RSS

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos prisiminimai (27 dalis)

11 Geg

Po filmo „How I Won The War“ Džonas visiškai pakeitė savo išvaizdą. Dabar ant jo nosies ilsėjosi apvalūs plonais vieliniais rėmeliais akiniai. Man atrodė, kad jie nepuošė Džono veido. Mano vyras dabar atrodė kaip visiška pop-žvaigždės priešingybė. Džonas bandė eksperimentuoti su kontaktinėm linzėm, bet su jomis buvo rizikinga scenoje- įsiaudrinę fanai mėtydavo į Bitlų pusę įvairius daiktus, dažniausiai vaisių želė. Neretai scenoje jis gaudavo skaudų smūgį tiesiai į veidą, tai kėlė pavojų, nešiojant linzes. Džonas pamilo savo naujus akinius, nepaisant to, kad jie atrodė bjauriai. Tačiau jie buvo jo individualumo išraiška. Tą pačią akimirką paplito akinių „Lenono stiliuje“ mada.

Filmuojantis su Džonu turėjom šiek tiek daugiau laiko pabūti kartu, bet grįžę į Angliją, supratom, kad to laiko vis tiek bus mažai. Mūsų laukė Džono kelionė į Japoniją*. Džulianas paaugo tiek, kad galėjau jį imti su savim atostogų į užsienį, kai Džonas būdavo „trasoje“, taigi, motinėlė su sūnum išlėkė i Italiją. Džonas atsiuntė iš Japonijos labai ilgą laišką. Labai ilgėjosi mūsų ir namų. „Prašau tavęs Sin, padaryk ką nors, kad mes galėtume pabūti dviese, kai grįšiu. Padaryk taip, kad su mumis nebūtu tavo mamos ir Dorotės.“ Kai Džonas grįžo, sutikimas buvo žymiai šiltesnis, nei anksčiau. Manau, mano vyras todėl taip smarkiai mūsų pasiilgo, kad mes per daug neėmėm į galvą ir ilsėjomės užsienyje. Matyt, tada jis pagalvojo apie mūsų santuoką ir mudviejų santykius. Aš taip pat dažnai mąstydavau apie ją. Labai norėjau, kad jis didžiuotųsi manim.

Peržiūrėdama mūsų nuotraukas spaudoje, supratau, kad atrodau ne visai taip, kaip turėčiau. Gražių, „išsilaisvinusių“, besisukančių šalia Bitlų moterų vaizdas privertė mane kritiškiau pažvelgti į tas nuotraukas ir savo atvaizdą veidrodyje. Norėjau suprasti, koks mano bruožas sukėlė abejonių savo išvaizda. Pagaliau, panaudojusi atmetimo metodą, supratau. Nosis. Pastebimą „romėnišką“ nosį paveldėjau iš savo tėvo, brolis nosį „gavo“ iš mamos- jo nosis buvo daili, nedidelė, moteriška. Netrukus mano nosis tapo obsesija: žiūrėdama į savo fotografijas, svajojau tik apie vieną – kaip atsikratyti tos kupros. Padariau sprendimą, kurio niekad nesigailėjau. „Džonai, ruošiuosi su savo nosim eiti pas plastikos chirurgą. Jaučiuosi siaubingai su tuo savo šnipu. Ką apie tai galvoji?“. Džonas neturėjo nieko prieš: „Jeigu po to būsi laimingesnė, prašom, darykis tą operaciją. Bet jeigu tavo nosį jie suš…, pas mane su ašarom neik…“ Ilgai nesvarsčiau, o nuėjau pas chirurgą ir užsirašiau operacijai. Visą laiką galvojau tik apie vieną dalyką – apie naują, gražią nosytę, kuri bus mano naujoji „aš“. Buvau giliai įsitikinusi, kad mano esybė pasikeis. Į gerąją pusę. Gulėdama vienoje Londono klinikų, gavau puokštę nuostabių raudonų rožių. Joje buvo kortelė: „Sintijai, taipogi žinomai kaip „Nosis“. Bučkiai nuo Džono ir Džuliano.“

Tas momentas, kai mano nauja nosis pasirodė pasauliui, mane labai išgąsdino. Jaučiau, kad mano tuštybė bus nubausta. Tikrai taps pajuokos objektu draugų ir pažįstamų tarpe. Tačiau, kai nuėmė tvarsčius, mane apėmė džiaugsmas. Džonui irgi patiko mano nauja išvaizda. Nedidelis patinimas aplink akis ir nosį darė mane panašia į azijietę – Džonas pripažino, kad man tai labai tinka. Nei Džulianas, nei pažįstami nieko nepastebėjo, tad turėdavau juos provokuoti klausimais: “Ar nepastebi, kaip pasikeičiau?“ – „O, taip, tie nauji akiniai tau labai tinka.“ Arba: „Ar apsikirpai plaukus?“,- tai buvo dažniausiai kartojami klausimai. Plastikos chirurgas tikrai padarė puikų darbą ir aš dabar turėjau gražią nosytę.

1967-jų vasarą gimė Bitlai-filosofai. Reguliarus narkotikų vartojimas atvėrė jų protus ir kūnus naujo pobūdžio egzistavimui. Buvęs „She Loves You“, arba „vaikinas sutinka merginą“ imidžas išnyko, kaip lengvas miglos debesėlis. Viskas buvo fantastiška, visi aplinkui buvo fantastiški, bet su sąlyga, kad visi būtų „ant tos pačios bangos“, tai yra, veikiami tų pačių „praplečiančių sąmonę“ narkotikų. Džonas buvo įsitikinęs, kad kiekvienas turi patirti džiaugsmą, plintantį iš gilaus savojo gyvenimo pažinimo, sutarimo su savuoju „aš“, pripažinimo, kad kūnas ir protas sudaro integralinę visatos dalį. Jaučiausi tada, it gyvenčiau po vienu stogu su kažkuo, kas ką tik išrado religiją.

Taip, tai buvo religija, atsiradusi su dirbtinų, pragaištingų ir naikinančių protą substancijų pagalbą. Tai buvo panašu į Volto Disnėjaus filmuką, kuriame augalų augimo ir žydėjimo procesas parodytas su dideliu pagreičiu. Artistiniai ir kūrybiniai Bitlų talentai vystėsi būtent tokiu būdu. Psichodelinės** ir haliucogeninės LSD savybės buvo įkomponuojamos į jų muziką, suteikdavo jai nepakartojamų ir specifinių bruožų – muzikos ir žodžio pagalba Bitlai kūrė savo pasakiškas ir spalvingas vizijas. Džonas atrado, kad LSD stimuliuoja jo kūrybą, suteikdama įvairius stimulus: jo sąmonė prisipildydavo apreiškimais ir haliucinacijomis po kiekvienos narkotinės „kelionės“. Jis būdavo panašus į mažą vaiką. Jo entuziazmas gyvenimui ir meilei vėl siekdavo apogėjaus, laužydamas visus barjerus, ribojančius protą; mano vyras atsikratė įkalinimo jausmo, kurį atnešė šlovė. Buvo smagu matyti visus tuos pasikeitimus. Stresus, fanatizmą ir blogą nuotaiką pakeitė meilė ir supratingumas. Povas išskleidė savo puikią uodegą ir jos akinančios spalvos užpildė viską aplinkui. Tai ypač atspindėjo naujos mados drabužiai, pakeitę konservatyvius kostiumus ir kaklaraiščius. Atrodė, kad visas jaunimas it gyvatė nusimetė seną odą, visi buvę suvaržymai, stabdymai ir normos buvo sulaužyti. Bitlai ir Rolingai nesąmoningai tapo tos spalvotos revoliucijos vedliais.

John & Mick

John & Mick

Su dvasiniais pasikeitimais visuomenėje pasikeitė ir mūsų šeimyninis gyvenimas. Kai vaikinai įrašinėjo „Sergeant Pepper“, Džonas leido perdažyti mūsų „Rolls-Royce“a, šį papuošė ypatingos spalvos ir savotiški piešiniai: Džonas šiam darbui pasamdė specus iš firmos, kuri meniškai apipavidalindavo jachtas ir kempingo priekabas. Mūsų „ratai“ staiga tapo garsūs visame pasaulyje!

John' wheels

 

* Bitlai gastroliavo Japonijoje 1966-jų vasarą. Prieš tai, birželio 26-ą, jie pabuvojo Hamburge, aplankydami pažįstamas vietas ir draugus. Savo draugams ir bičiuliams jie organizavo vakarėlį, o Džonas ir Polas surengė naktine ekskursiją į gerai jiems žinomas seniai lankytas vietas. Tada vaikinai susitiko ir su Astrid, kuri, kaip paaiškėjo, metė fotografės amatą ir pradėjo dirbti lesbiečių bare. Bitlai surengė privatų koncertą savo draugams, o dainą „Roll Over Beethoven“ sugrojo specialiai Horstui Fišeriui, buvusiam „Star Club“ apsauginiam, kuris tuo metu sėdėjo kalėjime… Panašu, kad šio koncertėlio įrašas guli kažkur giliai firmos „Parlophone“ seife…

** 1967-68jų „narkotinė revoliucija“ buvo vienas iš šalutinių hipių ideologijos produktų. Anglijoje narkotikų vartojimas tapo vienu iš „svinguojančios“ jaunimo subkultūros atributų. Haliucinogenų „dvasiniu tėvu“ buvo 1963 metais miręs anglų rašytojas Aldous Huxley (jis taip pat buvo žodžio „psychodelic“ autorius ir LSD, narkotiko, sintetizuoto 1943 metais Šveicarijoje, karštas propaguotojas). Paskutiniais savo gyvenimo metais Hakslis kartu su amerikiečių psichiatru, LSD „vyriausiuoju šamanu“ Timočiu Liriu skelbė „trumpesnio kelio į Dievą“ teoriją. Kalba ėjo apie greitesnį pasiekimą to, ko per ilgas meditacijas, maldas, badavimus ir dvasines pratybas siekė mistikai. Kaip aiškino Hakslis, abu keliai – „natūralus“ ir narkotinis- yra vienodi, o LSD ir kiti panašūs haliucogenai yra kažkas, ką galima pavadinti „dvasiniu maistu“, gebančiu pajungti nenaudojamą smegenų potencialą. Ši ideologija vulgariausioj formoj užvaldė jaunimo judėjimą Vakaruose; ji taip pat turėjo didelę (nors ir neilgam) įtaką Bitlams. Su narkotikais buvo susiję daug skandalų ir aferų, tarp kurių – Brajano Džonso, „The Rolling Stones“ gitaristo, mirtis, taip pat kitų dviejų Rolingų – Miko Džegerio ir Kito Ričardso, kurie buvo apkaltinti marihuanos vartojimu – teismo procesas. 1967 liepos 24 dieną „The Times“ išspausdino kreipimąsi, kurį pasirašė daug žinomų kultūros veikėjų, jame buvo reikalavimas legalizuoti marihuaną (Londone LSD dozė tuo metu kainavo 1 svarą). Be jokios abejonės, Bitlų plokštelė „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, geriausias visų laikų roko albumas, kertinis akmuo roko muzikos vystymosi kelyje, buvo visas „aptekęs“ narkotikais… Sena, konservatyvioji karta aršiai kovojo su „naujosios revoliucijos“ apraiškomis, pvz. ultrakonservatyvi amerikiečių organizacija „The John Birch Society“ paskelbė, kad Bitlai yra „pasaulinės komunistinės konspiracijos“ dalis, muzika iš „Seržanto Pipiro“ – „smegenų skalbimo išraiška“.

P.S. Šiandien, ko gero, Bitlus išvadintų „Kremliaus agentais“ (past. DINO)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo gegužės 11, 2014 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: