RSS

Raiders on the storm (ištraukos iš Džono Densmoro knygos)

03 Lie
John Densmore

John Densmore

1 skyrius

Break On Through

Paryžius, 1975

Oras kvepėjo lietumi. Aš vyliausi, kad tuoj prapliups. Tada mums netektų eiti ieškoti jo kapo. Mano širdis daužėsi vis stipriau. Kai mūsų mašina privažiavo prie kapinių, aš atsisukau į Robį, Denį ir Hervį. Atrodė, kad jie visi smarkiai nervinosi, nujausdami, kas jų laukia. Aukštos, storos sienos atrodė grėsmingai, tarsi už jų slėpėsi kažkas labai seno ir niūraus.
Kai mes sustojome prie vartų, žandaras, panašus į Čapliną, krypuodamas klubais priėjo prie mūsų ir paklausė, kur mes traukiam.

„Gal pasakysit, kur Morisono kapas?“- paklausiau aš užsikirsdamas.
„O, mais oui,- atsakė jis stipriu akcentu,- prie mesje Morisono kapo į viršų, šiuo grįstu taku. Ten visur grafiti, orientuokitės pagal juos. Įsivaizduojat, neseniai plovė, bet tuoj pat atsirado nauji, dar didesni. Tik jus nepridėkit savų, d‘accord?“
„D‘accord“. Greičiau visa tai pasibaigtų, murmėjau sau po nosim, praeidamas pro sargybinę būdelę.

Takas ėjo vis aukštyn į kalvą ir mes kopėm juo tarp apaugusių samanom senų antkapių. Šaltas, drėgnas rūkas gaubė mus. Keletas utėlėtų katinų perbėgo taką ir sulindo į tamsias skyles po antkapiais. Šalia įžymių Europos nabašninkų, Per-Lašezo kapinėse gyveno šimtai benamių kačių.
Keista, kad mūsų bičiulis iš Floridos nurimo čia. Džimas, aišku, būtu kaifavęs nuo tokios kompanijos. Nenustebčiau, jeigu jis visa tai buvo suplanavęs.
Baroko stiliaus masyvios memorialinės lentos išilgai alėjos nurodė kelią pas Oskarą Vaildą, Balzaką, Editą Piaf ir Šopeną. Ir šalia grafiti, užrašytas ant šimtamečių plokščių: „Morisonas-čia“, kiti užrašai negrabiai dažais pripeckioti, virš senų, įmantriai išpuoštų rodyklių: „Rūgštys valdo!“, „Tai ne pabaiga“, “Džimas dūrėsi“. Vandalų kūrybinei ekstazei didėjant, aš jaučiau, kad tikslas vis arčiau.

„Štai čia“,- pavargusiu balsu tarė mus lydėjęs prancūzų žurnalistas Hervi. Jis stovėjo už didžiulių granitinių kriptų. Mes žengėm dar kelis žingsnius siauru takeliu, palypėjom į kalnelį su keliais antkapiais ir atsidūrėm prieš mažą cementinį stačiakampį, gulintį tiesiog ant žemės. Aš spoksojau į jį su nepasitikėjimu. Kas čia?! Iš krūtinės veržėsi klyksmas – tai ir yra Elektrinio Šamano, Rūgšties Karaliaus, karaliaus Edipo pabaiga?!

Shit. Merde.

Aš atsisukau į Denį Šugermaną ir mano akis patvino ašaromis. Skrandį sutraukė mėšlungis, pasidarė silpna. Man norėjosi pabėgti.
– Dabar tu supranti?,- sunkiai išspausdamas žodžius paklausiau Denio. Jis linktelėjo ir atsisuko.
– Viešpatie, aš supratimo neturėjau,- pasakė jis, tartum pirmą kartą pastebėjęs, koks sielvartas mane apėmė.
– Žinoma, ne. Juk tu nebuvai grupėje. Tu visada buvai tik PR specas,- piktai atrėžiau. Man reikėjo išleisti garą.
Robis vaikščiojo netoliese – kaip visada tylus ir kaip visad kontroliuojantis savo emocijas. Mūsų gitaristas buvo intravertas, bet jis buvo mano pats geriausias draugas.


– Kaip jis galėjo čia tilpti?,- paklausiau aš, jausdamas klausimo absurdiškumą.- Jis juk buvo šėšių pėdų ūgio, argi ne taip?
Tikriausiai tai tiesa, pagalvojau. Tikriausiai jis nemirė. Tikriausiai jis kur nors Afrikoje, bando pergyventi dar vieną mitą. Iš pradžių – Dioniso, paskui – Nyčės, dabar – Rembo. Stop, stop. Jis miręs, tu, kretine. Tu matei, kaip jis save naikino, murmėjau aš, spoksodamas į kapą. Ir tu nieko nedarei. Negalėjai nieko padaryti. Metai iš metų tu stebėjai, kaip tai artėja, bet…
„Nyčė nužudė Džimą Morisoną,“- lepterėjau kartą, bendraudamas su draugais Berklyje, tuo sukeldamas melodramatišką efektą. Morisonas – Supermenas, beprotis Dionisas. Tragedijos įsikūnijimas. Bet kas žino, kas jį nužudė? Dievas liudininkas, milijonai žmonių klausė manęs, tikėdamiesi išgirsti atsakymą.

Jim

Jim

Aš susikišau rankas į apsiaustą ir atsidusau su giliu liūdėsiu. Tau atiteko puiki vieta kapui, Džimai, bet tavo prieglobstis atrodo toks mažas, šaltas ir purvinas, ir toks nevertas tavęs.

Visą savo gyvenimą mes prakaituojam ir taupom
Mažo kapelio statybai.
Turi būti dar kažkas, kartojam,
Kad kažkaip apsaugotume šią vietą

„Soft Parade“, prisimeni, Džimai?

Kapinėse buvo tylu. Kurtinančiai tylu. Aš pajutau, kaip šaltos lietaus srovelės teka man už apykaklės. Vėsu. Hervi ir Robis nervingai ėjo ratais. Kažkur šalia jaunas rokenrolinis piligrimas su įkvėpimu brazdino gitara Doors dainą. Jo kuprinę puošė „The Doors“ lipdukas. Išeities nebuvo. Dead end.

Džimai, aš vis dar labirinte, bandydamas rasti atsakymus į klausimus, kurių aš net nemoku suformuluoti. Žinoma, Rėjus, Robis ir aš kalbėdavom apie tavo savigriovą, o mes su Robiu netgi giliamintiškai nutarėm, kad tu tikrai trauksi iki 80, kaip užkietėjęs, senas airių pijokas. Tačiau mano organizmas geriau už mane suprato, kas vyksta. Man metų metais nepraeina galvos skausmai, alergijos ir fobijos. Kartą Robis pasakė, kad mums teko sukaupti visą savo dvasinę stiprybę, kad atlaikytume tavo ekscesus, ir kad tai tik sustiprindavo grupę. Aš su juo sutikčiau tuo atveju, jeigu už durų būtu 60-ieji, bet dabar man reikia kažko daugiau, kad galėčiau judėti toliau. Aš pasisukau nugara į siurrealistiškai išpaišytą antkapį. Ką tokio tu papasakojai savo dainose, kas galbūt galėjo apsaugoti aplinkinius nuo pamišimo ir kas vos nenutempė mūsų paskui tave? Ką turėjo atskleisti tavo fucking message, Džimai? Dėl ko aš iškentėjau tiek metų? Dėl pinigų? Šlovės? Merginų? Žvelgiant atgal, man atrodo, kad aš išduodavau pats save, ėjau į kompromisą, nebuvau tvirtas, kaip dera tikram vyrui, pasipriešinti tau, kad sugebėčiau vieną kartą pasiųsti viską velniop. O, taip,- vieną kartą aš įsišėlau Mičigane, pameni? Bet aš sugrįžau.
Tu buvai įsitikinęs, kad aš grįšiu, tiesa? Kodėl?

– Einam, Džonai, mums laikas,- pasakė Denis.
Aš pamojau jiems ranka.
– Aš pabūsiu čia dar šiek tiek.
Po jų išėjimo stojo tyla. Lietus barbeno į samanotą antkapį ir vanduo kaupėsi viename kampe. Keli žiedeliai iškilo ir suposi purviname vandenyje.

The Doors

Džimai, aš tikrai didžiuojuosi tuo, ką mes darėm, šnabždėjau aš, kreipdamasis į tai, kas liko iš mano seno draugo, bet aš pavargau nuo to, kad visi mane žino tik kaip tavo būgnininką. Aš nežinau, kas aš. Man trisdešimt vieneri, tai viskas, ką aš žinau. Pergyvenau tave keturiais metais, kalės tu vaike. Aš niekad nesusimąstydavau apie savo gyvenimo kelią. Tu bent įvykdei savo pranašystę, net jeigu tau prisiėjo sumokėti mirtimi dėl savo neįkainuojamo mito, vardu „The Doors“, išpopuliarinimo. Mūsų slapto pakto su mirtim. Neverbalaus, žinoma.

Ar man haliucinacijos?

Tu iškeliavai į tuštumą ir Rėjus, Robis ir aš, tavo „Feast of Friends“ padėjom tau. Iki galo. Mums į galvą net tokia mintis neatėjo, kad tu tai nori padaryti iš tikrųjų. Dabar aš spėlioju: ar aš galėjau padaryti ką nors, kad sustabdyčiau tave? Peržiūrėjau senas juostas ir interviu, kur mes sakom: „Na, kažkas turi už visus pereiti bedugnės kraštu“. Ar aš ėjau į kompromisą su savimi? Aš turiu žinoti.

Ledinis vėjo gūsis pažadino mane iš susimąstymo. Aš greitai apsisukau ir nubėgau, besivydamas draugus. Prie vartų aš apkabinau Denį ir mes nuėjom šlapiu grindiniu iki Hervi mašinos. Robis stovėjo, apimtas gilios nevilties. Jis buvo baisiai išbalęs ir net negalėjo pažvelgti į mane. Aklom akim žiūrėjo į aprasojusį langą, kol mašina lėtai riedėjo iš kapinių.

Jim Robbie John

Jim Robbie John

Vėliau, sėdėdamas savo viešbučio numeryje, prie Regentystės laikų stalo, aš įsižiūrėjau į Paryžiaus stogų peizažą už lango. Saulė bandė (bergždžiai) prasiveržti pro ryto rūką. Aš kramčiau mėtų skonio šokoladinį saldainiuką, iš vakaro kambarinės paliktą ant mano pagalvės, ir tyliai kikenau iš savo keisto, L raidės formos kambario. Dar vienas ekscentriškas europietiškas viešbučio numeris.
Mano žvilgsnis judėjo nuo lango su pilkai-žydrų Paryžiaus stogų vaizdų į viešbučio rašiklį, spoksanti į mane nuo stalo.
Aš paėmiau parkerį ir pradėjau rašyti laišką…


Paryžius, 1975

Brangus Džimai!
Galų gale mes aplankėm tavo kapą. Aš negaliu kalbėti už kitus, bet manau, jog nedalyvavau tavo laidotuvėse todėl, kad per paskutinius mūsų grupės gyvavimo metus buvau smarkiai ant tavęs supykęs ir nusivylęs tavimi. Tu tai žinojai. Gėda sakyti, bet man prireikė trejų metų, kad pagaliau išreikščiau tau pagarbą, bet galiausiai aš čia.

Visi tie grafičiai padėjo nesunkiai rasti tavo kapą. Bet aš buvau šoke, neradęs ten jokio užrašo. Panašu, kad Pem, tavo draugužė (o gal jūs visgi susituokėt?), iššvaistė visus pinigus, kuriuos mes jai davėm. Kalbama, kad viskas buvo išleista adatai. Tu žinojai, kad ji sėdėjo ant „brown powder“?

Pardon, tai turbūt smūgis žemiau juostos. Aš pats nežinau, kam tau rašau apie tai. Tai dar vienas įrodymas, kad tu valdei mus, bent jau mane tai tikrai. Juk tu nabašninkas, velniai tave griebtų, o aš štai sėdžiu čia, viešbuty, bandydamas parašyti tau laišką. Bet man tas pats. Aš vis dar pykstu ir kankinuosi. Kaip man norėtųsi, kad man būtų pakakę drąsos pasakyti tau kai ką tada, šešiasdešimtaisiais. Bet tu buvai neįtikėtinai galingas ir bauginantis. Aš iš visos širdies didžiuojuosi mūsų muzika, bet yra daiktų, apie kuriuos man būtinai reikia papasakoti iki galo, kad pagaliau palengvinčiau sielą. Tau – per vėlu. Bet man ir, galbūt, kitiems, pavyzdžiui, tiems jauniems bachūrams, kurie vis dar daro iš tavęs kumyrą. Viename iš neseniai tavo fanų prikeverzotų grafičių-žinučių teigiama, kad tu sėdėjai ant adatos. Aš nežinojau apie tai. Iš kur man žinoti? Aš apskritai mažai žinojau, kas su tavim paskutiniu metu dėjosi. Aš ir žinoti nenorėjau. Juokinga, kaip parazitai, kurie bendravo su tavim tavo gyvenimo pabaigoj, dabar stengiasi uždirbti iš „draugystės su juo“. O aš tuo metu net negalėjau pažiūrėti tau į akis. Į tas demoniškas akis. Aš turėjau gintis. Neklausk, nuo ko.

Tik Pem galėjo ištraukti tave iš dugno, bet ji pati kartu su tavim slinko į narkotikus, atsitiktinius ryšius ir totalų dekadansą. Nėra prasmes aiškintis, kuris kurį stūmė. Kuo buvo tas didelis ir juodas debesis, pakibęs virš tavo galvos? Kiekvienas, eidamas su tavim į kontaktą, buvo apgaubtas tos tamsos. Tu buvai fucking Tamsos Princas, Džimbo. Kažkurio momentu mitas, kurį mes sukūrėm, paėmė viršų ir pradėjo valdyti mus pačius. Galbūt, tu manei, kad mes sugebėsim jį sustabdyti arba bent atsiriboti. O gal tu neįvertinai jo galios?

Bet tai buvo „Game Called Insane“, kaip tu mėgdavai sakyti, ir tu buvai tas „Poetas-kunigas“, kaip tave vadindavo kiti, bet aš tau pasakysiu- visa tai virto frik-šou. Kada visa tai tapo nekontroliuojama, Džimai? Kur buvo tas negrįžimo taškas? Aš turiu tai suprasti, nes iki šiol velku paskui save tą šlykštų kaltės jausmą.

                                     Jimas Morisonas mirė 1971 metais liepos 3 dieną, būdamas 28-ių

 

 

 

 

 

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on liepos 3, 2014 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: