RSS

Archeologija. Jeff Lynne: vyriausiasis elektrikas

21 Gru


Džonas Lenonas yra pasakęs: „Kurti muziką tampa vis sunkiau – Džefas Linas jau viską parašė“.
Jeff Lynne – žmogus tamsiais „Aviator“ akiniais, „Elektrikų“ siela ir kuklus birmingietis, kuris 70-siais roko muziką pagražino styginiais ir puikiom melodijom. Ir nors prieš jį daug kas eksploatavo klasikinę muziką, jo dėka „sympho“ rokas skamba būtent taip.

elo

Džefas buvo tas žmogus, su kuriuo konsultavosi ir Bitlai, ir Bobas Dilanas, jis kūrė Bitlų “Antologiją“, jo kūrybinėje sąskaitoje galybė hitų, tarp jų ir tokie šedevrai, kaip „Free As A Bird“. Šiandien jo plaukai tapo trumpesni, barzda tvarkingesnė ir tik juodi akiniai išduoda muzikantą, kompozitorių, prodiuserį ir „Electric Light Orchestra“ bosą Džefą Liną.
70-siais „ELO“ muzika skambėjo viso pasaulio radijo stotyse, jų albumai tapdavo multi-platininiais, o daugelis dainų tapdavo hitais abiejose Atlanto pusėse. 1978 metais nebuvo komandos, populiaresnės už juos. Tais pačiais 78-siais grupė išvyko į grandiozinį koncertinį turą Amerikoje: scena buvo panaši į kosminį laivą, iš kurio į žiūrovus krito 525 tūkstančių vatų šviesų srautas; norint pervežti visą šitą turtą teko samdyti 15 sunkvežimių. Ir tai ne tik gastrolių metų – studijoje, kad pasiektų norimą skambėjimą ir tiksliai atkurtų tuos garsus, kurie gimdavo Džefo galvoje, buvo kviečiamas styginis orkestras (ne mažiau kaip 40 muzikantų) ir tiek pat choristų.


Kartą vienas žurnalistas parašė, kad dėl galingų priedainių, puikaus prodiuserio darbo ir kiekvienam žmogui suprantamų tekstų, susidaro įspūdis, kad būtent taip ir būtu skambėjusi Bitlų muzika su sąlyga, kad Bitlai gertų alų, o ne rūkytų žolytę. Džonas Lenonas kartą pasakė:“ Rašyti muziką tampa vis sunkiau – Džefas Linas jau viską parašė“.
„Nuo13 metų svajojau būti muzikos prodiuseriu. Kai aš išgirdau Rojaus Orbisono dainą „Only The Lonely“, mane kankino vienintelė mintis:“ Kaip jie tai daro? Iš kur jie žino, ką groti?“. Po to aš apie nieką kitą, išskyrus muziką, nenorėjau galvoti“,- pasakoja Džefas. Penkiolikos metų jis meta mokyklą ir pradeda groti grupeje „The Nightriders“, bet tuo pat metu turėjo užsidirbti duonos kąsniui, nes muzikavimas svarukų nenešė. „Aš dirbau sandėlyje ir ten galėjau įlisti į kokį kampelį, kad pusvalandį pagročiau gitara. Aštuoniolikos tapau profesionaliu muzikantu ir šios grojimo pamokėlės man smarkiai padėjo“. Pirmą kartą jis išgirdo „The Beatles“ 63-siais:“ Mane parklupdė daina „Please, Please Me!”. Singlas „Love Me Do“ man nelabai patiko – ten tik du akordai. Bet „Please, Please Me“ buvo visai kitokia, ji manė pakirto iki sielos gelmių“.

Grupė „The Nightriders“ netrukus mutavo į „The Idle Race“ ir 1968 įrašė pirmą albumą. Tuo pat metu Abbey Road studijoje dirbo Bitlai, įrašinėdami savo „Baltajį Albumą“. „Man net sapne neprisisapnavo, kad aš kada nors dirbsiu su Džordžu Harisonu. Man tada atrodė, kad aš susitikau su dangaus gyventojais. Bet aš žinojau, kad esu neblogas muzikantas ir galėsiu užsidirbti pragyvenimui. 67-siais man pasiūlė pereiti į kitą Birmingemo grupę „The Move“, bet aš atsisakiau. Man atrodė, kad aš skolingas vaikinams iš „Idle Race“, nes jie mane išgelbėjo nuo siaubingos prievolės dirbti fizinį darbą. Tačiau šios grupės albumai nebuvo tokie populiarūs, todėl, kai vėliau „The Move“ vokalistas Rojus Vudas vėl pakvietė mane, aš sutikau. Mes su Rojumi kelis mėnesius aptarinėjom naują grupės koncepciją , kuri pakeis „The Move““,- toliau pasakoja Linas.

1972 metais „ELO“ įrašė debiutinį albumą: „Labai didelę įtaką man padarė Bitlų daina „I Am The Walrus“, kurioje yra labai ryškios violončelės partijos. Pas mus buvo dvi violončelės, kurios tikrai pagerino mūsų skambėjimą. Bet aš niekad nesakiau, kad mes perėmėm estafetę iš Bitlų. Mane visą laiką kaltina tuo, bet aš to nesakiau. Taip sakė Rojus Vudas. Jis visam gyvenimui užkrovė man atsakomybę už tuos žodžius!“,- nusijuokia Džefas. Pirmi „Electric Light Orchestra“ koncertai buvo kiek „netvarkingi“. „Viskas buvo blogai. Pirmą koncertą mes grojome Kroidone. Tai buvo siaubas, košmaras. Rojus per savaite išmoko groti violončele, kad įrašytume mūsų pirmą singlą „10538 Overture“, ir tada mums pavyko viską sklandžiai įrašyti, bet scenoje jis ilgai keisdavo instrumentus, nes grojo fagotu ir obojumi. Be to, dėl prastos aparatūros ir blogos salių akustikos mes ne visada girdėjom, ką grojam. Prieš pasirodymą, kad nuimtume stresą, mes „padarydavom čierką“. Viename koncerte, kaip čia pasakius, „padariau klaidą“… Tai buvo Liverpulyje, per trečią mūsų pasirodymą. Aš išgėriau ir užsimaniau į tualetą. Už scenos kabojo didele užuolaida, kuri dalino patalpą į dvi dalis. Aš užėjau už jos ir paprašiau mūsų „roady“ Filą atnešti kibirą. Jis atsitempė didelį kibirą. Aš grojau bosu ir toje dainoje turėjau groti „atvira“ styga. Taigi, viena ranka aš grojau, o su kita…dariau „reikalą“ į kibirą. Aš nekaip negalėjau baigti, o Filas per anksti patraukė kibirą ir aš jam apvariau ranką. Bet daugiau aš taip nedariau“.

Po pirmo „ELO“ albumo grupę paliko Rojus Vudas: „Mes su Rojumi negalėjom dirbti kartu, juk grupėje negali būti du bosai. Jis subūrė komandą „Wizzard“, o aš tapau vieninteliu „elektrikų“ autoriumi ir prodiuseriu. Po pusės metų mes įrašėm antrą albumą, kuriame buvo Čako Berio daina „Roll Over Beethoven“. Ji pateko į topus ir buvo labai populiari Amerikoj, taigi, mes atsidūrėm pusiaukelėje į triumfą“.

50-siais, kai Džefas su tėvais gyveno Birmingemo priemiestyje, jis turėjo gyvenimo svajonę kada nors nuvykti į Ameriką. Pradėjus muzikanto karjerą, ši jo svajonė pradėjo ėmė pildytis. „Kai grojau „The Idle Race“, mes turėjom kontraktą su „United Artists“ kompanija, kurios logotipe buvo pavaizduotos gatvės su palmėmis“,- tęsia pasakojimą Džefas, – pamenu aš vis pagalvodavau:“ Dieve, kaip aš noriu ten būti!“. Pirmą kartą mes patekom į Ameriką 1974 metais, kai „apšildėm“ mūsiškius „Deep Purple“. Šie vaikinai koncertuodavo stadionuose, talpinančiuose ne mažiau 10 tūkstančių žmonių. Žiūrovai spoksojo į mus, į mūsų violončeles ir stebėjosi:“ Kas čia, po velnių, yra?“. Bet mes jiems patikom“.

„ELO“ menedžeriu buvo Ozio Osborno uošvis Donas Ardenas, roko muzikos biznyje vadinamas „roko Al Kapone“. Jo firminis posakis buvo:“ Nėra kūno – nėra bylos“. Nežiūrint visų Dono neigiamų savybių, jis daug prisidėjo prie „elektrikų“ sėkmingo kelio į roko muzikos viršunę. „Jis turėjo savotišką reputaciją ir aš nežinau, ar jis buvo geras menedžeris, ar blogas. Studijoje aš visad galėjau dirbti kiek noriu. Jis padėjo mums prasimušti ir už tai aš jam dėkingas. Jis turėjo trūkumų. Dėka jo dukros Šeron, kuri organizuodavo turus Amerikoje, mes po kurio laiko pradėjom groti stadionuose 20.000 žmonių. Kartą mes važiavom Sunset bulvaru Los-Andžele ir aš pamačiau labai didelį reklaminį skydą “ Sveiki atvykę, ELO“ ir aš pagalvojau:“ Velnias, tai malonu!“. Įrašų kompanija apgyvendino mus Continental Hyatt House(jame apsistodavo „Led Zeppelin“,“The Who“ , per šio viešbučio langą Kitas Ričardsas išmetė televizorių – Dino past. ) ir ant jo fasado irgi puikavosi didžiulis plakatas. Štai tada aš pajutau, kad mes kažką pasiekėm. Po šių gastrolių mes darėmės vis populiaresni“.

Kaip ir kitos garsios komandos, „elektrikai“ smagindavosi Amerikoj pagal pilną programą. „Mes irgi turėjom „groupies“. Kartą po koncerto Vašingtone prezidento sūnus Čipas Karteris pakvietė mus kitą dieną apsilankyti Baltuosiuose Rūmuose. Turėdavom ir smagesnių nuotykių: po vieno koncerto grįžę į viešbutį gerai „paūžėm“ ir nežinau kodėl išdaužėm visus kambario baldus. Surinkom juos į vieną krūva kambario vidury, norėdami padegti. Bet paskui pažiūrėjom į tą krūvą ir supanikavom. Pamenu, kažkas tarė:“ Gal mums dingti, kol dar naktis?“, bet mes nepabėgom. Kitą rytą matėm, kaip Šeron Osborn apmoka sąskaitą – tai buvo 10.000 dolerių grynais. Mes susikuždėjom:“Velnias, nieko sau!“ ir iškart dingom, kad niekas mūsų nepastebėtų. Daugiau mes taip nedarėm“.

Per vieną interviu Džefo paklausė, kaip jam pavykdavo suvaldyti 7 grupės narius per gastroles, kad visi būtų patenkinti. „Grupėje buvo dvi stovyklos: mes, t.y. rokeriai ir muzikantai, grojantys styginiais. Mes normaliai sutardavom, bet stygininkų buvo kitoks mentalitetas. Jie nebuvo rokeriai, jie visi gavę akademinį išsilavinimą. Nors aš ir nenorėjau, bet teko imtis frontmeno vaidmens ir išvairuoti įvairiuose situacijose. Po dviejų ar trijų turne man tai atsibodo. Aš norėjau būti namie ir kurti, bei įrašinėti muziką. Tokį mano nenorą vadovauti mes kompensuodavom specialiaisiais efektais. Į kiekvieną kvailą ir absurdišką idėją aš atsakydavau:“ O taip, pabandom!“. Mūsų violončelininkas Maikas Edvardsas sugalvojo susprogdinti scenoje savo violončelę. Beje, ji kartais sprogdavo, o kartais ne. Berods 78-siais mes pradėjom vežiotis su savimi sceną, panašią į kosminį laivą – tai buvo Dono Ardeno idėja. Kosminis laivas buvo fantastiškas! Koncerto pabaigoje jis skleidė garsus, tartum dirbtu raketiniai varikliai. Tais pačiais metais Vemblio stadione mes grojom Karališkajai šeimai – Gločesterio hercogui ir hercogienei“.

“Po 16 metų darbo su „ELO“ man pabodo triukšmingi koncertai ir nesibaigiančios gastrolės. Troškau užsiimti kuo nors kitu. Taigi, palikau grupę ir pradėjau dirbti prodiuseriu. Aš įrašinėjau su Deivu Edmundsu ir kartą mes vakarieniavom restorane. Išeidami iš restorano atsisveikinom, bet Deivas, paėjęs kokius 10 metrų staiga atsisuko ir riktėlėjo: „Tiesa, Džefai, Džordžas Harisonas klausė, ar nesutiktum padirbėti su jo nauju albumu?“. Per dvi vakarienės valandas jis nesugebėjo man to pasakyti?! Žinoma, kad aš sutikau!. Aš nuvažiavau į jo Friar Park dvarą ir išsigandau Džordžo namo, kuriame buvo 120 kambarių. Didumu jis buvo panašus į kažką tarp sodybos, pilies ir rūmų. Bet Džordžas sugebėjo padaryti taip, kad aš atsipalaiduočiau. Jis pasakė:“ Klausyk, prieš pradėdami nuvažiuokim į Australijos „Formula-1“ Gran-pri ir ten suprasim, ar tinkam viens kitam“. Aš pasakiau:
“ Gerai, važiuojam“. „Puiku. Po dviejų savaičių susitinkam Havajuose“. Kartą vakare mes su Džordžu rūkėm ir išgėrinėjom, o jis ir sako:“ Mums su tavim reikia suburti savo komandą“. Aš paklausiau, ką dar į ją pakviesim. „Bobą Dilaną“,- sako, o aš sakau, kaip dėl Rojaus Orbisono?. Jis pritarė, o paskui abu sugalvojom dar pasikviesti Tomą Petį. Aš negalvojau, kad tai tikrai įvyks…Taip atsirado „The Travelling Wilburys“.

Neseniai Džefas įrašė du albumus – senų dainų „Long Wave“ ir iš naujo įrašė bei sumiksavo garsiausius „Electric Light Orchestra“ hitus albume „Mr. Blue Sky“. „Kai aš prodiusavau originalus, aš turėjau mažai darbo studijoje patirties. Dabar aš turiu 30 metų patirtį, bet ir technologijos nuėjo 30 metų į priekį. Pabandžiau perrašyti „Mr. Blue Sky“ ir ji pradėjo skambėti žymiai geriau. Tą patį aš padariau su dar 17 dainų. Taip gavosi albumas“.

„Aš negaliu ilgai būti už studijos ribų. Manes reikia ieškoti ten ir iš studijos išvesti jėga. Studijoje aš atsijungiu nuo visko. Aš įeinu į ją, uždarau paskui save duris, atsisėdu prie pulto ir galvoju:“ O-o-o, tai gyvenimas… tai laimė!“.

Gruodžio 30 dieną Džefas Linas švęs 67-jį gimtadienį.

.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 21, 2014 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: