RSS

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (30 dalis)

19 Rgs

Laivas vardu „The Beatles“ liko be kapitono, laivas dar plaukė, bet grimzdo vis gilyn ir gilyn…

 
Pirma katastrofa ištiko Apple butiką. Namas, kuriame buvo ši parduotuvė, buvo labai gražiai papuoštas – dailininkai iš Olandijos jį išpiešė psichodeliniu stiliumi . Tačiau dėl tokio apipavidalinimo kilo protestų banga: žiniasklaida negailėjo smerkiančių epitetų, jiems antrino kaimyninių pastatų savininkai. Piešinį reikalavo pašalinti, pasak oponentų, jis kėlė pasibjaurėjimą ir pajuoką, bei mažino Baker Street estetinį lygį. Mes gynėm pastatą ir kovojom kaip liūtai, bet pralaimėjom. Butikas nesugebėjo išlaikyti savęs, tad vaikinai nutarė jį uždaryti, priimdami beprotišką sprendimą, puikiai atspindėjusį tuometę jų nuotaiką. Visos prekės paprasčiausiai buvo išdalintos.

blog-Marijke-Koger-Dunham-artwork-01

Saville Row esančio namo remontas ir patalpų pritaikymas įrašų studijos reikmėms surijo kosminius pinigus. Buvo užsakyti prabangūs baldai ir studijos įranga. Spintos-barai tiesiog lūžo nuo brangiausių gėrimų butelių. Viduje tvyrojo komfortas, bet neatsirado žmogaus, kuris visą tai tinkamai valdytu. Laivas, vardu „The Beatles“ liko be kapitono, laivas dar plaukė, bet grimzdo vis gilyn ir gilyn… Jį skandino vis didesnis tinginių, aferistų ir vagių skaičius, kuriems „Apple“ buvo tikra pinigų melžimo Meka. Bitlai visiškai nesigaudė biznio reikaluose ir todėl pralošė žaidimą vardu „didysis biznis“, iki galo taip ir nesupratę šio žaidimo taisyklių.

Apple studios Savile Row

Apple studios Savile Row

Kupini laimės baigėm įžanginį meditacijos kursą Mahariši meditacijos centre ir apsisprendėm vykti į Indiją. Buvo tas laikas, kai turėjom nors trumpam ištrūkti iš mus supusio beprotiško gyvenimo ritmo. Sėkmės ir šlovės metai gerokai pakenkė mūsų nervams ir protamss. Džonas ir aš vėl suartėjom, atsirado proga išspręsti mūsų asmenines problemas. Jeigu kelionė į Indiją nepagreitins šio proceso, mes jau niekada nesutarsim. Jeigu dėka meditacijų mes išsivalėm nuo visų tų šiukšlių ir purvo, kuriuos sugėrėm per tuos metus, gal būt dar sugebėsim – taip maniau – pradėti viską iš naujo, turėdami aiškų tikslą ir kryptį.

Mūsų kelionės galutinis taškas buvo Mahariši Meditacijos Centras Rišikeše*, aukštai kalnuose, griausmingo Gango pakrantėje. Ši vieta man pasirodė tikras rojus, žadėjo daug naujų įspūdžių ir vilčių. (…) 1968-jų vasarį su didžiuliu optimizmu patraukėm į Indiją…

10-1

Mūsų nedidelėj grupėj buvo Džordžas, Patti, jos jauniausia sesuo Dženi, Džonas ir aš. Prie mūsų prisijungė Aleksas ir Polas, o Ringo su Morin pasakė, kad atvažiuos vėliau. Iš visos Bitlų ketveriukės tik Džonas ir Džordžas iš tiesu jautė poreikį meditacijai – tik jie labiausiai norėjo suprasti visas gyvenimo paslaptis. Džordžo susidomėjimas sitaru padarė jį indų filosofijos adeptu, o Mahariši sugebėjo uždegti rusenančią jo smalsumo ugnelę. Dar prieš jo eksperimentus su LSD ir prieš „flower power“ ideologijos atsiradimą Džordžas buvo tas, kuris visada sakydavo (kartais nelabai taktiškai) visą tiesą į akis ir buvo iš visų Bitlų labiausiai užsispyręs. Bet jis buvo ir jauniausias iš jų bei mažiausiai subrendęs ir man atrodė, kad būtent jo charakteris ir valia su laiku smarkiai pasikeitė. Džordžas greitai subrendo ir iš netaktiško jaunuolio virto jautriu, mąstančiu vyru. Aštrūs ragučiai buvo nupjauti, o jis pats tapo labai disciplinuotas ir šis bruožas dominavo jo charakteryje. Šias permainas aš pastebėjau būtent Indijoje.

ps21

Apie mūsų atvykimą į Delio oro uostą nebuvo informuojama, todėl mus pasitiko nedidelis būrelis vietinės žiniasklaidos atstovų. Niekas prie mūsų įkyriai nesikabinėjo ir, kelionės išvarginti, buvom „įpakuoti“ į tris išklerusius, šimto metų senumo taksi automobilius. Viskas buvo nauja ir neįprasta, aš jaučiausi visiškai atsipalaidavusi. Kelionė truko geras tris valandas, taigi, iki valiai prisižiūrėjom į indus, lėtai važiuodami pro kaimus ir miestelius, knibždančius linksmų tiurbanuotų žmonių. Mane sužavėjo tų žmonių gyvenimo spalvingumas ir paprastumas, automobilis šioje aplinkoje atrodė ne šio pasaulio daiktas – čia laikas buvo sustojęs.(…)

Mums buvo skirti nameliai centrinėje alėjoje: kiekviename jų buvo keturi arba penki kambariai su atskirais įėjimais ir vonia, dvi lovos su baldakimais, elektrinė krosnelė, tualetas ir kėdės. Aplinka buvo spartietiška, bet mes nesiskundėm – svarbiausia buvo viešpataujanti aplinkui ramybė. Namelius supo gėlės ir medžiai rūpestingai prižiūrimi indo sodininko, kuris dirbo sraigės greičiu.

Meditation_chambers_at_the_old_Maharishi_Mahesh_Yogi_Ashram,_now_in_ruins,_Muni_Ki_Reti
Kiti mokiniai atvyko į Rišikešą iš įvairių pasaulio kampelių. Jų tarpe buvo aktoriai, mokytojai, biznieriai, vyrai ir moterys – puikūs žmonės, užvaldyti minties, jog transcendentinė meditacija padės jiems gyvenime. Metų skirtumas netrukdė jiems susidraugauti. Netrukus pripratom prie nuolatinės dienotvarkės, susidedančios iš meditacijų ir paskaitų. Diena Rišikeše prasidėdavo anksti: pabusdavom aštuntą, prausėmės lediniu vandeniu (kanalizacija buvo bloga), pusryčiaudavome didelėje valgykloje po atviru dangumi už šimto metrų nuo mūsų namo. Ten susėsdavom prie didelio stalo, uždengto klijuotėmis, ant kurių buvo padėti stiklainiai su džemu ir lėkštės su vaisiais.

ps20

Vietiniai vaikinai atnešdavo mums daugybę skrebučių, kavos ir arbatos. Dažnai kartu su mumis pusryčiaudavo beždžionės – reikėdavo saugotis, kad nevogtų skrebučių; jos sugebėdavo maistą išlupti tiesiog iš burnos. Tokie bendri pusryčiai su puikiu vaizdu į tekantį apačioje Gangą kardinaliai skyrėsi nuo kiaušinienės su šonine Surėjuje. Medinės grotos, atstojančios lubas, buvo apaugę įvairiais augalais, tačiau tai nelabai apsaugojo nuo lietaus pirmą savaitę, kai orai buvo šalti ir lietingi. Nors į mūsų indišką dietą neįėjo mėsa ir kiaušiniai, niekas iš mūsų dėl to nepergyveno. Prabanga, prie kurios mes buvom įpratę Anglijoj, tapo miglotu, nutolusiu prisiminimu. Supratom, kiek nedaug reikia, kad būtum laimingas… Vietoj svarstymų, ką dar galėtume nusipirkti, kad taptume laimingesni, pradėjom galvoti, ko mums nebūtinai reikia. Paprastas gyvenimas mums visiems labai patiko. Taip prasidėjo mūsų dvasinis suklestėjimas, pradėjom ugdyti savo asmenybes – be stresų ir išorinio spaudimo.

ps4

Mahariši pasirodė kaip puikus mokytojas. Jo paskaitos ir pokalbiai buvo juokingi, bet kartu apšviesdavo mūsų protus – po jų ateidavo netrikdoma ramybė ir palaima. Džonas ir Džordžas buvo savo stichijoje. Jie tapo stropiais jogo mokiniais ir jo mokslų adeptais – juos perpildydavo pasitenkinimas ir atsipalaidavimas, pagaliau jie surado vidinę ramybe, kurios jie ilgus metus neturėjo.

BeatlesInIndia

* Į Rišikešą kartu su Bitlais ir jų žmonomis taip pat buvo atvykęs Mick Love iš „Beach-Boys“, Donovanas su menedžeriu Deivu ir garsi aktorė Mia Farrow. Pasirodo, centras teikė viską komfortiškam gyvenimui – pats Mahariši akylai stebėjo tvarką iš aukštai, apskrisdamas apylinkes su nuosavu malūnsparniu. Džonas ir Džordžas užsiaugino barzdas, o Džordžas net bandė priprasti (tačiau nesėkmingai) nešioti tiurbaną. Po dešimties dienų (visas kursas turėjo trukti tris mėnesius), centrą paliko Starkey šeima – Ringo pareiškė, kad jo delikatus skrandis neatlaiko aštrių pietietiškų prieskonių, nors patiekalai iš esmės buvo vegetariški. Tačiau tiesa buvo kitokia: jam nusibodo nuolatinis giedojimas, maldos ir keistos bendros litanijos. Bitlai ir jų draugai netraktavo labai rimtai jogo reikalavimų ir primesto jiems režimo – pvz. lenktyniavo tarpusavy, kas ilgiausiai be pertraukos medituos.

Laimėjo Polas, pasiekęs rekordą – keturios valandos meditacijų. Laisvą laiką išnaudodavo rašydami dainas savo naujajam albumui. Kartais vaikinus aplankydavo Neilas Aspinalis, informuodamas juos, kas vyksta šlubuojančioj Apple kompanijoj ir kurią vietą čartuose užima jų naujausias singlas „Lady Madona“. Tuo tarpu vaikinai pastebėjo, kad šventas jogas yra kietas biznierius ir dar labai domisi (visai ne dvasiškai) ponia Mia Farrow… Pirmieji nepakantumą parodė Polas ir Džein, po jų Džordžas ir Džonas. Kai Džonas pasakė jogui apie išvykimą ir paprašė jo paaiškinti, dėl ko jie išvažiuoja – juk jis aiškiaregis- jogas nužvelgė jį šaltu, kupinu neapykantos žvilgsniu. Vėliau Džonas sakė, kad bijojo, jog Bitlus pasieks „dvasinis“ Mahariši kerštas. Grįžęs į Londoną, Polas pareiškė, kad kelionė į Indiją buvo didelė Bitlų klaida. Netrukus „Baltame“ grupės albume atsirado daina „Sexy Sadie“, kurios juokingu ir negatyviu personažu yra pats Mahariši… Sintija iki pat kursų Rišikeše pabaigos tikėjosi, kad jogas teigiamai paveiks jų griūvančią santuoką… Grįžtant į Londoną, Džonas lėktuve prisipažino, kad nebuvo ir nėra ištikimas vyras. Po kuriuo laiko pasklido kalbos apie artimą Džono ir Yoko Ono ryšį…

Marianne Faithfull, John, Mike Love, Maharishi, George, Mia Farrow, Donovan, Paul, Patty and Cynthia

Marianne Faithfull, John, Mike Love, Maharishi, George, Mia Farrow, Donovan, Paul, Patty and Cynthia

 

Reklama
 
Komentarų: 1

Publikavo on rugsėjo 19, 2014 Uncategorized

 

1 atsakymas į “Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (30 dalis)

  1. Dzilbus - istikimas skaitytojas

    spalio 2, 2014 at 8:05 am

    Labai idomu. Nuotrakos, niekur anksciau viesai nematytos – tiesiog atradimas

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: