RSS

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (24 dalis)

15 Gru

                                                                               Daugiausiai džiaugsmo mums atnešdavo Kalėdos.  

                                                                              Įsivaizduokit… esat turtuoliai ir galit nusipirkti, ką

                                                                             tik panorėsit…

    Dėl Džono darbo ypatumų man tekdavo savaitėmis leisti dienas mūsų namuose, prižiūrint Džulianą ir stebint personalą. Tarp mudviejų su Džonu dažnai kildavo problemų dėl skirtingo požiūrio į gyvenimą. Aš visa širdim stengiausi paversti mūsų namus jaukių lizdeliu išskirtinai mano šeimai. Paprastai Džonas miegojo iki antros po pietų, pakirdęs suvalgydavo pusryčius-pietus ir išvažiuodavo į miestą – kurti tą savo muziką ir susitikinėti su storais šou biznio rykliais. Vienintelis laikas, kai tikrai buvom kartu, buvo atostogos. Ir puikiausiu to įrodymu buvo mūsų išvyka į Saint Moritz‘ą slidinėti. Šią išvyką mums pasiūlė Džordžas Martinas ir Džiudė; jis buvo tikras džentelmenas, o ji – tikra dama. Tai buvo tobula pora. Iš visos mūsų kompanijos tik Džiude mokėjo slidinėti, o visi kiti turėjo pradėti mokymąsi nuo abc‘lės. Mūsų instruktoriumi buvo šveicaras, kuris labai mylėjo ne tik slides, bet ir dailiąją lytį. Po pirmos linksmos pamokos visi grįžom į viešbutį persirengti ir ko nors išgerti „dėl apetito“. Su Džonu kaip tik ruošėmės persirengti, kai staiga iš kaimyninio kambario išgirdom juoką ir spygčiojimą. Tų garsų autorius buvo Džiudė.

– Džonai, Sintija, ateikit greičiau čia ir pažiūrėkit į Džordžą,- šitoj vietoj tartum sprogo juoko užtaisas. – Ach, Džordžai, atrodai kaip beprotis!

Įbėgom į kambarį ir pamatėm Džordžą Martiną, stovintį ant slidžių su juodais apatiniais  ir išskėstomis rankomis it šokėja, prieš atlikdama „pas de deux“. Staiga jis išsilenkė dar daugiau ir, neišlaikęs pusiausvyros, griuvo. Kiekvieną kartą, prisimenant šias atostogas, man prieš akis stoja toks vaizdas: visa mūsų gauja po smagiai praleistos dienos triukšmingai įbėga į viešbučio svetainę, kur fotelyje su kančios atspaudu veide ir gipsu ant kojos sėdi vargšas Džordžas Martinas…(…)

in st.moritz

Labai gerai prisimenu mūsų atostogas Taityje, kur mes išvažiavom kartu su Džordžu ir Pati. Norėjom išvažiuoti kur nors labai toli, kur mūsų nerastų nei fanai, nei žurnalistai. Jachta – tai išeitis! Viskas buvo paruošta iš anksto. Mūsų kelionę stebėjo pykti nykštukai-gandonešiai su savo fotoaparatais ir rašikliais. Radijo stotys „gyvai“ transliavo kelionės eigą: kur tuo momentu esame, kur ruošiamės keliauti… Atrodo, žurnalistai žinojo daugiau, nei mes patys.(…)

tahiti

Taitis būtų buvus nuostabi vieta, jei ne musoninių liūčių sezono metas ir bičas, kuris nežinojo, kuri jachta yra mums išnuomota. Taigi, iš pradžių mus palydėjo į vietinį barą prieplaukoje, kuriame buvo pilna įmitusių tarakonų ir prašė palaukti, kol mūsų netikėlis ieškos jachtos. Buvo vidurnaktis, lietus pylė kaip iš kibiro ir visi norėjom grįžti namo.(…) Buvom sušalę, sulyti ir išvargę, bet štai į barą įžengė „mūsų žmogus Taityje“, kartu su juo vaikinas, kalbantis australietišku akcentu. Jis mums prisistatė kaip būsimas jachtos virėjas. Mums buvo paaiškinta, kad ką tik buvo pasirašyta sutartis su jachtos savininku.

– Šiandien, ponai, miegosite jachtoje, o ankstų rytą išplaukiam, tada susipažinsit su visa įgula.

Tuo momentu mums buvo visiškai tas pats – buvom pasiruošę atsigulti bet kur, tik ne gatvėje tarp tų tarakonų. Virėjas nuvedė mus krantine, o mes akimis ieškojm mūsų išsvajotos jachtos. Kai pagaliau ją pamatėm,  tikrai nebuvom apstulbinti – tai buvo sena žvejų lajba. Buvom pakviesti į denį, užgriozdintą kažkokiu šlamštu, ir palydėti į ankštą kajutę. Mums ištįso veidai, nuotaika visiškai subjuro, bet buvom taip pavargę, kad protestuoti jau neturėjom jėgų. Sumurmėjom kaži kokius padėkos žodžius ir griuvom į savo ne itin liuksusines lovas. Tuojau pat užmigom, nepaisydami liūties šniokštimo ir nedžiaugsmingos ryto perspektyvos.

in tahiti

Ryte lietų pakeitė uraganas. Nepaisant to, virėjas ir taitiečių įgula pasirodė sutartu laiku. Jūreiviai nekalbėjo angliškai, tačiau su virėju susišnekėdavo, tad mums buvo pranešta, kad po valandos išplaukiam. Mes visi pirmą kartą gyvenime atsidūrėm jūrinėj jachtoj – akivaizdu, jog nieko nežinojom nei apie buriavimą, nei apie jūrą. Tačiau tikrai žinojom, kad kruizas į kaimyninę salą bus itin sunkus. Vienas Dievas žino, kaip tie žmonės sugebėjo iškelti bures, nepaskandindami mūsų valties.(…) Mes, sausumos žiurkės, apsirengę šiltom striukėm ir kombinezonais, pažaliavusiais, primenančiais šėlstančios jūros spalvą, veidais, stverdavomės už bet kokio daikto, kad neiškristume už borto. Suriaumojo skleidžiantis bjaurią smarvę variklis ir mūsų titanikas, tai guldamas ant borto, tai kildamas ant bangos ir staiga krentantis į šėlstantį sūkurį, pradėjo tolti nuo saugios pakrantės, išsileidęs, kaip man tada atrodė, į mūsų paskutinę kelionę…

– Džonai, aš labai bijau. Mes juk paskęsim. Daugiau nepamatysiu savo Džulianuko. Džonai, jau nebegaliu, padaryk ką nors, mes tuoj nuskęsim! Pasakyk šiems žmonėms, kad mes norim grįžti!

Degalų smarvės ir užliejančių denį bangų negalėjau pakęsti, tad pasislėpiau kajutėje.(…) Pastebėjau, kad Džonas buvo patenkintas šiuo nuotykiu. Tačiau mano pusryčiai iškeliavo į pirmą po ranka pasitaikiusią talpą – mano skrybėlę. Kaip toliau vyko mūsų kelionė – neprisimenu, kai  atsigavau, atrodžiau tragiškai. Skrybėlė iškeliavo už borto,  kažkur link kylančios saulės, išplukdydama mano rūpesčius ir nerimus. Tuo tarpu jūra virto ramiu tvenkiniu ir danguje pagaliau pasirodė saulė. Kai apsipratau su pokyčiais, suvokiau, kad štai leidžiam fantastiškas atostogas. Buvom laisvi kaip paukščiai, niekas mums netrukdė ir nepersekiojo. Maistas nebuvo itin rafinuotas: bulvės, bulvės ir dar kartą bulvės, paruoštos įvairiais būdais – tai buvo mūsų virėjo vienintelis ir ypatingas meniu. Po šios kelionės mes su Džonu tikrai priaugom po porą kilogramų. O Pati ir Džordžas sklendė meilės padebesiuose, kiekviena proga girdami mums vienas kito privalumus. Sykį Džordžas pasivedė Džoną į šalį, kad pasigirtų savo išrinktosios privalumais ir superine išvaizda. „Džonai, bičiuli, juk tikrai ji yra fantastiška? Tik pažvelk į ją, juk tikrai ji panaši į Bridžit Bardo?“…   Nepaisant visų nesklandumų, galiu tvirtai pasakyti, kad šios atostogos buvo puikiausios ir laimingiausios mūsų gyvenime.

2013112319215725

Kelionė į Taitį turėjo mums kainuoti krūvą pinigų, bet tada apie pinigus nebuvo kalbama. Ir pas Brajaną, ir pas Bitlus jų tada buvo it Arktyje ledo. Viską pirkdavom mokėdami čekiais, niekada nemokėjom grynais; Džonas niekada su savim nesinešiodavo grynųjų. Daugiausiai džiaugsmo mums atnešdavo Kalėdos. Įsivaizduokit, kad esat tokie turtingi, jog galit pirkti ką tik norit. Dvi pačios garsiausios parduotuvės Londone atverdavo savo duris po darbo valandų specialiai Bitlams ir jų šeimoms, kad jie, niekieno netrukdomi, galėtų apsipirkinėti šventėms. Tai priminė Ali Babos klaidžiojimą keturiasdešimties plėšikų lobynuose.

christmas

Per Kūčias Džordžas, Pati, Ringo ir Mo atvažiuodavo pas mus į Veibridžą, apsikrovę kalnais gražiai įpakuotų dėžučių. Gurkšnodavom gėrimus, kalbėdavomės, klausydavomės plokštelių iki pusiaunakčio, kai pagaliau mus apimdavo pašėlusio džiaugsmo nuotaika, atidarant dėžutes su dovanomis. Tuo metu buvom panašūs į vaikus, šaukiančius „ooch“ ir „aach“, kai prieš mūsų akis pasirodydavo dar vienos atidarytos dėžutės turinys. Apsikabindavom ir bučiuodavomės, skambant šūksniams „Linksmų Kalėdų!” ar eiliniam šventiniam tostui.(…) Džonas klūpojo vidury mūsų svetainės, rėkdamas ir juokdamasis iš džiaugsmo; visur mėtėsi krūvos popierių ir pakuočių, nuostabios, įvairių dydžių ir formų dovanos. Būdavo labai sunku išrinkti dovanas mūsų bičiuliams, tačiau džiugino šūksniai :“ Sintija, fantastika! Visada apie tai svajojau!”. Visgi sunku buvo patikėti, kad šie jausmai tikri, žinant, kad apdovanotieji turi viską, ką galima nusipirkti už pinigus. Todėl didžiausią pasisiekimą turėjo originalios dovanos. Kažkuriais metais visiškai nesugalvojau dovanoms jokios koncepcijos, kai staiga vienoj parduotuvėj pamačiau du nuostabius, virš metro aukščio, raižytus angelus. Matyt, anksčiau jie puošė bažnyčią, o kai juos padovanojau Džordžui ir Pati, mačiau, kad ši dovana sukėlė jiems tikrą džiaugsmą. Norėdama padovanoti Džonui simpatišką, neeilinę dovaną, pirkau paauksuotą, prisukamą paukštelį narve. Gražiai suvyniojau dovaną į popierių, palikusi išorėj žaislo prisukimo mechanizmą. Prieš įteikdama paukštelį Džonui, prisukau mechanizmą – mechaninis paukštelis pradėjo garsiai čiulbėti. Džono veide atsirado nuostaba. Nors paukščiai nebuvo jo mėgiamiausi gyvūnėliai, Džonui ši dovana labai patiko.

george in asher

Džordžas ir Pati pagaliau apsisprendė gyventi kartu ir Ešeryje, netoli Ringo, Mo ir mūsų, pirko namą, aptvertą aukšta tvora. Tai buvo mums visiems nuostabus šeimyninio gyvenimo tarpsnis: dešimtimis pirkdavom ir parduodavom prabangius automobilius, įsirenginėjom baseinus, keisdavom viską, ką panūsdavom pakeisti. Tai buvo beprotiško ekstravagantiškumo laikai. Didžiulių pinigų, talentų ir emocijų laikai, bet, jeigu kalbėsim apie mane – netrukus man turėjo prasidėti smarkios permainos. Į blogąją pusę.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on gruodžio 15, 2013 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: