RSS

RS Archyvas. 10 dalykų, kurie siutina Tomą Petį

03 Bal

Teksto autorius Deividas Vaildas, 2002

1000509261001_1097355811001_biobites-tompetty
Žmogui, kuris visam pasauliui pasakė „I Won‘t Back Down“, „Don‘t Do Me Like That“ ir „Don‘t Come Around Here No More“ nereikia, kad jam patarinėtų, kaip būti atkakliam ir įsitikinusiu savo žodžių teisumu. Ryžtingas, kartais įžūlus Tomas Petis ištisus metus konfliktavo su muzikos bizniu. Kai 1982 metais jis įrašinėjo albumą „Hard Promises“, įrašų kompanija ketino pakelti plokštelių kainą iki 9,98 dolerių. Tomas atsisakė atiduoti įrašytą medžiagą ir grasino protestuodamas prieš šį ketinimą pavadinti albumą „9,98$“.

Tokia ryžtinga dvasia buvo juntama albume „The Last DJ“, kuris persmelktas kartėlio dėl tiesos ir moralės stokos šiuolaikiniame muzikos biznyje. Pagrindinis albumo trekas padarė daug triukšmo, o kai kurie veikėjai pavadino jį „antausiu mūsų bizniui“ ir uždraudė dainą groti per radiją. Bet Peti ne šiaip kanda jį maitinančią ranką: situacija šiuolaikinėje muzikoje mažiausiai erzina muzikantą. „The Last DJ“ – tai greičiau istorija apie moralę apskritai, ne tik šou biznyje“,- sako Tomas. – Tai istorija apie tai, kaip pradingsta laisvė ir nepriklausomybė“.

1. Radijas nevertas, kad jį klausytų
„Dabar manęs nejaudina tas velnio radijas. Aš jį išjungiau. Bet aš triumfavau, kai mano dainą uždraudė sukti per radiją. Suprantat, niekas negali taip pamaloninti, kaip tas faktas, jog mano dainą uždraudė, todėl, kad ji „anti-radijinė“. Dabar, 2002 metais, uždrausti dainą, kurioje nėra nei vieno purvino žodžio, smurto propagandos? Unikalus reiškinys! Lyg žmonės kažko bijotų. Iš tiesų dar nebuvo dainos, kuri atvirai gintų radiją. Aš pamenu tuos laikus, kai radijas tikrai kažką reiškė. Mes džiaugėmes išgirdę radijo vedančiuosius ir jų svečius, net jeigu jų tarpe buvo tokių, kurių mes nekentėm. Tai buvo asmenybės. Šie žmonės turėjo skonį ir mes jais pasitikėjom. Ir aš matau, kaip jie išnyksta. Aš galvojau, kad šia metafora būtų gerai pradėti albumą“.

2. Visi galvoja apie pinigus
„Mes daugiau negirdim: “Įsivaizduoji, mes padarėm puikų kūrybinį darbą ir dar pinigų užsidirbom!“ Dabar gi visi nori užkalti kuo daugiau pinigų. Tai pavojinga, nesveika pozicija. Ir ji pasitvirtina ten, kur tik radijo programingas, auditorijos skonių tyrimas ir kiti kvaili dalykai, kurie padarė pop muziką tuo, į ką ji dabar pavirto. Viskas – moralė, tiesa prarado savo vertę, ir viskas dėl nesutvardomo pinigų troškimo. Nemanau, kad save gerbiančiam žmogui turtai lemia savivertę. Aš gailiuosi, kad kartą nenufotografavau reklaminio TNN skydo Niujorke, kuriame buvo parašyti tik trys žodžiai patriotiškame raudonai – baltame – mėlyname fone: “ Daugiau, jauniau, turtingiau“. Dabar aš suprantu, kiek žavi ši koncepcija, smarkiai ir ilgam įsitvirtinusi žmonių sąmonėje. Žinot, aš niekada nevažinėju limuzinais, juose jausčiausi tarsi idiotas. 60-aisiais buvo kitaip. Tu atrodei kvailai, stengdamasis atrodyti turtuoliu“.

3. Versti žmones pakloti 20$ už CD – siaubinga
„Juokinga stebėti, kaip muzikinės industrijos atstovai piktinasi galimybe parsisiųsti nemokamai muziką iš Interneto. Bet juk jūs žinot, kodėl žmonės vagia muziką? Todėl, kad jie negali sau leisti elgtis garbingai. Aš jokiu būdu nepateisinu galimybės parsisiųsti muziką nemokamai. Aš nemanau, kad tai teisinga, aš tai puikiai suprantu. Jeigu grąžintumėm seną 8,98 $ kainą už CD, tai išsispręstų daug muzikinio biznio problemų. Mes tai jau matėm: štai „White Strypes“ puikiai parduoda savo albumus už 9,99 dolerius. Daugelis bando siūlyti savo kūrybą protingomis kainomis. Tai grąžintų muzikiniam bizniui buvusią sveiką formą“.

4. Tik nesveikas šykštuolis gali pardavinėti bilietus į koncertą už 150 dolerių.
„ Mano pati didžiausia kaina – 65 doleriai ir aš manau, kad mano pelnas visiškai normalus. Aš uždirbu milijonus gastrolių metu, todėl nematau prasmės kelti kainas dar aukščiau, nors daugelis promouterių nerimauja ir reikalauja pardavinėti bilietus po 150 dolerių. Na jau ne, aš vis dar noriu koncertuoti ir nenoriu, kad žmonės dėl aukštų kainų jaustų kartėlį po mano koncerto. Neperseniausiai viename iš koncertų aš buvau priblokštas, kai sužinojau, kad parkingas kainavo 30 dolerių. Negalima daryti biznio tokiu būdu. „Jie sumokėjo už bilietą, alų ir už krūvą visokio šlamšto, priverskim juos dar susimokėti už parkingą“. (Pas mus taip elgiasi „Siemens“ arenos „dielcai“ imdami mokestį už tai, kad pasikabini striukę). „Ne, reikia rūpintis tais, su kuo turi reikalą“.

5. Įrašų kompanijoms nusispjauti į artistus.
„Veikla, kuria mes užsiimam šiandien neegzistuotų, jeigu mums neleistų daryti klaidų ir gyventi mums įprastu tempu. Šiandien jeigu neturi hito, tai kitą kartą tu būsi niekam nereikalingas. Sako: „O kam laukti, kada šie vaikinai sukurs naują hitą, jeigu mes galim pasikviesti ką nors kitą su kitu hitu?“ Taip elgiasi asilai, kurie rūpinasi tik savo balanso ataskaitomis, o ne muzika. Žmonės, grojantys muziką radijui, arba parduodantys ją mums iš tiesų jos net nesiklauso“.

6. Petį pykina nuo nešvankių tekstų
„Aš nusivylęs tekstais, kuriuos girdžiu. Galbūt jie ne man skirti. Apskritai, aš esu protingas ir dauguma hip-hop tekstų nedaro man jokio poveikio. Esu per daug protingas, jog manyčiau, esą juvelyriniai niekalai bei hipertrofuotas pasitikėjimas savimi ir savo išskirtinumu gali mane padaryti išskirtiniu. Jeigu jums trūksta smegenų, tai klausykitės tą šlamštą į sveikatą. Man reikia kažko daugiau. Būdamas jauna rokenrolo žvaigžde aš beprotiškai žavėjausi ir buvau šokiruotas tos jėgos, mano tekstų jėgos, kurią kūriau. Bijojau vieno – kad jie būtų neteisingai suprasti. Aš netikiu cenzūra, bet įsitikinęs, kad dainininkas atsako už tai, ką sako. Ir aš manau, kad daugeliui jaunų muzikantų savo kailiu teks patirti, kad neapgalvoti ir frivoliški žodžiai gali padaryti nepataisomą žalą.“

7. Tik nesveika kultūra paverčia jaunutes mergaites seksualiniais objektais
„Tai pasibjaurėtina. Tai nutinka ne tik pop-muzikoje, bet ir madoje, televizijoje, reklamoje, beveik kiekvienoj mūsų kultūros sferoje. Jaunų moterų negerbia, vaikų negerbia. Kodėl mes kuriam vaikų tvirkintojų naciją? Ar leistina rengti devynių metų mergaitę taip, kad ji atrodytų seksualiai? Jeigu aš ir neteisus – taip daryti negalima. Pasirodo, reklamininkai galvoja taip: „Mes užsidirbom labai daug pinigų aprengę devynmetę mergaitę kaip gatvės prostitutę! Imkim ir pakartokim!“

8. Kodėl mes vertinam žmones tik už jų turtus
„Grįšiu prie kainos už bilietus. Pas mus (grupėje – Dino past.) nebūna jokio „auksinio rato“, jokių VIP. Aš nesuprantu, kaip rokenrolas gali turėti ką nors bendro su žmonių noru griebti geresnes vietas ir sumokėti už jas neįmanomas sumas. Labai dažnai stambios kompanijos išpirkdavo šitas vietas iš nieko neįtariančių piliečių. Tai buvo tokia pramoga, siurprizas klientams. Dauguma tų, kurie užimdavo šias vietas, nė velnio nesuprato muzikoje – jie laukė, kada ateis padavėjas. Viską, ką matai nuo scenos – tai grupė žmonių, besikalbančių tarpusavyje ir visiškai nesidominčių, kas vyksta scenoje. O koks nors vargšas, prisiekęs grupės fanas yra priverstas tūnoti pačiam gale“.

9. Taip, televizija dar blogiau
„Aš manau, kad televizija tampa tikrai pavojingu dalyku, kuris visiškai neturi amoralumo ribų. Jeigu tu nori su galva panerti į viską, kas susiję su pinigais – įsijunk televizorių. Po velniais, tai realiai pavojinga. TV spjauna į tave ir tavo gyvenimą. Ji kenkia tavo sveikatai ir tai ne išsigalvojimas. Manau, žinių peržiūra taip pat turi mums blogą poveikį. Fizinei ir dvasinei būklei. Muzikinis biznis palyginti su televizija – nekaltų mokinukų draugija. Televizijos šulai galvoja tik apie savo pelną. Jie dar sugalvos laidą apie savo vaikų nužudymą, o paskui suteiks eterį žudikui. Jis gal net turės savo šou“.

10. Kai kurie artistai taip pat nepasotinami, kaip visa mūsų industrija
„Aš kai ką pasakysiu, bet jūs jokiu būdu neiškirpkit. Mes neturim kaltinti tik muzikinę industriją. Pažiūrėkim tiesai į akis: industrija visad buvo ištvirkusi, visada. Patys muzikantai dažnai sukuria daug problemų. Muzikantai neturi mokėti bizniauti. Jie ne visada supranta, kas ir kaip vyksta aplink juos, ar jų vardu. Kai kurie paprasčiausiai nori kurti muziką, bet jų tarpe egzistuoja ir norinčių bet kokiais būdais „užsikalti“ pinigėlio. Norim mes to ar ne, bet kalti visi. Manau, kai tampi artistu, reikia stengtis būti atsakingu ir aiškiai suvokti, kas ir kaip naudojasi tavo vardu“.
P.S. „Ir, tarp kitko, aš visai neinu iš proto dėl savo plaukų“.

Vertė Dino

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 3, 2015 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: