RSS

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (22 dalis)

21 Spa

                                                                   Kuris iš jų esi, mano vaikuti? Juk  labai nesipriešinsi,        mielasis mano, jeigu tau nukirpsiu truputį plaukų ir išsiųsiu juos į Angliją  savo dukrai?…

 Po taip mums reikalingo poilsio Majamyje vaikinai turėjo koncertuoti viename iš didžiausių stadionų Vašingtone. Nors ir daug keliavome po Valstijas, tačiau visiškai nepažinom šios šalies. Prisimenu tiktai viešbučių kambarius, prabėgančius už automobilio lango vaizdus, na, ir minias. Bitlai pasirodė puikiais Didžiosios Britanijos ambasadoriais už vandenyno, stebėjausi jų sąžiningumu ir entuziazmu, parodytu duodant interviu ir viešuose pasisakymuose. Tuomet nebuvo jokių paslėptų užkulisinių vaidų ir išankstinių susitarimų. Grupė laikėsi taisyklės: vienas už visus, visi už vieną, kiekvienas iš vaikinų prisiderindavo prie likusių.

crazy boys

Valdėsi net tada, kai jų kantrybei tekdavo sunkus išbandymas, kaip, pavyzdžiui, šventinių pietų, surengtų jų garbei Anglijos ambasadoje Vašingtone, metu. Brajanas turėjo ilgai įkalbinėti Bitlus, kad priimtų šį pakvietimą, nes visas šis renginys buvo aiškiai ne jų stiliuje. Pagaliau jie sutiko ir tada paaiškėjo, kad mūsų tautiečių kolonija Amerikos sostinėje parodė tokį snobiškumą, kurį galėjo parodyti tik aukštų sluoksnių atstovai. Kažkuriuo momentu vienos damos rankose atsirado žirklės…

– Kuris iš jų esi, mano vaikuti? Juk labai nesipriešinsi, mielasis mano, jeigu tau nukirpsiu truputi plaukų ir išsiųsiu juos į Angliją savo dukrai?

– Kad tave velniai griebtų, sena kriošena!

Sulig šitais žodžiais visas pokalbis nutrūko. Bitlai pakilo ir išėjo. Protokolas protokolu, bet jie neturėjo noro klausytis tokių nesąmonių.(…)

The Beatles

Mūsų grižimą į Tėvynę, kaip įprasta, lydėjo tos pačios beprotiškų fanų minios.(…) Anglija buvo nuostabus kraštas, ramus ir savas, palyginus su nutrūktgalviška ir ekshibicionistine Amerika. Anglija buvo mūsų gimtieji namai, o man namai buvo ten, kur buvo mano sūnelis. Kai su Džonu užtektinai atsidžiaugėm mūsų mažuoju Džulianu, supratom, kad geriausiai būtų persikelti gyventi kur nors į provinciją. Reikalas tame, kad “tipiškų” Bitlų fanų sumažėjo, o šalia mūsų namo pradėjo atsirasti keisti tipeliai – dažnai rasdavom juos sėdinčius ant laiptų šalia įėjimo. Labai pergyvenau dėl vaiko ir savęs. Kai Džono nebūdavo namie, niekas manes neapgintų nuo bepročių. Tuo metu padažnėjo nepadorių telefono skambučių – buvau beveik ant nervinio išsekimo ribos. Nutarėm išsinuomoti namelį provincijoj, tad vieną dieną išsiruošėm į Surėjų. Išsirinkom būten Surėjų todėl, kad Bitlų buhalteris gyveno Veibridže.* Sužinojęs, kad mes ieškom būsto,  jis pakvietė mus arbatos. Veibridže mums labai patiko: iki Londono buvo pakankamai toli ir jautėsi tikros provincijos atmosfera, tačiau  Džono darbas buvo netoli. Namas, kurį pagaliau išsirinkom, buvo ramiam užkampy, kalvos viršūnėje, ekskliuzyvinėj miestelio vietoj, vadinamoj St. George’s Hill Estate. Pats namas man pasirodė kone prabangi rezidencija,- niekad anksčiau nemačiau ko nors tokio gražaus ir įspūdingo. Buvo Viktorijos laikų stiliaus, o sode augo įvairiausių rūšių medžiai, krūmai ir gėlės. Namas buvo senas, tikrai ne “naujos statybos”, jaučiau, kad jame mums bus labai gera.

beatles

Supratau, kad į namą teks įdėti didelius pinigus, tačiau Bitlų sėkmė išlaisvino mus nuo bet kokių finansinių problemų. Pinigai neturėjo reikšmės – ramybė ir išsilaisvinimas nuo fanatiškų gerbėjų buvo verti bet kokios pinigų sumos. Kai tik pasirašėm pirkimo dokumentus, susipakavom mantą ir išvažiavom į mūsų puikų, žalią kaimą. (…) Kasdieniai vargai nuskrido kažkur toli toli, nelyginant popieriaus skiautės, nuneštos vėjo.

John and Cyn happy together

Pirmus devynis mėnesius mūsų trijulė gyveno sandėliuke palėpėje. Tuo metų visa armija žmonių pradėjo, kaip man pasirodė, ardyti mūsų namą dalimis. Puikūs projektai, kuriuos mums rodė, atrodė smarkiai nutolę nuo realybės, bent mes taip galvojom. Vaikštant po kambarius, pilnus statybinio laužo ir įvairių šiukšlių, išardytų grindų, tarp šimtų tuščių konservų dėžučių, paliktų darbininkų, tie puikūs projektai atrodė neįgyvendinami.(…) Nepamenu, kad kas nors iš tų žmonių dirbtų: šie samdyti žmonės tik sėdėjo, “pletkino” ir gėrė arbatą. Tarp šių žmonių jaučiausi ne kaip namo savininkė, o tarsi prašalaitė. Nuolatos turėjau priminti pati sau, kad už visa tai mokam mes iš savo kišenes. Nekalbant apie mūsų nors ir laikiną, bet labai nepatogų gyvenimą palėpeje, svajos apie ramų gyvenimą netrukus buvo brutaliai nutrauktos.(…)

Buvo tokių momentų, kai iš apačios mūsų nepasiekdavo jokie garsai, buvom tarsi atskirti nuo pasaulio. Vakarais, kai išeidavo darbininkai, užmigdydavau Džulianą ir tada mudu su Džonu stūmėm laiką įprastu būdu,- žiūrėdami televizorių. Viskas buvo OK iki to momento, kai name, kaip tuščioj kriauklėj, stodavo tyla. Iš baimės tiesiog važiuodavo stogas nuo menkiausio garso, sklindančio iš apačios. Ginčydavomės, kuris iš mudviejų nulips žemyn ir pažiūrės, kas ten yra (aš kiekvieną kartą aiškinau Džonui, kad esu bailė); baigdavosi tuo, jog laiptais lipom abudu. Bet ne toliau, kaip keli laipteliai žemyn, po to mus apimdavo paniška baimė ir tekini grįždavom į miegamąjį, užsitraukdavom antklodę iki ausų, kad nieko negirdėtume. Pamenu, vieną rytą, po panašios siaubo nakties, aiškiai išgirdom sklindančius iš pirmo aukšto įtartinus garsus. Nubėgau į apačią ir pamačiau, kaip dvidešimt ar trisdešimt jaunų Bitlų gerbėjų  lipa laiptais į viršų. Namo durys buvo atlapotos ir kai nekviesti svečiai mane pamatė, visi suspiegė veriančiu ausis riksmu ir apsisuko bėgti, lyg pats velnias juos vytųsi. Abu su Džonu atsidusom ir viską supratom: nesam saugūs, kad ir kur gyventume. Sena istorija kartojosi. Turėjom susitaikyti su likimu ir gyventi, kaip iki šiol gyvenom.

stage

Grįžom į tą pačią rutiną: turėjom puikų sūnelį, kuriuo reikėjo rūpintis, o Džonas turėjo dirbti. Tuo metu Džordžo ir Pati draugystė klojosi kuo puikiausiai.(…) Jų santykių jau buvo neįmanoma nuslėpti nuo žurnalistų. Džordžas, matydamas, kad jo pastangos labiau pažinti savo būsimą žmoną nuolat pasiekia laikraščių puslapius, pasiūle visai mums “privatų” savaitgalį Airijoje – pailsėti nuo viso šito pragaro.

george*patty

Svarbiausia šio sumanymo  sąlyga –   laikyti viską paslapty. Ir štai ką sugalvojom: Džonas ir Džordžas turėjo prisilipdyti dirbtinius ūsus, pasirišti šalikėlius ir užsidėti skrybėles. Išsinuomavom šešiavietį lėktuvą, o Dromoland Castle viešbutyje rezervavom kelis kambarius. Problemos prasidėjo Mančesterio oro uoste, bergždžiai bandant išlaikyti rimtį, kai apstulbę keleiviai isvydo du vyrukus su vėplio ūsais, žygiuojančius per visą oro uosto salę, o iš paskos – dvi, daugybę rankinio bagažo tempiančias ir krizenančias panelytes. Visi stovėjo it perkūno trenkti ir spoksojo išverstom akim į mus. Be abejonės, suprato, ką mato prieš save, nors ir negalėtų tiksliai pasakyti mūsų vardų. Pagaliau niekieno netrukdomi pasiekėm savo lėktuvą. (…)

is this john?

Dromoland Castle Hotel buvo puiki vieta poilsiui: toli nuo miesto šurmulio ir aukščiausia aptarnavimo klasė, aš jaučiausi ten super! Mums pasakė, kad mūsų kambariuose prieš tai gyveno prezidentas Kenedi su svita. Mes su Pati iškarto patikom viena kitai. Ji buvo labai draugiška ir simpatiška mergina, kupina džiaugsmo ir pašėlusio humoro, labai vaikiška, tačiau tai nereiškia, kad buvo nesubrendusi. Man ji priminė didelį, nuostabaus grožio, švelnų drugelį. Pavydėjau jai visko: figūros, skonio parenkant garderobą, pasitikėjimo savimi. Kai keitėsi mada, Pati rengdavosi naujais, madingais rūbais ir visad atrodė nuostabiai ir skoningai. Buvau tikra, kad Džordžui velniškai pasisiekė. Pati elgėsi su juo labai sumaniai, atsižvelgiant į jų skirtingą socialinę kilmę. Labai pamilau tą merginą ir džiaugiausi, kad vėl turiu šalia savęs moterišką kompaniją. Džiaugėmės pirmą dieną praleista ramybėje ir toli nuo triukšmingos Anglijos. Gyvenimas viešbuty, pasivaikščiojimai vaizdingomis apylinkėmis, nebijant sutikti isteriškų fanų ir nesigręžiojant atgal – visa tai leido mums pasijausti tariamai saugiais.(…) Pirmą vakarą tyliai pavakareniavome ir atsigulėm į lovą įsitikinę, kad kita diena bus tokia pat nuostabi ir rami.

george&patty

Išaušo rytas, suskambo telefonas, atitraukėm užuolaidas ir net nespėję gerai prasikrapštyti akių supratom, kad esam apsuptyje. Tačiau vietoje priešų su lankais ir strėlėmis pamatėm priešus su fotoaparatais. Laukė mūsų visur, kiekvienam viešbučio kamputyje, grasindami savo ginklais.(…) Po detalaus taktikos aptarimo pagalvojom, kad geriausia būtu kreiptis pagalbos į viešbučio personalą. Tik airiai ir galėjo sugalvoti kažką tokio, kas padėtų mums atsikratyti persekiotojų. Idėja buvo nuostabi savo paprastumu. Kad negalėtų nufotografuoti Džordžo kartu su Pati, teko išsiskirstyti. Džonas ir Džordžas turėjo vykti į oro uostą įprastiniu būdu, o mes su Pati turėjom dingti iš viešbučio airiškai: turėjom persirengti kambarinėmis – juodos suknelės, baltos megztos kepuraitės ir prijuostės… Tylėdamos persirengėm – supratom, kad bus linksma. Mums pasiūlė paimti didelį pintą krepšį su nešvaria patalyne – turėjom jį nunešti į apačią laiptais, kuriais naudojasi viešbučio darbuotojai. Personalas visą laiką stebėjo priešus, o mes, iškrovę krepšį, staigiai sulindom į jį…

Beatles First Appearance On Sullivan Show 1964

 

* Namas Veibridže Džonui kainavo trisdešimt tūkstančių svarų, o surado jį anksčiau minėtas dr. Strachas. Šalia buvo Ringo  rezidencija, kurioje jis turėjo apsigyventi po vedybų su kirpėja Maureen Cox. Ko gero, tai buvo Brajano Epstaino idėja apgyvendinti visus Bitlus netoli savęs. Taip pat paaiškėjo, kad netoli Lenono šeimos namo yra viešbutis, kuriame gyveno…Džono tėvas, Fredis. Džonas paskutinį kartą jį matė, kai jam tebuvo keturi metukai. Tada Fredis ruošėsi palikti Liverpulį (ir šeimą) ir išvažiuoti į Afriką. Džonas susitiko su tėvu tik kartą, kai Fredis netikėtai apsilankė Veibridže ir Džonas jam prieš nosį užtrenkė duris. Vėliau “tėtė” Lenonas nesėkmingai bandė susikrauti kapitalą, dalindamas prisiminimus, o po kelių metų net įrašė dainą “That’s My Life”.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo spalio 21, 2013 Uncategorized

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: