RSS

Ričio Blekmoro gyvenimas: pamokančios istorijos ir anekdotai

14 Bal

 

Kai prieš …niolika metų sakydavo “rokeris, grojantis mandolina“, visiems buvo aišku, kas tai yra. Aišku, kad ne Edis Van Halenas! Visi, kas domėjosi roko muzika, žinojo, kad tai legendinis garsiosios grupės „Deep Purple“ lyderis, gitaristas ir žinomiausių hitų autorius – Ritchie Blackmore‘as. Savo meilę renesanso muzikai trisdešimt metų meistriškai slėpęs nuo sunkiojo roko fanų, dabar jau laisvai gali ją reikšti grupėje „Blackmore‘s Night“.

blackmores
Kiekvienas, besidomintis roku, yra girdėjęs, kad gitara Ričis pradėjo groti nuo 11 metų. Bet mažai kas žino, kodėl jis taip pasirinko. „Aš, tiesą sakant, niekad nebuvau ir net nesistengiau būti pirmūnas klasėje. Mokytojai sakydavo, kad jeigu tu blogai moki matematiką – tu nevykėlis. Visam gyvenimui. Taigi, moksluose man nelabai sekėsi ir mokytojai sakydavo – taip, Ričis blogas mokinys, bet užtat koks jis puikus futbolistas ir kaip jis šauniai groja gitara! Gitarai aš skirdavau visą savo laisvą laiką. Pirmą kartą šį instrumentą paėmiau į rankas dar būdamas 11-os, kai vienas mano mokyklos draugas atsinešė ją į mokyklą. Aš pažiūrėjau ir apstulbau: korpuso forma, grifas, stygos – visa tai man padarė didžiulį įspūdį! Žmonės gali pagalvoti, kad aš pradėjau groti gitara todėl, kad ji panaši į moters figūrą“. Sąmoningai ar ne, bet čia Blekmoras padarė aliuziją į markizą de Sadą, kuris tvirtino, „jog moters kūnas – pats geriausias pasaulyje muzikos instrumentas ir vyro užduotis priversti jį skambėti geriausiai“.

Young Ritchie

Young Ritchie

Būsimos roko žvaigždės tėvas, keliaudamas į parduotuvę pirkti pirmosios savo sūnaus gyvenime gitaros, tiesiai šviesiai, kaip ir pridera britų darbininkų klasės atstovui, pasakė: “Atsimink, jei netapsi tikru gitaristu – profesionalu, aš sudaužysiu šitą daiktą į tavo galvą!“ „Aš suprantu, juk gitara jam kainavo net aštuonias ginėjas, o tai yra 8.40 senaisiais svarais. Būtent tėvas įtaisė mane į klasikinės gitaros kursus ir apskritai, į mano muzikinę karjerą jis žiūrėjo daug rimčiau, nei aš pats. Jo frazę apie gitaros sudaužymą į galvą aš įsiminiau visam gyvenimui ir kartodavau ją savo kolegoms roko grupėse. Gaila, bet daugelis jų nesuprato juokų ir suvokdavo tai paraidžiui“.
„Mountain King“
Edvardo Grygo temos „In The Hall Of The Mountain King“ aranžuotė buvo ir liko Blekmorui mylimiausias klasikinės muzikos „koveris“. Manoma, kad viskas prasidėjo 1962 metais, kai šios pjesės rokenrolinis variantas buvo įtrauktas (Ričio iniciatyva) į grupės „The Savages“, akompanuojančios ekscentriškiausiam to meto britų dainininkui „Screaming“ Lord Sutch‘ui, repertuarą. Iš tiesų meilės ryšys tarp Ričio ir „In The Hall…“ prasidėjo dviem metais anksčiau… Iki 15 metų būsimosios garsenybės dievaičiais buvo atlikėjai, kuriuos jis girdėjo per radiją ir galėjo matyti įvairiuose muzikiniuose šou: „britų Elvis Preslis“ Tomi Stilas, Džonis Rėjus, grupė „Six-Five Special“ ir, savaime suprantama, Bilas Heilis bei jo „Kometos“. Viskas pasikeitė tą dieną, kai Ričis nuėjo į grupės „Nero & The Gladiators” koncertą.

Nero & The Gladiators

Nero & The Gladiators

“Aš visą koncertą prasėdėjau išsižiojęs – tuo, kas vyko scenoje, buvo sunku patikėti! Muzikantai grojo apsirengę senovės romėnų drabužiais, o didžiausią dalį jų pasirodymo skambėjo klasikinės muzikos aranžuotės rokenrolo stiliumi. Aš nepraleisdavau nei vieno jų pasirodymo, o po metų  norėjau groti su jais, bet man tada buvo tik šešiolika. Net buvau atėjęs į perklausą, bet gitaristu vis tiek liko Tonis Harvis. Galima sakyti, kad tai jis buvo tas žmogus, kuris darė man didžiausią įtaką”. Dar vienas žmogus, įtakojęs Ričio stilių, buvo puikus prancūzų džiazo gitaristas Džango Reinhardas: ”Džango Reinhardas – štai vardas! Tai buvo tikras rokeris, tik rokenrolas tais laikais dar nebuvo išrastas“.
1962 metais Blekmoras gavo savo pirmąjį gyvenime angažementą grupėje „Screaming Lord Sutch & The Savages”, tačiau atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Lordo Satčo gastrolių grafikas labai įtemptas ir jam, tokiam jaunam, bus sunku palikti namus ir važiuoti į ilgus turne. Bet po pusės metų Blekmoras jau grojo su jais. „Aš išmokau visą Lordo programą, bet net neįsivaizdavau, kas tai per garsusis šou, nuo kurio visa Britanija stovėjo ant ausų. Ir štai groju pirmą koncertą su „Screaming” Lord Sutch, ir tuo metu, kai pradedam groti „Jack The Ripper“, į sceną karste išneša Lordą Satčą! Aš buvau šoke! Pagalvojau: “Nieko sau, aš groju bepročio grupėje! Ir su šiuo žmogum būsiu priverstas važinėt į gastroles viename furgone!“ Bet viskas buvo okei ir aš jam dėkingas už tai, kad jis išmokė mane būti tikru šoumenu. Pirmų repeticijų metu jis stverdavo mano gitaros grifą ir rėkdavo: “Nestovėk vietoj! Judėk!“. Aš tada dar slėpdavausi už stiprintuvų, arba stovėdavau šalia scenos, tad Lordas Satčas ištraukdavo mane iš ten. Po koncerto jis pravesdavo „tobulinimosi kursus“, aiškindamas, kad scenoje reikia vaidinti „patenkintą savimi gudrutį“, arba elgtis, tarsi būtum visiškas idiotas. Taigi, jau pirmojo turne pabaigoje aš Tarzano kostiumu lakstydavau scenoje kaip išprotėjęs ir taip užvesdavau publiką. Nors man labiau patinka būti uždaram, bet scenoje tas netinka.“

Savages
Sekanti Blekmoro komanda vadinosi „The Roman Empire“- tai buvo jo „nuosava“ grupė, kurią įkūrė su dviem kolegom iš „The Savages“. Po trejų metų Ričis dar sugrįš pas Lordą, kaip jis pats sakė – „dėl pinigų“. 1965 metais Blekmoras groja „rokenrolo senelio“ Džeri Li Liuiso grupėje ir būtent su šia grupe pirmą kartą apsilanko savo „antroje tėvynėje“ Vokietijoje. Pačioje 68-jų pradžioje ateina į vokalisto Kriso Kertiso komandą „Roundabout“, o visa kita jo muzikinėje karjeroje daugmaž žinoma: po dažnos muzikantų kaitos ir ilgų svarstymų dėl grupės pavadinimo, pradedant „Orpheus“ ir baigiant „Concrete God“, Ričis Blekmoras prisiminė 1955-jų Džimio Smito hitą, kurį labai mėgo jo močiutė – „Deep Purple“. O toliau, kaip sakoma, jau istorija, kurią žino kiekvienas save gerbiantis roko žinovas.
Kaip rašomos dainos
Labai retas atvejis, kai galima įvardinti tikslią dainos gimimo datą, juolab klasikinio roko muzikos šedevro, apvertusio  ne vieno tūkstančio muzikantų visoje planetoje likimą. Neįtikėtina, bet klasikinis „Deep Purple“ hitas „Highway Star“ turi ne tik gimimo dieną, bet tai įvyko grupės kolegų ir žurnalistų akyse! 1971-jų rugsėjo 13 dieną „Deep Purple“ pradėjo savo eilinį koncertų turą Anglijoje. Grupės menedžeris reklamai pasisamdė didžiulį autobusą, kuriame tilpo ne tik grupės muzikantai, bet ir žurnalistai, kuriems buvo leista visą kelią nuo Londono iki Portsmuto bendrauti su roko žvaigždėmis. Taip šią istoriją prisimena Janas Gilanas: “Vienas žurnalistas paklausė Ričį, kaip jūs rašot dainas? Kaip nekeista, tuo momentu jo nuotaika buvo puiki, tad čiupo gitarą ir pradėjo groti kažkokį naują rifą. Aš irgi pasijungiau ir improvizavau kokią tai negirdėtą melodiją su pirmais atėjusiais į galvą žodžiais, kaip dabar prisimenu- „We‘re on the road, we‘re on the road, we‘re rock‘n‘roll band…“ Ši spontaniška kūryba galų gale virto garsiuoju gitariniu solo dainoje „Highway Star“. Likusios kompozicijos dalys buvo sukurtos per garso patikrą prieš koncertą Portsmute, tad jau tą patį vakarą publika išgirdo šį istorinį „Deep Purple“ gabalą.

Deep Purple

Deep Purple

Black Sheep Of The Family
Oficiali Blekmoro išsiskyrimo su „Deep Purple“ 1975-jų gegužę versija – tai, kad jo grupės kolegos nesutiko įtraukti į albumą „Stormbringer“ Ričio pamėgtos grupės „Quatermass“ dainos „Black Sheep Of The Family“. „Tai sugalvojo Janas Peisas ir Džonas Lordas – apskritai negroti svetimų kūrinių. Štai Rodžeris Gloveris – kur kas protingesnis šiuo atveju žmogus: jis nors pasiklauso dainos, prieš ją išbraukdamas“. Vėliau vienam amerikiečių žurnalistui Ričis Blekmoras pasakė: „Aš puikiai suprantu, kad „Stormbringer“ – visiškas šlamštas ir aš jame nedalyvavau, tačiau kol kas aš nenoriu, kad mano kolegos iš „Deep Purple“ žinotų apie mano ruošiamą solinį projektą. Aš tik noriu pats sau įrodyti, kad esu kažko vertas kaip muzikantas ir be grupės. Aš neturiu ketinimų pradėti tikrą solinę karjerą. Grupės vardu „Ritchie Blackmore‘s Band“ paprasčiausiai nebus! Mano solinis įrašas – paprasčiausiai žaisliukas, bet kas žino, kuo jis pavirs, jeigu jį lydės sėkmė?“ Blekmoras ne be reikalo buvo atsargus, kalbėdamas apie savo solinius projektus – jo patirtis šioje sferoje, t.y. už „Deep Purple“ „ribų“, yra gerai žinoma. 70-siais Ričis kartu su Janu Peisu dalyvavo studijiniuose „jam-sessions“. Šiuose seišenuose dalyvavo ir Blekmoro dievaičiai iš 60-jų – gitaristai Elbertas Li ir „Big“ Džimas Selivanas. Prodiuserio Dereko Lourenso dėka šie „pagrojimai“ virto albumu „Green Bullfrog“, įrašytu 1970-jų pabaigoje, bet išleistu tik po dvejų metų. Nei vieno mano minėtų muzikantų pavardžių jame nerasit – visi slėpėsi po pseudonimais, kitaip jų būtų laukę problemos dėl kontraktų laužymo „pagrindinėje darbovietėje“.

Green Bullfrog

Green Bullfrog

     Rainbow Rising
Pats pavadinimas „Rainbow“ roko gerbėjams ir melomanams tapo sinonimu terminui „pereinamas kiemas“. Visiškai nesuprantamas būdas samdyti muzikantus remiantis tuo, kad „daug metų atgal jie dainavo neblogas dainas“ (kaip vokalistai Graham Bonnet ir Joe Lynn Turner), arba per radiją išgirdus vieną vienintelę pjesę (taip į „Rainbow“ buvo priimtas kanadiečių grupės „Symphonic Slam“ klavišininkas David Stone), netilpo į jokius įprastinius muzikantų atrankos rėmus. Tačiau reikia pripažinti, kad Blekmoro nuojauta jo niekad nepavedė. Vieno ar kito muzikanto paslaugų atsisakymas taip pat buvo toli nuo idealo: klavišininkas Tonis Keris, įdėjęs nemažai triūso įrašinėjant klasikinį „Rainbow Rising“ albumą, dar ir šiandien su siaubu prisimena apie savo darbą su Ričiu ir kolegomis.

Rainbow Rising

„Aš tikrai nebūčiau pasitraukęs iš grupės, bet iki šiol galvoju, kad Ričis ir Kozy (Cozy Powell – grupės būgnininkas) norėjo mane užmušti. Jie tvirtina, kad tai buvo „toks pokštas“. Ne, su tokiais „pokštininkais“ neįmanoma dirbti“. O ko verti nuolatiniai Blekmoro pokštai apie vaiduoklius viešbučių koridoriuose, kaip antai virvelių rišimas prie kolegų muzikantų bei tech. personalo durų ir girgždinimas jomis vidury nakties? Arba analogiški pokštai eks-kolegos Deivido Koverdeilo pirmosios žmonos adresu, kol šie juokeliai nevirto muštynėmis tarp dviejų roko titanų viename Hamburgo viešbučių koridorių? Bet reikia pripažinti, kad ir „kadrai“ Blekmorui papuldavo įdomūs – vien istorija su Gremu Bonetu, grupės vokalistu ko verta.

Rainbow + Dio

Rainbow + Dio

Po to, kai „Rainbow“ paliko Ronnie James Dio, grupės vadas susirūpino ir sugalvojo pasikviesti į „Rainbow“ savo seną draugą-priešą iš „Deep Purple“ Janą Gilaną, vieną vakarą jie netgi pasirodė kartu scenoje klube „Marquee“. Bet tuo pasirodymu viskas ir baigėsi, tad Blekmoras pradėjo rinkti naujus muzikantus. Buvo planuojama, kad naujo disko prodiuseriu bus Rodžeris Gloveris, taigi, vieną gražią dieną Ričis jo paklausė: „O kur dabar tas vaikinas, kuris taip klasiškai 1968 metais sudainavo „Only One Woman? Reikia, kad jis dainuotų pas mus.“ Po keturių paieškos dienų buvęs „The Marbles“ narys Gremas Bonetas (beje, brolių Gibų iš „Bee Gees“ kuzenas) jau stovėjo prie mikrofono senoje prancūzų pilyje Chateau Pelly de Cornfeld, kur „Rainbow“ pradėjo įrašinėti albumą „Down To Earth“.

 

Graham Bonnet

Graham Bonnet

Toliau šią istoriją pasakoja pats Ričis: „Gremas dainavo tiesiog fantastiškai – mes sugrojom „Mistreated“ ir jau nusprendžiau, kad radau geriausią vokalistą pasaulyje. Pradėjom įrašinėti albumą, kai staiga jis pareiškia: „Aš negaliu dainuoti šioje akmeninėje paukštidėje. Man reikalinga normali studija!” Girdi, jis negali dainuoti pily, jam reikalinga nešvari, prispjaudyta studija! O kur dar problemos su jo šukuosena? Prieš prasidedant gastrolėms mes jam sakom – juk tu nesi kabareto solistas, kad trumpai kirptumeis, juk mūsų gerbėjams patinka ilgi plaukai. Taigi, jis šiek tiek pasiaugino plaukus, bet aš vis dėlto liepiau apsauginiams saugoti jį, kad nepabėgtų į kirpyklą. Kaip ir reikėjo tikėtis, Bonetas prieš vieną koncertą iššoko per persirengimo kambario langą ir spėjo nusikirpti! Aš buvau toks piktas ant jo, kad norėjau sudaužyti į jo galvą gitarą! Ir koks gi tai sunkaus roko vokalistas, kuris išlenda į sceną pasipuošęs havajietiškais marškinėliais ir švilpaudamas kažkokią melodiją, kai tuo metu mes grojam bliuzą? O blogiausia buvo jo nenoras išeiti iš „Rainbow“, nors jam aiškiai parodėm duris. Mes jau pasikvietėm į grupę Džo Ternerį, o Gremas taip ir nesuprato, kad jo paslaugų atsisakėm. Tada aš jam pasakiau: „Tu dainuosi duetu su Džo!” Tik tada jis išėjo.”

ritchie blackmore smash

Apie Blekmoro muštynes su jo grupės muzikantais net neverta kalbėti – vienintelis, su kuo jis palaikė gerus santykius, buvo Džo Lin Terneris, nors ir čia neapsieita be konfliktų. Džo prisimena: „Po pirmo koncerto su „Rainbow“, kai mane nušvilpė publika ir jau buvau prisiklausęs šūkalojimų iš salės „žydras, žydras!“, Ričis pagavo mane už scenos ir pradėjo smaugti, sakydamas: „Mažiau striksėk ir sukiok subinę scenoje, juk tu ne Džudi Garland!“, po to jis dar sakė, kad mūsų pirmas bendras albumas „Difficult To Cure“ – ideali priemonė suvedžioti ne tik mergas-fanes, bet ir brandžias moteris!“


Night
Po eilinio (ir paskutinio) „Deep Purple“ susijungimo-išsiskyrimo Blekmoras, pasakęs, kad „nėra prasmės dirbti su grupe, kurios vokalistas ne Džo Terneris“, pradeda ieškoti naujo vokalinio talento, iš karto atmesdamas vokiečio Leni Vulfo iš „Kingdom Come“ kandidatūrą. Tuo laiminguoju, tapusiu grupės „Blackmore‘s Moon“ (toks pradžioje buvo grupės pavadinimas, bet komerciniais sumetimais buvo grįžta prie senojo – „Rainbow“) frontmenu, buvo škotas Dugi Waitas, buvęs „Midnight Blue“ ir „Praying Mantis“ narys. Albumo „Stranger In Us All“ įrašo sesija praėjo pakankamai ramiai, tačiau gastrolės, kurių metu buvo atliekamos ne tik dainos iš naujo albumo, bet ir “Deep Purple“ klasika, pasižymėjo problemomis. Susidarydavo įspūdis, kad klavišininkas Polas Morisas nemoka groti, bet pagrindinės problemos vardas buvo Kendis Nait – ji buvo ne tik „Rainbow“ bek-vokalistė, bet ir nauja aikštingo gitaristo pasija. „Dainuos ji!”- šie žodžiai kaip košmaras lydėjo mus per visą pasaulinį koncertų turą“,- šiandien prisimena Dugi Waitas.-„Atliekant „Ariel“, Ričis tiesiog jėga nustumdavo mane nuo mikrofono, kad visą dainą dainuotų Kendis. Nuolatiniai konfliktai kūrybinio entuziazmo neįnešdavo, o po paskutinio koncerto Kopenhagoje Ričis priėjo prie manęs ir be žodžių trenkė man į snukį – na, čia viskas tapo aišku. Tegul dabar dainuoja Kendis!… Baigiantis gastrolėms, pasirodė jų pirmas albumas “Blackmore’s Night”, taip smagios “Rainbow” dienelės ir baigėsi.”

Rainbow on stage

Rainbow on stage

Galima įvairiai vertinti šiuolaikinę pop-viduramžišką Blekmoro kūrybą, tačiau viena aišku: blogai, kai patyrusio, super kieto rokerio menedžeriu tampa jo uošvė (tai ne pokštas!), o dar didesnė blogybė – ji dar ir mokytoja. Tenka sutikti su Džo Lin Ternerio nuomone: „Aš tvirtai įsitikinęs – jeigu Ričis atgaivintų ‚Rainbow“ kartu su manim, mes visiems suspardytume subines! Deja, net aš negaliu jam paskambinti – visus senų draugų skambučius perima arba blokuoja jo brangutė, arba dar geriau – jos motinėlė!“  Manau, komentarai nereikalingi.
Aišku viena – į XX amžiaus roko muzikos istoriją Ričis Blekmoras įeis ne tik kaip puikus gitaristas ir išskirtinis kompozitorius, bet ir kaip tikras istorinis roko pasaulio personažas, apie kurį legendos ir anekdotai ilgam pergyvens savo prototipą.

 

Ritchie Blackmore

Ritchie Blackmore

 

Balandžio 14-ą Ričis švenčia 69-erių metų sukaktį. Su kuo jį ir sveikinam!

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on balandžio 14, 2014 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: