RSS

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (23 dalis)

17 Lap

 

                        

 Mylimas Džonai.

 Kiekvieną akimirką, ir dieną, ir naktį, galvoju apie tave.

Dabar guliu lovoj visiškai nuoga…

     Įsivaizduokit, kai virš mūsų galvų užsidarė skalbinių krepšio dangtis, labai savimi didžiavomės, jog taip sėkmingai visus išdūrėm. Pabėgimo planas buvo toks: sunkvežimiuko vairuotojas ir kas nors iš viešbučio personalo nuneš šį krepšį į mašiną, laukiančią apačioje. Vairuotojas mus išleis ir sau ramiai visi trys važiuosim į oro uostą. Viskas ėjo pagal planą, kai staiga pajutom, kad kažkas brutaliai stumia krepšį į vidų, o iš visų pusių girdisi baimės kupini balsai. Nesupratom, kame reikalas, tik išgirdom, kaip su trenksmu užsidarė mašinos durys, suburzgė mašinos variklis ir mes pajudėjom.

Sin, kas čia vyksta? Kur mus veža? Uždusim šitoj pintinėj. Rėk, Sin rėk!

Pradėjom abi rėkti: „ Gelbėkit, gelbėkit, išleiskit, prašom! Ponas vairuotojau, pamiršot mus išleisti!“

Jokio rezultato. Kiekvienam  posūkyje pintinė su trenksmu atsimušdavo nuo sienų. Vaikinas už vairo, matyt, buvo tiek sujaudintas šio nuotykio, tiesiog kaifavo.(…) Nepaisant visų nepatogumų, triukas pavyko. Labai norėjau sužinoti, kada tie visi iki paskutinio siūlo peršlapę vargšai žurnalistai ir fotoreporteriai suprato, kad yra „išdurti“. Laimei, mūsų nebuvo šalia, tad negalėjom girdėti visų smagių epitetų ir vardų, kuriais jie mus „apkrovė“.

fab4

Mūsų namo remontas po truputį ėjo į pabaigą ir mes su Džonu pradėjom gyventi…mmm…vadinamą „šeimyninį gyvenimą“. Kalbant apie mane, tai prižiūrėti didžiulį namą, vyrą roko-žvaigždę ir mažą sūnelį vienai būtų tikra katorga, bet, laimei, turėjau puikią padėjėją – ponią Dot. Buvę namo šeimininkai samdydavo ją kelis kartus per savaite – atlikti įvairius namų darbus bei išlyginti skalbinius. Deja, priimdama mano pasiūlymą likti visam laikui pas ponus Lenonus, Dot net neįsivaizdavo, kokios permainos pakeis jos iki šiol ramų ir monotonišką gyvenimą.(…) Gyvenant taip toli nuo sostinės turėjom susirasti vairuotoją. Ir tau buvo mūsų pirmoji ir didžiausia klaida. Vienas dievulis žino, kur šitas žmogelis prieš tai dirbo, nes Džonas jį įdarbino (kas labai būdinga Džonui), pagautas iš kažkur staiga atklydusio impulso, visai nesirūpindamas tuo, ar žmogelis bent turi rekomendaciją. Kaip tik tuo metu abu buvom išdidūs puikaus Rolls-Royce‘o savininkai. Nei aš, nei mano nuostabus sutuoktinis neturėjom teisių vairuoti, tad vairuotoju patapo Džokas.(…) Kiek pamenu, jis man visad priminė seną valkatą – rūbai ant jo atrodė kaip ant iš vandens ištraukto skenduolio, ant galvos styrojo neplautų plaukų kaltūnai, dažniausiai nesiskutęs, apskritai, kaip sakoma „neturėjo išvaizdos“. Džonui į tai buvo nusispjauti – patikėjo automobilį Džokui ir leido juo naudotis „ne tarnybos metu“. Visiškai netikėtai sužinojom, kodėl Džokas taip baisiai atrodo ir kodėl mašinos salone dvokia cigaretėmis ir degtine. Vienas mūsų kaimynų kartą aptiko mūsų Rolls-Royce‘ą stovinti šalutiniam kelyje: šviesos buvo užgesintos, o Džokas kaip staras gulėjo ant užpakalinės sėdynės. Mašina buvo jo namais ir transporto priemone, kai su savo draugeliais reikėdavo važiuoti pagerti. Dieve saugok nuo tokio žmogėno!

1235

Sekanti mūsų rimta klaida buvo ta, kad įdarbinom sutuoktinius. Kaip būtu gražu, galvojom, kai vairuotojo žmona bus virėja ir šeimininkutė. Aš pati mokėjau neblogai ruošti valgį, bet kai pinigai plaukia sraunia upe, protas visada palieka galvą…(…) Netrukus ponia Dot ir naujoji šeimininkė šokdavo viena kitai į akis, o “šoferis” flirtavo su kiekviena sutikta moteriškaite. Negana to, pas mus įsikelė mūsų “saldžios porelės” ištekėjusi dukra, kuri pabėgo nuo vyro ir neturėjo kur gyventi. Galit ką norit sakyti apie “laimingas šeimas”, bet mūsiškė priminė greičiau vilkų gaują. Atmosfera tapo nepakenčiama: prasidėjo skundimai, teroro ir rafinuoto keršto aktai. Būdama namų galva, nesijaučiau padėties šeimininkė ir neturėjau žalio supratimo, kaip sutramdyti šitą bepročių gaują. Ir visiškai mane pribaigdavo tai, kad tikras Dievas mūsų namuose buvo Džonas. Tai jis, kai ateidavo laikas mokėti algas, savo dosnia rankele išrašydavo čekius tiems monstrams. Aš buvau tik mažytė, tyli moterėlė, negalinti nieko nuskriausti. Kai Džonas grįždavo namo pietų, virtuvėj darbas virdavo, o ant stalo atsirasdavo puikūs, ypatingi patiekalai. Tačiau, kai mano sutuoktinis išlėkdavo “į trasą”, mus su Džulianu maitindavo šaldytomis bulvytėmis, hamburgeriais ir žirniais. Nieko sau kontrastas, ar ne? Dažnai pagalvodavau, kad ant tarnų stalo tuo metu nieko netrūko.(…)

201105111714573067

Mūsų dizaineris, pabaigęs namo vidaus įrengimą ir pavertęs jį prašmatniu ir naujovišku, išvažiavo, smarkiai padidinęs savo banko sąskaitą. Apartamentai atrodė nuostabiai, tačiau mano mama nebūtu mano mama, jeigu netrukus nepradėtų nešti mums galybę visokių beverčių niekučių, tad po kelių mėnesių pas mus buvo “kaimiškai” jauku. O tuo metu Londone Polas, Džordžas ir Ringo, negalvodami apie rytojaus dieną, įstrigo savo “bernautiniuose” butuose. Brajanas nuolat užmegzdavo vis naujas ir neįprastas pažintis, organizuodavo renginius ir pašėlusius vakarėlius. Nuo soft-drink’ų iki “soft” narkotikų, nuo senų Liverpulio laikų pažįstamų iki įtartinų, tarptautinio masto tipelių ir parazitų. Brajanas nebuvo draugas veidmaniškiems, atstumiantiems niekšeliams, kurie braudavosi į jo spalvingą gyvenimą su nešvariais batais. Vienintelis Ringo turėjo draugę su tikra liverpuliška kilme. Gyvendamas Londone, kelis kartus buvo pasirodęs viešumoje su Viki Hodž (Vicky Hodge), viena populiariausių modelių. Bet kai iš Liverpulio atvažiavo Morin, draugystė su Viki buvo staigiai nutraukta ir porelė susijungė it balandėliai*.(…)

ringo+maureen

1965-jų vasarį Ričardas Starki ir Morin Koks (Maureen Cox), kirpėja iš Liverpulio, susituokė. Jaunos poros ateitis atrodė itin užtikrinta ir visi draugai labai tuo džiaugėsi. Mūsų “bitliška šeima” didėjo. Du “užimti”, du “paimami”,- vaikinų gerbėjai (ypač jaunos mergičkos), nors ir labai pergyveno dėl pusės grupės praradimo, parodė didėlį lojalumą ir supratimą. Laiškai plaukė šimtais. Dauguma rašiusių buvo šeimų pusėje, tačiau taip pat daugelis nenorėjo matyti ir suprasti, kad Bitlai turi žmonas ir vaikus. “Mylimas Džonai!  Kiekvieną akimirką, ir dieną, ir naktį, galvoju apie tave. Dabar guliu lovoj visiškai nuoga, mano šlaunys praskėstos ir laukiu, kada pas mane ateisi ir pradėsi glamonėti bei bučiuoti mano nuostabų kūną. Noriu pajusti tavo lūpų skonį. Mano išmatavimai: 96-56-91, esu blondinė, mano ilgi plaukai, kai aš juos paleidžiu, jie man siekia pilvo apačią. Draugai sako, kad aš graži. Jeigu nori mane bet kada aplankyti, palieku tau savo adresą…“

slide_253728_1582846_free

Tuo tarpu iš Bitlų tik Polas neturėjo meilės problemų: tai truko iki to momento, kai viename spektaklyje nepamatė jaunos aktorės Džeinės Ešer (Jane Asher).(…) Buvom supažindintos jos namuose,- pamenu, ji tada sėdėjo Polui ant kelių. Ji man iškarto paliko fantastišką įspūdį: buvo labai graži ir turėjo labai švelnius veido bruožus. Jos tankūs, tarsi iš Ticiano paveikslo, plaukai kaskadomis krito ant pečių ir tarsi įrėmindavo jos veidelį, balta veido spalva puikiai kontrastavo su juodais drabužiais, kuriuos ji dėvėdavo. Polas vaikščiodavo išdidus kaip povas. Jam Džein buvo vertingas grobis. Tai, kad ji buvo garsi teatro ir kino aktorė, inteligentiška ir graži, nepaprastai smarkiai keldavo Polo ambicijas. Atrodė, kad mūsų draugas sako mums: ką jus bedarytumėt, aš sugebėsiu padaryti geriau.(…)

paul+jane

Mūsų padangėje taip pat buvo gerų naujienų: turėjom naują vairuotoją ir tuo pasirūpino mūsų šaunioji ponia Dot. Lesas Entonis – aukštas, dailus, buvęs gvardietis iš Velso padarė labai didelį įspūdį Džonui savo nepriekaištinga išvaizda ir elgesiu. Džonas manė, jog esant būtinumui, vairuotojas galėtų apginti ir jį patį. Džulianas pradėjo eiti į pirmą klasę, o mano vyrelis pagaliau subrendo ir gyvenimas nušvito rožinėm spalvom. Dar vienas filmas**, plokštelės ir singlai, dėl kurių fanai ėjo iš proto, nešė puikų pelną. Ringo ir Morin irgi nusprendė pirkti namą provincijoje: jie įsigijo puikų namą visai šalia mūsų. Ištisas naktis vaikinai praleisdavo įrašų studijoje St. John‘s Wood‘e, šiaurės-vakarų Londone kartu su Džordžu Martinu ir Neilu Aspinalu. Kai tik kasetė su galutinėm dainų versijom būdavo įrašyta, visų suinteresuotų asmenų teigiamai įvertinta ir užrakinta seife, buvo balsuojama, kur nueiti atsipalaiduoti po sunkios dienos. Prašmatnių klubų ir restoranų savininkai sprogdavo iš džiaugsmo ir iš kailio nerdavosi, kad tinkamai pavaišintų vaikinus ir jų chebrą.

0885

* Maureen Cox, kirpėja iš Liverpulio, dažnai patirdavo pavydžių vietinių merginų išpuolių. Sužinojusi apie Ringo ryšį su modeliu, Morin atvažiavo į Londoną ir rado savo būsimą vyrą ligoninėj, kur jo laukė tonzilių operacija… Per santuokos ceremoniją (liudininku buvo Brajanas Epstainas) aiškiai matėsi, kad Morin laukiasi.

** Čia Sintija praleido daug reikšmingų įvykių Bitlų ir Džono karjeroje: antras filmas „Help!“, kurį režisavo Ričardas Lesteris, buvo kuriamas 19650-jų vasarą ir, kaip prisimena Lesteris, vaikinai pastoviai buvo „po kaifu“ – tai buvo „narkotinis“ Bitlų karjeros laikotarpis. Kritikų manymu, filmas atspindėjo 60-jų „the swinging London“  su jo beprotiška ideologija ir papročiais.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on lapkričio 17, 2013 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: