256329228305_1163405243_n

Tolimesnė kelionė tapo problemiška: po sočių pietų norėjosi „siestos“, bet mūsų laukė dienos razina – vinilinių plokštelių parduotuvė „Sister Ray“, taip pavadinta Velvet Underground dainos garbei. Ir čia aš patekau į spąstus… Mano redaktorė juokėsi, kad čia turbūt vienintelė vieta, kur vyras pasikeičia vietomis su moterimi: čia ji turi kantriai laukti, kol jis „apsišopins“ . Realūs išmatavimai čia ištirpo, tapo nerealūs. Bent jau kalbant apie laiką, o jau apie finansinius išmatavimus- šie išvis iš fantastikos srities, lyginant su lietuviška realybe…

11328936_10204256330428335_306353984_n
…Įžengiau į vinilų pasaulį ir laikas lyg sustojo: niekas nekurstė karo, nedusino mokesčiais, nereikalavo grąžinti paimto kredito ir apskritai – nirvana! Už parankės palaikomas mielos redaktorės, nusileidau į rūsį… ir pirma, kas krito į akis- tai balti pašto ženklo dydžio lipdukai, kukliai tūnantys disko kamputyje, o ant jų ranka užrašytos visai nekuklios plokštelių kainos. Tai buvo panašu į perspėjimą: “Atsargiai! Piktas šuva!“. Žinoma ne ant visų diskų puikavosi tokie perspėjimai, bet jeigu, pvz., nori turėti pirmą, originalų „The Who“ albumą – klok 500 angliškų pinigų ir būk laimingas. Dėl disko kokybės niekas garantijų neduos, tik patars įsigyti kokybišką aparatūrą. O čia jau kelių šimtų svarų ar eurų neužteks. Šiam reikalui „lubų“ nėra. Kas domisi šiuo klausimu, žino, kad ne itin „mandro“ plokštelių grotuvo kaina prasideda nuo 1000$.

20150507363

20150507364

20150507365
Pasikasęs šiame lobyne, radau kelis vinilus visai padoria kaina, bet čia buvo ne tai, ko ieškojau. Pas pardavėją pasiteiravau apie mane dominčius diskus ir pamačiau viską paaiškinantį judesį: rankutės suplasnojo į šonus, o galvelė pradėjo smarkiai judėti į šonus. Pasikomunikavom ir paslaugus žmogelis pasakė, kad rimti diskai seniai stovi lentynoje pas rimtus kolekcininkus. Tikriausiai jam pasirodžiau nerimtu… Arba „biednu“…

11293011_10204256331068351_690179304_n

…Na, o kol aš sugrįšiu iš prisiminimų, laukite tęsinio: kitame įspūdžių iš Londono leidinyje- klajonės po Notting Hill‘ą, Holland parką, Sticky Fingers paieška ir susitikimas, kurio aš net nesapnavau ir po šiai dienai užmiršt negaliu…

VAIZDELIAI IŠ LONDONO

11258643_10204256315627965_1668338362_n11297782_10204256316387984_1109713880_n11328937_10204256319708067_439157651_n11329037_10204256322068126_1180772564_n11350030_10204256321588114_713472292_n2015050734720150507360
2015050735720150507356

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 2, 2015 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: