RSS

Archeologija

14 Lap

Archeologija yra puikus mokslas: knisi žemę ir staiga…šast – aprūdijusi skardinė nuo kilkių… Dino skelbia naują mokslo sritį – roko muzikos archeologija. Kas tai yr? Viskas, kas susiję su roko muzika ir jos didvyriais. Ant aukšto randi krūvą senu žurnalų ir laikraščių, kuriuos močiutė laikė prakuroms, o juose klodai informacijos. Bet mane domina kitokia informacija, tad pasiimu „komjaunuolišką lopetą“, dulkių siurblį ir įlendu į asmeninius archyvus.

Šioje naujoje rubrikoje rasit viską (beveik) apie kadaise buvusias garsias grupes – skandalai, „pletkai“ ir šiaip įdomybės. Taigi, I proudly present: pirmasis mūsų personažas- viena mylimiausių Dino komandų – grupė „The Kinks“.

The+Kinks+kinks60s

The Kinks: Dead End Street

Ši drąsi, aštrios socialinės satyros ir neįprasta tam laikmečiui daina pateko į TOP 10, nepaisant to, kad dainos klipas buvo uždraustas rodyti per BBC televiziją. Būtent ji paženklino tą laikotarpį, kai Rejaus Deiviso kuriamos dainos nustojo būti tik šmaikščiais eilinio, nešališko piliečio pastebėjimais. Dabar jos virto aštriais ir įžvalgiais komentarais į socialines paprastų anglų bėdas. „Dead End Street“ pasirodė 1966-jų lapkritį, iškart po garsios, sąmojingai pajuokiančios 60-jų „svinguojančio“ Londono gyvenimo stilių bei filosofiją „Dedicated Follower of Fashion“. Sekantis „The Kinks“ hitas „Sunny Afternoon“ su būdingu Rejui sarkazmu piešė britų „auksinio“ jaunimo tingumą ir dykinėjimą.

the kinks

Kinksams šie metai, kaip, beje, ir visas septintas dešimtmetis, buvo sunkūs: juos patraukė teisman buvę menedžeriai ir leidybinė firma, juos kategoriškai atsisakė kviesti į Amerikos TV, koncertai garsėjo muštynėmis tarp broliukų Deivisų – Rejaus ir Deivio scenoje, o jas tęsdavo įkaitę nuo elio žiūrovai salėje; metų pradžioje Rejų ištiko nervinis šokas, o grupės bosistas išėjo ilgų „atostogų“ po autoavarijos. Paskęsti jiems neleido hitai, kuriuos kepė pasiutusiu greičiu. Laimei, stresas neturėjo įtakos Rejaus kūrybiniams gabumams, jo, kaip dainų autoriaus talentas klestėjo: jis parašė visas puikaus albumo „Face To Face“ kompozicijas – pirmo pilnaverčio grupės albumo.

+kinks
„Kai tokiu greičiu rašai dainas, tai pradedi paprasčiausiai rašyti apie tai, kas tave supa“,- prisimena Rejus (mūsuose tai vadinama „čiukčios metodu“ – ką matau, apie tai ir dainuoju). „Aš gyvenau senam name, kuriam verkiant buvo reikalingas remontas. Jame iš tiesų buvo skilę lubos, nes vonioje virš mūsų buvo kiauri vamzdžiai… Aš parašiau „Dead End Street“ labai greitai. Daina atspindėjo žiemos nuotaiką, kai puikią anglišką vasarą keičia trumpos dienos ir įsivyrauja tamsa. Nervai pakrinka. Nors ji buvo charakteringo džiazinio ritmo, tačiau išėjo labai niūri. Aš maniau, kad parašysiu eilinę tradicišką dainą apie artėjančius sunkius laikus. Mano tėvui teko gyventi krizės metu ir jis man apie tai pasakodavo, taigi dainoje juntama 30-ųjų nuotaika. Aš paėmiau greitą ritmą ir „sunkius“ akordus, todėl susidaro įspūdis, kad jus sunkiais žingsniais vejasi likimas. Muzika tarsi nupaišo slogų aplinkinį pasaulį“.

Deivisas nuo pat pradžios žinojo, kaip vystysis dainos siužetas: sutuoktinių pora planuoja emigruoti į Australiją, bet jie nespėja sudalyvauti emigracijos programoje ir jiems tenka pasilikti Anglijoje. “Jie nori dirbti, bet neranda darbo. Iš ko jiems gyventi? Apie tai mes ir dainuojam. Dainos tema labai pesimistiška, bet mes apie tai dainuojam labai linksmai. Čia toks būdas pateikti blogas naujienas intriguojančiu ir jaudinančiu stiliumi. Dabar naujienose palydovinių televizijų diktoriai žinias apie liūdnus įvykius praneša būtent taip (neprimena šiuolaikinės Lietuvos?- Dino past.). Jie šypsosi, pasakodami apie pasaulio pabaigą“. Rejui nereikėjo labai stengtis, kad sugalvotų tokį siužetą. Viena iš jo šešių seserų emigravo į Australiją, o pirmosios žmonos – lietuvės giminaičiai pasakodavo jam istorijas, kaip jie per visą Europą bėgo į Angliją (pirmoji Rejaus žmona – Rasa Dicpetri).

+The

„Mes įrašėm dvi dainos versijas: pirmą kartą studijoje buvo Šelas Talmi, mūsų prodiuseris, puikus profas ir nuostabus žmogus. Apie penktą valandą jis pasakė: “Mes baigėm. Man paskirtas susitikimas, taigi eikime namo“. Tam įrašui mes panaudojom valtorną ir vargonus, todėl skambėjom kaip orkestras poilsio parke. Mes apsimetėm, kad susirenkam mantą. Kai jis išėjo, aš pasakiau: „Padarykim viską kaip reikiant“. Iš pradžių mes pakeitėm vargonus į fortepijoną – klavišus „kankino“ Nikis Hopkinsas (Rolingų sesijinis klavišininkas – Dino past.). Paskui nusprendėm, kad vietoj valtornos mums reikalingas trombonas, nes norėjom pasiekti daugiau džiazinį skambėjimą. Taigi nuėjom į pabą už kampo, kur paprastai gerdavo mūsų muzikantai, ir atsitempėm atgal į studiją trombonistą. Jis greitai atgrojo ir dar suspėjo į pabą, prieš pat jam užsidarant. Dar panaudojom dvi bosines gitaros partijas – su Fender‘iu pagrindinė, o Danelectro, su kuria mėgo groti „The Who“ bosistas John „The Ox“ Entwistle‘as, sugrojau taip, kaip grojama su paprasta gitara. Nežinau, kam aš taip padariau“-, prisipažįsta Rejus. „Iš tiesų, kad suprastum kodėl, užtenka pasiklausyti dainos“.

+

Šiam singlui „The Kinks“ nufilmavo tai, ką galima būtu pavadinti pirmuoju roko muzikos istorijoje klipu. „Jie uždraudė mūsų klipą. Jie pareiškė, kad jame parodyti skurdžiai gatvėse. Klipe mes iš tiesų nukreipėm kamerą į tikrų skurdžių nuotraukas ir tai buvo dalis mūsų mažo šmaikštaus vodevilio apie keturis vaikinus, visur tampančius karstą. Socialinės realijos, kurias mes parodėm, buvo aiškiai įžeidžios žmonėms, kurie priimdavo sprendimus BBC televizijoje. Iš tiesų, klipe galima pamatyti, kaip iš karsto iššoka „nabašninkas“- bet juk mes vaidinom vaidmenis, rodėm pantomimą. Kiekvienas galėjo pamatyti panašias scenas, net vaikas, žiūrintis kiekvieną savaitę „Top of The Pops“(BBC TV muzikinė laida – Dino past.)“. Klipe galima pamatyti Rejų su savo broliu Deivu, apsirengusius moteriškom drapanėlėm ir itin niūriom fizionomijom, nelabai primenančius komedijinius personažus. Prisimindamas šį epizodą, Deivas šypsosi savo firmine paslaptinga šypsenėle, bet atsisako pasakoti visas smulkmenas.

„Dead End Street“ jis dažnai dainuoja savo koncertuose: “Man patinka ją dainuoti, nes ir šiais laikais ji yra aktuali. Ji atspindi žiūrovų nuotaikas ir jie dažnai dainuoja kartu su manim. Man rodos, roko muzika turi veikti žmonės būtent taip“.

Visai kitokia istorija su Rejaus hitu „Waterloo Sunset“: vieną žvarbų 67-jų vasario rytą, Rejus išlipo iš lovos savo mažame vieno kambario namelyje Šiauriniam Londone ir jau jo laukė daina. „“Waterloo Sunset“ man prisisapnavo“,- pasakojo Deivisas- „pabudau ir ji jau sukosi mano galvoje“. Tačiau, tapusi vienu iš garsiausiu „The Kinks“ hitų ir Londono himnu, kompozicija buvo sumanyta kaip prisipažinimas meilėje visai kitam miestui. „Aš ją norėjau pavadinti „Liverpool Sunset“ – aš mylėjau Liverpulį ir „mersey beat“ stilių. Bet autoriams visada patariama- rašyk apie tai, ką gerai pažįsti. O Londoną aš pažinojau geriau už Liverpulį, taigi paėmiau ir pakeičiau pavadinimą. Aš iš tiesų mačiau kelis saulėtekius Vaterlo. Vaikystėje dažnai sirgdavau ir dienas leidau Švento Tomas‘o ligoninėje, žiūrėdamas pro langą į Temzę. Vėliau dažnai važiuodavau pro vietinę stotį, kai lankiau Menų koledžą. O dar aš susipažinau su savo pirma mergina, tapusia mano pirmąja žmona, Vaterlo krantinėje“. Kai Rejaus galvoje spontaniškai atsirado kažkokios asociacijos, iš vaikystės prisiminimų iškilo du vardai. „Kai aš sudainavau „Terry and Julie“,- pasakoja jis toliau, – buvo aišku, kad šie vardai nereikalauja atskiro paaiškinimo. Savo dainose aš palieku galimybę klausytojams įjungti mastymą ir įsivaizduoti kažkokius savo personažus ar vaizdinius. Jeigu paprašysim skirtingų žmonių nupiešti Terio ir Džulės portretus, rezultatai bus skirtingi, nes kiekvienas galvotų apie savo pažįstamus“.
Tais laikais visi manė, kad šie du vardai susiję su madinga „svinguojančio Londono“ aktorių pora Terensu Stampu ir Džule Kristi. Deividas, kuris visad saugojo dainos paslaptį, neigdavo šį ryšį…

Photo of Ray DAVIES and Mick AVORY and KINKS and Pete QUAIFE and Dave DAVIES
Dainai trūko draivo, todėl Rejus parodė ją savo jaunesniajam broliui Deivui. „Aš jaučiau, kad iš jos išeis hitas“,- rašo Deivas savo autobiografijoje „Kink“. „Ji turėjo puikią bosinės gitaros partiją, pasakiškai kontrastuojantį su vokalinėm harmonijom, minkštas, bet kartu ir energingas struktūras“. Kai Rejus davė dainą paklausyti prodiuseriui Šelui Talmiui, tas buvo sužavėtas. „Rejus buvo geriausias dainų autorius tarp tų, kuriuos aš pažinojau. Atrodė, jog jis gali per naktį parašyti tuziną puikių dainų, atnešdavo jas man ir aš išsirinkdavau geriausias. Tuo metu, kai aš dirbau su Rejum, jis buvo sukūręs mažiausiai keturias, kurios galėjo pretenduoti į pirmąsias vietas topuose: „You really Got Me“, „Tired Of Waiting For You“, „Sunny Afternoon“ ir „Waterloo Sunset“.
Kovo 12 dieną „The Kinks“ susirinko nykštukinės Pye Records studijos rūsy ir įrašė dainą „gyvai“ į keturių takelių magnetofoną. Rejus liko patenkintas įrašu ir galutinį miksą padarė pats. Vėliau jis pavadino įrašą „šiek tiek neatšlifuotu, bet meistriškai prodiusuotu“, kuris galiausiai išėjo pasakiškas. Įdainavęs pagrindinę vokalo partiją, Rejus ant viršaus uždėjo kaskadinį chorinį „u-u-u“, kuriame dalyvavo Deivas, bosistas Pitas Kveifas ir Rejaus žmona Rasa, taip daina įgavo puikų skambėjimą. Tačiau trūko paskutinio štricho. “Mes bandėm įvairias gitarines idėjas ir garsus“,- pasakojo Deivas Deivisas,- kai pagaliau panaudojom pedalo „delay“ funkciją. Tai buvo tas teisingas receptas, kurį išrašė gydytojas“.

+monkee
Tų metų pavasarį daina pakilo į antrą čartų vietą tarp tokių mega-hitų kaip „A Whiter Shade Of Pale“ ir „Strawberry Fields Forever“. „Pamenu vieną atsitikimą, kai mes kartu su Džimiu Hendriksu dalyvavom „Top Of The Pops“ šou. Mes susidūrėm koridoriuje ir jis pasakė: “ Žmogau, dievinu tavo temą“. Ir sugrojo „Waterloo Sunset“, daužydamas kaire ranka stygas, su tik jam būdingu „hendriksišku“ šarmu“,- prisimena Rejus Deivisas. Ne tik Hendriksą sužavėjo daina: „The Who“ lyderis Pitas Taunsendas pavadino ją „dieviška“, o vienas muzikos kritikas pasakė, kad „ji yra gražiausia daina anglų kalba“. Žurnalas Rolling Stone pastatė ją į 42 vietą „500 visų laikų didžiausių dainų“ sąraše, o savaitraštis Time Out pavadino ją Londono himnu. Jos koverį puikiai sugrojo Deividas Bovi, „Def Leppard“ ir Piteris Gabrielis.
Nepaisant tokių atsiliepimų, Rejus 1976 išsitarė: „Kas mane neramina- tai, kad žmonės išgirsta mano naują dainą ir sako:“ o, taip, tai dar vienas Rejaus „Waterloo Sunset“…“ Dar kartą paklaustas, jis suurzgė:“ Gremas Grinas negali amžinai rašyti „Brighton Rock“. Autoriai vystosi tik dėka naujų idėjų“.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 14, 2014 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: