RSS

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (31 dalis)

10 Spa

201301091913478829

Meditacija reikalauja vienatvės. Su Džonu gyvenom kartu viename namelyje, bet laikui bėgant supratom, kad sunku suderinti meditacijų laiką. Du žmonės negali medituoti, uždaryti tarp keturių sienų – tai problematiška ir pakankamai sudėtinga. Taigi, nutarėm gyventi atskirai ir elgtis savo valia. Man atrodo, kad nuo tos dienos, kai priėmėm šį sprendimą, kiekvienas mūsų pradėjo gyventi savo nepriklausomą gyvenimą – nebūtinai dvasine prasme, bet fiziškai. Kartais susitikdavom per pusryčius, bet buvo dienų, kai visai nesimatėm. Viskas priklausė nuo meditacijų laiko. Kai prasilenkdavom vingiuojančiam tarp namelių siaurame takelyje, tada sveikindamiesi mojavom viens kitam. Tačiau artumo jausmas, kurį patyrėm po Brajano mirties, kažkur pamažu dingo. Tapom atskiromis būtybėmis, mūsų susitikimai vis retėjo…

BII

Tos viešnagės metu mums viskas atrodė fantastiška. Pirmą kartą pajutau, kad esu savo likimo šeimininkė: buvau nepriklausoma, ilgas valandas piešiau, puikiai leidau laiką plepėdama su įdomiais žmonėmis, atvykusiais į Rišikešą. Džonas įsitraukė į meditacijas, palikdamas man aibę laisvo laiko: manau, meditacija yra nuostabus dalykas kūnui ir dvasiai, bet man pasaulis ties ja nesustojo. Džonui gi visa kita, išskyrus meditavimą, neturėjo jokios reikšmės. Visas dienas praleisdavo giliuose apmastymuose. Ir tada, ir dabar esu įsitikinusi, kad Mahariši yra protingas ir puikus žmogus. Viso pasaulio spauda su pasimėgavimu voliojo jį purve, tačiau ši negatyvi nuomonė nebuvo grindžiama jo propaguojamų mokslų žinojimu. Ir man neturi reikšmės, ką kažkas kalba apie Mahariši, manau, jis darė gera žmonėms.(…)

ps12

Mums su Džonu jis buvo labai geras: pamenu, besikalbėdami, prisiminėm, kad greitai mūsų sūnelio gimtadienis. Po kiek laiko Mahariši pakvietė mus pas save. Kai įėjom į jo kambarį, pamatėm laimingą jogo veidą – ant stalo gulėjo nuostabaus grožio indiškas rankų darbo kostiumas mūsų Džulianui! Jis puikiai tiktų mažam maharadžai. Šalia aprangos gulėjo visas komplektas puikių rankomis margintų žvėrelių ir indų medžiotojų figūrėlių. Tai buvo taip netikėta, ypač įvertinus, kokiomis sąlygomis mes buvom pratinti gyventi Rišikeše. Buvom sutrikę ir sujaudinti parodyto mums dėmesio.(…)

0932

Besimokydami meditacijos mokslų, dažnai pasijusdavom mokyklinukais – per daug darbo, per mažai žaidimų. Turėjom kažkaip išsikrauti. Kai į mūsų „stovyklą“ atvažiavo Polas, Džein, Ringo ir Morin, pradėjom mažiau dėmesio skirti užsiėmimams – popietę eidavom degintis prie Gango. Aktorės Mia Farrow, Maiko Lavo iš „Beach-Boys“ ir Donovano atvykimas sukėlė šurmulį „studentų“ tarpe.(…) Augo susidomėjimas transcendentine meditacija ir mūsų laimingiausia po saule grupė augo kaip ant mielių. Džordžas ir Pati su užsidegimu mokėsi groti sitaru; Džonas parašė keletą puikių dainų, skirtų motinai Džulijai; Donovanas irgi parašė dainą, skirtą Pati sesei Dženi – „Jennifer Juniper“.(…) Deja, Morin ir Ringo buvo su mumis trumpai: Morin netiko indiška virtuvė ir ji smarkiai kentėjo nuo musių ir parazitų, kurių ten buvo apsčiai. Ringo, kuriam vaikystėje buvo padaryta daug skrandžio operacijų, irgi negalėjo priprasti prie aštrių indiškų patiekalų.

Beatles-Donovan-India1

Išsikraudavom lošdami kortomis ir kartą – tik vieną kartą – gerdami indišką vyną. Šis „patiekalas“ buvo griežtai draudžiamas Rišikeše. Alkoholio vartojimas prieštaravo meditavimo taisyklėms ir mokslui, kurį propagavo Mahariši. Bet juk mes buvom žmonės, o dar priedo maištininkai, tad „kontrabandiniu“ būdu įsinešėm į teritoriją butelį indiško vyno. Vienas Dievas žino, kaip mes sugebėjom nuryti tą skystį. Buvau tikra, kad jeigu būčiau uždegusi degtuką, butelis to „pilstuko“ būtu kaipmat sprogęs. Nepaisant tokio pavojaus, kiekvienas mūsų „truktelėjo“ nemažą dozę šio „marmalo“, o paskui cypėm, dejavom ir kikenom iš savo kvailumo. Po kelių dienų sužinojom, kad kažkoks laikraštpalaikis išspausdino straipsnį apie prekybą indišku alkoholiu, kuriuo apsinuodijo šimtai aplinkinių gyventojų. Daugiau niekada neragavom indiško vyno. Laimei, niekas iš mūsų nesusirgo, bet nemaloniai jautėmės, trumpam praradę disciplinos jausmą. Džonas ir Džordžas šiam „baliuke“ nedalyvavo. Jiems nereikėjo išsikrauti, to reikėjo man, Pati, Aleksui ir dviems amerikiečiams. Vyną atnešė Aleksas.

ps28

Kartą Mahariši sumanė nusifotografuoti su savo mokiniais ir studentais. Ta proga kiekviena mūsų gavo sarį (iki to momento nešiojom paprastus rūbus, pasiūtus indų siuvėjų). Reikia pripažinti, kai buvom pasidabinusios tais rūbais, atrodėm nuostabiai, ant kaklo mums uždėjo ką tik nuskintų gėlių vainikus. Vaikinai dėvėjo vakarietiškus rūbus, kurie buvo sukirpti pagal indišką madą ir darė puiku įspūdį. Tai buvo nuostabi diena!

ps7

Mahariši buvo apgalvojęs viską: pas moteris ateidavo indė masažuotoja su daugybe kvepiančių buteliukų. Rišikeše praleidom daug nuostabių ir laimingų dienų, kai staiga atsitiko kažkas negero: į mūsų durys pasibeldė kartėlis ir nesantaika. Visa tai mane šokiravo ir varė į neviltį – gandai, iš piršto laužti kaltinimai, nemotyvuotas elgesys. Įtarimai buvo labai „patikimai“ nukreipti į žmogų, kuris mums tiek davė – į Maharišį. Nesutarimų sėklą pasėjo Aleksas ir jo meditacijų bendražygė. Ilgai praktikuojant meditaciją, žmogus tampa itin jautrus stipriems išoriniams biolaukams. Jo mąstymą lengva pakeisti. Gandai, kuriuos skleidė Aleksas (kalbėta, kad Mahariši užmezgė ryšį, greičiausiai ne dvasinį, su viena mūsų aplinkos dama ir jis yra baisus šunsnukis), augo kaip sniego kamuolys. Patikėkit manim, šiems gandams Aleksas neturėjo jokių įrodymų. Man tapo aišku, kad jam nusibodo Rišikeše ir jis norėjo priversti Bitlus atsisakyti meditacijų. Džonas su Džordžu nesuprato, kas vyksta: visą naktį sėdėjom kambary, karštligiškai stengdamiesi suprasti ir nuspręsti, ar patikėti Alekso ir jo draugės kaltinimais ar toliau kliautys Mahariši.

tumblr_mdp1thKqik1rzo5g6o1_500

Atmosfera buvo slegianti.(…) Mahariši buvo apkaltintas, nepaliekant jam jokių šansų gynybai. Mūsų protus aptemdė piktos mintys, mus įveikė pasitikėjimo nebuvimas. Kitą rytą Aleksas ištraukė granatos detonatorių: buvo iškviestas taksi, kuris turėjo mus nuvežti į Delio oro uostą. Įvykiai tapo nekontroliuojami ir viskas vyko pašėlusiai greitai. Mahariši turėjo būti liūdnas, kai paskutinį kartą kalbėjosi su Džonu ir Džordžu : jų kaltinimai neturėjo jokio pagrindo, o jiems patiems buvo baisiai nesmagu, tačiau jie neleido jogui net prasižioti. Kai jisai klausė, kokia yra tokio elgesio priežastis, jie tik kartojo: „Mokytojau, jeigu turi tą kosminę jėgą viską nuspėti, tai žinosi, kodėl išvažiuojam“. Su tokiais žodžiais jie paliko Mahariši ir grįžo į valgyklą, kur jų laukė visa mūsų kompanija.

tumblr_mkss61nFl61qerk0ho4_r1_500

Dar niekada su tokia sunkia širdim neteko pakuotis lagaminus. Jaučiau, kad pasielgėm blogai, labai blogai. Kad taip paskubomis nuteisti žmogų, kuris mums dovanojo laimę… Liūdniausia mūsų laukė prieš pat išvykimą iš stovyklos: sėdėjom valgykloj, laukdami taksi ir pašnibždomis kalbėjomės – visų nervai buvo įtempti, – kai iš savo namo išėjo Mahariši ir atsisėdo netoli mūsų maištininkų grupės. Vienas jo ištikimų mokinių priėjo prie mūsų ir paprašė, kad mes dar kartą pasikalbėtume su Mokytoju.

tumblr_lab3j4pxdz1qavukro2_r2_500

Mahariši sėdėjo vienas mažoj medinėj būdelėj, dengtoj sausom žolėm. Jis buvo panašus į Biblijos personažą ir tuo pat metu atrodė, kad jis prarado tikėjimą. Neįrodyti kaltinimai atėmė visą jo galią, o kreipimasis į mūsų žmogiškumą ir jausmus liko neišgirstas. Vaikinai buvo užsispyrę kaip asilai. Nusprendė sudeginti visus tiltus ir jokie Mahariši įkalbinėjimai bei prašymai jų nepaveikė. Tad pakilo iš savo vietų ir praėjo pro jogą, nepratardami ne žodžio. Niekad to neužmiršiu. Gal tai nuskambės melodramatiškai, bet man susidarė įspūdis, kad čia, Indijos kalnuose aš matau sceną iš Biblijos – štai Jėzus, paliktas savo mokinių. Nenoriu pasakyti, kad Mahariši man panašus į Jėzų, tačiau jis buvo žmogus, ieškantis santarvės, dovanojo viltį apie geresnį pasaulį. Ir štai jį palieka mūsų grupė, žmonės, kurie galėjo daryti įtaką viso pasaulio jaunimui, tačiau visas tas pastatas, kurį jis taip rūpestingai statė, sugriuvo jo akyse…(…)

0888

 

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on spalio 10, 2014 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: