RSS

Archeologija: Trumpa “Canned Heat“ istorija

20 Kov

normal_Canned_Heat

Viskas prasidėjo nuo bliuzo.

1965 metais pas Bobą Haitą, didijį bliuzo žinovą, rinkdavosi prisiekę plokštelių kolekcionuotojai ir bliuzo žinovai. Haitas gyveno Topanga Kanjone ir jo namai tapo visų aplinkinių melomanų susirinkimo vieta. Pats Bobas plokšteles pradėjo kolekcionuoti nuo vaikystės, o melomanų tarpe buvo žinomas kaip geras bliuzo žinovas. Taigi, tais pačiais metais keli bliuzo fanatai nusprendė, kad klausytis plokštelių ir diskutuoti apie bliuzą yra smagu, bet reikia pabandyti groti patiems. Pasakyta – padaryta. Vaikinai subūrė džag-bendą – tokie bendai buvo labai populiarūs 1920- siais metais Amerikoje. Šie bliuzo enciklopedistai užsidegė noru nešti į mases senus, nepelnytai pamirštus bliuzus, kurie buvo grojami 1920-30-ais metais.

Po ilgų perturbacijų naujos grupės sudėtis stabilizavosi: Bobas Haitas tapo vokalistu, Elas Vilsonas paėmė į rankas gitarą, Stiu Bortmanas daužė būgnus. Lead-gitaristu buvo pakviestas Henris Vestainas, kuris anksčiau grojo su „Mothers Of Invention“, bet buvo išvytas už pernelyg didelę meilę narkotikams. Didžiausią muzikavimo patirtį turėjo Frenkas Kukas – jis spėjo pagroti su tokiom džiazo garsenybėm, kaip Čarlis Hadenas, Četas Beikeris ir Elmo Houpas. Būdamas aštuonerių, Bobas pirmą kartą išgirdo Tanderio Smito bliuzą „Cruel Hearted Woman“ ir rimtai susirgo bliuzu. Jis pradėjo rinkti plokšteles, vaikščiojo į muzikos parduotuves, ieškodamas „laimikių“, ir kaupė savo kolekciją.

Alanas Vilsonas savo kaip folk-bliuzo muzikanto karjerą pradėjo Bostono universitete, kur grojo laisvalaikiu. Būdamas studentu, parašė du didelius analitinius straipsnius apie bliuzmenus Robertą Pitą Viljamsą ir Sonį Hausą. Straipsniai buvo publikuojami vietiniame (labai autoritetingame) muzikiniame leidinyje „Broadside Of Boston“. Kai 1964 metais Sonis Hausas buvo „naujai atrastas“, jaunasis Vilsonas ištisas valandas praleisdavo su senuoju muzikantu, kuris sirgo „broliais“ Parkinsonu ir Alzheimeriu. Alanas padėjo jam prisiminti jo originalią grojimo gitara techniką – senas bliuzmenas daug metų rankose neturėjo instrumento. Vilsonas net padėjo jam įrašyti albumą „Father of the Delta Blues“, kuriame pats grojo gitara ir lūpine armonikėle. Likimas, vardu Džonas Feihi (Elo bičiulis ir bliuzo fanatikas), suvedė Vilsoną su Bobu Haitu ir taip bliuzo horizonte atsirado nauja žvaigždutė– „Canned Heat“.

maxresdefault

Vienas mylimiausių Elo ir Bobo bliuzmenų Tomis Džonsonas garsėjo prohibicijos laikais, tada kontrabandinis alkoholis jam, kaip ir daugeliui skurdžių, buvo brangus malonumas. Prisiekę pijokai – o Džonsonas buvo vienas iš jų – gėrė viską, kas dega. Dažniausiai tai buvo firmos Sterno produktas marketinginiu pavadinimu „Canned Heat“. Tai buvo degus skystis, kurio sudėtyje buvo denatūratas, skirtas jis buvo maisto šildymui lauko sąlygom. Kai JAV Sausą įstatymą panaikino, Misisipės valstijos konservatyviosios galvos prabalsavo už jo pratęsimą šioje valstijoje. Daug žmonių tapo invalidais ir mirė nuo šios „konservuotos ugnies“. Kaip byloja legenda, Tomis Džonsas „pagavo kablį“, vartodamas šį „produktą“. Kaip pasakojo jo brolis Džonsono biografui: „Jis buvo mėgėjas išgerti. Jam labai patiko ši konservuota ugnis. Jis gėrė jo labai daug ir kartą pasakė, kad įrašys dainą apie konservuotą ugnį“. Jis parašė „Canned Heat Blues“ ir tai tikriausiai įkvėpė vaikinus pavadinti grupę būtent taip. Žinoma, vaikinai ir patys neatsisakydavo nuo buteliuko kito, bet reikia manyti, kad jų meniu nebuvo „konservuotos ugnies“. Nors… ką gali žinoti…

„Canned Heat“ – 1900 metais firmos „Sterno“ išrastas ir užpatentuotas degus skystis spirito pagrindu. Buvo fasuojamas į skardines ir skirtas gaminti valgį lauko kavinėse ir piknikuose, tačiau etanolis ir produkto pigumas užtikrino „Sterno“ skardinukėms populiarumą ne tik turistų ir barbekiu maniakų, bet ir benamių tarpe. Sauso įstatymo laikais valkatos vartojo produktą vietoj uždrausto alkoholio, ką ir įamžino savo dainoje „Canned Heat Blues“ bliuzmenas Tomis Džonsonas. Mūsuose tokio produkto vartojimas būtų palaikytas vulgarumu – kai kurie specifiniai piliečių sluoksniai naudojo elegantišką „Trojnoj odekolon“, o jeigu kompanijoje buvo moteris, jai buvo pasiūlomas odekolonas „Landyš“. Čia buvo lyrinis nukrypimas, taigi grįžtam Amerikon: vartojimui paruoštas produktas buvo gaminamas taip – „Sterno“ dežutės turinys buvo košiamas per kojinę ir maišomas su sultimis. Gatavas „trunkas“ buvo vadinamas „bomžų sunka“ arba „kojinių vynu“.

Canned-Heat

Taigi, nauja komanda pradėjo ruoštis pirmojo albumo išleidimui, bet prieš tai gavo viliojantį pasiūlymą groti garsiajam Monterėjaus pop-festivalyje (nenustebkit, tais laikais visa „neformatinė“ muzika buvo vadinama „pop“). Po šio festivalio grupė buvo paskelbta „geriausia baltųjų bliuzo komanda pasaulyje“. Į pirmą grupės albumą įėjo naujos senų bliuzų versijos, kuriuos anksčiau grojo juodaodžiai bliuzo meistrai. Ko gero, niekas iš baltųjų nežinojo tiek daug ir taip gerai nesuprato bliuzo, kaip Elas Vilsonas ir Bobas Haitas, nuo vaikystės sukaupę tūkstančius šio muzikos žanro plokštelių. Grupėje išsikristalizavo klasikinė sudėtis, kuri įrašė pačius žinomiausius ir populiariausius hitus. Kartą komandos menedžeriai – Skipas Teiloras ir Džonas Hartmanas iš neturėjimo ką veikti ar šiaip, paveikti „medžiagų“, davė kiekvienam grupės muzikantui pravardes:

„The Bear“ (Bobas Haitas) – visada linksmas, didelis ir geras, kalifornietiškas žmogus-kalnas.

„Blind Owl“ (Alanas Vilsonas) – „očkarikas“ Elas, kurio dėka „Canned Heat“ tapo tokia, kokią ją pažįsta milijonai fanų visame pasaulyje. Jis buvo muzikinis genijus – Alanas buvo pagrindinis bliuzų kūrėjas grupėje, dainavo originaliu, ramiu balsu, grojo lūpine armonikėle, ritmo ir slaid gitaromis.

„Sunflower“ (Henris Vestainas) – jo tėvas buvo mokslininkas, dirbęs NASA ir jo garbei yra pavadintas krateris Mėnulyje. Henri irgi galima būtų pavadinti mokslininku-tyrinėtoju. Jis eksperimentavo su savo kūnu, leisdamas į jį vis kitokius narkotikus ir bandydamas nustatyti išgyvenimo ribas. Bet kaip gitaristas jis buvo unikalus: jis buvo įvaldęs savotišką gitaros skambėjimą, turėjo greitą ranką, ir visada sugalvodavo vis naujus rifus.

„The Mole“ (Laris Teiloras) – jis atrodė kaip keistas mutantas, bet jo bosinė gitara kartu su būgnais buvo viena geriausių ritmo sekcijų roko muzikoje. Koncerto metu Laris karštligiškai blaškydavosi po visą sceną, uždegdamas savo entuziazmu visus.

„Fito“ ( Adolfo de la Parra) – dar gyvendamas Meksikoje, grojo garsiausiose šalies grupėse „Los Sinners“ ir „Los Hooligans“. Persikėlęs į Ameriką, grojo garsioje R&B komandoje „The Platters“. Liesas, it iškankintas tekilos, apsirengęs kaip mokinukas, atrodė tarsi ką tik nelegaliai kirtęs sieną ir pasislėpęs grupėje nuo pasienio patrulių. Niekas kitas negrojo mušamaisiais taip, kaip jis. Jis visad savo galingu ir nepriekaištingu ritmu gelbėdavo situaciją scenoje, kai „Lokys“ ir „Saulėgrąža“, išvargę nuo narkotikų ir alkoholio, pernelyg atsipalaiduodavo scenoje.

68-jų sausį parduotuvėse pasirodė antras grupės albumas „Boogie With Canned Heat“ su garsiausia kompozicija „On The Road Again“. Šią kompoziciją Elas Vilsonas „harmonizavo“, kaip anksčiau sakydavo Lietuvoj, panaudojęs bliuzmeno Floido Džonso 1953-jų dainą, kurią pastarasis „pasiskolino“ iš Tomio Džonsono, populiaraus 1928-jų bliuzo „On The Road Again“. Taigi, po 40 metų šis bliuzas nuskambėjo tikrai naujoviškai: Elas šioje kompozicijoje grojo indų instrumentu tambura, sukurdamas monotonišką, psichodelinį efektą. Taip pat jo specifinis dainavimas ir puiki lūpines armonikėlės partija padėjo šiai kompozicijai įeiti į Top-10 visoje Europoje, tačiau Amerikoje singlas užėmė tik 16-ą vietą. Pasakoja, kad kartais koncerto metu vaikinai ją grodavo visą valandą, nes kiekvienas jų stengėsi sugroti kuo ilgesnį savo instrumento solo.


West Coast hipiai su entuziazmu priėmė grupę, o jų pasirodymas Monterėjaus festivalyje patvirtino jų „bugi karalių“ titulą. Prikeldami iš užmaršties amžiaus pradžioje gimusią bliuzo mitologiją, jie nesibodėjo ir psichodelinio, vadinamo „frisco sound“ skambėjimo. Jų kompozicijų tekstai buvo itin aktualūs: apie policijos siautėjimą, kaip kad dainoje „My Crime“, ar narkotikų tema kompozicijoje „Amphetamine Annie“, bei dažnai minima antikarinė tema.
Haito kompozicija „Amphetamine Annie“ tapo pirmąja roko istorijoje daina prieš narkotikų vartojimą.

„Šioje dainoje yra žinutė ir aš noriu, kad žinotum mano perspėjimą…“,- dainos pradžioje sako Bobas. Ir pasakoja istoriją apie merginą, kurią visi vadino „Amfetamininė Eni“ ir kuri nenulipdavo nuo „ratų“:

Aš papasakosiu tau istoriją
Apie pažįstamą paukštytę
Kurią vadino „Amfetamininė Eni“
Ji stumdydavo „sniegą“
Aš ją pasisodinau greta ir pasakiau
„Man nusispjauti, kad tu kaifuoji,
Bet yra dalykas, kurio turi bijoti
Tavo protas sako, kad skrenda, vaikuti
Nuo šių mažų tablečių,
Bet tu turi žinoti, jis miršta, todėl, kad
Speed kills! (linksmai rėkia choras).
Bet Eni ir toliau „skraidė“; sveikata blėso, smegenys virto girnomis, jai pradėjo vaidentis už lango, girdėtis už durų, lūpos suskilinėjo, oda pagelto…
Ji nepaisė mano įspėjimo
Dieve, ji neišgirdo ką aš sakiau
Dabar ji kapinese ir ji
Awfully dead (linksmai rėkia choras).
„Tokie reikalai“- pasakytų Vonegutas.


Kartu su muzikine šlove, grupe turėjo „blogų roko muzikos vaikinų“ reputaciją. Denveryje policija pakišo jiems savo šnipelį, kuris vaikinams pardavė narkotikus ir policija juos kaipmat „supakavo“. Grupės menedžeris buvo priverstas parduoti Liberty Records bosui autorines „Canned Heat“ teises, kad sumokėtų 10 tūkstančių dolerių išpirką (pagal šių dienų kursą tai daugiau kaip 100 000 dolerių).
Dar vienas bliuzmenas, Džonas Li Hukeris, Bobo Haito dėka tapo žinomas visame pasaulyje: kartą oro uoste jų keliai susikirto ir grupei teko puiki proga pabendrauti su savo kumiru, kurio muzikinis stilius buvo labai panašus į „Canned Heat“. Bobas lyg tarp kitko pasiūlė kartu įrašyti diską ir Hukeris sutiko. Bendras įrašas „Hooker‘n‘ Heat“ padėjo jau tada garsiam muzikantui patekti į meinstriminius čartus ir pritraukti dar didesnė klausytojų auditoriją. Beje, albumas buvo įrašytas „Canned Heat“ lėšomis.

Dar vienas aspektas, kuris domino vaikinus, buvo ekologija. 1970 metais išleistas albumas iš dalies atspindėjo ekologines problemas. Albumo viršelis, kuriame du amerikiečių astronautai kelia Menulyje apverstą Amerikos vėliavą (už jų nugarų matosi Žemė, kurią supa pramoninių atliekų rūkas), sukėlė grandiozinį skandalą. Prekybos tinklai K-Mart, Sears, Woolworth‘s įžiurėjo viršelyje amerikiečių vėliavos paniekinimą ir atsisakė pardavinėti albumą savo parduotuvėse.

MR2021

Albume yra daina „My Time Ain‘t Long“, kurią dainavo Elas Vilsonas, ir tai buvo pranašiška daina: Alanas Vilsonas mirė 1970 rugsėjo 3 dieną… Elas buvo turtingo vidinio pasaulio žmogus. Iš pažiūros visiškas flegma, absoliučiai indiferentiškas; scenoje nedarė nereikalingų judesių, grojo savo lūpine armonikėle, gitara ir dainavo. Atrodė kaip studentas-pirmūnas su savo akiniais-akvariumais: jis labai blogai matė. Jo vidinis pasaulis kartu su narkotikais privedė jį iki depresijos, o paskui į mirtį. Po vienos vakaruškos Bobo Haito namuose, o ten ir vykdavo visi pagrindiniai „tūsai“, ryte vaikinai susirinko oro uoste, pasiruošę skristi gastrolių į Europą. Elo nebuvo. Pradėjo ieškoti ir po kurio laiko rado griovy jo mašiną – viduje sėdėjęs Elas buvo jau nebegyvas… Buvo versija, kad tai savižudybė, bet visiems buvo aišku, kad jis mirė nuo perdozavimo. Kaip pasakojo jo draugai, Elas fanatiškai kovojo už aplinkos išsaugojimą ir supratęs, kad pastangos bergždžios, įpuolė į gilią depresiją. Į Europą muzikantai išskrido be jo…

Po Elo mirties prasidėjo dažni grupės sudėties pasikeitimai. Grupė niekada neturėjo klavišininko, todėl dažnai buvo kviečiami garsūs šio amato žvaigždės bei bliuzo atlikėjai: Sanilendas Slimas, Džonas Majalas, Daktaras Džonas ir net rokenrolo karalius Litl Ričardas. Grupė ir toliau įrašinėjo albumus ir koncertavo, bet dabar koncertai iš didelių arenų persikėlė į klubus ir lokalius festivalius. 80-jų pradžioje muzikantai pabandė vėl atgaivinti grupę, tačiau leidybinės kompanijos į šią iniciatyvą žiūrėjo skeptiškai. Tik tragiška Bobo Haito mirtis nuo perdozavimo „padėjo“ parduoti albumą „Kings of the Boogie“…

Bobas Haitas mirė kaip tikras muzikantas koncerto, kuris vyko „Palomino“ klube, metu. Jis pasijuto blogai, tačiau dainavo iki pertraukos. Buvo iškviesta „greitukė“, deja, bevežant į ligoninę, jis mirė…

Ši netektis reiškė „Canned Heat“ pabaigą daugumai grupės fanų, bet tik ne jos būgnininkui Adolfo de la Parra: pakeitusi ne vieną muzikantų sudėti, grupė išgyveno iki mūsų dienų, nepaisant to, kad po Henri Vestaino mirties 97-ais nuo pačios hipiškiausios bliuzinės komandos pasaulyje liko tik pavadinimas…
P.S. Man ir mano redaktorei nusišypsojo laimė pamatyti (gyvus!) Adolfo de la Parrą, Lerį Teilorą ir Harvei Mandelą garsiame Suvalku bliuzo festivaly. Bet ir draivas buvo aš jums pasakysiu! Aplinka buvo irgi superinė: susirinke seni hipiai su vaikais ir anukais, šelo kaip niolikmečiai. Atmosfera buvo kaip per Vudstoką – totalus šelsmas ir draivas! Praėjo daugiau kai keturi metai, bet įspudžiai po koncerto tokie gylus, lyg viskas vyko vakar.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo kovo 20, 2015 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: